Post by ladyhellsing on May 24, 2009 12:33:41 GMT 2
Turbût esu labai nedorybinga: man patinka vyrai. Ir nieko èia negaliu padaryti. Ypaè patinka, kai jie – talentingi, kûrybingi, ryðkios asmenybës, ar tvirti lyderiai – tokie tvirti, kad nebijo sau leisti parodyti þmogiðko silpnumo. Patinka vyrai su humoro jausmu, ðilumos kibirkðtële akyse, glostanèiu þvilgsniu. Ankstyvoje paauglystëje, prisiskaièius romanø, labai patiko toksai Rhettas Butleris ið “Vëjo nublokðtø” – tokia stipri asmenybë, taip savimi pasitikintis “alfa patinas”, kad jam niekam nebereikia árodinëti jokio savo vyriðkumo.
Tokiø vyrø rankose moterys iðsiskleidþia kaip roþës – ir visai ne todël, kad ðieji jas laikytø tvirtai suspaudæ ar skabytø ir genëtø kaip kokie mièiurininkai. O tik todël, kad jie suteikia joms þmogiðkà laisvæ – nes patys yra laisvi, prietarø nepavergto proto ir tam tikro kûniðko skysèio neuþspaustomis smegenimis.
Man patinka britai – nors sakoma, kad britës yra siaubingai emancipuotos, bjauraus charakterio ir laiko paspaudusios juos po padu, taèiau, patikëkite, britai vyrai – irgi ne ið kelmo spirti. Matyt, todël ir lengvai pakenèia tas savo spygliuotas angliðkas roþes.
Vien britø humoro jausmas koks! Na ir myliu juos – praeivius, nepaþástamuosius gatvëse ir autobusuose – uþ jø dþentelmeniðkumà. Patikësite ar ne, bet per visus tuos metus Londone, dar niekada nëra tekæ paèiai tempti sunkaus lagamino metro stotelës laiptais ar bûti pastumtai besibrukanèio á autobusà brito (jei verþiasi alkûnëmis, gali bûti tikras, jog tai – atvykëlis ið maþiau civilizuotos ðalies) – visada praeivis pagelbës, padës, paneð, pasakys “after You” (“tik po jûsø”).
Bet kuo toliau á rytus – tuo vyrai baisesni (èia mano asmeninë nuomonë). Niekas neátikins mane musulmoniðkàja moterø laisve ir lyèiø santykiø gerove, o ir kaimynai slavai daþnusyk savo poþiûriu á moterá bûna jiems artimi. Visokie stepanai razinai, tarasai bulbos ir “Tykiojo Dono” personaþai ar, pagaliau, ðiuolaikiniø serialø “zonos mentaliteto” tipaþai – muðantys, gnaibantys, stumdantys moteris, metantys jas á upæ vyriðkos draugystës vardan, ir talpinantys moterá kaþkur po ðuns ir arklio… Brrr, tikri Butlerio antonimai.
Lietuvos vyrø populiacija yra keistas ðiø kraðtutinumø miðinys. Galbût – dël geografinës padëties, dël sovietmeèio átakos èia apstu ir gûdþiausio, chamiðkiausio ir bukiausio patriarchato egzemplioriø (jø devizas - “ne bobø reikalas”), ir puikiausiø vakarieèiø dþentelmenø, tikrø partneriø. Á galvà ateina nutikimas parduotuvëje Pilies gatvëje – kartà buvau bandanèio uþlásti eilëje pusamþio chamo pastumta (“iðtroðkusiems vyrams - pirmenybë”) ir iðkart uþstota kaþkokio dþentelmeno nepaþástamojo, kuris ramiai, bet kategoriðkai anam parodë jo vietà. Ðtai jums ir visa amplitudë.
Bet smagu stebëti, kad tokie sovietmeèio dinozaurai, visà pasaulá skirstantys á “tikrus vyrus” ir “bobas”, darbø ir buities nukamuotas, uþguitas, aplink juos ðokinëjanèias þmonas nebent globëjiðkai palepinantys nuo iðkvepiamø alkoholio garø apvytusia tulpe kovo aðtuntosios proga, pamaþu nyksta, o jø vietà uþima normalûs, civilizuoti jauni þmonës, màstantys kaip ir visi vakarieèiai. Tie, kurie nemato problemos nei kai moteris siekia karjeros, nei kai ji pasiðvenèia vien tik ðeimai. Tie, kurie nepradeda gerti ið nevilties ir draskyti akiø, jei þmona dirba ir uþdirba daugiau uþ já. Tie, kurie sugeba ir vaikà pasupti, ir patys save apsikuopti. Trumpai tariant, tie, kurie supranta, kad gyvenimas XXI amþiuje – tai daugybë individualiø iððûkiø ir pasirinkimø, o laisvos, normalios visuomenës privalumas yra tas, kad kiekvienas þmogus turi teisæ pasirinkti já tenkinantá sprendimà (su sàlyga, kad tai nepaþeidþia kito þmogaus laisviø ir teisiø).
Ir pripaþásta, kad teisæ rinktis turi visi – ir vyrai, ir moterys. Rinktis darbà ar ðeimà, derinti abu, tekëti ar netekëti, kurià pavardæ pasirinkti, gimdyti ar negimdyti vaikus, juos pradëti ar nutraukti nëðtumà – tai mûsø visø teisës ir pasirinkimai, á kuriuos pastaruoju metu vis daþniau ima kiðtis tie niekaip, deja, neiðnykstantys dinozaurai, senàjà sovietinæ paniekà moterims vis daþniau ávelkantys á pseudokonservatyvø, pseudoreligingà “rûpestá moterimi, ðeima, dorove, tradicija”.
Nuo paskubomis skrebenamø ástatymø, peticijø, pareiðkimø ir pataisø raðalo pamëlusius ir daþniausiai senatvinio artrito susukiotus pirðtus jie kiða po sutuoktiniø ir mylimøjø lovø antklode, kaiðioja á moterø ásèias, èiupinëja santuokø liudijimus.
Viskas – tik dël rûpesèio moterø dorove. Ðtai jie gali imti ir nuspræsti, kad moteris neturi teisiø á savo kûnà, todël nëðtumà nutraukti – nevalia. Arba – kad net ir pasigimdþiusi, taèiau auginanti vaikus viena – nëra ðeima. O jei dar ir turi pavardæ be tautinës priesagos ir nori bûti aplinkiniø suvokiama ne pagal priklausomybæ tëvui ar vyrui – vadinasi, yra amorali, negarbinga ir nedora.
Apmaudþiausia, kad ðieji moteriðkosios dorovës gynëjai veidmainiðkai teisina save “tradicija”.
Puiku, panagrinëkime lietuviðkàjà moterø dorovës ir teisiø tradicijà. Kad ir tai, jog nuo XVI amþiaus Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos statutuose apibrëþtø ástatymø Lietuvos moterys visada turëjo palyginti dideles teisines ir finansines laisves, disponavo savo turtu, o taip pat – ir kûnu.
Santuokoje ir uþ jos ribø, jos spræsdavo ne tik kuriuos savo dvarus parduoti, bet ir su kuo miegoti – ne vienas XVI-XVII amþiaus kronikininkas mini ir jø pasirenkamus “santuokos pagalbininkus” arba “jeburonus”, ir nesantuokinius vaikus.
Ðtai romantikø mylimos Barboros Radvilaitës seseriai Onai sëkmingai iðtekëti uþ Kiðkos nesutrukdë net keli mergautiniai pavainikiai, o ir ðvelniajai Barborai jos karalius buvo anaiptol “ne pirmas”.
Savo laisve disponuojanèios lietuvës visais laikais ðokiravo ne tik atvykëlius keliautojus, bet ir kaimynus lenkus – tai suprantama, ðieji juk bijojo, kad jø blogu pavyzdþiu neapsikrëstø jø nuolankios þmonos. Patinka tai ar nepatinka dabartiniams dorovës aksakalams – tokia mûsø, tautinë ir lietuviðka, tradicija. Ið dainos þodþiø neiðmesi.
Ásigalint katalikybei ir ypaè Kontrreformacijai, þinoma, moterø laisvës maþëjo. Taèiau jei pasklaidysime XVII ðimtmeèio didþiûnø laiðkus ar memuarus, ið jø daþniausiai dvelkia pagarba þmonai – jos vadinamos “bièiulëmis”, pabrëþiama, kad þmona, visø pirma turi bûti “przyjaciel”, “prietelius”, lygiavertis santuokos partneris. Gal dël to ir mezaliansai – santuokos su þemesnio luomo ar turtinës padëties moterimis - nelabai mëgti.
Èia svarbu paminëti dar vienà tradicijà – XVII –XVIII amþiuje iðtekëjusios Lietuvos moterys visada buvo ávardijamos abiem pavardëm, niekada – tik vyro. Pakanka perversti senuosius raðtus, inventorius, þvilgtelëti á antkapiø ar portretø áraðus: “Ona Elþbieta ið Radvilø Kiðkienë, Teodora ið Sapiegø Naruðevièienë”.
Tradicijø saugotojams derëtø atkreipti dëmesá, kad priesagø -aitë, -ytë èia nepamatysi. Dël dviejø prieþasèiø: istoriniai áraðai – arba lenkiðki, arba lotyniðki, o ir –aitës forma, (lenkiðkai “-ówna”) atsiranda tik apie XIX amþiaus pradþià. Iki tol garbingai iðtekëjusi moteris niekada nebûdavo apibrëþiama tik viena priklausomybe, visada – tik abiem: savo giminei ir savo vyrui.
Paþymëtina - tiktai þemiesiems visuomenës luomams moterø kilmë ir giminës istorija nebuvo svarbi. Èia vertintos visai kitos savybës: darbðtumas ir fizinë iðtvermë; ir kad vaikø galëtø prigimdyti, ir kad á plûgà ið bëdos galëtø ásikinkyti.
XIX amþiuje – vël pokyèiai tradicijoje. Padalijimai, sukilimai, iðtremta ir sunaikinta bajorija, nauja, ið valstieèiø besiformuojanti ðviesuomenë, kurianti lietuviø kalbà, ja apibrëþianti savo tapatybæ. Á akis krenta du dalykai: ðiandien tø tautos ðviesuoliø pasisakymai apie moteris, jø dorovei ir iðprusimui keliamus reikalavimus daþnai skamba jei ne ðovinistiðkai, tai bent jau juokingai. Ypaè þinant, kad ano meto valstietija savo moterø ðvietimu nesirûpino (tai yra áþvalgiai analizavæs Virginijus Savukynas).
Taip, anuo metu atsiranda ir priesagos –aitës (beje, nevedæ vyrai ápëdiniai raðtuose daþnai pavadinami –aièiais), -ienës, taèiau dabartiniams kalbos tyrumo ir moterø dorybingumo saugotojams derëtø atkreipti dëmesá ðtai á kà – apsiðvietusios, intelektualiniø ambicijø turinèios moterys jau tada nebenorëjo bûti vieðojoje erdvëje suvokiamos nei kaip “aitës”, nei kaip “ienës”, ne kaip dukros ir þmonos, o kaip savarankiðkos asmenybës.
Netikite? Pakanka prisiminti Þemaitæ, Bitæ, Ðatrijos Raganà, Lazdynø Pelëdà, Salomëjà Nërá, Liûnæ Sutemà, Alæ Rûtà. Tai juk irgi iðkalbinga lietuviðka tradicija? Ar tokie pseudonimai (ið esmës virtæ jø pavardëmis, neatsiejami nuo jø tapatybës) – tai jø nedorumo, amoralumo árodymas?
Tad kas apmaudþiausia – kad kitados buvæ tautos ðviesuomene profesoriai, kalbininkai nusivaþiuoja iki tokio lygio, kad ðiandieninëms Lietuvos moterims nori uþdëti kaþkokius lingvistinius skaistybës dirþus.
Prieþasèiø tam gali bûti daug – senatviniai màstymo pokyèiai, dëmesio stoka ir jo poreikis, noras pasijusti reikðmingu ir átakingu – taèiau jø ið paprasèiausios pagarbos senyvam amþiui geriau nenagrinëti. Tik norisi pasakyti ðtai kà – tradicija rodo, kad ástatymais doros neapsaugosi. Nei vyrø, nei moterø. Be to, tradicija nëra kaþkoks stabas ar kultas – minimalaus istorijos iðmanymo pakanka, kad matytum, kokia ji gyva, kaip kinta prisitaikydama prie kintanèio pasaulio. Na ir kai jau vyrai pradeda reguliuoti kaip vadintis moteriai, kokia pavarde save þymëti, tai liudija tik viena – jø nevisavertiðkumo kompleksus, o gal ir menamà impotencijà.
Kà tokiu atveju pasakytø normalus vyras? Kà, jei Skarletë sumanytø pasivadinti Raudone, pasakytø ðaunusis Rhetas Butleris? Manau jis atsakytø: “Dël manæs, mano mieloji katyte, vadinkis kaip nori – kad ir Madam Kûkû - kad tik tu bûtum laiminga”.
Saltinis: alfa.lt www.lrytas.lt/-12414965261240240703-lingvistinis-skaistyb%C4%97s-dir%C5%BEas.htm
Tokiø vyrø rankose moterys iðsiskleidþia kaip roþës – ir visai ne todël, kad ðieji jas laikytø tvirtai suspaudæ ar skabytø ir genëtø kaip kokie mièiurininkai. O tik todël, kad jie suteikia joms þmogiðkà laisvæ – nes patys yra laisvi, prietarø nepavergto proto ir tam tikro kûniðko skysèio neuþspaustomis smegenimis.
Man patinka britai – nors sakoma, kad britës yra siaubingai emancipuotos, bjauraus charakterio ir laiko paspaudusios juos po padu, taèiau, patikëkite, britai vyrai – irgi ne ið kelmo spirti. Matyt, todël ir lengvai pakenèia tas savo spygliuotas angliðkas roþes.
Vien britø humoro jausmas koks! Na ir myliu juos – praeivius, nepaþástamuosius gatvëse ir autobusuose – uþ jø dþentelmeniðkumà. Patikësite ar ne, bet per visus tuos metus Londone, dar niekada nëra tekæ paèiai tempti sunkaus lagamino metro stotelës laiptais ar bûti pastumtai besibrukanèio á autobusà brito (jei verþiasi alkûnëmis, gali bûti tikras, jog tai – atvykëlis ið maþiau civilizuotos ðalies) – visada praeivis pagelbës, padës, paneð, pasakys “after You” (“tik po jûsø”).
Bet kuo toliau á rytus – tuo vyrai baisesni (èia mano asmeninë nuomonë). Niekas neátikins mane musulmoniðkàja moterø laisve ir lyèiø santykiø gerove, o ir kaimynai slavai daþnusyk savo poþiûriu á moterá bûna jiems artimi. Visokie stepanai razinai, tarasai bulbos ir “Tykiojo Dono” personaþai ar, pagaliau, ðiuolaikiniø serialø “zonos mentaliteto” tipaþai – muðantys, gnaibantys, stumdantys moteris, metantys jas á upæ vyriðkos draugystës vardan, ir talpinantys moterá kaþkur po ðuns ir arklio… Brrr, tikri Butlerio antonimai.
Lietuvos vyrø populiacija yra keistas ðiø kraðtutinumø miðinys. Galbût – dël geografinës padëties, dël sovietmeèio átakos èia apstu ir gûdþiausio, chamiðkiausio ir bukiausio patriarchato egzemplioriø (jø devizas - “ne bobø reikalas”), ir puikiausiø vakarieèiø dþentelmenø, tikrø partneriø. Á galvà ateina nutikimas parduotuvëje Pilies gatvëje – kartà buvau bandanèio uþlásti eilëje pusamþio chamo pastumta (“iðtroðkusiems vyrams - pirmenybë”) ir iðkart uþstota kaþkokio dþentelmeno nepaþástamojo, kuris ramiai, bet kategoriðkai anam parodë jo vietà. Ðtai jums ir visa amplitudë.
Bet smagu stebëti, kad tokie sovietmeèio dinozaurai, visà pasaulá skirstantys á “tikrus vyrus” ir “bobas”, darbø ir buities nukamuotas, uþguitas, aplink juos ðokinëjanèias þmonas nebent globëjiðkai palepinantys nuo iðkvepiamø alkoholio garø apvytusia tulpe kovo aðtuntosios proga, pamaþu nyksta, o jø vietà uþima normalûs, civilizuoti jauni þmonës, màstantys kaip ir visi vakarieèiai. Tie, kurie nemato problemos nei kai moteris siekia karjeros, nei kai ji pasiðvenèia vien tik ðeimai. Tie, kurie nepradeda gerti ið nevilties ir draskyti akiø, jei þmona dirba ir uþdirba daugiau uþ já. Tie, kurie sugeba ir vaikà pasupti, ir patys save apsikuopti. Trumpai tariant, tie, kurie supranta, kad gyvenimas XXI amþiuje – tai daugybë individualiø iððûkiø ir pasirinkimø, o laisvos, normalios visuomenës privalumas yra tas, kad kiekvienas þmogus turi teisæ pasirinkti já tenkinantá sprendimà (su sàlyga, kad tai nepaþeidþia kito þmogaus laisviø ir teisiø).
Ir pripaþásta, kad teisæ rinktis turi visi – ir vyrai, ir moterys. Rinktis darbà ar ðeimà, derinti abu, tekëti ar netekëti, kurià pavardæ pasirinkti, gimdyti ar negimdyti vaikus, juos pradëti ar nutraukti nëðtumà – tai mûsø visø teisës ir pasirinkimai, á kuriuos pastaruoju metu vis daþniau ima kiðtis tie niekaip, deja, neiðnykstantys dinozaurai, senàjà sovietinæ paniekà moterims vis daþniau ávelkantys á pseudokonservatyvø, pseudoreligingà “rûpestá moterimi, ðeima, dorove, tradicija”.
Nuo paskubomis skrebenamø ástatymø, peticijø, pareiðkimø ir pataisø raðalo pamëlusius ir daþniausiai senatvinio artrito susukiotus pirðtus jie kiða po sutuoktiniø ir mylimøjø lovø antklode, kaiðioja á moterø ásèias, èiupinëja santuokø liudijimus.
Viskas – tik dël rûpesèio moterø dorove. Ðtai jie gali imti ir nuspræsti, kad moteris neturi teisiø á savo kûnà, todël nëðtumà nutraukti – nevalia. Arba – kad net ir pasigimdþiusi, taèiau auginanti vaikus viena – nëra ðeima. O jei dar ir turi pavardæ be tautinës priesagos ir nori bûti aplinkiniø suvokiama ne pagal priklausomybæ tëvui ar vyrui – vadinasi, yra amorali, negarbinga ir nedora.
Apmaudþiausia, kad ðieji moteriðkosios dorovës gynëjai veidmainiðkai teisina save “tradicija”.
Puiku, panagrinëkime lietuviðkàjà moterø dorovës ir teisiø tradicijà. Kad ir tai, jog nuo XVI amþiaus Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos statutuose apibrëþtø ástatymø Lietuvos moterys visada turëjo palyginti dideles teisines ir finansines laisves, disponavo savo turtu, o taip pat – ir kûnu.
Santuokoje ir uþ jos ribø, jos spræsdavo ne tik kuriuos savo dvarus parduoti, bet ir su kuo miegoti – ne vienas XVI-XVII amþiaus kronikininkas mini ir jø pasirenkamus “santuokos pagalbininkus” arba “jeburonus”, ir nesantuokinius vaikus.
Ðtai romantikø mylimos Barboros Radvilaitës seseriai Onai sëkmingai iðtekëti uþ Kiðkos nesutrukdë net keli mergautiniai pavainikiai, o ir ðvelniajai Barborai jos karalius buvo anaiptol “ne pirmas”.
Savo laisve disponuojanèios lietuvës visais laikais ðokiravo ne tik atvykëlius keliautojus, bet ir kaimynus lenkus – tai suprantama, ðieji juk bijojo, kad jø blogu pavyzdþiu neapsikrëstø jø nuolankios þmonos. Patinka tai ar nepatinka dabartiniams dorovës aksakalams – tokia mûsø, tautinë ir lietuviðka, tradicija. Ið dainos þodþiø neiðmesi.
Ásigalint katalikybei ir ypaè Kontrreformacijai, þinoma, moterø laisvës maþëjo. Taèiau jei pasklaidysime XVII ðimtmeèio didþiûnø laiðkus ar memuarus, ið jø daþniausiai dvelkia pagarba þmonai – jos vadinamos “bièiulëmis”, pabrëþiama, kad þmona, visø pirma turi bûti “przyjaciel”, “prietelius”, lygiavertis santuokos partneris. Gal dël to ir mezaliansai – santuokos su þemesnio luomo ar turtinës padëties moterimis - nelabai mëgti.
Èia svarbu paminëti dar vienà tradicijà – XVII –XVIII amþiuje iðtekëjusios Lietuvos moterys visada buvo ávardijamos abiem pavardëm, niekada – tik vyro. Pakanka perversti senuosius raðtus, inventorius, þvilgtelëti á antkapiø ar portretø áraðus: “Ona Elþbieta ið Radvilø Kiðkienë, Teodora ið Sapiegø Naruðevièienë”.
Tradicijø saugotojams derëtø atkreipti dëmesá, kad priesagø -aitë, -ytë èia nepamatysi. Dël dviejø prieþasèiø: istoriniai áraðai – arba lenkiðki, arba lotyniðki, o ir –aitës forma, (lenkiðkai “-ówna”) atsiranda tik apie XIX amþiaus pradþià. Iki tol garbingai iðtekëjusi moteris niekada nebûdavo apibrëþiama tik viena priklausomybe, visada – tik abiem: savo giminei ir savo vyrui.
Paþymëtina - tiktai þemiesiems visuomenës luomams moterø kilmë ir giminës istorija nebuvo svarbi. Èia vertintos visai kitos savybës: darbðtumas ir fizinë iðtvermë; ir kad vaikø galëtø prigimdyti, ir kad á plûgà ið bëdos galëtø ásikinkyti.
XIX amþiuje – vël pokyèiai tradicijoje. Padalijimai, sukilimai, iðtremta ir sunaikinta bajorija, nauja, ið valstieèiø besiformuojanti ðviesuomenë, kurianti lietuviø kalbà, ja apibrëþianti savo tapatybæ. Á akis krenta du dalykai: ðiandien tø tautos ðviesuoliø pasisakymai apie moteris, jø dorovei ir iðprusimui keliamus reikalavimus daþnai skamba jei ne ðovinistiðkai, tai bent jau juokingai. Ypaè þinant, kad ano meto valstietija savo moterø ðvietimu nesirûpino (tai yra áþvalgiai analizavæs Virginijus Savukynas).
Taip, anuo metu atsiranda ir priesagos –aitës (beje, nevedæ vyrai ápëdiniai raðtuose daþnai pavadinami –aièiais), -ienës, taèiau dabartiniams kalbos tyrumo ir moterø dorybingumo saugotojams derëtø atkreipti dëmesá ðtai á kà – apsiðvietusios, intelektualiniø ambicijø turinèios moterys jau tada nebenorëjo bûti vieðojoje erdvëje suvokiamos nei kaip “aitës”, nei kaip “ienës”, ne kaip dukros ir þmonos, o kaip savarankiðkos asmenybës.
Netikite? Pakanka prisiminti Þemaitæ, Bitæ, Ðatrijos Raganà, Lazdynø Pelëdà, Salomëjà Nërá, Liûnæ Sutemà, Alæ Rûtà. Tai juk irgi iðkalbinga lietuviðka tradicija? Ar tokie pseudonimai (ið esmës virtæ jø pavardëmis, neatsiejami nuo jø tapatybës) – tai jø nedorumo, amoralumo árodymas?
Tad kas apmaudþiausia – kad kitados buvæ tautos ðviesuomene profesoriai, kalbininkai nusivaþiuoja iki tokio lygio, kad ðiandieninëms Lietuvos moterims nori uþdëti kaþkokius lingvistinius skaistybës dirþus.
Prieþasèiø tam gali bûti daug – senatviniai màstymo pokyèiai, dëmesio stoka ir jo poreikis, noras pasijusti reikðmingu ir átakingu – taèiau jø ið paprasèiausios pagarbos senyvam amþiui geriau nenagrinëti. Tik norisi pasakyti ðtai kà – tradicija rodo, kad ástatymais doros neapsaugosi. Nei vyrø, nei moterø. Be to, tradicija nëra kaþkoks stabas ar kultas – minimalaus istorijos iðmanymo pakanka, kad matytum, kokia ji gyva, kaip kinta prisitaikydama prie kintanèio pasaulio. Na ir kai jau vyrai pradeda reguliuoti kaip vadintis moteriai, kokia pavarde save þymëti, tai liudija tik viena – jø nevisavertiðkumo kompleksus, o gal ir menamà impotencijà.
Kà tokiu atveju pasakytø normalus vyras? Kà, jei Skarletë sumanytø pasivadinti Raudone, pasakytø ðaunusis Rhetas Butleris? Manau jis atsakytø: “Dël manæs, mano mieloji katyte, vadinkis kaip nori – kad ir Madam Kûkû - kad tik tu bûtum laiminga”.
Saltinis: alfa.lt www.lrytas.lt/-12414965261240240703-lingvistinis-skaistyb%C4%97s-dir%C5%BEas.htm
myliu ja:DDDD ir koke garbe daro mums, moterims ir ypac dailetyrinnkems:D