Post by sepulture on Jun 2, 2009 15:41:00 GMT 2
Lottie Davies „Penketuko” koðmaras
Britø fotografë Lottie Davies (g. 1971) startavo fotografijos pasaulyje 2000 – aisiais, o tarptautinio pripaþinimo susilaukë 2008 – aisiais, laimëjusi „Taylor Wessing Photographic Portrait Awards 2008“ pirmàjá prizà. Jos kûrinys, kurá analizuosiu, „Penketukas” pripaþinimo susilaukæs kabo Nacionalinëje Portretø Galerijoje Londone. Fotografës kûryba apima daug aspektø: ji keliauja po pasaulá ir fiksuoja maþiau þinomas, maþiau politiðkai reikðmingas etnokultûras, ðitaip kritikuodama vakarietiðkojo gyvenimo pasitenkinimà ir ramumà. Menininkei taip pat didelæ átakà daro savo ir kitø þmoniø vaikystës prisiminimai, sapnai, gyvenimo akimirkos. Ðiuo metu L. Davies dirba su projektu „M&N” , kuriame kuria þmoniø portretus ið savo draugø ir savanoriø papasakotø atsiminimø ir koðmarø. „Penketukas“ yra taip pat ið ðio projekto. Ieðkodama sprendimø ji remiasi ir klasikine daile, ir ðiuolaikiniu menu, teatru, kinu, bei literatûrine fantazija. Ðá kûriná bandysiu analizuoti ikonografiniu, ikonologiniu, feministiniu ir psichoanalizës aspektais.
Visø pirma, „Penketuke“ matome senà kambará, kuriame guli moteris lovoje su trimis vaikais. Dar du vaikai paguldyti skirtingose kambario pusëse. Virð lovos kabo ryðkios raudonos draperijos, grindis dengia spalvoti kilimai, pagalvës, palei sienas iðdëstyti baldai, kairiame ðone veidrodis. Bandant atsekti ikonografijà, ðis darbas savo kompozicija primena klasikinius paveikslus. Gulinti moteris, þvelgianti tiesiai á þiûrovà primena Ticiano „Urbino Venerà“ (1538), nors savo tiesiu, gal net áþiûliu þvilgsniu labiau priartëja prie E. Manet „Olimpijos“ (1863). Nutásusi antklodë, teatraliðkos draperijos virð lovos, vaikai prie motinos krûtinës –, yra panaðumø su kitu Ticiano darbu – „Venera su Kupidonu ir kurapka“ (1550). Ryðkios, kontrastingos spalvos, ðviesotamsa primena Karavadþo kûrybai bûdingà stilistikà. Raudonos draperijos virð lovos, ástriþa moters kûno kryptis, vaikø apsuptis turi ðiek tiek panaðumø su Karavadþo „Mergelës mirtimi“ (1606).
Remiantis W. J. T. Mitchello ikonologine analize, þiûrovas kûriná visada padengia savo ideologiniu sluoksniu. Þvelgiant ið ðiandieninës perspektyvos, „Penketuke“ matome ðiuolaikiniø socialiniø problemø interpretacijà. Moteris, pagimdþiusi penketukà, tikriausiai yra vieniða motina, kuriai sudëtinga rûpintis ðitokia vaikø gausa. Todël du vaikai yra tarsi nepriþiûrëti, atstumti á kampà ar uþ lovos. Tik trims dar uþtenka vietos prie motinos glëbio. Kambarys yra apleistas, nudraskyti tapetai, apsilupinëjusios, supelijusios sienos. Iðlikæ keli buvusios prabangos atspindþiai – veidrodis, lova, draperijø baldakimas – primena apie geresnius laikus moters praeityje. Neatsitiktinai fotografija buvo daroma sename bute rytiniame Londone, kuris nuo seno yra laikomas vargðø kvartalu, todël jau turi savo simbolinæ prasmæ bei tam tikrà krûvá. Sukûrimo metai (2008) sutampa ir su ðiandieninës pasaulinës ekonominës krizës pradþia. Galbût menininkë norëjo perduoti visuomenei þinià, kaip svarbu tokiu sunkiu laikmeèiu atsiþvelgti á prigimtinius ir svarbius faktorius: rûpybà, motinystæ, socialines garantijas ir pan.
Tæsiant socialines problemas kitu kampu, kyla klausimas, kodël ðita moteris vaizduojama tokia rami, nors vaikas verkia, kodël ji þiûri tiesiai á þiûrovà, kodël ji pasyviai guli. Ðita romi, kontempliatyvi poza ir veido iðraiðka yra aiðki nuoroda á Ðvè. Mergelës Marijos romumà, kuri nesiprieðindama susitaiko su savo likimu. Galbût L. Davies ironizuoja visø amþiø idealios moters ávaizdá, pavaizduodama ðiø dienø Madonà – tik ne su vienu, o su penkiais Jëzumis. Ðitaip kritikuodama moters pasyvumà, primestà visuomenëje sustabarëjusiø tradicijø ir paproèiø. Taèiau moters þvilgsnis nëra kaip pridera romiosioms mergelëms – ji þiûri tiesiai á þiûrovà, be to jos galva yra paveikslo centre, vadinasi, þiûrovas automatiðkai pirmiausiai susiduria su moters akimis. Pagal tradicijà, lovoje vaizduojama, mieganti moteris yra potencialus seksualumo objektas ir provokatorius. Taèiau ði moteris dràsiai þvelgia tiesiai kaip Urbino Venera ar Olimpija, kuri tampa jau nebe geidþiamu objektu, o alegorija. Ðitaip ðiame paveiksle susipina senos paþiûros ir ðiandieninis moterø siekis iðsilaisvinti ið senø etiniø grandiniø.
Jau minëtas faktas, kad L. Davies savo projekte „Memories and Nightmares“ portretus kuria, remdamasi þmoniø atsiminimais ir koðmarais. Bet kas slepiasi uþ „Penketuko“? Já sukurti inspiravo draugës Caroline koðmaras . Moteris laukësi penketuko. Ji nebenorëjo daugiau vaikø, nes jau turëjo du paauglius vaikus, bei buvo fiziðkai nebetokia stipri, kadangi jai jau 42 metai. Baimë kilo dël ateities. Kaip reikës atrasti daugiau vietos maþame bute, kaip reikës visus aðtuonis þmones sutalpinti á maþà automobilá, kaip reikës priþiûrëti kûdikius, ar jai teks palaidoti karjerà, o vyrui mesti muzikanto darbà, kaip susitvarkys vyresnëliai, jei jiems nebeliks laiko ir dëmesio, ið kur gauti daugiau pajamø, ar ið penketuko padaryti ðou, kad valstybë jais rûpintøsi, kaip kad padarë viena kanadieèiø ðeima 1950 – aisiais su savo septynetuku. Aiðkiai matyti, kad po ðiuo koðmaru slypi racionalios þmogaus baimës, neuþtikrintumas dël ateities, savo ir artimøjø gerovës. Todël ir paveikslui priduodamas koðmariðkas slogutis: kambarys, kaip uþdara patalpa, mikropasaulis, turëtø bûti saugi vieta, taèiau tamsëjantys kampai priduoda nesaugumo keliamà áspûdá. Ryðkios ðiltos spalvos kaitaliojasi su ðaltais blyðkiais atspalviais. Estetiðkos detalës ðalia groteskiðkø.
Apibendrinant L. Davies „Penketukà“, kûrinio kompozicija primena klasikinius paveikslus: Ticiano „Urbino Venerà“, „Venerà su Kupidonu ir kurapka“, E. Manet „Olimpijà“, ðviesotamsa, koloritu primena Karavadþo darbus, pvz. „Mergelës mirtis“. Ðios fotografijos ikonologinis sluoksnis perduoda þinià þiûrovui apie esmines gyvenimiðkas problemas: motinystæ, rûpybà, socialines garantijas. Sûkurimo metai sutampa su ekonominës krizës metais, todël kelia ðiandien aktualius klausimus ta tema. Feministiniu poþiûriu þvelgiant, romi moteris su savo vaikais yra idealios moters, Marijos, ávaizdþio ironija. L. Davies moteris nesusitaiko iki galo su jai primesta role, ji þvelgia tiesiai þiûrovui á akis, ðitaip priartëdama prie alegorijos. Uþ „Penketuko“ slepiasi menininkës draugës koðmaras. Moteris nenorëjo daugiau vaikø, o penketukas keltø dideliø finansiniø, psichologiniø problemø. Uþ tokiø koðmarø slypi paprastos þmogaus baimës dël neuþtikrintos ateities. O paveiksle kuriamas koðmaras ið tamsiø kampø, kurie kelia nesaugumo jausmà, kai tuo tarpu mikropasaulis turëtø bûti saugi uþuovëja.
Lottie Davies, „Penketukas“, spalvota fotografija, 31 x 15 cm, 2008, National Portrait Gallery, Didþioji Britanija
www.lottiedavies.com/mandn/mandn.htm
P.S. Jus galite patys siai menininkei papasakoti kosmara. galbut realizuos
Britø fotografë Lottie Davies (g. 1971) startavo fotografijos pasaulyje 2000 – aisiais, o tarptautinio pripaþinimo susilaukë 2008 – aisiais, laimëjusi „Taylor Wessing Photographic Portrait Awards 2008“ pirmàjá prizà. Jos kûrinys, kurá analizuosiu, „Penketukas” pripaþinimo susilaukæs kabo Nacionalinëje Portretø Galerijoje Londone. Fotografës kûryba apima daug aspektø: ji keliauja po pasaulá ir fiksuoja maþiau þinomas, maþiau politiðkai reikðmingas etnokultûras, ðitaip kritikuodama vakarietiðkojo gyvenimo pasitenkinimà ir ramumà. Menininkei taip pat didelæ átakà daro savo ir kitø þmoniø vaikystës prisiminimai, sapnai, gyvenimo akimirkos. Ðiuo metu L. Davies dirba su projektu „M&N” , kuriame kuria þmoniø portretus ið savo draugø ir savanoriø papasakotø atsiminimø ir koðmarø. „Penketukas“ yra taip pat ið ðio projekto. Ieðkodama sprendimø ji remiasi ir klasikine daile, ir ðiuolaikiniu menu, teatru, kinu, bei literatûrine fantazija. Ðá kûriná bandysiu analizuoti ikonografiniu, ikonologiniu, feministiniu ir psichoanalizës aspektais.
Visø pirma, „Penketuke“ matome senà kambará, kuriame guli moteris lovoje su trimis vaikais. Dar du vaikai paguldyti skirtingose kambario pusëse. Virð lovos kabo ryðkios raudonos draperijos, grindis dengia spalvoti kilimai, pagalvës, palei sienas iðdëstyti baldai, kairiame ðone veidrodis. Bandant atsekti ikonografijà, ðis darbas savo kompozicija primena klasikinius paveikslus. Gulinti moteris, þvelgianti tiesiai á þiûrovà primena Ticiano „Urbino Venerà“ (1538), nors savo tiesiu, gal net áþiûliu þvilgsniu labiau priartëja prie E. Manet „Olimpijos“ (1863). Nutásusi antklodë, teatraliðkos draperijos virð lovos, vaikai prie motinos krûtinës –, yra panaðumø su kitu Ticiano darbu – „Venera su Kupidonu ir kurapka“ (1550). Ryðkios, kontrastingos spalvos, ðviesotamsa primena Karavadþo kûrybai bûdingà stilistikà. Raudonos draperijos virð lovos, ástriþa moters kûno kryptis, vaikø apsuptis turi ðiek tiek panaðumø su Karavadþo „Mergelës mirtimi“ (1606).
Remiantis W. J. T. Mitchello ikonologine analize, þiûrovas kûriná visada padengia savo ideologiniu sluoksniu. Þvelgiant ið ðiandieninës perspektyvos, „Penketuke“ matome ðiuolaikiniø socialiniø problemø interpretacijà. Moteris, pagimdþiusi penketukà, tikriausiai yra vieniða motina, kuriai sudëtinga rûpintis ðitokia vaikø gausa. Todël du vaikai yra tarsi nepriþiûrëti, atstumti á kampà ar uþ lovos. Tik trims dar uþtenka vietos prie motinos glëbio. Kambarys yra apleistas, nudraskyti tapetai, apsilupinëjusios, supelijusios sienos. Iðlikæ keli buvusios prabangos atspindþiai – veidrodis, lova, draperijø baldakimas – primena apie geresnius laikus moters praeityje. Neatsitiktinai fotografija buvo daroma sename bute rytiniame Londone, kuris nuo seno yra laikomas vargðø kvartalu, todël jau turi savo simbolinæ prasmæ bei tam tikrà krûvá. Sukûrimo metai (2008) sutampa ir su ðiandieninës pasaulinës ekonominës krizës pradþia. Galbût menininkë norëjo perduoti visuomenei þinià, kaip svarbu tokiu sunkiu laikmeèiu atsiþvelgti á prigimtinius ir svarbius faktorius: rûpybà, motinystæ, socialines garantijas ir pan.
Tæsiant socialines problemas kitu kampu, kyla klausimas, kodël ðita moteris vaizduojama tokia rami, nors vaikas verkia, kodël ji þiûri tiesiai á þiûrovà, kodël ji pasyviai guli. Ðita romi, kontempliatyvi poza ir veido iðraiðka yra aiðki nuoroda á Ðvè. Mergelës Marijos romumà, kuri nesiprieðindama susitaiko su savo likimu. Galbût L. Davies ironizuoja visø amþiø idealios moters ávaizdá, pavaizduodama ðiø dienø Madonà – tik ne su vienu, o su penkiais Jëzumis. Ðitaip kritikuodama moters pasyvumà, primestà visuomenëje sustabarëjusiø tradicijø ir paproèiø. Taèiau moters þvilgsnis nëra kaip pridera romiosioms mergelëms – ji þiûri tiesiai á þiûrovà, be to jos galva yra paveikslo centre, vadinasi, þiûrovas automatiðkai pirmiausiai susiduria su moters akimis. Pagal tradicijà, lovoje vaizduojama, mieganti moteris yra potencialus seksualumo objektas ir provokatorius. Taèiau ði moteris dràsiai þvelgia tiesiai kaip Urbino Venera ar Olimpija, kuri tampa jau nebe geidþiamu objektu, o alegorija. Ðitaip ðiame paveiksle susipina senos paþiûros ir ðiandieninis moterø siekis iðsilaisvinti ið senø etiniø grandiniø.
Jau minëtas faktas, kad L. Davies savo projekte „Memories and Nightmares“ portretus kuria, remdamasi þmoniø atsiminimais ir koðmarais. Bet kas slepiasi uþ „Penketuko“? Já sukurti inspiravo draugës Caroline koðmaras . Moteris laukësi penketuko. Ji nebenorëjo daugiau vaikø, nes jau turëjo du paauglius vaikus, bei buvo fiziðkai nebetokia stipri, kadangi jai jau 42 metai. Baimë kilo dël ateities. Kaip reikës atrasti daugiau vietos maþame bute, kaip reikës visus aðtuonis þmones sutalpinti á maþà automobilá, kaip reikës priþiûrëti kûdikius, ar jai teks palaidoti karjerà, o vyrui mesti muzikanto darbà, kaip susitvarkys vyresnëliai, jei jiems nebeliks laiko ir dëmesio, ið kur gauti daugiau pajamø, ar ið penketuko padaryti ðou, kad valstybë jais rûpintøsi, kaip kad padarë viena kanadieèiø ðeima 1950 – aisiais su savo septynetuku. Aiðkiai matyti, kad po ðiuo koðmaru slypi racionalios þmogaus baimës, neuþtikrintumas dël ateities, savo ir artimøjø gerovës. Todël ir paveikslui priduodamas koðmariðkas slogutis: kambarys, kaip uþdara patalpa, mikropasaulis, turëtø bûti saugi vieta, taèiau tamsëjantys kampai priduoda nesaugumo keliamà áspûdá. Ryðkios ðiltos spalvos kaitaliojasi su ðaltais blyðkiais atspalviais. Estetiðkos detalës ðalia groteskiðkø.
Apibendrinant L. Davies „Penketukà“, kûrinio kompozicija primena klasikinius paveikslus: Ticiano „Urbino Venerà“, „Venerà su Kupidonu ir kurapka“, E. Manet „Olimpijà“, ðviesotamsa, koloritu primena Karavadþo darbus, pvz. „Mergelës mirtis“. Ðios fotografijos ikonologinis sluoksnis perduoda þinià þiûrovui apie esmines gyvenimiðkas problemas: motinystæ, rûpybà, socialines garantijas. Sûkurimo metai sutampa su ekonominës krizës metais, todël kelia ðiandien aktualius klausimus ta tema. Feministiniu poþiûriu þvelgiant, romi moteris su savo vaikais yra idealios moters, Marijos, ávaizdþio ironija. L. Davies moteris nesusitaiko iki galo su jai primesta role, ji þvelgia tiesiai þiûrovui á akis, ðitaip priartëdama prie alegorijos. Uþ „Penketuko“ slepiasi menininkës draugës koðmaras. Moteris nenorëjo daugiau vaikø, o penketukas keltø dideliø finansiniø, psichologiniø problemø. Uþ tokiø koðmarø slypi paprastos þmogaus baimës dël neuþtikrintos ateities. O paveiksle kuriamas koðmaras ið tamsiø kampø, kurie kelia nesaugumo jausmà, kai tuo tarpu mikropasaulis turëtø bûti saugi uþuovëja.
Lottie Davies, „Penketukas“, spalvota fotografija, 31 x 15 cm, 2008, National Portrait Gallery, Didþioji Britanija
www.lottiedavies.com/mandn/mandn.htm
P.S. Jus galite patys siai menininkei papasakoti kosmara. galbut realizuos
