Post by sepulture on Jan 8, 2009 0:29:13 GMT 2
Knygos istorija turi daug gilesnes ðaknis nei gali mums atrodyti. Viskas prasidëjo net ne su pirmàja raðytine ar spausdintina knyga, o nuo þmogaus noro garsui suteikti vaizdiná pagrindà. Sudëtingëjant þmoniø bendruomeniniam gyvenimui, atsirado ir didesni poreikiai susisteminti tam tikrus dalykus. Vienas jø – tai reglamentuoti bendravimà tarpusavyje, kas buvo ypaè svarbu vykdant prekybà ir pan. Jei anksèiau pirmykðtis þmogus savo patirtá perduodavo þodiniu bûdu, tai ateina laikas, kai to nebeuþtenka ir vis didesnæ reikðmæ ágauna raðtas. Dvi pagrindinës jo funkcijos – komunikatyvioji ir mnemotechninë.
Nors ir ðiuolaikinis pasaulis baigia iðstumti knygà, taèiau medijø filosofams vis dar rûpi knygos kaip þmogaus tæsinio klausimas. Kaip Marshallas McLuhanas (1) teigia, susiduriame su pagrindine medijø funkcija – saugoti ir perduoti informacijà. Paprastai tariant, saugoti – reiðkia perduoti, nes tuo, kas saugoma, yra kur kas lengviau pasinaudoti nei tuo, kà reikia surinkti. Gerokai prieð Johanno Gutenbergo spaudos su surenkamais ðriftais atsiradimà daug atspaudø ant popieriaus buvo daroma ksilografinëmis kliðëmis. Turbût pats populiariausias teksto ir pieðiniø atspaudø, padarytø tokiomis kliðëmis, pavyzdys yra Biblia Pauperum (2). Spausdinimas medinëmis kliðëmis buvo ankstesnis nei tipografinë spauda, nors sunku nustatyti, kiek ankstesnis, nes ðie mokytø þmoniø niekinti pigûs ir populiarûs atspaudai nebuvo iðsaugoti, kaip ðiandien nesaugomi komiksai. Ðiai prieð J. Gutenbergà egsistavusiai atspaudø rûðiai tinka didysis bibliografijos dësnis: „Kuo daugiau atspaudø buvo, tuo maþiau jø dabar yra“. Ðis dësnis tinka ne tik spaudiniams, bet ir kitiems dalykams – paðto þenklams ir pirmiesiems radijo imtuvams.
Na, o Lietuvos knygos istorija tyrinëta labai ávairiai: labiausiai susitelkta ties lietuviðkàja spausdintina knyga, o kitomis kalbomis raðytos knygos tyrinëtos tik fragmentiðkai. Net ðiuolaikiniai knygotyrininkai uþduoda klausimà, ar ðiandien reikalinga knygos kuria nors viena kalba istorija. Jei taip, tai kokia? (3)
Ðiuolaikinë knygos istorija pastaruoju metu pereina á kità tyrinëjimø lygmená – tiriamas knygos funkcionavimas, neatsiþvelgiant á politiniø dariniø sienas, etnopolitiniø bendrijø ribas ir pan., taip pat skeptiðkai vertinant bandymus kalbëti apie nacionaliná paveldà. Tokiomis aplinkybëmis brëþti ribas tarp sava ir svetima jau darosi tarsi ir neðiuolaikiðka, ir nebepakankamai moksliðka (4).
Daugiausiai remiantis Levo Vladimirovo Knygos istorija, darbe apþvelgiama 1) raðto ir rankraðtinës knygos istorija; 2) rankraðtinës knygos Lietuvoje istorija; 3) spausdintinos knygos istorija; 4) knygø puoðybos ypatumai, apsiribojant iki XVII a.
1. Nuo raðto – rankraðtinës knygos link
Apþvelgiant raðto, kaip knygos atsiradimo prielaidos, istorijà, reikëtø pradëti nuo paèiø pirmøjø raðto formø.
Pirmykðtis þmogus naudojo tokias raðto formas, kokios ðiandieniniui þmogui gali pasirodyti labai keistos. Pvz, daiktaraðtis, mazgaraðtis, lazdoraðtis, vaizdaraðtis. Tai tokios ganëtinai sudëtingos formos, kuriø naudojimui reikëjo þiniø ir iðmanymo, todël deðifruotojai susiduria su dar didesnëmis problemomis.
Vienas vaizdingiausiø daiktaraðèio pavyzdþiø bûtø Ðiaurës Amerikos indënø karo paskelbimas kitai genèiai: buvo nusiunèiamas kardas ar strëlë. Taip pat ir senovës graikø istorikas Herodotas (484 – 425 m. pr. Kr.) apraðë vienà atvejá savo Graikø ir Persijos karø istorijoje, kai persø karaliui Darijui skitø vadas nusiuntë paukðtá, þiurkæ, varlæ ir penkias strëles. Pastarieji toká „laiðkà“ perskaitë kaip karo ultimatumà: „Persai, jeigu jûs nesugebate skraidyti kaip paukðèiai, slëptis urvuose kaip þiurkës, ðokinëti per balas kaip varlës, jûs bûsite apipilti strëliø kruða ir atgal jau nebegráðite“.
Mazgaraðèiai daugiausiai naudoti skaièiavimui, bet ne tik. Tam tikri mazgø, karoliukø ir spalvø deriniai turëjo savo reikðmes. Pvz., viena Ðiaurës Amerikos indënø gentis naudojo vampum raðtà, kuriame taikomas spalvø derinimo principas. Vampumas – tai juostos, sumegztos ið virvuèiø su suvertomis ant jø dailiai poliruotomis kriauklëmis.
Vaizdaraðtis yra mûsø dabartinio raðto sistemø protëvis. Jis operuoja ne raidëmis, o piktogramomis, vaizdais, pieðiniais, kurie reiðkia ne atskirà garsà, o tam tikrà reiðkiná ar daiktà. Vëliau pereita prie logografinio raðto: pieðinius suprastinant iki tam tikrø esminiø daliø, pvz., vietoje avino pieðiami tik jo ragai ir pan.
Logografinio raðto pavyzdys bûtø Kinijos hieroglifai. Taèiau ne vien kinai naudoja toká raðtà - ir vakarø kultûroje jis plaèiai paplitæs ir tikriausiai niekad neiðnyks dël savo patogaus funkcionalumo: keliø eismo, cheminiai, matematiniai þenklai ir pan. visiems puikiausiai suprantami.
Nors senovës egiptieèiø hieroglifai vis kito, atsirasdavo naujø raðto formø, pvz., demotinis ar hieratinis raðtai, o ðumerø dantiraðtis II tûkst. pr. Kr. buvo tapæs tarptautiniu diplomatiniu raðtu. Taèiau didþiausià progresà padarë finikieèiø fonetinis alfabetas, kuris, beje, iðsivystë is senovës egiptieèiø plaèiai nenaudojamo alfabeto. Ið finikieèiø raðtà perëmë graikai, o ið jø – etruskai. Galiausiai romënai já perëmë ir taip atsirado lotyniðkasis alfabetas, kuris iki ðiol naudojamas didþiojoje pasaulio dalyje. Tik Rytø Europoje plito graikiðkasis alfabetas, ið kuriø formavosi slaviðkieji alfabetai.
Atëjus viduramþiams, galima sakyti, kad knygos ir literatûros kultûra buvo nuðluota kartu su visa antika. Krikðèionybës ásigalëjimo laikotarpiu raðytinis þodis gimë vël ið naujo. Nors paèioje pradþioje nei vienas monarchas, nei kunigas neturëjo knygø, o popieþius Grigalius I gyrësi, kad sudegino didþiàjà Romos Palatino bibliotekà.
Ankstyvaisiais viduramþiais suklestëjo knygø perraðinëjimas. Jø centrais tapo vienuolynai. Taèiau negalëjo bet kas perraðinëti manuskriptø, nes tai laikyta „dieviðku darbu“, o perraðinëdavo tik aukðto rango vienuoliai ar net abatai. Daþniausiai savo darbà jie atlikdavo labai kruoðèiai, puoðyba buvo labai svarbi, nes tikëjo, kad ðitokiu apaðtaliðku darbu jie uþsitarnauja vietà danguje. Taèiau tokiu bûdu nebuvo ámanoma perraðyti daug knygø, kurios, beje, buvo tik aprobuotos baþnyèios, vadinas, tai buvo tik ðventieji raðtai. O ir tos paèios buvo neapsakomai brangios, kainavusios gyvuliø bandas ar net visà kaimà. Neveltui pastebëta, kad dël tokiø aplinkybiø per pirmuosius penkiasdeðimt metø nuo J. Gutenbergo iðradimo buvo iðspausdinta daugiau knygø nei per visus viduramþius.
Baþnyèios smukimo laikotarpiu (5) vienuoliø raðtingumo lygis krito, buvo net vienuolynø, kuriuose nebeliko në vieno vienuolio, mokanèio raðyti. Daug pasikeitimø ávyko ir pasaulietiniame þmoniø gyvenime, kai atsirado visai kitokio pobûdþio ir turinio knygø poreikis. Todël iðkart knyga tapo preke. Perraðinëjimu pradëjo uþsiiminëti jau ne vien vienuoliai, bet ir amatininkai. Nors paklausa padidëjo, taèiau kokybë þymiai suprastëjo. Pergamento stygius privertë skriptorius senuosius manuskriptus naudoti naujiems veikalams perraðyti. Renesansu taip buvo naikinami ðventieji raðtai, kai vël gráþo susidomëjimas antika. Istorija kartojasi.
Pradëjus kurtis pirmiesiems universitetams, prireikë þymiai daugiau rankraðèiø kopijø, todël kopijavimas ir platinimas jau paskiriamas ne paprastiems amatininkams, bet universiteto valdininkams – stacionarams. Taip rankraðèiai vël ëmë ágauti savo pirminæ kokybæ.
2. Rankraðtinë knyga Lietuvoje
Seniausias lietuviðkas tekstas (XVI a. pr.)
Lietuvoje taip pat su feodalizmu vystësi raðto ir knygos raida. Jau XIII a. Lietuvos valdovams prisireikë raðto. Taèiau savojo fonetinio raðto lietuviai dar neturëjo ir diplomtiniams reikalams tvarkyti naudojo vokieèiø ir lotynø kalbas. Taèiau su laiku iðplito rusø kalba ir kiriliðkas raðtas, todël nuo XIV a. pab. senoji slavø kalba tapo oficialia Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës kanceliarine kalba. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.) paraðytas rusënø kalba.
Vëliau vis labiau plito lenkø kalba ir XVII a. pab. galutinai iðstûmë rusø kalbà.
Manoma, kad ir pirmoji knyga á Lietuvà atëjo ið Rusijos dël etimologinio panaðumo tarp þodþiø knyga ir книга.
Lietuvoje buvo ypatingai populiarûs metraðèiai, kurie gynë didikø ir luominiø bajorø interesus.
Vienas seniausiø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës knygø nuraðinëjimo centrø buvo Lauriðavo vienuolynas, apie 1260m. ásteigtas prie Nemuno Mindaugo sûnaus Vaiðvilko. Toje vietoje XIV a. pr. buvo paraðyta Lauriðavo „Evangelija“, viena pirmøjø miniatiûromis puoðtø rankraðtiniø knygø Lietuvoje. Skirtingai nei Maskvos Rusijoje, Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje vyravo pyniø, o ne augalinis ornamentas, todël ir knygø puoðyba buvo daug kuklesnë.
Lauriðavo „Evangelijos“ inicialai pieðti daugiausiai tik þaliais daþais, miniatiûros – raudonais ir þaliais.
Po Krëvos sutarties pasiraðymo 1385 m. lietuviø tauta pradëta versti á katalikybæ. Taip ið vakarø atëjo scholastinis mokymas. Katalikybës sklaida buvo prielaida ir plisti knygoms, nes ypatingai Lietuvos baþnyèioms trûko liturginës literatûros. Taèiau lûkesèiai nepasitvirtino, nes jei baþnyèiø ir vienuolynø daugëjo, tai mokyklos nebuvo steigiamos dar ilgà laikà. Apie pasaulietinio pobûdþio mokyklas iðvis nebuvo në kalbos, nes bijota, kad taip galëtø plisti protestantizmas.
Pirmosios þinios apie veikianèià mokyklà yra 1397 m. mokykla prie Vilniaus katedros. Taèiau tai buvo labai ribota mokymo ástaiga, kurioje galëjo mokytis ne daugiau kaip 16 mokiniø. Bet Lietuvos didikai savo vaikams samdydavo mokytojus ir leisdavo studijuoti á uþsienio universitetus, ypaè Prahos ir Krokuvos.
Kad knygos buvo branginamos mûsø tuometinës diduomenës ir ðviesuomenës rodo kauptos knygos ið uþsienio nuosavose bibliotekose (kurios neretai buvo dovanojamos pirmosioms bibliotekoms ir pan.), ávairûs svarbûs dokumentine – teisine prasme áraðai evangelijose, knygininkø ir iliuminatoriø globa bei rëmimas.
3. Spausdintina knyga
Su viduramþiais baigiasi rankraðtinës knygos epocha ir prasideda Naujieji laikai – spaudos laikai(6). Nagrinëjant klausimà, kokios pagrindinës prielaidos spausdintinos knygos atsiradimui, galima bûtø priskirti humanistinës pasaulëþiûros suveðëjimà.
Tokios asmenybës kaip Franceðkas Petrarka, Nikolas Nikolis, Podþo Braèolinis, Dþiovanis Bokaèas buvo pasiðventæ bibliofilai, kurie sugebëjo daryti átakà ir didikams – kaupti ir ieðkoti manuskriptø, kurti vieðàsias bibliotekas. Ilgainiui didikai ir pasiturintys miestieèiai knygas ëmë kaupti dël prestiþo. Þmogaus protà aukðtinantys laikai buvo palankûs ið naujo atrasti antikos genijø darbus. Ir bûtent iðaugæs knygø poreikis nebegalëjo patenkinti visø dël lëto knygø perraðinëjimo. Reikëjo iðrasti daug patogesnæ knygø dauginimo priemonæ.
Kita prieþastis – popieriaus, kaip pigesnës priemonës, ásigalëjimas, nes pergamento negalëdavo bet kas ásigyti. Ið Kinijos atëjusi popieriaus gaminimo technologija Europoje buvo þymiai patobulinta. Ksilografiniu bûdu pradëtos gaminti Vargðø biblijos, kurias bûtø galima vadinti spausdintinø knygø pradininkëmis. Kai kurie sociologai jas laiko ir komiksø pradþia.
Nors daugelis tautø siekia spaudos pradininkà atrasti savame kraðte, istorikai pirmuoju laiko J. Gutenbergà. Ironiðka, kad kai ðio þmogaus iðradimas XV a. pakeitë knygø ir þmoniø istorijà, duomenø apie já patá beveik neiðlikæ. Net mus pasiekæs jo atvaizdas yra tik dailininko fantazija. Garsiausiu ir tobuliausiu jo kûriniu laikoma 42 eiluèiø biblija, kurià spausdino 1452 – 1456 metø tarpe. Spëjama, kad buvo pagaminta 200 jos egzemplioriø, ið kuriø 165 buvo ið popieriaus ir 35 ant pergamento.
Pirmosios spausdintinos knygos, iðleistos iki 1500 metø galo vadinamos inkunabulais – „spaudos pirmagimiais“. Dabar inkunabulai laikomi atskira knygø rûðimi, yra net atskiras mokslas, tyrinëjantis tik ðias knygas – inkunabulistika. O knygos, iðleistos iki 1550 metø galo vadinamos paleotipais.
Kai tik knygos pradëtos spausdinti, knygø áriðimas, apipavidalinimas tapo atskirais darbais, nors ir rankraðtinës knygos nebuvo perraðinëjamos ir puoðiamos to paties þmogaus. Jei viduramþiais skriptoriai ir iliuminatoriai turëdavo kolaboruotis, tai jau Renesanso metu ir vëliau spaustuvininkai atskirai parduodavo knygà, suriðtà á sàsiuvinius. Savininkas pats galëdavo pagal savo skoná nuneðti áriðti knygà. Kûrësi net specialûs cechai, kurie grieþtai priþiûrëdavo, kad negalëtø bet kas imtis knygos áriðimo darbø.
4. Knygø puoðyba
Paèioje pradþioje knyga ir jos meninis turinys labai skirësi. Todël ðiame skyriuje glaustai ir apibendrintai aptariama knygoms bûdinga puoðyba ir jø ypatumai, besikeitæ laikmeèiais.
Poligrafinis knygos teksto daliø dekoras sudaromas ið inicialo, atsklandos – uþsklandos, vinjetës, bordiûro, ornamentø juostos, spaudmenø dekoro.
Inicialis (7) - puoðni pirmoji raidë, kuri bûdavo ir knygos, ir skyriaus pradþia. Yra kelios rûðys: pozityvinis, negatyvinis, stilinis ir ornamentinis. Viduramþiais buvo mëgstama iðpieðti iðtisus siuþetus inicialinëse raidëse.
Atsklandos ir uþsklandos atitinkamai puoðia knygos pradþià ir pabaigà. Bûdingos ornamentinës, kartais ir siuþetinës kompozicijos. Jø bûta ávairiø formø: ornamentiniø, spaudmenø ornamentø, herbiniø, augaliniø, tekstiniø, siuþetiniø. Uþsklandos paprastai smailëdavo, sudarydamos trikampá. Spaustuvëms buvo prestiþo reikalas turëti savità atsklandos ar uþsklandos stiliø.
Vinjetë – nedidelë, savarankiðka ir uþbaigta kompozicija, naudota knygos virðelyje ar kitur. Paprastai komponuojamos lapo centre, kad atskirtø skirtingus tekstus. Kartais labai panaðios á uþsklandas dël savo daþnos trikampinës formos.
Nuo XVI a. formuojasi antraðtinis lapas. Reikia paþymëti, kad tuolaikinis antraðtinis lapas buvo visiðkai kitoks nei ðiandien. Dar ið viduramþiø raðtininkø perimta tradicija knygos gale paraðyti knygos pavadinimà, maldelæ, metus, spausdinimo vietà. Autorius nebûdavo dar ilgai minimas. Nevisada priraðydavo ir metus ar vietà, tad belieka spræsti apie knygos kilmæ ið spaustuviø savininkø signetø. Ðiandieninis antraðtinis knygos lapas pradëtas spausdinti tik nuo XVIII a. Paprastai antraðtinis lapas buvo puoðiamas meniniais signetais, bordiûrais, spaudmenø ornamentais, iliustracijomis, ðriftais.
Iliustracijos skirstomos á frontispisus (iliustracijos prieð antraðtiná lapà), dedikacines, knygø iliustracijas, emblemas. Buvo kuriamos ir specialiai vaikams paveikslëliø knygos. Vienas lietuviðkø pavyzdþiø ið XIX a. galëtø bûti Kajetono Nezabitauskio paveikslëliø knyga Naujas mokslas skaitymo dël maþø vaikø Þemaièiø ir Lietuvos.
Knygø puoðybai taip pat priskiriami nuosavybës þenklai, kaip superekslibriai, ekslibriai, ðiuolaikinius tyrinëtojus domina ir marginalijos, ávairûs atspaudai, vandenþenkliai ir kt.
isnasos:
1 M. McLuhan, Kaip suprasti medijas. Þmogaus tæsiniai (Vilnius: Baltos lankos, 2003), p. 159.
2 Lot. Vargðø Biblija
3 D. Narbutienë, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës lotyniskoji knyga XV – XVII a. (Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2004), p. 7.
4 D. Narbutienë, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës lotyniskoji knyga XV – XVII a. (Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2004), p. 8.
5 XII – XIII a.
6 D. Narbutienë, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës lotyniskoji knyga XV – XVII a. (Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2004), p. 13 - 14.
7 Lot. pradinis
Nors ir ðiuolaikinis pasaulis baigia iðstumti knygà, taèiau medijø filosofams vis dar rûpi knygos kaip þmogaus tæsinio klausimas. Kaip Marshallas McLuhanas (1) teigia, susiduriame su pagrindine medijø funkcija – saugoti ir perduoti informacijà. Paprastai tariant, saugoti – reiðkia perduoti, nes tuo, kas saugoma, yra kur kas lengviau pasinaudoti nei tuo, kà reikia surinkti. Gerokai prieð Johanno Gutenbergo spaudos su surenkamais ðriftais atsiradimà daug atspaudø ant popieriaus buvo daroma ksilografinëmis kliðëmis. Turbût pats populiariausias teksto ir pieðiniø atspaudø, padarytø tokiomis kliðëmis, pavyzdys yra Biblia Pauperum (2). Spausdinimas medinëmis kliðëmis buvo ankstesnis nei tipografinë spauda, nors sunku nustatyti, kiek ankstesnis, nes ðie mokytø þmoniø niekinti pigûs ir populiarûs atspaudai nebuvo iðsaugoti, kaip ðiandien nesaugomi komiksai. Ðiai prieð J. Gutenbergà egsistavusiai atspaudø rûðiai tinka didysis bibliografijos dësnis: „Kuo daugiau atspaudø buvo, tuo maþiau jø dabar yra“. Ðis dësnis tinka ne tik spaudiniams, bet ir kitiems dalykams – paðto þenklams ir pirmiesiems radijo imtuvams.
Na, o Lietuvos knygos istorija tyrinëta labai ávairiai: labiausiai susitelkta ties lietuviðkàja spausdintina knyga, o kitomis kalbomis raðytos knygos tyrinëtos tik fragmentiðkai. Net ðiuolaikiniai knygotyrininkai uþduoda klausimà, ar ðiandien reikalinga knygos kuria nors viena kalba istorija. Jei taip, tai kokia? (3)
Ðiuolaikinë knygos istorija pastaruoju metu pereina á kità tyrinëjimø lygmená – tiriamas knygos funkcionavimas, neatsiþvelgiant á politiniø dariniø sienas, etnopolitiniø bendrijø ribas ir pan., taip pat skeptiðkai vertinant bandymus kalbëti apie nacionaliná paveldà. Tokiomis aplinkybëmis brëþti ribas tarp sava ir svetima jau darosi tarsi ir neðiuolaikiðka, ir nebepakankamai moksliðka (4).
Daugiausiai remiantis Levo Vladimirovo Knygos istorija, darbe apþvelgiama 1) raðto ir rankraðtinës knygos istorija; 2) rankraðtinës knygos Lietuvoje istorija; 3) spausdintinos knygos istorija; 4) knygø puoðybos ypatumai, apsiribojant iki XVII a.
1. Nuo raðto – rankraðtinës knygos link
Apþvelgiant raðto, kaip knygos atsiradimo prielaidos, istorijà, reikëtø pradëti nuo paèiø pirmøjø raðto formø.
Pirmykðtis þmogus naudojo tokias raðto formas, kokios ðiandieniniui þmogui gali pasirodyti labai keistos. Pvz, daiktaraðtis, mazgaraðtis, lazdoraðtis, vaizdaraðtis. Tai tokios ganëtinai sudëtingos formos, kuriø naudojimui reikëjo þiniø ir iðmanymo, todël deðifruotojai susiduria su dar didesnëmis problemomis.
Vienas vaizdingiausiø daiktaraðèio pavyzdþiø bûtø Ðiaurës Amerikos indënø karo paskelbimas kitai genèiai: buvo nusiunèiamas kardas ar strëlë. Taip pat ir senovës graikø istorikas Herodotas (484 – 425 m. pr. Kr.) apraðë vienà atvejá savo Graikø ir Persijos karø istorijoje, kai persø karaliui Darijui skitø vadas nusiuntë paukðtá, þiurkæ, varlæ ir penkias strëles. Pastarieji toká „laiðkà“ perskaitë kaip karo ultimatumà: „Persai, jeigu jûs nesugebate skraidyti kaip paukðèiai, slëptis urvuose kaip þiurkës, ðokinëti per balas kaip varlës, jûs bûsite apipilti strëliø kruða ir atgal jau nebegráðite“.
Mazgaraðèiai daugiausiai naudoti skaièiavimui, bet ne tik. Tam tikri mazgø, karoliukø ir spalvø deriniai turëjo savo reikðmes. Pvz., viena Ðiaurës Amerikos indënø gentis naudojo vampum raðtà, kuriame taikomas spalvø derinimo principas. Vampumas – tai juostos, sumegztos ið virvuèiø su suvertomis ant jø dailiai poliruotomis kriauklëmis.
Vaizdaraðtis yra mûsø dabartinio raðto sistemø protëvis. Jis operuoja ne raidëmis, o piktogramomis, vaizdais, pieðiniais, kurie reiðkia ne atskirà garsà, o tam tikrà reiðkiná ar daiktà. Vëliau pereita prie logografinio raðto: pieðinius suprastinant iki tam tikrø esminiø daliø, pvz., vietoje avino pieðiami tik jo ragai ir pan.
Logografinio raðto pavyzdys bûtø Kinijos hieroglifai. Taèiau ne vien kinai naudoja toká raðtà - ir vakarø kultûroje jis plaèiai paplitæs ir tikriausiai niekad neiðnyks dël savo patogaus funkcionalumo: keliø eismo, cheminiai, matematiniai þenklai ir pan. visiems puikiausiai suprantami.
Nors senovës egiptieèiø hieroglifai vis kito, atsirasdavo naujø raðto formø, pvz., demotinis ar hieratinis raðtai, o ðumerø dantiraðtis II tûkst. pr. Kr. buvo tapæs tarptautiniu diplomatiniu raðtu. Taèiau didþiausià progresà padarë finikieèiø fonetinis alfabetas, kuris, beje, iðsivystë is senovës egiptieèiø plaèiai nenaudojamo alfabeto. Ið finikieèiø raðtà perëmë graikai, o ið jø – etruskai. Galiausiai romënai já perëmë ir taip atsirado lotyniðkasis alfabetas, kuris iki ðiol naudojamas didþiojoje pasaulio dalyje. Tik Rytø Europoje plito graikiðkasis alfabetas, ið kuriø formavosi slaviðkieji alfabetai.
Atëjus viduramþiams, galima sakyti, kad knygos ir literatûros kultûra buvo nuðluota kartu su visa antika. Krikðèionybës ásigalëjimo laikotarpiu raðytinis þodis gimë vël ið naujo. Nors paèioje pradþioje nei vienas monarchas, nei kunigas neturëjo knygø, o popieþius Grigalius I gyrësi, kad sudegino didþiàjà Romos Palatino bibliotekà.
Ankstyvaisiais viduramþiais suklestëjo knygø perraðinëjimas. Jø centrais tapo vienuolynai. Taèiau negalëjo bet kas perraðinëti manuskriptø, nes tai laikyta „dieviðku darbu“, o perraðinëdavo tik aukðto rango vienuoliai ar net abatai. Daþniausiai savo darbà jie atlikdavo labai kruoðèiai, puoðyba buvo labai svarbi, nes tikëjo, kad ðitokiu apaðtaliðku darbu jie uþsitarnauja vietà danguje. Taèiau tokiu bûdu nebuvo ámanoma perraðyti daug knygø, kurios, beje, buvo tik aprobuotos baþnyèios, vadinas, tai buvo tik ðventieji raðtai. O ir tos paèios buvo neapsakomai brangios, kainavusios gyvuliø bandas ar net visà kaimà. Neveltui pastebëta, kad dël tokiø aplinkybiø per pirmuosius penkiasdeðimt metø nuo J. Gutenbergo iðradimo buvo iðspausdinta daugiau knygø nei per visus viduramþius.
Baþnyèios smukimo laikotarpiu (5) vienuoliø raðtingumo lygis krito, buvo net vienuolynø, kuriuose nebeliko në vieno vienuolio, mokanèio raðyti. Daug pasikeitimø ávyko ir pasaulietiniame þmoniø gyvenime, kai atsirado visai kitokio pobûdþio ir turinio knygø poreikis. Todël iðkart knyga tapo preke. Perraðinëjimu pradëjo uþsiiminëti jau ne vien vienuoliai, bet ir amatininkai. Nors paklausa padidëjo, taèiau kokybë þymiai suprastëjo. Pergamento stygius privertë skriptorius senuosius manuskriptus naudoti naujiems veikalams perraðyti. Renesansu taip buvo naikinami ðventieji raðtai, kai vël gráþo susidomëjimas antika. Istorija kartojasi.
Pradëjus kurtis pirmiesiems universitetams, prireikë þymiai daugiau rankraðèiø kopijø, todël kopijavimas ir platinimas jau paskiriamas ne paprastiems amatininkams, bet universiteto valdininkams – stacionarams. Taip rankraðèiai vël ëmë ágauti savo pirminæ kokybæ.
2. Rankraðtinë knyga Lietuvoje
Seniausias lietuviðkas tekstas (XVI a. pr.)
Lietuvoje taip pat su feodalizmu vystësi raðto ir knygos raida. Jau XIII a. Lietuvos valdovams prisireikë raðto. Taèiau savojo fonetinio raðto lietuviai dar neturëjo ir diplomtiniams reikalams tvarkyti naudojo vokieèiø ir lotynø kalbas. Taèiau su laiku iðplito rusø kalba ir kiriliðkas raðtas, todël nuo XIV a. pab. senoji slavø kalba tapo oficialia Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës kanceliarine kalba. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.) paraðytas rusënø kalba.
Vëliau vis labiau plito lenkø kalba ir XVII a. pab. galutinai iðstûmë rusø kalbà.
Manoma, kad ir pirmoji knyga á Lietuvà atëjo ið Rusijos dël etimologinio panaðumo tarp þodþiø knyga ir книга.
Lietuvoje buvo ypatingai populiarûs metraðèiai, kurie gynë didikø ir luominiø bajorø interesus.
Vienas seniausiø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës knygø nuraðinëjimo centrø buvo Lauriðavo vienuolynas, apie 1260m. ásteigtas prie Nemuno Mindaugo sûnaus Vaiðvilko. Toje vietoje XIV a. pr. buvo paraðyta Lauriðavo „Evangelija“, viena pirmøjø miniatiûromis puoðtø rankraðtiniø knygø Lietuvoje. Skirtingai nei Maskvos Rusijoje, Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje vyravo pyniø, o ne augalinis ornamentas, todël ir knygø puoðyba buvo daug kuklesnë.
Lauriðavo „Evangelijos“ inicialai pieðti daugiausiai tik þaliais daþais, miniatiûros – raudonais ir þaliais.
Po Krëvos sutarties pasiraðymo 1385 m. lietuviø tauta pradëta versti á katalikybæ. Taip ið vakarø atëjo scholastinis mokymas. Katalikybës sklaida buvo prielaida ir plisti knygoms, nes ypatingai Lietuvos baþnyèioms trûko liturginës literatûros. Taèiau lûkesèiai nepasitvirtino, nes jei baþnyèiø ir vienuolynø daugëjo, tai mokyklos nebuvo steigiamos dar ilgà laikà. Apie pasaulietinio pobûdþio mokyklas iðvis nebuvo në kalbos, nes bijota, kad taip galëtø plisti protestantizmas.
Pirmosios þinios apie veikianèià mokyklà yra 1397 m. mokykla prie Vilniaus katedros. Taèiau tai buvo labai ribota mokymo ástaiga, kurioje galëjo mokytis ne daugiau kaip 16 mokiniø. Bet Lietuvos didikai savo vaikams samdydavo mokytojus ir leisdavo studijuoti á uþsienio universitetus, ypaè Prahos ir Krokuvos.
Kad knygos buvo branginamos mûsø tuometinës diduomenës ir ðviesuomenës rodo kauptos knygos ið uþsienio nuosavose bibliotekose (kurios neretai buvo dovanojamos pirmosioms bibliotekoms ir pan.), ávairûs svarbûs dokumentine – teisine prasme áraðai evangelijose, knygininkø ir iliuminatoriø globa bei rëmimas.
3. Spausdintina knyga
Su viduramþiais baigiasi rankraðtinës knygos epocha ir prasideda Naujieji laikai – spaudos laikai(6). Nagrinëjant klausimà, kokios pagrindinës prielaidos spausdintinos knygos atsiradimui, galima bûtø priskirti humanistinës pasaulëþiûros suveðëjimà.
Tokios asmenybës kaip Franceðkas Petrarka, Nikolas Nikolis, Podþo Braèolinis, Dþiovanis Bokaèas buvo pasiðventæ bibliofilai, kurie sugebëjo daryti átakà ir didikams – kaupti ir ieðkoti manuskriptø, kurti vieðàsias bibliotekas. Ilgainiui didikai ir pasiturintys miestieèiai knygas ëmë kaupti dël prestiþo. Þmogaus protà aukðtinantys laikai buvo palankûs ið naujo atrasti antikos genijø darbus. Ir bûtent iðaugæs knygø poreikis nebegalëjo patenkinti visø dël lëto knygø perraðinëjimo. Reikëjo iðrasti daug patogesnæ knygø dauginimo priemonæ.
Kita prieþastis – popieriaus, kaip pigesnës priemonës, ásigalëjimas, nes pergamento negalëdavo bet kas ásigyti. Ið Kinijos atëjusi popieriaus gaminimo technologija Europoje buvo þymiai patobulinta. Ksilografiniu bûdu pradëtos gaminti Vargðø biblijos, kurias bûtø galima vadinti spausdintinø knygø pradininkëmis. Kai kurie sociologai jas laiko ir komiksø pradþia.
Nors daugelis tautø siekia spaudos pradininkà atrasti savame kraðte, istorikai pirmuoju laiko J. Gutenbergà. Ironiðka, kad kai ðio þmogaus iðradimas XV a. pakeitë knygø ir þmoniø istorijà, duomenø apie já patá beveik neiðlikæ. Net mus pasiekæs jo atvaizdas yra tik dailininko fantazija. Garsiausiu ir tobuliausiu jo kûriniu laikoma 42 eiluèiø biblija, kurià spausdino 1452 – 1456 metø tarpe. Spëjama, kad buvo pagaminta 200 jos egzemplioriø, ið kuriø 165 buvo ið popieriaus ir 35 ant pergamento.
Pirmosios spausdintinos knygos, iðleistos iki 1500 metø galo vadinamos inkunabulais – „spaudos pirmagimiais“. Dabar inkunabulai laikomi atskira knygø rûðimi, yra net atskiras mokslas, tyrinëjantis tik ðias knygas – inkunabulistika. O knygos, iðleistos iki 1550 metø galo vadinamos paleotipais.
Kai tik knygos pradëtos spausdinti, knygø áriðimas, apipavidalinimas tapo atskirais darbais, nors ir rankraðtinës knygos nebuvo perraðinëjamos ir puoðiamos to paties þmogaus. Jei viduramþiais skriptoriai ir iliuminatoriai turëdavo kolaboruotis, tai jau Renesanso metu ir vëliau spaustuvininkai atskirai parduodavo knygà, suriðtà á sàsiuvinius. Savininkas pats galëdavo pagal savo skoná nuneðti áriðti knygà. Kûrësi net specialûs cechai, kurie grieþtai priþiûrëdavo, kad negalëtø bet kas imtis knygos áriðimo darbø.
4. Knygø puoðyba
Paèioje pradþioje knyga ir jos meninis turinys labai skirësi. Todël ðiame skyriuje glaustai ir apibendrintai aptariama knygoms bûdinga puoðyba ir jø ypatumai, besikeitæ laikmeèiais.
Poligrafinis knygos teksto daliø dekoras sudaromas ið inicialo, atsklandos – uþsklandos, vinjetës, bordiûro, ornamentø juostos, spaudmenø dekoro.
Inicialis (7) - puoðni pirmoji raidë, kuri bûdavo ir knygos, ir skyriaus pradþia. Yra kelios rûðys: pozityvinis, negatyvinis, stilinis ir ornamentinis. Viduramþiais buvo mëgstama iðpieðti iðtisus siuþetus inicialinëse raidëse.
Atsklandos ir uþsklandos atitinkamai puoðia knygos pradþià ir pabaigà. Bûdingos ornamentinës, kartais ir siuþetinës kompozicijos. Jø bûta ávairiø formø: ornamentiniø, spaudmenø ornamentø, herbiniø, augaliniø, tekstiniø, siuþetiniø. Uþsklandos paprastai smailëdavo, sudarydamos trikampá. Spaustuvëms buvo prestiþo reikalas turëti savità atsklandos ar uþsklandos stiliø.
Vinjetë – nedidelë, savarankiðka ir uþbaigta kompozicija, naudota knygos virðelyje ar kitur. Paprastai komponuojamos lapo centre, kad atskirtø skirtingus tekstus. Kartais labai panaðios á uþsklandas dël savo daþnos trikampinës formos.
Nuo XVI a. formuojasi antraðtinis lapas. Reikia paþymëti, kad tuolaikinis antraðtinis lapas buvo visiðkai kitoks nei ðiandien. Dar ið viduramþiø raðtininkø perimta tradicija knygos gale paraðyti knygos pavadinimà, maldelæ, metus, spausdinimo vietà. Autorius nebûdavo dar ilgai minimas. Nevisada priraðydavo ir metus ar vietà, tad belieka spræsti apie knygos kilmæ ið spaustuviø savininkø signetø. Ðiandieninis antraðtinis knygos lapas pradëtas spausdinti tik nuo XVIII a. Paprastai antraðtinis lapas buvo puoðiamas meniniais signetais, bordiûrais, spaudmenø ornamentais, iliustracijomis, ðriftais.
Iliustracijos skirstomos á frontispisus (iliustracijos prieð antraðtiná lapà), dedikacines, knygø iliustracijas, emblemas. Buvo kuriamos ir specialiai vaikams paveikslëliø knygos. Vienas lietuviðkø pavyzdþiø ið XIX a. galëtø bûti Kajetono Nezabitauskio paveikslëliø knyga Naujas mokslas skaitymo dël maþø vaikø Þemaièiø ir Lietuvos.
Knygø puoðybai taip pat priskiriami nuosavybës þenklai, kaip superekslibriai, ekslibriai, ðiuolaikinius tyrinëtojus domina ir marginalijos, ávairûs atspaudai, vandenþenkliai ir kt.
isnasos:
1 M. McLuhan, Kaip suprasti medijas. Þmogaus tæsiniai (Vilnius: Baltos lankos, 2003), p. 159.
2 Lot. Vargðø Biblija
3 D. Narbutienë, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës lotyniskoji knyga XV – XVII a. (Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2004), p. 7.
4 D. Narbutienë, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës lotyniskoji knyga XV – XVII a. (Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2004), p. 8.
5 XII – XIII a.
6 D. Narbutienë, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës lotyniskoji knyga XV – XVII a. (Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2004), p. 13 - 14.
7 Lot. pradinis
