|
|
Post by ladyhellsing on Jan 20, 2009 19:10:15 GMT 2
Lietuvos Metrikos 15 – oji užrašymų knyga kaip šaltinis bajorių padėčiai tirti - pilnas pavadinimas.
Ávadas
Raðant ðá referatà pagrindinis mano ðaltinis bus Lietuvos Metrikos 15 – oji uþraðymø knyga. Ja bus remiamasi norint iðsiaiðkinti moterø bajoriø padëtá ir jø statusà, kuris atsispindi bûtent ðioje metrikos knygoje sukauptuose dokumentuose. Darbo klausimai bus iðtirti, kokiø turëjo teisiø, ar galëjo daryti átakà vieðàjam gyvenimui Þygimanto Senojo epochoje, 1528 – 1538 metø tarpe. Knygos dokumentai apima 1528 – 1538 metus, joje daugiausia surinkti atskiri aktai, privilegijos ir teisminiai nagrinëjimai, kurie labiausiai ir pasitarnaus mano temai, parodydami, kad bylinëdamosis bajorës galëjo árodyti savo tiesà ir kovoti uþ tam tikras teises, daþniausiai, þinoma, per turto klausimus.
Pirmiausia þadu aptarti bajoriø turto valdymo klausimus. Tai yra, iðsiaiðkinti kiek plaèiai jos galëjo disponuoti savo turima þemës nuosavybe kraièio ir dovio formoje. Kiek bus galima susidaryti nuomonæ apie to meto bajoræ, kuri daþniausiai turëjo naðlës statusà ir jis jai leido disponuoti nekilnojamuoju turtu. Ir galiausiai paanalizuosiu bajoriø vaidmená skundø, ieðkiniø ir kitø ávairiø pareiðkimø bylose. Ar ið jø galima atskleisti bajoriø statusà, kokià nuomonæ galima susidaryti apie jø padëtá ir kas ten apskritai raðoma apie jas ir jø teises.
|
|
|
|
Post by ladyhellsing on Jan 20, 2009 19:11:57 GMT 2
Kraičio ir dovio klausimai
Nors 15 – oje užrašymų knygoje gausiai figūruoja įvairūs skundai, ieškiniai ar pareiškimai skolų grąžinimo klausimu, didžiausią indėlį čia visgi įdeda ir našlių taip vadinamo dovio arba įkraičio bylos. Beto neatsitiktinai šios bylos yra dažniausiai sutinkamos, būtent per iš savo vyrų paveldėtų dvarų valdymą jos galėjo įdėti gan nemenką tiems laikams indėlį į visuomeninį gyvenimą, uo sukeldamos vyrų pasipiktinimą ir vis labiau ryškėjantį norą kaip įmanomą labiau apribotį našlių teises.
Pats pirmas metrikos dokumentas mus pasitinka su Ašmenos pavieto bajorės Jadvigos Ukeropovnos ieškiniu savo vyrui, kad jis išparduoda ir įkeitinėja jos tėvonines žemes. Toliau galime matyti trumputį įrašą, kaip bajoras Jonas Sovinas skundžiasi apie savo dvarą ir dovį ir kaip valdovas atideda šitos bylos nagrinėjimą patogesniai valandai. Kad tokios bylos buvo labai populiarios, rodo jų gausumas ir dažnumas šioje užrašymų knygoje. Dažnai našlės susiduria su situacija kai joms priklausančią velionio vyro skirtą turto dalį pasiglemžia ir disponuoja jo giminaičiai, dažniausiai vyro brolis arba našlės posūnis. Kaip štai 6 – tame dokumente, kuriame bajorė Ona Bartošienė Taborienė skundžiasi teismui, kad vyro brolis nenori dalintis velionio vyro tėvonijos dalimi. Kaip matome iš teismo sprendimo, teisybė liko dieverio Mockaus Kuncaičio pusėje, o Ona Taborienė gavo sumokėti jam 40 kapų grašių už savo dalį, kuria vistiek negalės kaip tinkama disponuoti, t.y. parduoti ar įkeisti, nes po jos mirties, dalis Mockaus žmonai pereisianti. „Не мает пани Бартошовая части своее продавати и заставляти, бо по смерти ее мают тыи именья на жону Мацкову спасти.“ 17 – tame dokumente vėl galima matyti, kaip ribojamos našlės teisės į jai priklausančią dalį. Ona Bogotvinavičienė skundžiasi, kad posūnis varžo jos teises gauti įkraitį velionio vyro dvaruose. dar kitame dokumente užfiksuotas valdovo dvariškio Fiodoro Jakuševo žmonos ieškinys savo broliams, kad jai neišskyrė kraičio. Broliams teismo sprendimu buvo liepta jos dalį pinigais sumokėti, o jai daugiau nieko iš tos dalies nereikalauti. „ ...она в тое именьецо их не мает ничым ся уступовати...”. Našlių skundai kartais lieka nepateisinti ir jos lieka be savo dalies kaip, kad mums rodo 29 – to dokumento atvejis, kai Elžbieta Mykolienė Kęsgailienė padavė ieškinį dieveriui Stanislovui Kęsgailai, kad šis jai vėl gi neišskyrė našlės dalies. Kęsgaila teigė, kad vyras jai jokios dalies nepaliko ir buvo pripažintas teisiu bei neprivalėjo našlei nieko duoti. ,, …пана старосту правово нашли...“. Tačiau šita byla nebuvo galutinai išspręsta, nes jau sekančiame, 30 – tame dokumente randame jos tęsinį. Ten užrašytas Kęsgailienės pareiškimas, kad velionis jai buvo užrašęs dalį, kurią būtų gavęs jei su broliu būtų dalijęsi tėvoniją.
|
|
|
|
Post by ladyhellsing on Jan 20, 2009 19:12:36 GMT 2
Kęsgailienei valdovas įsako susirasti raštą, kuriuo patvirtinamos jos teisės į dovį, o jie ji neras bus paskelbta bylos pabaiga. Bene vienintelis dokumentas šitoje užrašymų knygoje, kuris rodo, kad kraičio bei dovio klausimai gali būti išspręsti sklandžiai ir taikiai yra 31 – asis, kuriuo ponas Stanislovas Račkovičius visos nuosavybės trečdalį užrašo amžinai žmonai Barborai. Valdovas tą užrašymą patvirtino, o žmona su trečdaliu gali daryti ką tinkama. Ne toks linksmas pasirodo ponios Iljiničienės kaltinimas savo vyrui 34 – tam dokumente, kad jis švaisto ir eikvoja jos ir jų vaikų turtą. Sprendimas buvo priimtas teisingas, atsižvelgiant į prastoką ponios ir vaikų padėtį dėl vyro netinkamo elgesio, ir jai suteiktas Lentupio dvaras iki jos vaikų pilnametystės. „ А панеи Миколаевои з детми дали есьмо держати именье Лынътупы до летъ детеи ее”. Įdomesnis atvejis, kuris rodo, kad iš svetimon šalin ištekančios moters buvo atimama jos dalis iš tėvonijos. 67 – tam dokumente rašo, kad ponia Oborskienė grįžusi iš Mozūrų reikalauja iš savo motinos ir žento jai išskirti priklausiančia dalį iš tėvonijos, nes dabar jau nebėra užsenietė. Jos prašymas patenkinamas, tik jei neturės vaikų, daugiau tos nuosavyės niekam užrašyti negalės. Ne vieną kartą šioje užrašymų knygoje aptinkamas vienos bylos nagrinėjimas įamžintas keliuose dokumentuose, kaip kad 70, 91 ir 98 dokumentuose. Matome Jurgio Radvilos reikalavimą atiduoti velionio brolio našlės vaikus ir visą nuosavybę, nes ji ištekėjo už Kęsgailos. Vaikų globa paskiriama dieveriui, o našlė gauna savo dalį iš vyro nuosavybės. Toliau sekančioje, 91 numeriu pažymėtoje byloje, matome, kad tas pats ginčas tęsiasi toliau, Radvila reikalauja, jog leistų jam išpirkti jo brolio vaikų dvarus, kuriuos Ona Kęsgailienė baigia išeikvoti. Visa ši situacija kaip tik puikiai parodo, kaip buvo žiūrima į našles ir norima, kad jos turėtų kuo mažiau turto. 98 –tam dokumente uždraudžiama Jurgiui Radvilai išpirkinėti Kęsgailienės dvarus, nes ji jų neišeikvojo ir dar turi veliono testamentu patvirtintą teisę juos valdyti. „ ...мы съ суда нашево казали еи тыи именья держати водле тастаменъту пана Янова...“. Dar vienas toks bylų kompleksas įamžintas 102, 103, 113 dokumentuose. Pirmame dokumente tai yra ginčas tarp Iljos Ostrogiškio ir jos pamotės Aleksandros Ostrogiškienės dėl dovio, pinigų bei Iljos velionės motinos brangenybių. Iš bylos užsitęsimo galima teigti, kad ji buvo itin įgrisusi valdovui dėl abiejų šalių negalėjimo susitarti tarpusavyje. Ostrogiškienė gauna dvarų, kuriuos galės valdyti tik negalės užrašyti niekam, jeigu vėl savo vaikų nebeturės. Kitame punkte sutariama dėl tvarkos ir terminų galutinai išsprendžiant jų ginčą. O 113 – tam dokumente vėl matome, kad valdovas nurodo komisarams išspręsti jam įkyrėjusį ginčą tarp Ostrogiškio ir jo pamotės dėl jos dovio, dvarų ir pinigų. Matomai nebuvo norėta vykdyti anų sprendimų sąlygų ir bylą vėl teko atnaujinti. Čia liepiama galų gale susitarti ir užbaigti jiems savo ginčą. „... в том во въсем межы ними спаведливость на конецвчинили не откладаючы того на иншыи часы...”. Dokumente 132, kur aprašytas Jurgio Astiko ir jo svanės su vyrų ginčo atvejis dėl tėvoninės nuosavybės, rodo, kad Jurgis Astikas į tuos tėvoninius dvarus jokių teisių neturi, o jei laužys šį sprendimą, mokės baudą 5000 kapų grašių sumokėti.
Čia baigiasi mano aptarti dokumentai, susiję su svarbiausiais bajorių turto klausimais. Kaip rašoma Lietuvos istorijos studijų 2 tomo I. Valikonytės straipsnyje ,, Ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. moteris buvo pilietė”, visos bajorės teisės priklausė nuo jų turtinio statuso, kuris buvo pakankamai svarus. Kitu atveju, bajorės jokios reikšmės ir galios neturėjo, todėl kraičio ir dovio klausimai gali būti įvertinti kaip ypatingai svabūs tiriant bajorių padėtį aptariamu laikotarpiu.
|
|
|
|
Post by ladyhellsing on Jan 20, 2009 19:13:14 GMT 2
Skundai, ieškiniai, pareiškimai
Iš įvairių skundų, ieškinių ir pareiškimų tap pat galime susidaryti įspūdį apie bajorių santykius su giminačiai, kaimynais ar kitomis bajorėmis ir taip nustatyti kokią padėtį visuomenėje jos galėjo užimti. Miestiečio Jono Segenevičiaus skundas prieš ponią Elžbietą Radvilienę su sūnumis dėl to, kad iš jos vyro buvo patyręs nuostolių iš 16 – tojo dokumento įdomus tuo, kad čia moteris atsako už savo vyro padarytus darbus, tai galima teigti, kad, nors ir ne visai teigiamai bei savanoriškai, prisiliečia prie vyriškų reikalų. Ir nors Jonas Segenevičius nieko nepešė, visa ši situacija parodė, kad bajorė gali būti kviečiama atsakyti už savo vyrą. Kitame punkte patvirtinimas, kad Drohyčino žemės teismo raštininkas Jonas Sekirka melagingai liudijo teisme prieš Elžbietą Astikienę, o ji dėl to patyrė nuostolių. Kitame, 43 dokumente matome atvejį, kaip po palankaus jai teismo sprendimo, bajorės Sofijos Mykolienės namus užpuola Jurgio Radvilos tarnybininkas Mirovskis. Po to kai Albertas Goštautas priteisė jai valstietį su visa žeme, kitą dieną bajorės namus užpuolė Mirovskis, o paskui gynėsi, kad jos nepuolęs.
Sekančios keturios bylos sukasi apie Elžbietą Radvilienę, tai 57, 58, 61 ir 74 dokumentai. 57 ir 61 dokumentuose nagrinėjamas skundas vaivadienei Radvilienei dėl skriaudų broliams Zenovjevičiams, kurias padarė jos tarnybininkas Zalieskis. Buvo nuspręsta, kad Zalieskis turės broliams sumokėti už skriaudas. ,, …и тыи шкоды им водле их присяги, тыи роки казала имь заплатити...”. 61 – me dokumente tęsiasi tas pats ginčas, jame nurodoma kaip toliau išsimokėti už žalą broliams Zenovjevičiams. Zenovjevičiai ir toliau skundžiasi Radviliene 58 dokumente. Sako, kad jos vyras užgrobė dalį jiems priklausančios girios ir buvo įsirengęs ten sau dvarą. Tos pačios bylos, kitame straipsnyje, aiškinantis dėl girios dalies neteisėto užėmimo ir dvaro įsirengimo, valdovas jau nurodo pasikviesti teisėjus vietoje ją išspręsti. Jame paaiškėja, kad buvo du to paties pavadinimo dvarai, o Radvila tikrai neužėmė Zenovjevičiams priklausančio dvaro. ,, …панъ воевода будеть ли того боярына своего посадил не в томъ их Порплищы, але у другом, своем Порплищы...”. Ponios Vainienės reikalavimas Jurgio Iljiničiaus sūnums, kad jie toliau mokėtų jos globotiniams Bartošienei Taborienei su vyru iš jų tėvo priklausančius pinigus užfiksuotas 78 – tame dokumente. Ginčas baigėsi tuo, kad buvo liepta surasti privilegiją, pagal kurią, kaip teigė broliai Iljiničiai, jų tėvui dvaras buvo dovanotas ir užtat jie neprivalą mokėti.
Visos šios bylos parodė, kokiose Lietuvos Metrikoje aprašytose juridinėse situacijose mes sutinkame tų dienų bajorę, kaip ji veikia bylose, kiek toli ir plačiai siekia jos teisės. Nors pati 15 – toji užrašymų nėra labai išsamus šaltinis šiuo klausimu, pavyko susidaryti pakankamai aiškų įvaizdį apie tai, kaip bajorės dalyvavo visuomenės gyvenime. Iš aukščiau aprašytų bylų galima pasakyti, kad bajorės galėjo kreiptis į teismą ir gauti teisingą atsaką, jeigu jos namai būtų užpulti ar prisireiktų atgauti skolą, tai vadinasi buvo teisėtos visuomenės narės ir gal to meto vyrams bajorams net atrodė, jog tų teisių turėjo per daug.
|
|
|
|
Post by ladyhellsing on Jan 20, 2009 19:18:32 GMT 2
Iðvados
Visi iðvardinti punktai tiriant referato klausimà, vienaip ar kitaip parodo, kokia bajori¸ padëtis atsiskleidþia Lietuvos Metrikos 15 – je uþraðym¸ knygoje. Daugiausia jos galëjo veikti per turtinius klausimus, t.y. kraèio ir dovio, nes tik turëdamos apèiuopiamo nekilnojamo turto, bajorës galëjo atlikti ðioká toká vaidmená visuomenëje. Kaip teigiama I. Valikonytës straipsnyje ,, Ar Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje XVI a. moteris buvo pilietë”, tiek, kiek ið j¸ valdom¸ dvar¸ buvo atliekama þemës tarnyba ir kitos prievolës, tiek jos dalyvavo valstybës gyvenime.
Ið kraièio ir dovio klausim¸ matosi, kad gana daþnai atsiþvelgiama á bajori¸ skundus dël turto ir j¸ teis¿ savo paveldëtà dalá atgauti.
Skundai, ieðkiniai ir pareiðkimai sako, kad moteris kaip ir vyras galëjo bylinëtis dël ávairiausi¸ klausim¸, savo reikal¸ ir laimëti ar pralaimëti bylà jei buvo neteisi.
|
|
