Post by ladyhellsing on Jan 20, 2009 18:42:49 GMT 2
(Netilpo pilnas pavadinimas: Mindaugo laikų Lietuva: valstybės susidarymas ir valdovo vaidmuo)
Ávadas
Ðiame darbe bandysiu aptarti Lietuvos valstybës susidarymà, Mindaugo karûnacijà ir krikðtà. Taip pat jo, kaip valdovo, vaidmená ir vykdytà politikà. Referato tikslas- pavaidzduoti Mindaugà, kaip sumanø ir gerà politikà, sugebëjusá veikti sunkiomis politinëmis aplinkybëmis ir pakreipti ávykius savo naudai. Ðita temà pasirinkau dël Mindaugo asmenybës universalumo ir jo politiniø sugebëjimø. Pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus tema yra ir bus aktuali, visada iðkyla neatsakytø klausimø apie jo valdymà, á kuriuos reikia vël atsakyti.
Lietuvos valstybë susiformavo palyginti vëlai, tik XIII amþiuje. Jai atsirasti leido nemaþa uþsienio ir ðalies vidaus ávykiø. Kryþiaus karai, nukreipti á Ðventàjà Þemæ, o ne prieð Rytø Europos pagonis, vokieèiø imperatoriø politika, visà dëmesá telkusi á Romà bei nesantaika Vokietijos imperijos viduje tarp jos ir hercogø- visa tai turëjo nemaþai reikðmës leidþiant susiformuoti Lietuvos valstybei.
Alpinkybës, vedusios á Mindaugo karûnacijà ir krikðèionybës ávedimà Lietuvoje taip pat reikalauja aptarimo ðiame darbe kaip ir Mindaugo, kaip sumanaus valdovo politiniai manevrai ir jø pasëkmës. Sugebëdamas laviruoti pavojingoje politinëje situacijoje bei susitarti su galingu politiniu sàjungininku- Livonijos ordinu Mindaugas tapo isðkirtiniu valdovo pavyzdþiu, deja, net beveik ðimtmetá buvo uþmirðtas iki kol jo pavyzdþio neprireikë vëlesniam valdovui, norinèiam árodyti popieþiui Jonui XXII Vokieèiø ordino skriaudas Lietuvai.
Ðio darbo tiklsas yra ið arèiau susipaþinti su Mindaugo laikø Lietuva bei paèiu valdovu, aptarti ir iðanalizuoti jo vykdytà politika ðalies viduje su pagonimis þemaièiais, kunigaikðèiais, kaimyniniø valstybiø valdovais, vokieèiø ordinu ir paèiu Ðventuoju Sostu.
Faktoriai, leidæ susidaryti Lietuvos valstybei
Yra keli svarbûs faktoriai viduriniais amþiais leidæ susikurti Lietuvos valstybei. Krikðèioninimo misijà viduramþiais sudarë du vienas kitam prieðtaraujantys veiksniai: karas ir Kristaus Evangelijos misija. Karolis Didysis nukreipë savo uþkariavimo politikà prieð Saksus ir ilgais þiauriais karais pavergë juos á savo pusæ. Jo politikà tæsë Otonai, kurie domëjosi Pabaltijo tautomis, nes èia pagoniø sàskaita galëjo plësti savo teritorijø ribas. Vokietijos imperatoriø politika orientavosi Romos linkme, bet XII ir XIII amþiø imperatoriai kartais pasidomëdavo Rytø Europa, taèiau jø pastangos pasireikðdavo tik neuþkariautø pagoniø plotø dovanojimais. Anglosaksø misija ir vokieèiø karaliø uþkariavimø politika neturëjo tiesioginës reikðmës Lietuviø tautai, taèiau uþkariavimai paliko militarinio baþnytinio krikðèioninimo ir germanizavimo pavyzdá Pabaltijo misijai. Lietuva iðsaugojo nepriklausomybæ, nors ir buvo dovanota kelis kartus Vokieèiø ordinui. Sugebejusi atremti kryþiaus karus XIII ir XIV amþiuose kai tuo tarpu giminingos tautos turëjo iðnykti.
Vokieèiø imperatoriai nuolat turëjo reikalø su Roma, jø visa politika orientuota jos linkme, todël laikydami savo tiesiogine pareiga ginti Ðventàjá sostà, jëgas koncentravo Italijoje taip atitraukdami dëmësá nuo rytø Europos. Lietuvos naudai susiklostë aplinkybës, kad viduramþiø politika imperijos klestëjimo laikais laikësi pietø krypties ir nëjo á Rytus.
Dar vienas veiksnys, nukreipæs dëmësá nuo galimo Lietuvos uþpuolimo buvo investitûros kova bei baþnyèios konfliktas su vokieèiø imperatoriais. Krikðèioniø pasaulis, aukodamas jëgas ðiai kovai, susprogdino glaudþià unijà tarp baþnyèios ir imperijos ir tuo paèiu suskaldë savo pastangas galimai vienybei Pabaltijy.
Prasidëjus kryþiaus karams á Artimuosius Rytus, karø idëja persikëlë á Rytø Europà, o taip pat ir Lietuvà. Ir nors kryþiaus karai skaudþiai jà palietë, bet galima sakyti, kad pati jø idëja iðgelbëjo Lietuvà nuo ðimtatûkstantinës kryþiuoèiø armijos, keliavusios á Artimuosius Rytus ir visiðko kraðto sunaikinimo.
Taip pat Vokietijos, pagrindinës grësmës lietuviø nepriklausomybei ðaltinio, jëgas skaldë hercogø partikuliarizmas. Nesantaika tarp imperijos ir hercogø kartais neigiamai atsiliepdavo vokieèiø uþsienio politikoje ir tuo bûdu silpnino germanizmo ekspansijà ðiaurës rytø Europoje.
Visos ðios palankiai susiklosèiusios aplinkybës neleido Vakarø pasauliui nukreipti tiesioginës kryþiaus karø politikos link Lietuvos ir ðitaip padëjo jai iðbûti nepriklausomai ir ateityje ákurti savo valstytbæ bei sëkmingai saugoti jos suverenitetà iki sàmoningos sàjungos su kaimynine Lenkija.
Aplinkybës, vedusios á Mindaugo karûnacijà
Mindaugui tapti vienavaldþiu ðalies monarchu padëjo sudëtingai, bet kartu ir palankiai susiklosèiusi politinë situacija.Visø pirma reikia aptarti to metu Lietuvos vidiná gyvenimà. Mindaugas jautësi galás pareikðti valdþià savo giminës kunigaikðèiams. Jis uþvaldë visà Lietuvos þemæ siauràja prasme (kartu ir didelá brolënø turtà). Anot Voluinës metraðèio, jis iðvaræs brolio vaikus Tautvilà ir Edvydà su dëde Vykintu kariauti prieð Smolenskà. Taèiau yra pastebima, kad jie kariavo su rusais Mindaugo kariniø jægø padedami. O vëliau gavo uþkariautas þemes. Kitaip klostësi santykiai su Vykintu. Jie abu varþësi dël átakos savo giminës tarpe, o Mindaugui gavus persvarà, Vykintas turëjo jam nusileisti ir buvo iðketas vadyti Polocko srities. Vykintas sukilo prieð didþiojo kunigaikðèio valdþià, o prie jo prisidëjo Tautvydas su Edvydu, taèiau sukilimà Mindaugau pavyko likviduoti. Iðdavikai buvo likviduoti ir bëgdami nuo mirties bausmës rado prieglobstá pas Halièo-Voluinës kunigaikðèius Danieliø ir Vasilkà. Pabëgæ sukilëliai davë progà didþiosios koalicijos prieð Mindaugà susidarymui.
Didþiausiu pavojumi, o kartu ir geriausia aplinkybe tapo prieð kunigaikðtá surengta Antimindauginë koalicija. Halièo-Voluinës kunigaikðtis Danielius uþtarë nuo Mindaugo nukentëjusá Vykintà ir buvo pasiruoðæs kariauti prieð lietuvius. Danieliaus ryðiai padëjo Vykintui gauti ir visø Livonijos jëgø pritarimà, tarp jø ir Livonijos ordino, mat èia turëjo reikðmës Danieliaus baþnytinës unijos ketinimai, jo uþmegzti ryðiai su popieþiumi ir Vokieèiø ordinu. Vokieèiams, tuo tarpu, sàjunga su Danieliumi, kuris tuo metu artimai bendravo su Ðventuoju Sostu, buvo palanki ir jie prie ðios sàjungos prisidëjo. Mindaugas pasijuto apsuptas stipriø prieðø. Visø pirma, jis bandë tartis su Danieliumi, bet ðis atmetë visus pasiûlymus ir netgi pirmas puolë Lietuvà. Tada Mindaugas ëmë derëtis su ordinu, kuris lengvai sutiko iðstoti ið sàjungos, jei kunigaikðtis priims krikðtà. Kadangi popieþius Inocentas IV Danieliø ir jos valstybæ paëmë savo globai, tai Livonijos ordinas galëjo stoti Lietuvos pusën tada, jei Mindaugas priimtø krikðèionybæ.
Ordino apsisprendimui taip pat darë átakà nuolatinë konkurencija su Rygos arkivyskupu Albertu. Abi pusës norëjo krikðèionybës platinimo darbais nusipelnyti ir átikti popieþiui. Akivyskupas buvo anksèiau uþ ordinà prisidëjæs prie aptariamos sàjungos tad ordinas buvo tik antraeilis ir todël nejaukiai jautësi bûdamas jos nariu. Tokiomis sàlygomis ordino magistras labai noriai priëmë Mindaugo pasiûlymà. Þinoma, ðitaip pasielgæs, stojæs pagoniø kunigaikðèio pusën, ordinas stengësi kaip ámanoma greèiau padaryti já krikðèionim. Magistro Andriaus Ðtirlando atsakymas buvo reikalavimas, kad Mindaugas apsikrikðtytø ir praðytø popieþiø pripaþinti ðá kirkðtà, jam buvo pasiûlyta tai, kas jau nebevyko XIII amþiuje, bet buvo áprasta IX-XI a. politinë praktika. Magistras átikinëjo Mindaugà, naudojo visas apsukrumo priemones, ir, galu gale, viliojo karaliaus vainiku. Laimëjo abi pusës: ordinas iðsiderëjo kai kurias Þemaitijos sritis uþ karinës pagalbos teikimà, dþiaugësi galësiantis realizuoti ankstesnius planus Lietuvos atþvilgiu, padarë krikðto vedimo Lietuvoje pradþià ir, þinoma, nurungë savo konkurentà Rygos arkivyskupà. Mindaugas suskaldë pavojingà koalicijà, savo pusën palenkë patá ordinà, politinæ galybæ, kuri jam galëjo bûti pati pavojingiausia, dabar turëjo sàjungai prieð prieðus. Taip susiklosèius politinëm aplinkybëm iðstojo ið koalicijos ir lenkai. Buvo tuoj pat pradëta lietuvius krikðtyti, yra þinoma, kad be Livonijos ordino kunigø taip pat krikðtijo pranciðkonø ir domininkonø vienuoliai.
Lietuvos priklausymas nuo Ðventojo Sosto buvo Mindaugo parengiamasis þingsnis karaliaus vainikui gauti. Tais laikais popieþius ir jo aplinka buvo aukðèiausioji instancija tiek baþnytiniams, tiek pasaulietinës politikos reikalams spræsti, jo galioje buvo imperatoriaus ir karaliaus vainiko teikimas. Mindaugas jau bûdamas katalikas jautë pilna teisæ gauti aukðtesná karaliaus laipsná, kadangi jis tapo baþnyèios tarnu, popieþius irgi turëjo pareigà pagerbti Mindaugà karaliaus vainiku. Inocentas IV paveda Mindaugà Lietuvos karaliumi vainikuoti Kulmijos vyskupui Enrikui ir þiûrëti, kad visø bûtø gerbiamas kaip karalius katalikas. Popieþius raðo Mindaugui: „ Didelis dþiaugsmas uþliejo mûsø ðirdá dël to, kad Dievo ir atpirkëjo Kristaus gerumas ákvëpë tave, kadaise buvusá tamsybëse, su dideliu daugiu pagoniø atgimti Dievo vardo ðlovei ir visiðkai pavesti Apaðtalø Sosto tiesinei valdþiai ir globai savo asmená, karalystæ ir visus turtus. Taèiau Mindaugo karûnacija ilgai buvo atidëliojama, pats ordinas trukdë vainikavimà, nes nenorëjo atsisakyti savo aneksiðkos politikos. Mindaugui suteiktø teisiø garantais Inocentas paskyrë Kurðo ir Sareno vyskupus. Krikðèioniðkos Lietuvos karalystës áteisinimà Inocentas IV suprato kaip katalikybës átvirtinimo laidà. 1251m. Liepos 26d. bule Rygos, Tartu ir Saremos vyskupai buvo paraginti, kad drauge su Vokieèiø ordinu padëtø Mindaugui sukrikðèioninti ðalá. Mindaugo karûnavimas pagaliau ávyko dvejiems metams nuo praëjus nuo santykiø su Romos kurija uþmezgimo. Jo vainikvimo iðlikmëse dalyvavo maþiausiai trys vyskupai bei daug sveèiø ið uþsienio.
Be kitø jo nuoplenø, Mindaugui pavyko uþmegzti artimus santykius su Ðventuoju Sostu, ne tik Inocentas IV, bet ir vëlësni popieþiai buvo Lietuvai palankûs. Pasitikëjimà rodo tai, kad karaliaus vainikà popieþius suteikë ir jo sûnui.
Mindaugo politika ir valdovo vaidmuo
Kad Mindaugas buvo apsukrus ir sumanus valdovas liudija visa jo valdymo politika ir to meto jo átakoti ávykiai. Pradëtas krikðèioninimas buvo áþvalgus ávykis, nulëmæs ir palengvinæs tolimesnæ katalikybës raidà Lietuvoje ir palengvinæs uþduotá vëlesniems valdovams. Mindaugo santykiai su popieþiumi garantavo jo palankumà ðaliai bei pelnë pasitikëjimà. Visi trys popieþiai Inocentas IV, Aleksandras IV bei Klemensas IV jau po jo mirties apie Lietuvos karaliø atsiliepia palankiai.
Ðis valdovas sugebëjo iðardyti galingà ir pavojingà koalicijà, nukreiptà prieð já patá, patraukiant pavojingiausià prieða- Vokieèiø ordinà savo pusën. Negalima pamirðti ir svarbiausiojo dalyko- jis yra pirmasis ir vienintelis Lietuvos valdovas, sugebëjæs gauti karaliaus karûnà ir paèio popieþiaus palaikymà.
Valdant ðalá jau po karûnavimo Mindaugui iðkilo keletas vidaus problemø. Visø pirma, tai bûtø vyskupijø klausimas. Priëmæs krikðtà valdovas ásipareigojo ásteigti ir vyskupijà, kuri kartu bûtø ir paramos taðkas Romos kurijai. Mindaugas naujai ákurtà vyskupijà aprûpina þemëmis, jos drauge sudarë nemaþà sritá, kuriai reziduoti paskirtas vyskupas Kristijonas. Mindaugas pasiekë, kad Lietuvos vyskupu bûtu áðventintas Livonojos ordino brolis kunigas Kristijonas, mokæs já tikëjimo tiesø. Bet ir vyskupas praktikavo vertimà á krikðèionybæ prievartos bûdu, o toks vedimas nustatë pagonis prieð já ir ordinà. Kristojonui priklausë ne visa Lietuva, nes dar á vyskupus buvo áðventintas lenkø vienuolis Vitas, kurio vyskupija galëjo bûti pietinëje Lietuvos dalyje. Ji egzistavo neilgai dël vokieèiø ordino varþymosi politikos ir dël pavojigø darbo sàlygø. Vyskupo Kristijono diecezijai taip pat nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Jà puolë Vykinto provincijos þemaièiai, jie labiau brangino laisvæ negu kitatikiø tikëjimà, kad iðliktø katalikø tikëjimas tarp þemaièiø, ordinas turëjo atsisakyti savo grobikiðkos politikos, bet tai jam buvo per sunku.
Kita daug keblumø Mindaugui këlusi problema-karai su þemaièiais. Pasijutæ esantys svetimoje priespaudoje þemaièiø konvertitai atsisakë krikðèionybës ir sukilo prieð Livonijos ordino ir Lietuvos vyskpupo valdþià stengdamiesi susijungti su Vykinto srities þemaièiais. Du kunigaikðèiai Erdvilas ir Vykintas buvo suvienijæ þemaièius savo valdþiai, taèiau viena þemaièiø dalis visada palaikë Mindaugà. Kita, Vykinto valdoma, nereiðkë jam simpatijos. Dalis, palaikiusi Mindaugà, buvo Erdvilo pusë, su jo provincija buvo palaikomi glaudûs satykiai dël giminystës ryðiø. Mindaugui taip ir nepavykoVykinto dalies á savo pusæ patraukti, jo ðalininkams pavyko nutraukti priklausomybës ryðius su Lietuvos kunigaikðèiu. Teko su þemaièiais tartis geruoju, o jie savo ruoþtu sutiko tik dël to, kad jiems grësë pavojus ið ordino pusës.
Dël nepalankiai susiklosèiusios politinës situacijos bei kitø aplinkybiø, Mindaugas buvo apkaltintas krikðèioniø tikëjimo atsisakymu. Ðtai prieþastys, vedusios á ðiuos ávykius. Nors Lietuvos karalystë tapo pripaþinta tarptautiniu mastu, taèiau kartu iðkilo pavojus, kad vokieèiai pavergs þemaièius. Jø pergalë Durbës mûðyje (1260 m.) ðá pavojø paðalino, bet, kita vertus, ji sukëlë Mindaugui naujø keblumø. Þemaièiai reikalavo, kad Mindaugas stotø jø pusën á kovà prieð vokieèius. Þemaièiai uþ Mindaugo stojimà prieð Vokieèiø ordinà sutiko pripaþinti jo valdþià. Spaudþiamas Mindaugas priëmë þemaièiø pasiûlymus ir ëmë kariauti su Livonija. Pati kova dideliø laimëjimø nedavë, o faktas, kad jis iðdavë ordinà, tik paskatino nuomonæ, jog Minadaugas atsimetæs nuo krikðèionybës. Tuomet, kai ordinas Rytø þemëse buvo pagrindinis krikðèionybës neðëjas ir reprezentatorius, atsisakymas sàjungos su ordinu visiems atrodë, kaip atkritimas nuo paèios religijos. Beto, Mindaugas feodaliniais ryðiais buvo susaistytas su Popieþiumi ir apostazija reikðtu jø nutraukimà. Kas yra maþai tikëtina, kadangi ir po jo mirties popieþius visada apie Mindaugà graþiai atsiliepdavo, ko nebûtø galëjæs daryti jei ið tiesø Lietuvos valdovas bûtø atsisakæs krikèioniø tikëjimo.
Po Mindaugo mirties Lietuva nustojo bûti krikðèioniðka karalyste. Jauna monarchija, sukurta antagonizmu tarp karaliaus ir kunigaikðèiø, negalëjo ilgai laikytis. Sostà uþgrobë sàmokslininkams prieð karaliø vadovavæs Treniota. Lietuva nebebuvo krikðèioniðka, liko prieðiðka su Vakarø pasauliu bei politiðkai izoliuota iki Jogailos laikø. Nors savuoju laiku Mindaugas daug pasiekë tolesniam Lietuvos labui, bet liko ilgiems ðimtmeèiams uþmirðtas. Jo vardas pasirodo tik XVI a. treèiame deðimtmetyje sukurtame Lietuvos metraðèiø sàvade- Bychoveco kronikoje. Pirmà kartà lietuviðkuose ðaltiniuose Mindaugas minimas 1322m. Gedimino laiðke popieþiui Jonui XXII. Toká Mindaugo pamirðimà galima paaiðkinti tuo, kad buvo paþástami tos paèios kartos ðalutiniø linijø svainiai (vedybø) giminaièiai, bet uþmirðtami protëviai. Nepaisant visø Mindaugo pasiekimø ir nesëkmiø, yra vienas jo pasiekimas, kuris nenuginèijamai svarbiausias dël to, kad në vienam Lietuvos valdovui nepavyko to pakartoti: Mindaugas gavo karaliaus karûnà, o Lietuvos valstybë gyvavo ir toliau po jo mirties.
Iðvados
•Mindaugas efektyviai átvirtino savo, kaip vyriausiojo kunigaikðèio valdþià Lietuvoje
•Suvienijo ir sukûrë Lietuvos valstybæ
•Atlaikë stipriø politiniø prieðø spaudimà bei patraukë galingiausià ið jø á savo pusæ
•Padarë krikðèionybës vedimo pradþià Lietuvoje
•Pirmasis ir paskutinis Lietuvos valdovas, gavæs karaliaus karûnà bei paties popieþiaus palaikymà
•Dëka jo buvo padëti pagrindai tolesniam Lietuvos valstybës vystymuisi
Literatūros sąrašas
1.Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, Vilius, 2005
2.E. Gudavičius, Mindaugas, Vilnius, 1998
3.J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje, Vilnius, 2004
4.R. Petrauskas, Užmirštas karalius: Mindaugas LDK visuomenės savimonėje XIV a. pabaigoje- XVI a. pradžioje, in: Naujasis Židinys- Aidai, nr. 3, 2004, p. 90-95
Ávadas
Ðiame darbe bandysiu aptarti Lietuvos valstybës susidarymà, Mindaugo karûnacijà ir krikðtà. Taip pat jo, kaip valdovo, vaidmená ir vykdytà politikà. Referato tikslas- pavaidzduoti Mindaugà, kaip sumanø ir gerà politikà, sugebëjusá veikti sunkiomis politinëmis aplinkybëmis ir pakreipti ávykius savo naudai. Ðita temà pasirinkau dël Mindaugo asmenybës universalumo ir jo politiniø sugebëjimø. Pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus tema yra ir bus aktuali, visada iðkyla neatsakytø klausimø apie jo valdymà, á kuriuos reikia vël atsakyti.
Lietuvos valstybë susiformavo palyginti vëlai, tik XIII amþiuje. Jai atsirasti leido nemaþa uþsienio ir ðalies vidaus ávykiø. Kryþiaus karai, nukreipti á Ðventàjà Þemæ, o ne prieð Rytø Europos pagonis, vokieèiø imperatoriø politika, visà dëmesá telkusi á Romà bei nesantaika Vokietijos imperijos viduje tarp jos ir hercogø- visa tai turëjo nemaþai reikðmës leidþiant susiformuoti Lietuvos valstybei.
Alpinkybës, vedusios á Mindaugo karûnacijà ir krikðèionybës ávedimà Lietuvoje taip pat reikalauja aptarimo ðiame darbe kaip ir Mindaugo, kaip sumanaus valdovo politiniai manevrai ir jø pasëkmës. Sugebëdamas laviruoti pavojingoje politinëje situacijoje bei susitarti su galingu politiniu sàjungininku- Livonijos ordinu Mindaugas tapo isðkirtiniu valdovo pavyzdþiu, deja, net beveik ðimtmetá buvo uþmirðtas iki kol jo pavyzdþio neprireikë vëlesniam valdovui, norinèiam árodyti popieþiui Jonui XXII Vokieèiø ordino skriaudas Lietuvai.
Ðio darbo tiklsas yra ið arèiau susipaþinti su Mindaugo laikø Lietuva bei paèiu valdovu, aptarti ir iðanalizuoti jo vykdytà politika ðalies viduje su pagonimis þemaièiais, kunigaikðèiais, kaimyniniø valstybiø valdovais, vokieèiø ordinu ir paèiu Ðventuoju Sostu.
Faktoriai, leidæ susidaryti Lietuvos valstybei
Yra keli svarbûs faktoriai viduriniais amþiais leidæ susikurti Lietuvos valstybei. Krikðèioninimo misijà viduramþiais sudarë du vienas kitam prieðtaraujantys veiksniai: karas ir Kristaus Evangelijos misija. Karolis Didysis nukreipë savo uþkariavimo politikà prieð Saksus ir ilgais þiauriais karais pavergë juos á savo pusæ. Jo politikà tæsë Otonai, kurie domëjosi Pabaltijo tautomis, nes èia pagoniø sàskaita galëjo plësti savo teritorijø ribas. Vokietijos imperatoriø politika orientavosi Romos linkme, bet XII ir XIII amþiø imperatoriai kartais pasidomëdavo Rytø Europa, taèiau jø pastangos pasireikðdavo tik neuþkariautø pagoniø plotø dovanojimais. Anglosaksø misija ir vokieèiø karaliø uþkariavimø politika neturëjo tiesioginës reikðmës Lietuviø tautai, taèiau uþkariavimai paliko militarinio baþnytinio krikðèioninimo ir germanizavimo pavyzdá Pabaltijo misijai. Lietuva iðsaugojo nepriklausomybæ, nors ir buvo dovanota kelis kartus Vokieèiø ordinui. Sugebejusi atremti kryþiaus karus XIII ir XIV amþiuose kai tuo tarpu giminingos tautos turëjo iðnykti.
Vokieèiø imperatoriai nuolat turëjo reikalø su Roma, jø visa politika orientuota jos linkme, todël laikydami savo tiesiogine pareiga ginti Ðventàjá sostà, jëgas koncentravo Italijoje taip atitraukdami dëmësá nuo rytø Europos. Lietuvos naudai susiklostë aplinkybës, kad viduramþiø politika imperijos klestëjimo laikais laikësi pietø krypties ir nëjo á Rytus.
Dar vienas veiksnys, nukreipæs dëmësá nuo galimo Lietuvos uþpuolimo buvo investitûros kova bei baþnyèios konfliktas su vokieèiø imperatoriais. Krikðèioniø pasaulis, aukodamas jëgas ðiai kovai, susprogdino glaudþià unijà tarp baþnyèios ir imperijos ir tuo paèiu suskaldë savo pastangas galimai vienybei Pabaltijy.
Prasidëjus kryþiaus karams á Artimuosius Rytus, karø idëja persikëlë á Rytø Europà, o taip pat ir Lietuvà. Ir nors kryþiaus karai skaudþiai jà palietë, bet galima sakyti, kad pati jø idëja iðgelbëjo Lietuvà nuo ðimtatûkstantinës kryþiuoèiø armijos, keliavusios á Artimuosius Rytus ir visiðko kraðto sunaikinimo.
Taip pat Vokietijos, pagrindinës grësmës lietuviø nepriklausomybei ðaltinio, jëgas skaldë hercogø partikuliarizmas. Nesantaika tarp imperijos ir hercogø kartais neigiamai atsiliepdavo vokieèiø uþsienio politikoje ir tuo bûdu silpnino germanizmo ekspansijà ðiaurës rytø Europoje.
Visos ðios palankiai susiklosèiusios aplinkybës neleido Vakarø pasauliui nukreipti tiesioginës kryþiaus karø politikos link Lietuvos ir ðitaip padëjo jai iðbûti nepriklausomai ir ateityje ákurti savo valstytbæ bei sëkmingai saugoti jos suverenitetà iki sàmoningos sàjungos su kaimynine Lenkija.
Aplinkybës, vedusios á Mindaugo karûnacijà
Mindaugui tapti vienavaldþiu ðalies monarchu padëjo sudëtingai, bet kartu ir palankiai susiklosèiusi politinë situacija.Visø pirma reikia aptarti to metu Lietuvos vidiná gyvenimà. Mindaugas jautësi galás pareikðti valdþià savo giminës kunigaikðèiams. Jis uþvaldë visà Lietuvos þemæ siauràja prasme (kartu ir didelá brolënø turtà). Anot Voluinës metraðèio, jis iðvaræs brolio vaikus Tautvilà ir Edvydà su dëde Vykintu kariauti prieð Smolenskà. Taèiau yra pastebima, kad jie kariavo su rusais Mindaugo kariniø jægø padedami. O vëliau gavo uþkariautas þemes. Kitaip klostësi santykiai su Vykintu. Jie abu varþësi dël átakos savo giminës tarpe, o Mindaugui gavus persvarà, Vykintas turëjo jam nusileisti ir buvo iðketas vadyti Polocko srities. Vykintas sukilo prieð didþiojo kunigaikðèio valdþià, o prie jo prisidëjo Tautvydas su Edvydu, taèiau sukilimà Mindaugau pavyko likviduoti. Iðdavikai buvo likviduoti ir bëgdami nuo mirties bausmës rado prieglobstá pas Halièo-Voluinës kunigaikðèius Danieliø ir Vasilkà. Pabëgæ sukilëliai davë progà didþiosios koalicijos prieð Mindaugà susidarymui.
Didþiausiu pavojumi, o kartu ir geriausia aplinkybe tapo prieð kunigaikðtá surengta Antimindauginë koalicija. Halièo-Voluinës kunigaikðtis Danielius uþtarë nuo Mindaugo nukentëjusá Vykintà ir buvo pasiruoðæs kariauti prieð lietuvius. Danieliaus ryðiai padëjo Vykintui gauti ir visø Livonijos jëgø pritarimà, tarp jø ir Livonijos ordino, mat èia turëjo reikðmës Danieliaus baþnytinës unijos ketinimai, jo uþmegzti ryðiai su popieþiumi ir Vokieèiø ordinu. Vokieèiams, tuo tarpu, sàjunga su Danieliumi, kuris tuo metu artimai bendravo su Ðventuoju Sostu, buvo palanki ir jie prie ðios sàjungos prisidëjo. Mindaugas pasijuto apsuptas stipriø prieðø. Visø pirma, jis bandë tartis su Danieliumi, bet ðis atmetë visus pasiûlymus ir netgi pirmas puolë Lietuvà. Tada Mindaugas ëmë derëtis su ordinu, kuris lengvai sutiko iðstoti ið sàjungos, jei kunigaikðtis priims krikðtà. Kadangi popieþius Inocentas IV Danieliø ir jos valstybæ paëmë savo globai, tai Livonijos ordinas galëjo stoti Lietuvos pusën tada, jei Mindaugas priimtø krikðèionybæ.
Ordino apsisprendimui taip pat darë átakà nuolatinë konkurencija su Rygos arkivyskupu Albertu. Abi pusës norëjo krikðèionybës platinimo darbais nusipelnyti ir átikti popieþiui. Akivyskupas buvo anksèiau uþ ordinà prisidëjæs prie aptariamos sàjungos tad ordinas buvo tik antraeilis ir todël nejaukiai jautësi bûdamas jos nariu. Tokiomis sàlygomis ordino magistras labai noriai priëmë Mindaugo pasiûlymà. Þinoma, ðitaip pasielgæs, stojæs pagoniø kunigaikðèio pusën, ordinas stengësi kaip ámanoma greèiau padaryti já krikðèionim. Magistro Andriaus Ðtirlando atsakymas buvo reikalavimas, kad Mindaugas apsikrikðtytø ir praðytø popieþiø pripaþinti ðá kirkðtà, jam buvo pasiûlyta tai, kas jau nebevyko XIII amþiuje, bet buvo áprasta IX-XI a. politinë praktika. Magistras átikinëjo Mindaugà, naudojo visas apsukrumo priemones, ir, galu gale, viliojo karaliaus vainiku. Laimëjo abi pusës: ordinas iðsiderëjo kai kurias Þemaitijos sritis uþ karinës pagalbos teikimà, dþiaugësi galësiantis realizuoti ankstesnius planus Lietuvos atþvilgiu, padarë krikðto vedimo Lietuvoje pradþià ir, þinoma, nurungë savo konkurentà Rygos arkivyskupà. Mindaugas suskaldë pavojingà koalicijà, savo pusën palenkë patá ordinà, politinæ galybæ, kuri jam galëjo bûti pati pavojingiausia, dabar turëjo sàjungai prieð prieðus. Taip susiklosèius politinëm aplinkybëm iðstojo ið koalicijos ir lenkai. Buvo tuoj pat pradëta lietuvius krikðtyti, yra þinoma, kad be Livonijos ordino kunigø taip pat krikðtijo pranciðkonø ir domininkonø vienuoliai.
Lietuvos priklausymas nuo Ðventojo Sosto buvo Mindaugo parengiamasis þingsnis karaliaus vainikui gauti. Tais laikais popieþius ir jo aplinka buvo aukðèiausioji instancija tiek baþnytiniams, tiek pasaulietinës politikos reikalams spræsti, jo galioje buvo imperatoriaus ir karaliaus vainiko teikimas. Mindaugas jau bûdamas katalikas jautë pilna teisæ gauti aukðtesná karaliaus laipsná, kadangi jis tapo baþnyèios tarnu, popieþius irgi turëjo pareigà pagerbti Mindaugà karaliaus vainiku. Inocentas IV paveda Mindaugà Lietuvos karaliumi vainikuoti Kulmijos vyskupui Enrikui ir þiûrëti, kad visø bûtø gerbiamas kaip karalius katalikas. Popieþius raðo Mindaugui: „ Didelis dþiaugsmas uþliejo mûsø ðirdá dël to, kad Dievo ir atpirkëjo Kristaus gerumas ákvëpë tave, kadaise buvusá tamsybëse, su dideliu daugiu pagoniø atgimti Dievo vardo ðlovei ir visiðkai pavesti Apaðtalø Sosto tiesinei valdþiai ir globai savo asmená, karalystæ ir visus turtus. Taèiau Mindaugo karûnacija ilgai buvo atidëliojama, pats ordinas trukdë vainikavimà, nes nenorëjo atsisakyti savo aneksiðkos politikos. Mindaugui suteiktø teisiø garantais Inocentas paskyrë Kurðo ir Sareno vyskupus. Krikðèioniðkos Lietuvos karalystës áteisinimà Inocentas IV suprato kaip katalikybës átvirtinimo laidà. 1251m. Liepos 26d. bule Rygos, Tartu ir Saremos vyskupai buvo paraginti, kad drauge su Vokieèiø ordinu padëtø Mindaugui sukrikðèioninti ðalá. Mindaugo karûnavimas pagaliau ávyko dvejiems metams nuo praëjus nuo santykiø su Romos kurija uþmezgimo. Jo vainikvimo iðlikmëse dalyvavo maþiausiai trys vyskupai bei daug sveèiø ið uþsienio.
Be kitø jo nuoplenø, Mindaugui pavyko uþmegzti artimus santykius su Ðventuoju Sostu, ne tik Inocentas IV, bet ir vëlësni popieþiai buvo Lietuvai palankûs. Pasitikëjimà rodo tai, kad karaliaus vainikà popieþius suteikë ir jo sûnui.
Mindaugo politika ir valdovo vaidmuo
Kad Mindaugas buvo apsukrus ir sumanus valdovas liudija visa jo valdymo politika ir to meto jo átakoti ávykiai. Pradëtas krikðèioninimas buvo áþvalgus ávykis, nulëmæs ir palengvinæs tolimesnæ katalikybës raidà Lietuvoje ir palengvinæs uþduotá vëlesniems valdovams. Mindaugo santykiai su popieþiumi garantavo jo palankumà ðaliai bei pelnë pasitikëjimà. Visi trys popieþiai Inocentas IV, Aleksandras IV bei Klemensas IV jau po jo mirties apie Lietuvos karaliø atsiliepia palankiai.
Ðis valdovas sugebëjo iðardyti galingà ir pavojingà koalicijà, nukreiptà prieð já patá, patraukiant pavojingiausià prieða- Vokieèiø ordinà savo pusën. Negalima pamirðti ir svarbiausiojo dalyko- jis yra pirmasis ir vienintelis Lietuvos valdovas, sugebëjæs gauti karaliaus karûnà ir paèio popieþiaus palaikymà.
Valdant ðalá jau po karûnavimo Mindaugui iðkilo keletas vidaus problemø. Visø pirma, tai bûtø vyskupijø klausimas. Priëmæs krikðtà valdovas ásipareigojo ásteigti ir vyskupijà, kuri kartu bûtø ir paramos taðkas Romos kurijai. Mindaugas naujai ákurtà vyskupijà aprûpina þemëmis, jos drauge sudarë nemaþà sritá, kuriai reziduoti paskirtas vyskupas Kristijonas. Mindaugas pasiekë, kad Lietuvos vyskupu bûtu áðventintas Livonojos ordino brolis kunigas Kristijonas, mokæs já tikëjimo tiesø. Bet ir vyskupas praktikavo vertimà á krikðèionybæ prievartos bûdu, o toks vedimas nustatë pagonis prieð já ir ordinà. Kristojonui priklausë ne visa Lietuva, nes dar á vyskupus buvo áðventintas lenkø vienuolis Vitas, kurio vyskupija galëjo bûti pietinëje Lietuvos dalyje. Ji egzistavo neilgai dël vokieèiø ordino varþymosi politikos ir dël pavojigø darbo sàlygø. Vyskupo Kristijono diecezijai taip pat nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Jà puolë Vykinto provincijos þemaièiai, jie labiau brangino laisvæ negu kitatikiø tikëjimà, kad iðliktø katalikø tikëjimas tarp þemaièiø, ordinas turëjo atsisakyti savo grobikiðkos politikos, bet tai jam buvo per sunku.
Kita daug keblumø Mindaugui këlusi problema-karai su þemaièiais. Pasijutæ esantys svetimoje priespaudoje þemaièiø konvertitai atsisakë krikðèionybës ir sukilo prieð Livonijos ordino ir Lietuvos vyskpupo valdþià stengdamiesi susijungti su Vykinto srities þemaièiais. Du kunigaikðèiai Erdvilas ir Vykintas buvo suvienijæ þemaièius savo valdþiai, taèiau viena þemaièiø dalis visada palaikë Mindaugà. Kita, Vykinto valdoma, nereiðkë jam simpatijos. Dalis, palaikiusi Mindaugà, buvo Erdvilo pusë, su jo provincija buvo palaikomi glaudûs satykiai dël giminystës ryðiø. Mindaugui taip ir nepavykoVykinto dalies á savo pusæ patraukti, jo ðalininkams pavyko nutraukti priklausomybës ryðius su Lietuvos kunigaikðèiu. Teko su þemaièiais tartis geruoju, o jie savo ruoþtu sutiko tik dël to, kad jiems grësë pavojus ið ordino pusës.
Dël nepalankiai susiklosèiusios politinës situacijos bei kitø aplinkybiø, Mindaugas buvo apkaltintas krikðèioniø tikëjimo atsisakymu. Ðtai prieþastys, vedusios á ðiuos ávykius. Nors Lietuvos karalystë tapo pripaþinta tarptautiniu mastu, taèiau kartu iðkilo pavojus, kad vokieèiai pavergs þemaièius. Jø pergalë Durbës mûðyje (1260 m.) ðá pavojø paðalino, bet, kita vertus, ji sukëlë Mindaugui naujø keblumø. Þemaièiai reikalavo, kad Mindaugas stotø jø pusën á kovà prieð vokieèius. Þemaièiai uþ Mindaugo stojimà prieð Vokieèiø ordinà sutiko pripaþinti jo valdþià. Spaudþiamas Mindaugas priëmë þemaièiø pasiûlymus ir ëmë kariauti su Livonija. Pati kova dideliø laimëjimø nedavë, o faktas, kad jis iðdavë ordinà, tik paskatino nuomonæ, jog Minadaugas atsimetæs nuo krikðèionybës. Tuomet, kai ordinas Rytø þemëse buvo pagrindinis krikðèionybës neðëjas ir reprezentatorius, atsisakymas sàjungos su ordinu visiems atrodë, kaip atkritimas nuo paèios religijos. Beto, Mindaugas feodaliniais ryðiais buvo susaistytas su Popieþiumi ir apostazija reikðtu jø nutraukimà. Kas yra maþai tikëtina, kadangi ir po jo mirties popieþius visada apie Mindaugà graþiai atsiliepdavo, ko nebûtø galëjæs daryti jei ið tiesø Lietuvos valdovas bûtø atsisakæs krikèioniø tikëjimo.
Po Mindaugo mirties Lietuva nustojo bûti krikðèioniðka karalyste. Jauna monarchija, sukurta antagonizmu tarp karaliaus ir kunigaikðèiø, negalëjo ilgai laikytis. Sostà uþgrobë sàmokslininkams prieð karaliø vadovavæs Treniota. Lietuva nebebuvo krikðèioniðka, liko prieðiðka su Vakarø pasauliu bei politiðkai izoliuota iki Jogailos laikø. Nors savuoju laiku Mindaugas daug pasiekë tolesniam Lietuvos labui, bet liko ilgiems ðimtmeèiams uþmirðtas. Jo vardas pasirodo tik XVI a. treèiame deðimtmetyje sukurtame Lietuvos metraðèiø sàvade- Bychoveco kronikoje. Pirmà kartà lietuviðkuose ðaltiniuose Mindaugas minimas 1322m. Gedimino laiðke popieþiui Jonui XXII. Toká Mindaugo pamirðimà galima paaiðkinti tuo, kad buvo paþástami tos paèios kartos ðalutiniø linijø svainiai (vedybø) giminaièiai, bet uþmirðtami protëviai. Nepaisant visø Mindaugo pasiekimø ir nesëkmiø, yra vienas jo pasiekimas, kuris nenuginèijamai svarbiausias dël to, kad në vienam Lietuvos valdovui nepavyko to pakartoti: Mindaugas gavo karaliaus karûnà, o Lietuvos valstybë gyvavo ir toliau po jo mirties.
Iðvados
•Mindaugas efektyviai átvirtino savo, kaip vyriausiojo kunigaikðèio valdþià Lietuvoje
•Suvienijo ir sukûrë Lietuvos valstybæ
•Atlaikë stipriø politiniø prieðø spaudimà bei patraukë galingiausià ið jø á savo pusæ
•Padarë krikðèionybës vedimo pradþià Lietuvoje
•Pirmasis ir paskutinis Lietuvos valdovas, gavæs karaliaus karûnà bei paties popieþiaus palaikymà
•Dëka jo buvo padëti pagrindai tolesniam Lietuvos valstybës vystymuisi
Literatūros sąrašas
1.Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, Vilius, 2005
2.E. Gudavičius, Mindaugas, Vilnius, 1998
3.J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje, Vilnius, 2004
4.R. Petrauskas, Užmirštas karalius: Mindaugas LDK visuomenės savimonėje XIV a. pabaigoje- XVI a. pradžioje, in: Naujasis Židinys- Aidai, nr. 3, 2004, p. 90-95
