Post by sepulture on Apr 17, 2007 22:27:46 GMT 2
Jekaterinos II guolyje dažnai sprendėsi ir Lietuvos likimas
Rusų carienė Jektarina II suvaidino labai svarbų vaidmenį ir Lietuvos istorijoje - būtent jos guolyje dažnai buvo sprendžiamas Lietuvos likimas. Jekaterina II pagarsėjo kaip itin ištvirkusi carienė, savo meilužius keitusi tarsi pirštines.
Po vestuvių nakties - nekalta
Jekaterina II, vokiečių kilmės princesė, nesantuokinė Prūsijos karaliaus Fridricho Didžiojo duktė, gimė 1729 metais. Likimo dėka po dešimties metų pateko į Rusijos carienės Elžbietos rūmus ir po šešerių metų buvo ištekinta už sosto įpėdinio Petro Fiodorovičiaus. To meto carienės rūmų diduomenė buvo ištvirkusi, todėl Jekaterina II anksti ėmė flirtuoti. Dar būdama nuotaka įsimylėjo rūmų donžuaną Andrejų Černyšovą. Sunku pasakyti, kiek toli būtų nužengę jų santykiai, tačiau visų dvariškių akivaizdoje Černyšovas labai nepagarbiai elgėsi su princese. Petras Fiodorovičius matė Jekaterinos II meilę Černyšovui ir buvo labai įsižeidęs. Pagaliau Černyšovą privertė išvažiuoti į užsienį.
Jekaterinos II vedybos su Petru neatnešė laimės nei vienam, nei antram. Po pirmosios nakties rūmuose sklandė gandas, kad jaunamartė išsaugojo savo nekaltybę. Dėl to Elžbieta buvo nepatekinta ir rimtai priekaištavo Jekaterinai II. Slinko mėnesiai, jaunavedžių reikalai negerėjo. Tuo metu Petras Fiodorovičius susirgo, ir Jekaterina II užmezgė romaną su Švedijos pasiuntiniu grafu Polenbergu, o netrukus su vėl grįžusiu Černyšovu ir dviem jo broliais. Visa tai buvo žinoma carienei. Jos įsakymu Černyšovas buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Jekaterina II buvo apstatyta carienės šnipais, tačiau tai nepadėjo.
Jekaterinos II dvasine vadove tapo Neapolio karalienė Joana, kuri sugebėdavo ištvirkauti su keliais vyrais iš karto. Jekaterina II įsisąmonino, kad valdovėms viskas leistina. O tuo metu jai buvo tik aštuoniolika! Jos santykiai su vyru pasidarė labai priešiški, tačiau tai netrukdė Jekaterinai II lytiškai santykiauti su Kirilu Razumovskiu ir Zacharu Černyšovu. Greitai atėjo eilė broliams Saltykovams, kurių vienas - Petras - pavergė Jekateriną II protu, o antrasis - Sergejus - grožiu. Beje, pasakojama, kad Saltykovų motina savo laiku tarp kariškių turėjusi tris šimtus meilužių ir daugiau laiko praleisdavusi kareivinėse negu namuose.
Keitė meilužius
Praėjo dešimt metų nuo Jekaterinos II vestuvių, o sosto įpėdinio vis dar nebuvo. Gal todėl carienė Elžbieta pro pirštus žiūrėjo į Jekaterinos II elgesį. Ir vieną dieną labai nudžiugo sužinojusi, kad Jekaterina II nėščia. Sergejus Saltykovas atvirai gyrėsi, kad jis - būsimo vaiko tėvas, todėl jį teko išsiųsti iš Sankt Peterburgo.
Jekaterina II neilgai liūdėjo: Sergejų pakeitė Levas Naryškinas. Norėdama nuslėpti nėštumą, Jekaterina II kuriam laikui suartėjo su savo vyru. Tačiau jos įpročiai nepasikeitė. Visą savo aistrą nukreipė į atvykėlį Stanislovą Augustą Poniatauską, būsimą Lenkijos ir Lietuvos karalių. Elžbieta nėščią princesę gausiai apdovanojo, o gimus kūdikiui, jį atėmė iš motinos ir pati auklėjo.
Tuo metu Jektarina II ėmė intensyviai domėtis politika. Svečių priėmimo kambarį jos įsakymu atitvėrė pertvara, už kurios visada sėdėdavo vienas iš jos meilužių. Šilkinis audeklas dengė tualeto reikmenis, ant kurių sėdėdama Jekaterina II klausydavo ministrų pranešimų. Jos įtaka taip išaugo, kad ministrai pirma ateidavo pas ją, o paskui eidavo pas carienę.
Tuo metu Jekaterinai II krito į akis milžiniško ūgio, labai stiprus gražuolis karininkas Grigorijus Orlovas, kuris ilgesniam laikui užkariavo jos širdį. Tai buvo žmogus, tinkantis ne tik meilei, bet ir sostą užgrobti.
Seksą derino su politika
1762 m. Elžbietai nelauktai mirus, caru tapo Petras III. Sklido gandai, kad Jekaterina II su savo meilužiu kancleriu Paninu nunuodijo Elžbietą. Tuo laiku Jekaterina II buvo nėščia nuo Grigorijaus Orlovo. Tikrojo vyro vadinama "kvaile", ruošė prieš jį sąmokslą. Caras Petras veikė neryžtingai ir neapgalvotai. Tai buvo pražūtis - jis buvo nužudytas, cariene tapo Jekaterina II. Nuo tada meilužius Jekaterina II keitė kasdien, o kartais turėdavo jų keletą iš karto. Juos ji mokėjo išnaudoti ir politikos tikslams, siekdama valdžios ir didindama Rusijos imperiją.
Pirmuoju smuiku ėmė groti Grigorijus Orlovas. Jis ėmė vaizduoti imperatorių. Gulėdamas lovoje Grigorijus klausydavo, kaip ministrai ir kiti pareigūnai kalbasi su Jekaterina II valstybiniais reikalais, mėgdavo prie visų į ją kreiptis "tu", bučiuodavo ir glamonėdavo prie pašalinių, ir pastarieji net raudonuodavo iš gėdos. Per keletą metų Jekaterinai II jis įkyrėjo ir, pasitaikius progai, buvo pakeistas kitu meilužiu - Vasilčikovu, kuris apsigyveno šalia carienės miegamojo. Tačiau ir jis iš rūmų greitai buvo išprašytas.
Carienės išbandymai
Jektarinos II meilužiai turėjo būti labai atsargūs, mokėti visur ir visada įtikti. Pavyzdžiui, Potiomkinui tapus jos meilužiu, kartą ji panoro pietums retos žuvies. Ji puikiai žinojo, kad visame Sankt Peterburge tos žuvies jau seniai nėra. Potiomkinas suprato, kad jo laukia rimtas išbandymas, kurio neišlaikius reikės laukti nemalonumų. Jo pasiųsti tarnai kaip pasiutę blaškėsi po visas prekyvietes. Atsitiktinai vienas žuvų pirklys turėjo šią žuvį, bet paprašė šimto tūkstančių rublių. Grigorijus Potiomkinas net nemirktelėjęs sumokėjo reikalaujamą sumą. Tarnavimas "tėvynei ir sostui" buvo nelengvas dalykas. Laikui bėgant senstanti Jekaterina II įsitikindavo, kad tokia "tarnyba" ne visiems vyrams patinka. Tokių vyrų atžvilgiu Jekaterina II buvo negailestinga: pabėgęs meilužis buvo apkaltinamas "tėvynės išdavyste" ir baudžiamas mirtimi.
Jekaterinos II biografai nesutaria, kiek carienė turėjusi meilužių ir kas jie buvę. Progai pasitaikius, ji mielai guldavo su kareiviais, tarnais, kūrikais. Jos moteriška prigimtis liko nepasotinama iki pat mirties.
Lietuvos likimas - carienės guolyje
Jekaterina II turėjo didžiulę įtaką ir Lietuvos istorijoje. Dar gediminaičių laikais prasidėjo Lietuvos teritorijos praradimai Maskvos, o vėliau ir Lenkijos naudai. Lietuva silpo politiškai, ekonomiškai, morališkai. XVIII amžiaus pradžia buvo paženklinta baisių marų ir kitomis epidemijomis, badu.
Būtent XVIII a. viduryje iš visų didikų šeimų išsiskyrė Čartoriskiai, besiremiantys Rusijos imperijos parama. Kai Rusijos carų sostą užgrobė Elžbieta, Čartoriskiai į Sankt Peterburgą pasiuntė savo giminaitį, gražuolį Stanislovą Augustą Poniatauską užmegzti meilės ryšių su sosto įpėdinio rūmais. Netrukus Jekaterina iš tiesų labai susižavėjo Poniatausku. Stanislovas Augustas lankydavo Jekateriną II kiekvieną naktį ir išeidavo iš jos miegamojo tik paryčiais. Jo dienoraščiuose liko puikiausi atsiliepimai apie Jekaterinos grožį, tačiau pagrindinis lankymosi tikslas buvo politinis - Jekaterinos II pagalba tapti Žečpospolitos karaliumi.
Tuo metu rūmuose pasirodė gražuolė Elžbieta Voroncova, kurią stipriai įsimylėjo Petras. Jis ėmė svajoti apie skyrybas su Jekaterina II ir vedybas su rusų gražuole. Prie Jekaterinos II miegamojo buvo pastatyta sargyba. Kai vieną rytą Poniatauskas nieko neįtardamas išėjo iš meilužės miegamojo, jis buvo areštuotas. Tardymo metu jam buvo pateiktas klausimas: "Ką darėte tokiu laiku kunigaikštystės miegamajame?" Poniatauskis tylėjo kaip žuvis. Poniatauskis ir toliau nakvodavo Jekaterinos, o Petras - Voroncovos glėbyje. Carienė buvo patenkinta ramia įvykių tėkme. Tačiau po dviejų savaičių pareikalavo, kad Poniatauskis išvyktų iš Sankt Peterburgo: Petro nuotaikos ir sprendimai keitėsi dažnai ir buvo neprognozuojami.
Stanislovas Augustas išvyko į Varšuvą. Greitai Jekaterina pagimdė jų abiejų meilės kūdikį - dukterį Oną. Tačiau pastaroji netrukus mirė. Po kurio laiko mirė Elžbieta, caras Petras III-asis pašalintas nuo sosto ir Jekaterinos įsakymu nužudytas. Visą valdžią paėmė Jekaterina II, kuri Poniatauskį padarė Žečpospolitos valdovu-marionete. 1764-1795 m. jis buvo Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Siekimas sustiprinti Žečpospolitą nuėjo niekais. Po trijų padalijimų ši valstybė buvo sunaikinta ir išbraukta iš Europos žemėlapio. 1795 m. Poniatauskis buvo priverstas atsisakyti sosto, jam gyventi buvo paskirtas Gardinas. Jekaterinai II-ajai mirus, jis buvo perkeltas į Sankt Peterburgą.
Paskutinis meilužis - Lenkijos duobkasys
Artimiausias Jekaterinos II patarėjas Bezborodko 1789 m. laiške Voroncovui džiaugėsi, kad surado carienės naują meilužį - Platoną Zubovą, kuris, anot jo, "berniukas su geromis manieromis, bet siauro protelio. Tikiuosi, kad naujame vaidmenyje ilgai neišsilaikys". Tačiau didžiūnas apsiriko. Netrukus jis galėjo įsitikinti, kad "berniukas" ne tik išsaugojo savo padėtį, bet ir nušalino jį nuo užimamų pareigų.
Nuo 1789 iki 1796 metų Platonas Zubovas pasidarė grafu, per septynerius metus jis pasiekė tokias valdžios aukštumas, kurias jo žymieji pirmtakai pasiekdavo tik per dvidešimt metų.
Užsienio politikos reikaluose jis panašėjo į trijų metų berniuką, žaidžiantį šachmatais. Jis savo nuožiūra perdirbinėjo Europos žemėlapį, išbraukdamas Lenkiją, Austriją, atimdamas iš revoliucinės Prancūzijos du trečdalius, o likusią dalį atiduodamas grįžusiems Burbonams.
Visoje šalyje ir armijoje viešpatavo apsileidimas, pairo disciplina. Išlepę karininkai skendėjo prabangoje, o valstybės iždas buvo tuščias, kalėjimai perpildyti. Patys žymiausi valstybės autoritetai teigė, kad tai Jekaterijos II meilužio veiklos rezultatas. Platono Zubovo nurodymu jo parankiniai Altestis, Grybovskis ir Rybas plėšė Lenkijos žemes.
Carienės mirtis - tualete
Slinko 1794 metai, kurie Jekaterinai II, visagalei Rusijos carienei, buvo tokie pat įdomūs ir patrauklūs kaip ir ankstesnieji. Tą rytą, kaip įprasta, senstanti ir gerokai nutukusi carienė įsiropštė į mėgiamą tualetą, kuriame praleisdavo ilgas valandas. Tualetas buvo unikalus visais požiūriais. Pačiame centre stovėjo po Lietuvos ir Lenkijos padalijimo iš Varšvuso atvežtas karalių sostas. Sosto sėdynėje buvo padaryta didelė skylė, per kurią ji atlikinėjo gamtinius reikalus. Sėdėdama "soste" ji apmąstydavo dienos režimą, išklausydavo ministrų ataskaitų, meiliai čiauškėdavo su savo freilinomis prancūzų kalba, ruošdavo lesbietiškas pramogas, prisimindavo savo meilužius, skaičiuodavo jiems padovanotas gėrybes. Ir šiandien, sėdėdama "soste", ji liepė paduoti savo užrašus. Vartydama lapus ji prisiminė, kad Platonas Zubovas buvo godus tik pinigams. Jekaterina II prisiminė, kad Zubovas per du metus iškaulijo tris milijonus penkis šimtus tūkstančių sidabarinių rublių.
Jekaterina II veltui bandė skaičiuoti, kiek turėjo vienkartinių meilužių, kuriems už vieną naktį mokėdavo po šimtą tūkstančių rublių, pridėdavo dvarą su tūkstančiu baudžiauninkų ir pensiją iki gyvos galvos. Taip, tų vienkartinių meilužių suskaičiuoti neįmanoma! Neprisiminė Jekaterina II ir jų vardų. Ji buvo girdėjusi gandus, kad jos meilužiai lyginami su didžiule gamtine nelaime Rusijai, nes kasmetiniam valstybės biudžetui, neviršijančiam aštuoniasdešimt milijonų rublių, yra sunkiai tempiama našta.
Jekaterina II įsakė atnešti enciklopediją, kuri ją visada nuramindavo. Paslaugūs tarnai puolė vykdyti jos įsakymą, bet tuo pačiu metu carienės akys išsprogo, burna konvulsiškai gaudė orą. Po kelių akimirkų Jekaterina II sudribo "soste". Taip mirė šešiasdešimt penkerių metų visagalė Europos valdovė.
