Post by sepulture on Mar 14, 2006 21:59:10 GMT 2
Senovës romënai meilës prekeives „þenklino“ baltais perukais. Graikai atimdavo auksinius papuoðalus ir draudë rodytis su brangaus audeklo drabuþiais. Sovietinë valdþia vadino jas ypaè pavojingomis nusikaltëlëmis. Pavyko pasiekti tik tiek, kad ðis verslas nëra laikomas garbingu.
Rusijos imperijoje, kuriai priklausë ir Lietuva, prostitucijos verslas buvo áteisintas 1843 metais. Istorijos mokslø daktarës Dalia Marcinkevièienë ir Rima Praspaliauskienë sako, kad grieþtai kontroliuojant „plaðtakes“ir nuolat jas tikrinant viltasi sustabdyti veneriniø ligø, kurias platino prostitutës ir kareiviai, protrûkius. Uþ tai buvo numatytos baudos – moterø gydymo iðlaidas turëjo padengti jø ðeimos ar bendruomenës, kurioms jos priklausë. Prostitutes gydydavo priverstinai. Jeigu ðeima ar bendruomenë atsisakydavo tokià moterá priimti, jos laukë tremtis á Sibirà.
Nors Vilniuje veikë per dvideðimt vieðnamiø, nelegalës nesudëjo ginklø. Ið teisëtai besidarbavusiø prostituèiø reikalauta leidimo dirbti Vilniuje, nuolat tikrintis sveikatà, mokëti mokesèius. Moterys skundësi, esà joms tai per brangu ir dirbdavo slapèia. 1869 metais tarp kareiviø kilo sifilio epidemija. Paaiðkëjo, jog net 60 proc. jø uþsikrëtë ne kur kitur, o legaliuose vieðnamiuose. Jø savininkës atkakliai vengë mokëti uþ medikø paslaugas.
Kai 1869 metø kovo 8 dienà buvo iðaiðkintos septyniolika sifiliu serganèiø prostituèiø, policija pavedë vieðnamiø savininkams uþ savo lëðas nugabenti jas á ligoninæ. Taèiau moterys èia taip ir nepasirodë. Manyta, kad per naktá jos galëjo apkrësti 51 klientà, mat vidutiniðkai per parà aptarnaudavo po tris. Saratovo pulko vadas Vilniaus generalgubernatoriui apskundë policijà, neatvedusià prostitutës Maðkos á ligoninæ. O juk þinojo jà sergant venerine liga! Moteris spëjo apkrësti du karininkus ir vienà eiliná. Vadui neliko nieko kita, kaip prie Maðkos „darbovietës“ Antakalnio gatvëje paskirti budëtojà, kuris neáleistø ten pulko vyrø.
Kai paaiðkëjo, kad net pusæ á Vilniaus karinæ ligoninæ atvykstanèiø pacientø sudaro sifilitikai, kareiviams buvo uþdrausta be leidimo palikti kareivines. Jiems leido „bendrauti“ tik su kai kuriomis prostitutëmis, o visas átartinas gatvëje pasirodþiusias moteris policija privalëjo prievarta siøsti á ðv.Jokûbo ir Savièiaus ligonines. Prostitutes skrupulingai registruodavo medicinos policijos komitetai. Paskui moterys netekdavo visø teisiø ir atsisveikindavo su dokumentais.
XIX amþiuje moters kelias á vieðnamá buvo trumpas – kiekviena susirgusi venerine liga iðsyk atsidurdavo prostituèiø sàraðe. Netgi „apdovanota“ savo vyro, vieðnamiø lankytojo. Ðeimininko sifiliu uþkrëstos tarnaitës laukë tokia pati dalia. Kad bûtum iðbraukta ið gëdingo sàraðo, reikëjo susirasti darbà, nepriekaiðtingai gyventi, kelerius metus laukiant policmeisterio malonës. Tik kaip gausi tarnybà be asmens dokumentø?
Sveikatos apsaugos komitete prostitutë pasiraðydavo, kad laikysis taisykliø. O jos draudë priiminëti jaunikaièius iki aðtuoniolikos metø, gyventi vieðbuèiuose, ðalia mokyklø ir butø, kuriuose yra nepilnameèiø. Dukart per savaitæ reikëjo tikrintis sveikatà, o susirgus venerine liga reikalauta nurodyti kaltininkà. Keièiant butà ar iðvaþiuojant gyventi á kità miestà, buvo privalu praneðti apie tai sveikatos apsaugos komitetui.
Daugiausiai vieðnamiø Vilniuje buvo Odminiø gatvëje – per deðimt. Gyventojai nuolat bruzdëjo dël nemalonios kaimynystës. Pamaþu linksmybiø ástaigos buvo nustumtos á Uþupá, ið ten – apskritai uþ miesto. Labiausiai vilnieèiai burnojo regëdami vieðnamiø duris varstanèius gimnazistus – intelektualiausius prostituèiø klientus. Vienoje tokioje vietelëje jie, ðvæsdami mokslo metø pabaigà, taip ásisiautëjo, kad apvertë vieðnamá aukðtyn kojomis, iðdauþë viskà, kas papuolë po ranka.
Lietuvoje atmetusiø tradicinæ kaimo egzistencijà ir bëgusiø á miestà svajokliø kelio galas daþniausiai nutrûkdavo vieðnamyje. Ði kloaka prarydavo naivias valstietes ir neturtingas miestietes. Pirmàsias, mieste ieðkanèias laimës, turguje mikliai uþverbuodavo apsukrûs vieðnamiø agentai, þadëdami pardavëjos ar kambarinës karjerà.
Sofija Kymantaitë-Èiurlionienë Kaune ákûrë „Mergaièiø bièiuliø draugijà“, kurios aktyvistës budëdavo Kauno geleþinkelio stotyje. Atvyksta traukinys. Jauna daili panelë, iððokusi ið vagono, teiraujasi pirmo pasitaikiusio vyriðkio, kur jai ieðkoti ausø klinikos. Tasai, permetæs jà akimis ir iðvydæs skanø kàsnelá, lipðniai siûlosi pats nuvesti. Tai pastebëjusi „Mergaièiø bièiuliø draugijos“ agentë seka paskui juos, kol ásitikina, kad mandagusis ponas veda mergaitæ visai ne á klinikos pusæ. „Bièiulë“ prieina ir perspëja mergaitæ. Palydovas keikdamasi pasiðalina. Agentes atpaþindavo ið baltos juostos su kryþiumi ir þvaigþde, perriðtos per rankovæ. Dël pinigø stygiaus jos dirbdavo tik pusæ dienos, tuo laiku, kai á Kaunà atvaþiuodavo svarbiausi traukiniai.
Bet jeigu pavykdavo uþregistruoti merginà policijoje kaip prostitutæ, ðiai nebelikdavo kitos iðeities. Savininkai jas, kaip ir ðiandien, perparduodavo. Paklausiausios buvo ðeðiolikos-dvideðimties metø merginos. Vyriausia Vilniaus policijos archyve paminëta moteris – viso labo trisdeðimt dvejø. Neilgai trukus dar palyginti jaunos moteriðkës papildydavo elgetø armijà ar mirdavo nuo venerinës ligos. Gudresnës tapdavo „madam“, ásteigdavo savo vieðnamá. Bet tokiø pasitaikydavo vienetai.
„Nuodëmiø gatvë prarijo daug jaunø mergaièiø, kurios bûtø galëjusios tapti geromis þmonomis, pavyzdingomis motinomis. Vienos pasidarë nepataisomos prostitutës, alkoholikës, kokainistës, kitas Veneros ligos sugrauþë, jø kûnai pasidarë it kirmëliø iðlandþioti lavonai; dar kitos be laiko nuëjo atilsio þemën. Þiauraus likimo verèiamos nusiþudë“, - taip 1929 metais dienraðèio „Lietuvos þinios“ skaitytojus ðiurpino jaunas þurnalistas Juozas K.Beleckas. Jo reportaþai ið Kauno senamiesèio landyniø sukëlë ðokà, nes iki to laiko prostitucijos tema Lietuvos spaudoje buvo tabu.
Þurnalistas iðvaikðèiojo vieðnamiais garsëjusià Kauno Nemuno gatvæ ir vaizdþiai apraðë jos gyventojø buitá: „Þemas namas, þemos durys, o uþ jø gili duobë, pilna dvokianèio skysèio. Po já pabraidæs, randi duris be rankenø. Durys storø lentø, labai sumurzintos ir slidþios, lyg taukais nuteptos. Ðtai ir atskiras kambarys. Gal metro ploèio ir pusantro ilgio. Lova siaurutë. Pora priegalviø. Matracas. Stora, gerokai suterðta antklodë. Po lova bliûdas, o ðalia lovos àsotis su vandeniu. Prie durø kabo namø darbo rankðluostis“.
Savininko èia nepamatysi – jis tik ateina pasiimti pinigø. Prostitutes nuo girtø ar ðiaip kerðtaujanèiø, neretai apkulianèiø klientø saugo „bernas“, kuris ir apvalo kambarius, parneða vandens, pakûrena krosná. Viename kambaryje ásikurdavo kartais net daugiau nei trys prostitutës. Medicinos-policijos komitetas reikalavo atskirti jø lovas bent uþuolaidomis. Moterys kartais miegodavo ant stalø ir suolø. Akis badë neðvara ir drëgmë. Meilës pardavëjø apatiniai stebindavo net visko prisiþiûrëjusius gydytojus.
Kai iðleidus eiliná ástatymà dideli vieðnamiai uþsidarydavo, vietoj jø rasdavosi maþesni, prisidengæ pasilinksminimo vietø skraiste. Populiarø triukà naudojo ir legaliø XIX amþiaus Vilniaus vieðøjø namø „madam“. Kad árodytø savo ástaigà esant kultûringa, suðvelnintø gyventojø rûstybæ bei policijos spaudimà, jos viena po kitos ásigijo...fortepijonus.
Pokariu sovietinë valdþia grûdo lengvo bûdo moteris á Sibirà kaip ypaè pavojingas. Tremtiniø sàraðe neþinia kaip atsidûrë vienuolika vienuoliø. Pasiekus tremties vietà, niekas jau nebesiaiðkino, kas jos – vienuolës ar prostitutës.
D.Lewisas studijoje apie sekso þvalgybà teigë kai kurias kadrines KGB agentes turëdavusias lytiniø santykiø su tam tikrais asmenimis. Taip jos iðpeðdavo svarbios operatyvinës informacijos.
Sovietmeèiu pakakdavo iðsiskirti ið pilkos masës originalesne iðvaizda ar gyvenimo bûdu, nedirbti valstybinio darbo, lankytis restorane, kad priliptø lengvo bûdo moters etiketë. Þodis „prostitutë“ vartotas tik Komunistø partijos dokumentuose su grifu „slaptai“, stengiantis iðsiversti su „mergaitëmis“, „laisvo elgesio moterimis“, „lengvabûdëmis“.
Rusijos imperijoje, kuriai priklausë ir Lietuva, prostitucijos verslas buvo áteisintas 1843 metais. Istorijos mokslø daktarës Dalia Marcinkevièienë ir Rima Praspaliauskienë sako, kad grieþtai kontroliuojant „plaðtakes“ir nuolat jas tikrinant viltasi sustabdyti veneriniø ligø, kurias platino prostitutës ir kareiviai, protrûkius. Uþ tai buvo numatytos baudos – moterø gydymo iðlaidas turëjo padengti jø ðeimos ar bendruomenës, kurioms jos priklausë. Prostitutes gydydavo priverstinai. Jeigu ðeima ar bendruomenë atsisakydavo tokià moterá priimti, jos laukë tremtis á Sibirà.
Nors Vilniuje veikë per dvideðimt vieðnamiø, nelegalës nesudëjo ginklø. Ið teisëtai besidarbavusiø prostituèiø reikalauta leidimo dirbti Vilniuje, nuolat tikrintis sveikatà, mokëti mokesèius. Moterys skundësi, esà joms tai per brangu ir dirbdavo slapèia. 1869 metais tarp kareiviø kilo sifilio epidemija. Paaiðkëjo, jog net 60 proc. jø uþsikrëtë ne kur kitur, o legaliuose vieðnamiuose. Jø savininkës atkakliai vengë mokëti uþ medikø paslaugas.
Kai 1869 metø kovo 8 dienà buvo iðaiðkintos septyniolika sifiliu serganèiø prostituèiø, policija pavedë vieðnamiø savininkams uþ savo lëðas nugabenti jas á ligoninæ. Taèiau moterys èia taip ir nepasirodë. Manyta, kad per naktá jos galëjo apkrësti 51 klientà, mat vidutiniðkai per parà aptarnaudavo po tris. Saratovo pulko vadas Vilniaus generalgubernatoriui apskundë policijà, neatvedusià prostitutës Maðkos á ligoninæ. O juk þinojo jà sergant venerine liga! Moteris spëjo apkrësti du karininkus ir vienà eiliná. Vadui neliko nieko kita, kaip prie Maðkos „darbovietës“ Antakalnio gatvëje paskirti budëtojà, kuris neáleistø ten pulko vyrø.
Kai paaiðkëjo, kad net pusæ á Vilniaus karinæ ligoninæ atvykstanèiø pacientø sudaro sifilitikai, kareiviams buvo uþdrausta be leidimo palikti kareivines. Jiems leido „bendrauti“ tik su kai kuriomis prostitutëmis, o visas átartinas gatvëje pasirodþiusias moteris policija privalëjo prievarta siøsti á ðv.Jokûbo ir Savièiaus ligonines. Prostitutes skrupulingai registruodavo medicinos policijos komitetai. Paskui moterys netekdavo visø teisiø ir atsisveikindavo su dokumentais.
XIX amþiuje moters kelias á vieðnamá buvo trumpas – kiekviena susirgusi venerine liga iðsyk atsidurdavo prostituèiø sàraðe. Netgi „apdovanota“ savo vyro, vieðnamiø lankytojo. Ðeimininko sifiliu uþkrëstos tarnaitës laukë tokia pati dalia. Kad bûtum iðbraukta ið gëdingo sàraðo, reikëjo susirasti darbà, nepriekaiðtingai gyventi, kelerius metus laukiant policmeisterio malonës. Tik kaip gausi tarnybà be asmens dokumentø?
Sveikatos apsaugos komitete prostitutë pasiraðydavo, kad laikysis taisykliø. O jos draudë priiminëti jaunikaièius iki aðtuoniolikos metø, gyventi vieðbuèiuose, ðalia mokyklø ir butø, kuriuose yra nepilnameèiø. Dukart per savaitæ reikëjo tikrintis sveikatà, o susirgus venerine liga reikalauta nurodyti kaltininkà. Keièiant butà ar iðvaþiuojant gyventi á kità miestà, buvo privalu praneðti apie tai sveikatos apsaugos komitetui.
Daugiausiai vieðnamiø Vilniuje buvo Odminiø gatvëje – per deðimt. Gyventojai nuolat bruzdëjo dël nemalonios kaimynystës. Pamaþu linksmybiø ástaigos buvo nustumtos á Uþupá, ið ten – apskritai uþ miesto. Labiausiai vilnieèiai burnojo regëdami vieðnamiø duris varstanèius gimnazistus – intelektualiausius prostituèiø klientus. Vienoje tokioje vietelëje jie, ðvæsdami mokslo metø pabaigà, taip ásisiautëjo, kad apvertë vieðnamá aukðtyn kojomis, iðdauþë viskà, kas papuolë po ranka.
Lietuvoje atmetusiø tradicinæ kaimo egzistencijà ir bëgusiø á miestà svajokliø kelio galas daþniausiai nutrûkdavo vieðnamyje. Ði kloaka prarydavo naivias valstietes ir neturtingas miestietes. Pirmàsias, mieste ieðkanèias laimës, turguje mikliai uþverbuodavo apsukrûs vieðnamiø agentai, þadëdami pardavëjos ar kambarinës karjerà.
Sofija Kymantaitë-Èiurlionienë Kaune ákûrë „Mergaièiø bièiuliø draugijà“, kurios aktyvistës budëdavo Kauno geleþinkelio stotyje. Atvyksta traukinys. Jauna daili panelë, iððokusi ið vagono, teiraujasi pirmo pasitaikiusio vyriðkio, kur jai ieðkoti ausø klinikos. Tasai, permetæs jà akimis ir iðvydæs skanø kàsnelá, lipðniai siûlosi pats nuvesti. Tai pastebëjusi „Mergaièiø bièiuliø draugijos“ agentë seka paskui juos, kol ásitikina, kad mandagusis ponas veda mergaitæ visai ne á klinikos pusæ. „Bièiulë“ prieina ir perspëja mergaitæ. Palydovas keikdamasi pasiðalina. Agentes atpaþindavo ið baltos juostos su kryþiumi ir þvaigþde, perriðtos per rankovæ. Dël pinigø stygiaus jos dirbdavo tik pusæ dienos, tuo laiku, kai á Kaunà atvaþiuodavo svarbiausi traukiniai.
Bet jeigu pavykdavo uþregistruoti merginà policijoje kaip prostitutæ, ðiai nebelikdavo kitos iðeities. Savininkai jas, kaip ir ðiandien, perparduodavo. Paklausiausios buvo ðeðiolikos-dvideðimties metø merginos. Vyriausia Vilniaus policijos archyve paminëta moteris – viso labo trisdeðimt dvejø. Neilgai trukus dar palyginti jaunos moteriðkës papildydavo elgetø armijà ar mirdavo nuo venerinës ligos. Gudresnës tapdavo „madam“, ásteigdavo savo vieðnamá. Bet tokiø pasitaikydavo vienetai.
„Nuodëmiø gatvë prarijo daug jaunø mergaièiø, kurios bûtø galëjusios tapti geromis þmonomis, pavyzdingomis motinomis. Vienos pasidarë nepataisomos prostitutës, alkoholikës, kokainistës, kitas Veneros ligos sugrauþë, jø kûnai pasidarë it kirmëliø iðlandþioti lavonai; dar kitos be laiko nuëjo atilsio þemën. Þiauraus likimo verèiamos nusiþudë“, - taip 1929 metais dienraðèio „Lietuvos þinios“ skaitytojus ðiurpino jaunas þurnalistas Juozas K.Beleckas. Jo reportaþai ið Kauno senamiesèio landyniø sukëlë ðokà, nes iki to laiko prostitucijos tema Lietuvos spaudoje buvo tabu.
Þurnalistas iðvaikðèiojo vieðnamiais garsëjusià Kauno Nemuno gatvæ ir vaizdþiai apraðë jos gyventojø buitá: „Þemas namas, þemos durys, o uþ jø gili duobë, pilna dvokianèio skysèio. Po já pabraidæs, randi duris be rankenø. Durys storø lentø, labai sumurzintos ir slidþios, lyg taukais nuteptos. Ðtai ir atskiras kambarys. Gal metro ploèio ir pusantro ilgio. Lova siaurutë. Pora priegalviø. Matracas. Stora, gerokai suterðta antklodë. Po lova bliûdas, o ðalia lovos àsotis su vandeniu. Prie durø kabo namø darbo rankðluostis“.
Savininko èia nepamatysi – jis tik ateina pasiimti pinigø. Prostitutes nuo girtø ar ðiaip kerðtaujanèiø, neretai apkulianèiø klientø saugo „bernas“, kuris ir apvalo kambarius, parneða vandens, pakûrena krosná. Viename kambaryje ásikurdavo kartais net daugiau nei trys prostitutës. Medicinos-policijos komitetas reikalavo atskirti jø lovas bent uþuolaidomis. Moterys kartais miegodavo ant stalø ir suolø. Akis badë neðvara ir drëgmë. Meilës pardavëjø apatiniai stebindavo net visko prisiþiûrëjusius gydytojus.
Kai iðleidus eiliná ástatymà dideli vieðnamiai uþsidarydavo, vietoj jø rasdavosi maþesni, prisidengæ pasilinksminimo vietø skraiste. Populiarø triukà naudojo ir legaliø XIX amþiaus Vilniaus vieðøjø namø „madam“. Kad árodytø savo ástaigà esant kultûringa, suðvelnintø gyventojø rûstybæ bei policijos spaudimà, jos viena po kitos ásigijo...fortepijonus.
Pokariu sovietinë valdþia grûdo lengvo bûdo moteris á Sibirà kaip ypaè pavojingas. Tremtiniø sàraðe neþinia kaip atsidûrë vienuolika vienuoliø. Pasiekus tremties vietà, niekas jau nebesiaiðkino, kas jos – vienuolës ar prostitutës.
D.Lewisas studijoje apie sekso þvalgybà teigë kai kurias kadrines KGB agentes turëdavusias lytiniø santykiø su tam tikrais asmenimis. Taip jos iðpeðdavo svarbios operatyvinës informacijos.
Sovietmeèiu pakakdavo iðsiskirti ið pilkos masës originalesne iðvaizda ar gyvenimo bûdu, nedirbti valstybinio darbo, lankytis restorane, kad priliptø lengvo bûdo moters etiketë. Þodis „prostitutë“ vartotas tik Komunistø partijos dokumentuose su grifu „slaptai“, stengiantis iðsiversti su „mergaitëmis“, „laisvo elgesio moterimis“, „lengvabûdëmis“.
