Post by ladyhellsing on Apr 25, 2009 13:37:15 GMT 2
Bajorø pasirengimo mirèiai ir laidotuviø tradicijos XVII – XVIII a.
Ávadas
Ðis referatas bus skirtas aptarti mirties suvokimà Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje XVII-XVIII amþiais, bajorø pasirengimà mirèiai ir laidotuviø tradicijas. Savo darbà suskirstysiu á dvi pagrindines dalis, apþvelgsianèias to meto þmoniø jausenà prieð mirtá ir po mirties.
Pagrindinis darbas, kuriuo remsiuosi raðydama savo referatà, bus Mindaugo Paknio „Mirtis LDK kultûroje XVI-XVIII a.“, taip pat palyginimui su Vakarø Europos kultûra remsiuosi Philippe Aries „Mirties supratimas Vakarø kultûros istorijoje“, M. Matuðakaitës „Iðëjusiems atminti: laidosena ir kapø þenklinimas LDK“, Rasos Jurgelënaitës „Lotyniðkoji laidotoviø poezija“ bei Linos Baiðytës straipsniu „Publicum dolori theatrum: kilmingøjø laidotuviø apipavidalinimas Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje XVIIIa.viduryje“.
Darbe bandysiu atsakyti á tokius klausimus. Kaip pasitikdavo ir ruoðdavosi mirèiai XVII-XVIII a. bajorø luomo þmonës? Kaip buvo elgiamasi po mirties? Kokiu bûdu ieðkodavo paguodos mirusiojo artimieji (fundacijos, laidotuviø iðkilmës), ar stengësi iðlaikyti iðëjusiojo atminimà? Ir galiausiai bandysiu pridurti, kaip baroko epochos þmogus iðmoko gyventi su pastovia mirties nuojauta.
Pasirengimas mirèiai
Pasirengimui mirèiai aptariamuoju laikotariu buvo skiriamas ypatingai didelis dëmesys. Ðiuo metu itin populiarûs pasidaro mokymai, kaip tinkamai pasiruoðti jai. Kaip tik to laikmeèio fenomenu galime laikyti „Ars bene morendi“ arba „Gerosios mirties“ vadovëlius, kurie pirmiausia atsirado Vakarø Europos ðalyse Naujøjø amþiø pradþioje. Jie turëjo padëjo tikintiesiems tinkami pasiruoðti mirèiai, mat pomirtinës gerovës ágijimas jau nebebuvo paskutiniø gyvenimo minuèiø reikalas, bet turëjo bûti pasiektas per visà gyvenimà dorais darbais ir pamaldumu.
Kaip raðo M. Paknys, ðiuos vadovëlius paprastai sudarë trys dalys: pirmoji, kurioje uþklupus netikëtai ligai, siûloma susimàstyti apie mirtá, antroji, kurioje nurodoma, kaip elgtis sunkiai ar nepagydomai susirgus, t.y. atlikti iðpaþintá, suraðtyti arba suderinti testamentà, gauti patepimà ir teèioji, kurioje mokoma, kaip elgtis mirties valandà.
Baroko laikotarpiu buvo negarbinga mirti staiga, be sakramentø, prieð tai nepasirûpinus sutvarkyti reikalø, kad galëtum be rûpesèio keliauti á anapusiná gyvenimà. Staigi mirtis buvo atleistina tik mûðio lauke, bet ir tuo atveju pageidautina, kad asmuo bûtø ið anksto sudaræs testamentà.
Visi gyveno aiðkiai þinodami, kad anksèiau ar vëliau mirs, todël buvo garbinga ið anksto sutvarkyti reikalus. Ypaè buvo pabrëþiami prieð mirtá gaunami pranaðiðki þenklai, jog ji artëjanti. Pavyzdþiui kelios dienos prieð apopleksijà mirts sapnavosi Boguslavui Radvilai.
Kitas vertingas ðaltinis, kaip raðo M. Paknys, pateikiantis daug informacijos apie ruoðimàsi mirèiai buvo testamentai. Testamento preambulëse daþnas gyvenimo laikinumo ir trapumo paþymëjimas, kaip antai – „Nëra nieko tikresnio uþ mirtá ir nieko neþinomesnio negu jos valanda“. Nors testamentuose pirmiausia tvarkomi þemiðkieji reikalai, vëliau ima atsirasti ir su dvasiniu gyvenimu susijusiø nurodymø, pavyzdþiui, kaip suruoðti velionio laidotuves, o svarbiausia jo funkcija, turbût, buvo tikëjimo deklaravimas.
Bûtent jis ir liudijo þmogaus tikëjimo gilumà ir dievobaimingumà, nes testamentai buvo svarbûs ne tik dël turto paskirstymo, bet ir dël to, kad juose buvo atsipraðinëjama, praðoma atleidimo ir iðpaþástamas tikëjimas.
Tuo tarpu Vakarø Europoje, anot Ph. Aries, ir XVII-XVIII a. testamentas liko religinis aktas, kuriuo buvo pasirûpinama kûno ir sielos gerove. Panaðiai kaip ir LDK, testamentu duodami nurodymai dël miðiø, maldø, laidojimo vietos. Nors mirðtantysis ápareigodavo artimuosius vykdyti jo valià, taèiau iðganymà po mirties galëjo uþsitikrinti tik pats sudaræs testamentà.
Testamente, kaip jau minëta, buvo raðoma, kà daryti su mirusiojo kûnu. Nes vieta, kur atguls þmogaus kûnas, buvo svabi uþtat ir fundacijos patampa tokios populiarios. Jos garantuoja ne tik vietà ðventintoje þemëje, bet ir nuolatines maldas ir miðias.
Svarbiausia, kas turëjo padëti mirusiajam po mirties buvo bûtent miðios ir nuolatinës maldos, kà ir garantavo baþnyèiø ir vienuolynø fundacijos, kai uþ fundatorius nuolat buvo laikomos miðios. Taèiau bene svarbiausias fundacijos aspektas buvo galimybë pasilaidoti parapinëje baþnyèioje, o átakingesni asmenys galëjo tikëtis bûti palaidoti prie savo altoriaus.
Tokie altoriai ir koplyèios imami steigti jau nuo XIV a. pab, o juos stato átakingiausiø giminiø atstovai. Vienuolynø fundacijos tapo ypaè populiaros, nes manyta, jog sësliai gyvenantys vienuoliai geriausiai gali padëti sielos iðganymui. Taigi pirminis pagrindinis visø fundacijø tikslas buvo maldos uþ fundatoriø ir jo ðeimà.
Po mirties
Artimojo netektis daþnai bûdavo labai skaudus smûgis ir net paèiuose laidotuviø pamoksluose skatinama iðsiverkti uþ jo sielà. Aiðku, kaip visada, pasitaikydavo ir abejingumo mirèiai atvejø.
Baroko epochoje laidotuvës buvo rengiamos ne tiek mirusiajam, kiek jo artimøjø paguodai. Pasitaikydavo atvejø, kai artimieji, ignoruodami velionio valià pasilaidoti kukliai vis tiek organizuodavo puoðnias laidotuves arba jos buvo vykdomos net dvejos: mirusiojo valia ir specialiai artimiesiems.
Ðiuo laikotarpiu pasidaro svarbus artimøjø vaidmuo akistatoje su mirtimi ir laidotuviø organizavimu. Uþuot, kaip anksèiau, pasyviai stebëjæ mirtá, dabar jie gali rûpinti apeigomis ir kita laidotuviø organizacija. Daug átakos tuo metu turëjo nusistatymas, kad artimieji gali padëti mirusiojo sielai, tuoj po mirties uþsakydami jam miðias. Ðis ásitikinimas siejasi su tikëjimu skaistykla, kur siela atgailauja. Nuolatinis miðiø uþpirkinëjimas taip pat turëjo padëti sielai greièiau iðeiti ið skaistyklos.
Taèiau turbût svarbiausias LDK bajorø ir didikø laidotuviø aspektas buvo jø iðkilmës, kurios rodë sarmatiðkosios tradicijos dominavimà ir tai, kad daþnai nepaisoma mirusiojo valios uþuot pasilaidojus kukliai ir krikðèioniðkai, suruoðti pompastiðkas laidotuves, kurios ilgainiui virto á vieðà spektaklá.
Tokiu atveju laidotuvës galëjo uþtrukti nuo keliø savaièiø iki keliø metø. Kûnas paprastai buvo balzamuojamas, kad paðarvoti palaikai iðlaikytø ilgai trunkanèias apeigas. Beto, tuo laikotarpiu tapo populiari þmogaus, kaip laikino sveèio ðiame pasaulyje, samprata. Kas skatino mirðtanèiuosius dar labiau norëti kukliø laidotuviø.
Anot L. Balaiðytës, vis dëlto XVII-XVIII a. kimingøjø visuomenë laidotuves daþnai traktuodavo kaip galimybæ pademonstruoti savo prestiþà bei statusà. Didelis dëmesys tokiø laidotuviø apipavidalinime buvo skiriamas proginëms dekoracijoms. Proginës dekoracijos ið visø kitø velionio áamþinimo bûdø vienintelës buvo laikinos, po iðkilmiø katafalko puoðmenas neretai parduodavo, kad apmokëtø laidotuviø iðlaidas.
Iðskritines ðitokias laidotuves daro dar ir jø vieðumas. Pasak, Ph. Aries pati mirtis iðliko vieða net iki XIX a., kai þmogus mirdavo artimøjø ir kitø asmenø apsuptyje. Barokinës aukðtø asmenø laidotuvës buvo ne tik vieðos, bet ir tapo didele pramoga ávairiø sluoksniø þmonëms, kad net ilgainiui ágavo pavadinimà „Theatrum publicum“ arba „Vieðas reginys“.
Kadangi tokiose laidotuvëse buvo svarbûs vaizdiniai elementai, gatvës, baþnyèios ir namai, pro kuriuos taukë procesija buvo puoðiami laikinomis dekoracijomis. Didelæ reikðmæ ceremonijoje turëjo apðvietimas sustiprinantis iðkilmingumo pojûtá. Be prabangos demonstravimo laidotuvëse, ypatingà reikðmæ turëjo pareigûnø insignijø demonstravimas, ðaudymas ið patrankø ar ieties kratymas prie katafalko baþnyèioje taip pagerbiant velioná, kaip kare nusipelniusá asmená, kas, vëlgi, yra siejama su sarmatiðka tradicija.
Svarbiausias laidotuviø puoðybos elementas buvo katafalkas arba „Castrum doloris“. Katafalkas – sudëtingos kompozicijos statinys, puoðtas tapybiniu ir skulptûriniu dekoru. Dekoracijos, kaip ir retorika, buvo skirtos pagerbti ir iðaukðtinti mirusájá.
Dar vienas barokiniø laidotuviø atributas, skirtas mirusiajam pagerbti buvo laidotuviø poezija. Èia apþvelgsiu bûtent Vilniaus akademijos studentø indëlá á laidotuvëms skrità poezijà. Laidotuviø poezijos rinkiniai buvo skaitomi vieðai per iðkilmes. Taip pat lotyniðkos eilës buvo kalamos ir ant antkapinio akmens, naudojamos laidotuviø dekoracijose.
Dedikatas laidotuviø eilëse figûruodavo kaip liûdintis, guodþiantis, kaip dialogo su velioniu veikëjas, dedikacija pateisindavo poezijos rinkiná konkreèioje socialinëje terpëje. Gedulingi eiliø rinkiniai skirti ne tik skaitymui, bet ir uþimdavo svarbø vaidmená teatralizuotuose to laikmeèio laidotuviø apeigose.
Ne maþiau svarbi geram mirusiojo atminimui iðsaugoti buvo ir jo palaidojimo vieta. Mirusieji laidojami baþnyèios ðventoriuje, arba, jei buvo fundatoriai, paèioje baþnyèioje. Didikai laidojosi giminës mauzoliejuose, bet antkapiai ir epitafijos paplito tik XVI a. Antkapiuose vaizduojamos mirusiøjø figûros neva gulinèios ar „kietai ámigæ“ arba „bundantys“ atëjus Paskutinio teismo metui, taip pat antkapiuose vaizduojama mirties simbolika: vartai, gëlës, kaukolës ir kita.
Antkapiø plokðtës daþniausiai komponuojamos sienoje, kartais antkapis vaizduojamas kaip altorius. Epitafijos buvo specifinës, nes jose turëjo sutilpti trumpa informacija apie velioná, jo pareigas, dorybes, mirties prieþàstis, nuopelnus tëvynei.
Anot M. Matuðakaitës, jau XVII a. galutinai nusistovi feodalø laidotuviø tradicijos su daugybe ávairiø antkapiniø paminklø, kurie puoðë ne tik Vilniaus, bet ir periferijos baþnyèias. XVIII a. antkapiø maþiau, jie nebe tokie monumentalûs, gaminami ið maþiau patvariø medþiagø.
Galiausiai, reikia aptarti mirtá baroko epochos þmogaus kasdieniniame gyvenime. Baroko epochos þmogus gyveno þinodamas, kad turës mirti ir visà gyvenimà nuoðirdþiai ruoðdavosi iðëjimui. Mirties ávaizdþiai kartojami ne tik su palaidojimais susietuose kûriniuose þmogui nuolat primena, kad ateis laikas pasitraukti ið gyvenimo, o tai liudija ypatingà mirties ir jos suvokimo reikðmæ.
Iðvados
Galime daryti iðvadas, kad baroko epochoje mirtis ir pasiruoðimas jai buvo itin svarbûs ávykiai kiekvieno didiko ir bajoro gyvenime. Pasitiktá mirtá buvo stengiamasi jai tinkamai pasirengus, su “Gerosios mirties” vadovëliu rankose, taip pat nederëjo mirti staiga, o ypaè negarbinga buvo palikti pasaulá nesuraðius testamento.
Laidotuviø iðkilmës – puoðnios ir pompastiðkos, jomis daþnai norima pademonstruoti gerà giminës turtiná ar politiná statusà, daþnai ignoruojant paèio velionio norà kuklioms ir krikðèioniðkoms laidotuvëms. Barokinëse laidotuvëse vyravo teatraliðkumas ir prabanga.
Þinoma, laidotuviø iðkilmës taip pat buvo reikalingos numalðinti artimøjø liûdesiui ir padëti gedëti. Mirusiojo atminimà stengiamasi iðlaikyti statant jam puoðnius paminklus ir uþraðant epitafijas, tam pasitelkiama ir laidotuviø poezija.
Baroko epochos þmogaus visas gyvenimas buvo nulemtas ruoðtis ir laukti ateisianèios mirties, todël jos priminimø buvo pilna kiekvieno to meto LDK gyventojo kasdienoje.
Literatûra
1.M. Paknys. Mirtis LDK kultûroje XVI-XVIIIa., Vilnius, 2008
2.M. Matuðakaitë, Iðëjusiems atminti: laidosena ir kapø þenklinimas LDK, Vilnius, 2009
3.Ph. Aries, Mirties supratimas Vakarø kultûros istorijoje, Vilnius, 1993
4.M. Paknys. Mirtis. Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra. Tyrinëjimai ir vaizdai, Vilnius, 2001
5.R. Jurgelënaitë, Lotyniðkoji laidotuviø poezija, Vilnius, 1998
6.L. Balaiðytë, Publicum dolori theatrum: Kilmingøjø laidotuviø apipavidalinimas LDK 18 a. vid., Ars memoriae: atmintis – dailës funkcija ir tema, Vilnius, 2008
Ávadas
Ðis referatas bus skirtas aptarti mirties suvokimà Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje XVII-XVIII amþiais, bajorø pasirengimà mirèiai ir laidotuviø tradicijas. Savo darbà suskirstysiu á dvi pagrindines dalis, apþvelgsianèias to meto þmoniø jausenà prieð mirtá ir po mirties.
Pagrindinis darbas, kuriuo remsiuosi raðydama savo referatà, bus Mindaugo Paknio „Mirtis LDK kultûroje XVI-XVIII a.“, taip pat palyginimui su Vakarø Europos kultûra remsiuosi Philippe Aries „Mirties supratimas Vakarø kultûros istorijoje“, M. Matuðakaitës „Iðëjusiems atminti: laidosena ir kapø þenklinimas LDK“, Rasos Jurgelënaitës „Lotyniðkoji laidotoviø poezija“ bei Linos Baiðytës straipsniu „Publicum dolori theatrum: kilmingøjø laidotuviø apipavidalinimas Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje XVIIIa.viduryje“.
Darbe bandysiu atsakyti á tokius klausimus. Kaip pasitikdavo ir ruoðdavosi mirèiai XVII-XVIII a. bajorø luomo þmonës? Kaip buvo elgiamasi po mirties? Kokiu bûdu ieðkodavo paguodos mirusiojo artimieji (fundacijos, laidotuviø iðkilmës), ar stengësi iðlaikyti iðëjusiojo atminimà? Ir galiausiai bandysiu pridurti, kaip baroko epochos þmogus iðmoko gyventi su pastovia mirties nuojauta.
Pasirengimas mirèiai
Pasirengimui mirèiai aptariamuoju laikotariu buvo skiriamas ypatingai didelis dëmesys. Ðiuo metu itin populiarûs pasidaro mokymai, kaip tinkamai pasiruoðti jai. Kaip tik to laikmeèio fenomenu galime laikyti „Ars bene morendi“ arba „Gerosios mirties“ vadovëlius, kurie pirmiausia atsirado Vakarø Europos ðalyse Naujøjø amþiø pradþioje. Jie turëjo padëjo tikintiesiems tinkami pasiruoðti mirèiai, mat pomirtinës gerovës ágijimas jau nebebuvo paskutiniø gyvenimo minuèiø reikalas, bet turëjo bûti pasiektas per visà gyvenimà dorais darbais ir pamaldumu.
Kaip raðo M. Paknys, ðiuos vadovëlius paprastai sudarë trys dalys: pirmoji, kurioje uþklupus netikëtai ligai, siûloma susimàstyti apie mirtá, antroji, kurioje nurodoma, kaip elgtis sunkiai ar nepagydomai susirgus, t.y. atlikti iðpaþintá, suraðtyti arba suderinti testamentà, gauti patepimà ir teèioji, kurioje mokoma, kaip elgtis mirties valandà.
Baroko laikotarpiu buvo negarbinga mirti staiga, be sakramentø, prieð tai nepasirûpinus sutvarkyti reikalø, kad galëtum be rûpesèio keliauti á anapusiná gyvenimà. Staigi mirtis buvo atleistina tik mûðio lauke, bet ir tuo atveju pageidautina, kad asmuo bûtø ið anksto sudaræs testamentà.
Visi gyveno aiðkiai þinodami, kad anksèiau ar vëliau mirs, todël buvo garbinga ið anksto sutvarkyti reikalus. Ypaè buvo pabrëþiami prieð mirtá gaunami pranaðiðki þenklai, jog ji artëjanti. Pavyzdþiui kelios dienos prieð apopleksijà mirts sapnavosi Boguslavui Radvilai.
Kitas vertingas ðaltinis, kaip raðo M. Paknys, pateikiantis daug informacijos apie ruoðimàsi mirèiai buvo testamentai. Testamento preambulëse daþnas gyvenimo laikinumo ir trapumo paþymëjimas, kaip antai – „Nëra nieko tikresnio uþ mirtá ir nieko neþinomesnio negu jos valanda“. Nors testamentuose pirmiausia tvarkomi þemiðkieji reikalai, vëliau ima atsirasti ir su dvasiniu gyvenimu susijusiø nurodymø, pavyzdþiui, kaip suruoðti velionio laidotuves, o svarbiausia jo funkcija, turbût, buvo tikëjimo deklaravimas.
Bûtent jis ir liudijo þmogaus tikëjimo gilumà ir dievobaimingumà, nes testamentai buvo svarbûs ne tik dël turto paskirstymo, bet ir dël to, kad juose buvo atsipraðinëjama, praðoma atleidimo ir iðpaþástamas tikëjimas.
Tuo tarpu Vakarø Europoje, anot Ph. Aries, ir XVII-XVIII a. testamentas liko religinis aktas, kuriuo buvo pasirûpinama kûno ir sielos gerove. Panaðiai kaip ir LDK, testamentu duodami nurodymai dël miðiø, maldø, laidojimo vietos. Nors mirðtantysis ápareigodavo artimuosius vykdyti jo valià, taèiau iðganymà po mirties galëjo uþsitikrinti tik pats sudaræs testamentà.
Testamente, kaip jau minëta, buvo raðoma, kà daryti su mirusiojo kûnu. Nes vieta, kur atguls þmogaus kûnas, buvo svabi uþtat ir fundacijos patampa tokios populiarios. Jos garantuoja ne tik vietà ðventintoje þemëje, bet ir nuolatines maldas ir miðias.
Svarbiausia, kas turëjo padëti mirusiajam po mirties buvo bûtent miðios ir nuolatinës maldos, kà ir garantavo baþnyèiø ir vienuolynø fundacijos, kai uþ fundatorius nuolat buvo laikomos miðios. Taèiau bene svarbiausias fundacijos aspektas buvo galimybë pasilaidoti parapinëje baþnyèioje, o átakingesni asmenys galëjo tikëtis bûti palaidoti prie savo altoriaus.
Tokie altoriai ir koplyèios imami steigti jau nuo XIV a. pab, o juos stato átakingiausiø giminiø atstovai. Vienuolynø fundacijos tapo ypaè populiaros, nes manyta, jog sësliai gyvenantys vienuoliai geriausiai gali padëti sielos iðganymui. Taigi pirminis pagrindinis visø fundacijø tikslas buvo maldos uþ fundatoriø ir jo ðeimà.
Po mirties
Artimojo netektis daþnai bûdavo labai skaudus smûgis ir net paèiuose laidotuviø pamoksluose skatinama iðsiverkti uþ jo sielà. Aiðku, kaip visada, pasitaikydavo ir abejingumo mirèiai atvejø.
Baroko epochoje laidotuvës buvo rengiamos ne tiek mirusiajam, kiek jo artimøjø paguodai. Pasitaikydavo atvejø, kai artimieji, ignoruodami velionio valià pasilaidoti kukliai vis tiek organizuodavo puoðnias laidotuves arba jos buvo vykdomos net dvejos: mirusiojo valia ir specialiai artimiesiems.
Ðiuo laikotarpiu pasidaro svarbus artimøjø vaidmuo akistatoje su mirtimi ir laidotuviø organizavimu. Uþuot, kaip anksèiau, pasyviai stebëjæ mirtá, dabar jie gali rûpinti apeigomis ir kita laidotuviø organizacija. Daug átakos tuo metu turëjo nusistatymas, kad artimieji gali padëti mirusiojo sielai, tuoj po mirties uþsakydami jam miðias. Ðis ásitikinimas siejasi su tikëjimu skaistykla, kur siela atgailauja. Nuolatinis miðiø uþpirkinëjimas taip pat turëjo padëti sielai greièiau iðeiti ið skaistyklos.
Taèiau turbût svarbiausias LDK bajorø ir didikø laidotuviø aspektas buvo jø iðkilmës, kurios rodë sarmatiðkosios tradicijos dominavimà ir tai, kad daþnai nepaisoma mirusiojo valios uþuot pasilaidojus kukliai ir krikðèioniðkai, suruoðti pompastiðkas laidotuves, kurios ilgainiui virto á vieðà spektaklá.
Tokiu atveju laidotuvës galëjo uþtrukti nuo keliø savaièiø iki keliø metø. Kûnas paprastai buvo balzamuojamas, kad paðarvoti palaikai iðlaikytø ilgai trunkanèias apeigas. Beto, tuo laikotarpiu tapo populiari þmogaus, kaip laikino sveèio ðiame pasaulyje, samprata. Kas skatino mirðtanèiuosius dar labiau norëti kukliø laidotuviø.
Anot L. Balaiðytës, vis dëlto XVII-XVIII a. kimingøjø visuomenë laidotuves daþnai traktuodavo kaip galimybæ pademonstruoti savo prestiþà bei statusà. Didelis dëmesys tokiø laidotuviø apipavidalinime buvo skiriamas proginëms dekoracijoms. Proginës dekoracijos ið visø kitø velionio áamþinimo bûdø vienintelës buvo laikinos, po iðkilmiø katafalko puoðmenas neretai parduodavo, kad apmokëtø laidotuviø iðlaidas.
Iðskritines ðitokias laidotuves daro dar ir jø vieðumas. Pasak, Ph. Aries pati mirtis iðliko vieða net iki XIX a., kai þmogus mirdavo artimøjø ir kitø asmenø apsuptyje. Barokinës aukðtø asmenø laidotuvës buvo ne tik vieðos, bet ir tapo didele pramoga ávairiø sluoksniø þmonëms, kad net ilgainiui ágavo pavadinimà „Theatrum publicum“ arba „Vieðas reginys“.
Kadangi tokiose laidotuvëse buvo svarbûs vaizdiniai elementai, gatvës, baþnyèios ir namai, pro kuriuos taukë procesija buvo puoðiami laikinomis dekoracijomis. Didelæ reikðmæ ceremonijoje turëjo apðvietimas sustiprinantis iðkilmingumo pojûtá. Be prabangos demonstravimo laidotuvëse, ypatingà reikðmæ turëjo pareigûnø insignijø demonstravimas, ðaudymas ið patrankø ar ieties kratymas prie katafalko baþnyèioje taip pagerbiant velioná, kaip kare nusipelniusá asmená, kas, vëlgi, yra siejama su sarmatiðka tradicija.
Svarbiausias laidotuviø puoðybos elementas buvo katafalkas arba „Castrum doloris“. Katafalkas – sudëtingos kompozicijos statinys, puoðtas tapybiniu ir skulptûriniu dekoru. Dekoracijos, kaip ir retorika, buvo skirtos pagerbti ir iðaukðtinti mirusájá.
Dar vienas barokiniø laidotuviø atributas, skirtas mirusiajam pagerbti buvo laidotuviø poezija. Èia apþvelgsiu bûtent Vilniaus akademijos studentø indëlá á laidotuvëms skrità poezijà. Laidotuviø poezijos rinkiniai buvo skaitomi vieðai per iðkilmes. Taip pat lotyniðkos eilës buvo kalamos ir ant antkapinio akmens, naudojamos laidotuviø dekoracijose.
Dedikatas laidotuviø eilëse figûruodavo kaip liûdintis, guodþiantis, kaip dialogo su velioniu veikëjas, dedikacija pateisindavo poezijos rinkiná konkreèioje socialinëje terpëje. Gedulingi eiliø rinkiniai skirti ne tik skaitymui, bet ir uþimdavo svarbø vaidmená teatralizuotuose to laikmeèio laidotuviø apeigose.
Ne maþiau svarbi geram mirusiojo atminimui iðsaugoti buvo ir jo palaidojimo vieta. Mirusieji laidojami baþnyèios ðventoriuje, arba, jei buvo fundatoriai, paèioje baþnyèioje. Didikai laidojosi giminës mauzoliejuose, bet antkapiai ir epitafijos paplito tik XVI a. Antkapiuose vaizduojamos mirusiøjø figûros neva gulinèios ar „kietai ámigæ“ arba „bundantys“ atëjus Paskutinio teismo metui, taip pat antkapiuose vaizduojama mirties simbolika: vartai, gëlës, kaukolës ir kita.
Antkapiø plokðtës daþniausiai komponuojamos sienoje, kartais antkapis vaizduojamas kaip altorius. Epitafijos buvo specifinës, nes jose turëjo sutilpti trumpa informacija apie velioná, jo pareigas, dorybes, mirties prieþàstis, nuopelnus tëvynei.
Anot M. Matuðakaitës, jau XVII a. galutinai nusistovi feodalø laidotuviø tradicijos su daugybe ávairiø antkapiniø paminklø, kurie puoðë ne tik Vilniaus, bet ir periferijos baþnyèias. XVIII a. antkapiø maþiau, jie nebe tokie monumentalûs, gaminami ið maþiau patvariø medþiagø.
Galiausiai, reikia aptarti mirtá baroko epochos þmogaus kasdieniniame gyvenime. Baroko epochos þmogus gyveno þinodamas, kad turës mirti ir visà gyvenimà nuoðirdþiai ruoðdavosi iðëjimui. Mirties ávaizdþiai kartojami ne tik su palaidojimais susietuose kûriniuose þmogui nuolat primena, kad ateis laikas pasitraukti ið gyvenimo, o tai liudija ypatingà mirties ir jos suvokimo reikðmæ.
Iðvados
Galime daryti iðvadas, kad baroko epochoje mirtis ir pasiruoðimas jai buvo itin svarbûs ávykiai kiekvieno didiko ir bajoro gyvenime. Pasitiktá mirtá buvo stengiamasi jai tinkamai pasirengus, su “Gerosios mirties” vadovëliu rankose, taip pat nederëjo mirti staiga, o ypaè negarbinga buvo palikti pasaulá nesuraðius testamento.
Laidotuviø iðkilmës – puoðnios ir pompastiðkos, jomis daþnai norima pademonstruoti gerà giminës turtiná ar politiná statusà, daþnai ignoruojant paèio velionio norà kuklioms ir krikðèioniðkoms laidotuvëms. Barokinëse laidotuvëse vyravo teatraliðkumas ir prabanga.
Þinoma, laidotuviø iðkilmës taip pat buvo reikalingos numalðinti artimøjø liûdesiui ir padëti gedëti. Mirusiojo atminimà stengiamasi iðlaikyti statant jam puoðnius paminklus ir uþraðant epitafijas, tam pasitelkiama ir laidotuviø poezija.
Baroko epochos þmogaus visas gyvenimas buvo nulemtas ruoðtis ir laukti ateisianèios mirties, todël jos priminimø buvo pilna kiekvieno to meto LDK gyventojo kasdienoje.
Literatûra
1.M. Paknys. Mirtis LDK kultûroje XVI-XVIIIa., Vilnius, 2008
2.M. Matuðakaitë, Iðëjusiems atminti: laidosena ir kapø þenklinimas LDK, Vilnius, 2009
3.Ph. Aries, Mirties supratimas Vakarø kultûros istorijoje, Vilnius, 1993
4.M. Paknys. Mirtis. Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra. Tyrinëjimai ir vaizdai, Vilnius, 2001
5.R. Jurgelënaitë, Lotyniðkoji laidotuviø poezija, Vilnius, 1998
6.L. Balaiðytë, Publicum dolori theatrum: Kilmingøjø laidotuviø apipavidalinimas LDK 18 a. vid., Ars memoriae: atmintis – dailës funkcija ir tema, Vilnius, 2008
ten iskrt aisku ir is kur vampai atsirado:D