Post by sepulture on Jan 7, 2009 23:50:56 GMT 2
Mums, ðiuolaikinio pasaulio þmonëms, tikriausiai jau yra áprasta baþnyèiose ieðkoti antkapinës skulptûros, bei su mirties samprata susijusiø reiðkiniø. Mes juk ne veltui tikimës ir, galima sakyti, ið anksto þinome, kad popieþiai visada bus palaidoti ðv. Petro bazilikoje Vatikane, o daugelis kunigø bei kardinolø ilsisi baþnyèiø ir katedrø kriptose. O kà jau kalbëti apie donatoriø, þymiø þmoniø kapus! Taèiau ðitaip buvo ne visuomet.
Antikoje bûtø neásivaizduojama, kad Periklis bûtø palaidotas Partenone, o Cezaris – Jupiterio ðventykloje ant Kapitolijaus kalvos.
Mûsø supratimas apie mirtá keisdavosi ir net dabar keièiasi labai daþnai. Kiekvienas amþius ar epocha áneða vis kitokià sampratà. Tiesà sakant, toks kapiniø supratimas, koká turime ðiandien, atsirado tik maþdaug nuo XVIII a., kai susilpnëjo þmoniø religingumas. Tikrai ironiðka, kad uoliausiai lankantys artimøjø kapus bûdavo tie, kurie vengdavo baþnyèios.
Remdamasi pagrinde Erwino Panofsky’o darbu Tomb Sculpture, bei Philippe’o Arieso Mirties supratimu vakarø kultûros istorijoje, að savo referato tæmà apribosiu tik viduramþiø mirties samprata. Nagrinëjamo laikotarpio rëmai bus XI – XV a. Problemas, kurias nagrinësiu yra: 1) mirties samprata viduramþiuose ir 2) pagrindiniai antkapiø tipai.
1. Mirties samprata viduramþiuose
Nuo pat anktyvosios krikðèionybës laikø kiekviena baþnyèia stengdavosi turëti ðventojo kapà arba bent jau relikvijà. Juk neveltui tiek daug karø vyko vien dël ðventøjø kauleliø. Tikëta, kad ðventøjø kûnai atbaido velnius, todël visi trokðdavo bûti palaidotais kuo arèiau ðventojo kûno. Ðitaip susidarydavo mirusiøjø þiedas aplink ðventàjá. Teisë arèiausiai laidotis tekdavo kilmingiesiems, o vaikai bûdavo toliausiai laidojami. Vaikø padëtis socialinëje hierarchijoje buvo pati þemiausia. O kadangi pirmauja stipriausieji dël iðlikimo, tad didikams ir tekdavo geriausios vietos, o vaikams –
atitinkamai toliausios.
Reikia paminëti, kad tokiu bûdu krikðèionybë sumaþino mirtingøjø baimes dël mirties. Mirusiojo kûnas jau nebuvo laikomas neðvariu kaip kad Antikoje, kai mirusieji turëjo bûti laidojami tik uþ miesto sienø. Tikriausiai tik Trajanas buvo iðimtis, kurio pelenø urna palaidota Triumfo kolonos cokolinëje dalyje.
Viduramþiais gyvieji gyveno kartu su mirusiais, nes kapinës bûdavo paèiame miesto centre, pvz. Les Innocents (1) . Taèiau tik XVII – XVIII a. kapinës pradëtos keldinti á uþmiestá, visai Europai susirûpinus dël miesto higienos. Lietuvoje tokio tipo kapinës buvo ákurtos XIX a. pr. – Rasos ir Bernardinø.
Viduramþiais mirusiojo kûnas bûdavo atiduodamas baþnyèiai be jokios sàþinës grauþaties. Pastarieji savo ruoþtu su mirusiøjø kûnais ir kaulais elgdavosi atsainiai – laidodavo á bendras duobes, o kaulai, kyðantys ið po þemiø kaip Hamletui, bûdavo visiðka kasdienybë. Taèiau tuðti antkapiai vis tiek buvo árenginëjami baþnyèiose.
(1 Philippe Aries, Mirties supratimas vakarø kultûros istorijoje (Vilnius: Baltos lankos, 1993) p. 35, 69. Nekaltøjø kapinës Paryþiaus centre visai netrukdë gyviesiems kaimynams, ðalia kapiniø netgi vykdavo prekybinë, pramoginë veikla. Tik Liudviko XVI laikais jos buvo iðkeldintos.)
2. Pagrindiniai antkapiø tipai
Tam tikrà laikà mirusiøjø kûnai atidengtame karste iðbûdavo baþnyèioje nuo mirties dienos iki laidotuviø. Tai tik dar labiau árodo gyvøjø empatiðkumà mirusiesiems. Þinoma, vëliau tai tapo tik iðrinktøjø privilegija dël mirusiøjø kûnø pertekliaus. Kadangi stengtasi iðlaikyti mirusiojo buvimà ðalia ðventojo, t.y. baþnyèios viduje, viduramþiais atsirado naujas kapo variantas – antkapinë plokðtë, kuri buvo antkapinio akmens opozicija.
Ten, kur palaidotas kûnas, bûdavo uþdedama akmeninë plokðtë, trapecijos formos ir nedidesnë uþ karstà. Tai buvo klasikinis ir labai praktiðkas bûdas dengti grindis, kadangi mirusiøjø portretus stengtasi iðgauti mozaikos technika. Tai buvo Ð. Afrikos tradicijos tæsimas.
Bûtina paminëti, kad anksèiau buvo populiarûs sarkofagai ir stelos, taèiau referate aptariamuoju laikotarpiu jie iðeina ið mados. Kodël? Visø pirma, kaip E. Panofskys siûlo manyti - tai Bizantijos poveikis skulptûros aspektu, bei prieðinimas pagoniðkiems antkapiams. Tad neretai mirusiøjø kapai bûdavo paþymëti tik kryþiumi ar net visai palaidojimø vietai teskiriamas tik vienas didesnis kryþius.
Taèiau XI – XIII a. ðiaurës þemëse, Frankø imperijos teritorijoje, buvo vis dar tæsiamos pagoniðkos tradicijos, sumiðusios su krikðèioniðkàja. Aptinkama sarkofagø bei stelø, kur aiðkiai matyti mitologijos ir krikðèionybës sintezë. Tam prieðinantis, romanikos ir gotikos antkapiuose nebuvo galima vaizduoti vertikalaus þmogaus atvaizdo – buvo vaizduojamas gulintis kûnas. Neretai bûdavo apsiribojama tik simboliniais þenklais, pvz. kryþiumi ir pan.
Tam tikrà pasikeitimà regime Williamo, Flanderso grafo, mirusio XII a. pr. mozaikinëje plokðtëje, bei dominikonø generolo Mufiozo de Zamora, kuris mirë 1300 m. Jie nebevaizduojami kaip áprasta Orantos pozoje – iðkeltomis rankomis maldai, bet uþsimerkæ, galva ant pagalvëlës, o ðalia kûno – visa atribucija.
Tad nuo XII a. vid. mozaikinës plokðtës iðeina ið mados ir su romanika bei gotika gráþta skulptûra. Nors mozaikinë plokðtë uþ Ð. Afrikos ir Ispanijos sienø buvo beveik ir nepaplitus, net Italijoje iðnyksta ties 1300 m.
Atsiranda naujas pogrupis – reljefinë antkapinë plokðtë, kurios pirmuosius poþymius jau galima rasti XI a., taèiau suklesti aukðtosios romanikos ir gotikos laikais. Siekiama nebe dvimaèio, bet jau trimaèio vaizdo.
Pirmuoju pavyzdþiu galime laikyti Rudolfo ið Ðvabijos bronzinæ plokðtæ Marzeburgo katedroje. Nors vaizdas ir iðlietas bronzinëje plokðtëje, tai labiau yra tapybiðkas nei skulptûriðkas mirusiojo atvaizdas.
Taèiau ryðkesná perëjimà ið tapybiðkumo á skulptûriðkumà galima matyti XII – XIII a., kai Europos dailë vystësi ið ankstyvosios romanikos á aukðtàjà ir ið pastarosios – á gotikà.
Kaip pavyzdá galima pateikti Saksonijos kunigaikðèio Widukindo antkapinæ plokðtæ. Joje vaizduojama figûra yra daug stabilesnë, lyginant su Rudolfo ið Ðvabijos gleþnumu. Reljefas yra daug aukðtesnis, pats antkapis padarytas ið smiltainio, stucco technika. Masë sukomponuota stereografiðku pavirðiumi su grieþtais ir kietais kontûrais. Beje, kojai padëti suformuota ant tam tikro cokolio, ið kurio vëliau iðsivysto konsolë.
Aukðtojoje romanikoje skulptûra vis labiau apvalëja, atisakant plokðtumo. Aukðtojoje gotikoje antkapis ágauna ir architektûriniø elementø, nes apsupamas stulpø, portalø, kontraforsø. Beje, bûtina pastebëti, kad ir pagalvëlë jau daþnesnis atvejis. Situacija ima tiek keistis, kad net mirusiojo vaizdà pradedama skaityti vertikaliai, nors antkapis ir horizontalus.
Þinoma, tokie antkapiai ëmë kelti problemø, kadangi èia jau nebe plokðèias atvaizdas, ant kurio galima dràsiai uþlipti. Uþ iðkilusiø reljefø galima uþkliûti ir nukristi blogiausiu atveju. Tad ðita problema këlë tolimesnio antkapio formos vystymo klausimà.
Vienas problemos sprendimo variantø – tai vël gráþti prie plokðèio vaizdo. Taèiau tokiu atveju plokðtumoje turëjo atsispindëti reljefiðkumas. Po tokiø pasiekimø buvo norima iðlaikyti tà patá apimties áspûdá, tad mirusiojo atvaizdas vaizduotas ir su architektûriniais elementais.
Antrasis variantas – antkapius statyti ant tumbø, vadinamøjø stalø. Ið pradþiø jos buvo þemos, vëliau vis aukðtëjo ir taip susiformavo visas sarkofagas, gráþtama net prie iðoriniø sienø ornamentavimo.
Ðis tipas labiausiai reprezentuojantis viduramþius ir net laikytinas klasikiniu viduramþiø antkapiniu tipu. Todël su laiku buvo statomi vien tokie antkapiai visoje Europoje. Tumbos galëdavo stovëti centrinëse erdvëse arba koplyèiose, chore, kartais ákomponuojamos ir prie sienos. Jos paneðëjo á sieninius kapus, todël dar labiau plito, ypatingai buvo tokia antkapiø rûðis mëgstama Prancûzijoje ir netgi Italijoje.
Taèiau kilo ne vien praktinë problema, buvo taip pat ir estetinë – kaip pasiekti didesná realistiðkumà. Kilo klausimas dël draperijø komponavimo, nes prieita prie tokiø alogiðkø variantø, kaip kad gulintysis atrodo kaip stovintis, taèiau po jo galva – pagalvë, kuri turi paliudyti gulinèiojo horizontalià padëtá. Net prieita prie tokiø juokingø kompozicijø, pvz. kai popieþius gulëdamas karûnuoja karalius. Ir reikia pastebëti, kad pietiniuose kraðtuose buvo tradicija mirusájá vaizduotá uþsimerkusá, o ðiaurieèiai amþinàjà ðviesà pasitikdavo atmerktomis akimis.
Po Juodosios Mirties maro (XVI a. vid.) ðiaurieèiai mirusájá pradëjo vaizduoti labiau kaip yrantá lavonà arba tik skeletà, pridengtà drobe arba net visai neuþdengtà.
XIII – XIV a. Anglijoje paplito riteriø antkapiai. Paprastai riteriai vaizduojami sukryþiuotomis kojomis, taip referuojant á kryþiuoèio rangà. Siekta vaizduoti riterá mirimo akimirkà, tarp þuvimo kovoje ir prisikëlimo amþinam gyvenimui momentø. Bûtent nuo ðios tradicijos pradedama mëgti vaizduoti mirusiojo mirties akimirkà, o ne mirties stadijà.
Bûtent tokia pozicija horizontalià padëtá padaro realistiðkà, nes mirðtantysis miðta gulintis. Puikus pavyzdys Henriko II ir jo þmonos Eleonoros Akvitanietës antkapis. Ðis antkapio pavyzdys dar svarbus ir tuo, kad maþdaug nuo XIII a. Vokietijos þemëse iðpopuliarëja dvigubi antkapiai – vyrui ir þmonai.
Nuo XIII a. atsiranda ir treèiasis tipas – niðinis antkapis. Toks antkapis komponuojamas prie sienos, skirtingai nei tumba. Paprastai ðiame tipe dominuoja ne vieno þmogaus kompozicija, bet neretai vaizduojama ir mirusiojo kûnas, ir mirusiojo siela, kurià kai kada neða angelai, o ðalimais gieda dvasininkas bei virðuje Jëzus su Marija meldþiasi ir pan. Pasitaiko ávairiø scenø. Mirusysis bûdavo vaizduojamas ir ðiek tiek pakilæs ir palinkæs á prieká, kad bûtø galima matyti ið apaèios.
XIII – XIV a. iðsivystë prie antkapiø papildomai pridedamø statulø tipas, kurios daþniausiai vaizduodavo mirusiojo giminaièius. Ið pradþiø jos buvo maþos, taèiau vëliau iðaugo iki realaus þmogaus dydþio ir apsupdavo mirusiojo antkapá.
Nuo XV a. siekiama dar didesnio makabrikðkumo – net ir kilminguosius vaizduoti beveik nuogus ir pûvanèius, todël neretai atsirasdavo ir tokiø variantø, kai kûnas vaizduojamas ëdamas kirminø ir pan. XVI a. iðvis imama vaizduoti vien kaulus, kuriuos puola parazitai.
Apibendrinant, matome, kad su laiku kito tiek mirusiojo pozicija, tiek kûno iðoriðkumo vaizdavimas, tiek paèiø antkapiø tipai. Tai buvo neatsiejama nuo kintanèios mirties sampratos. O tai, þinoma, lëmë tuometiniø þmoniø màstysena, kuriai átakos turëdavo daugelis iðoriniø faktoriø, kaip pvz. marai, karai ir pan. Kûno ir sielos amþinumo ir efemeriðkumo santykio kitimà puikiai iliustruoja aptartieji antkapiai.
Antikoje bûtø neásivaizduojama, kad Periklis bûtø palaidotas Partenone, o Cezaris – Jupiterio ðventykloje ant Kapitolijaus kalvos.
Mûsø supratimas apie mirtá keisdavosi ir net dabar keièiasi labai daþnai. Kiekvienas amþius ar epocha áneða vis kitokià sampratà. Tiesà sakant, toks kapiniø supratimas, koká turime ðiandien, atsirado tik maþdaug nuo XVIII a., kai susilpnëjo þmoniø religingumas. Tikrai ironiðka, kad uoliausiai lankantys artimøjø kapus bûdavo tie, kurie vengdavo baþnyèios.
Remdamasi pagrinde Erwino Panofsky’o darbu Tomb Sculpture, bei Philippe’o Arieso Mirties supratimu vakarø kultûros istorijoje, að savo referato tæmà apribosiu tik viduramþiø mirties samprata. Nagrinëjamo laikotarpio rëmai bus XI – XV a. Problemas, kurias nagrinësiu yra: 1) mirties samprata viduramþiuose ir 2) pagrindiniai antkapiø tipai.
1. Mirties samprata viduramþiuose
Nuo pat anktyvosios krikðèionybës laikø kiekviena baþnyèia stengdavosi turëti ðventojo kapà arba bent jau relikvijà. Juk neveltui tiek daug karø vyko vien dël ðventøjø kauleliø. Tikëta, kad ðventøjø kûnai atbaido velnius, todël visi trokðdavo bûti palaidotais kuo arèiau ðventojo kûno. Ðitaip susidarydavo mirusiøjø þiedas aplink ðventàjá. Teisë arèiausiai laidotis tekdavo kilmingiesiems, o vaikai bûdavo toliausiai laidojami. Vaikø padëtis socialinëje hierarchijoje buvo pati þemiausia. O kadangi pirmauja stipriausieji dël iðlikimo, tad didikams ir tekdavo geriausios vietos, o vaikams –
atitinkamai toliausios.
Reikia paminëti, kad tokiu bûdu krikðèionybë sumaþino mirtingøjø baimes dël mirties. Mirusiojo kûnas jau nebuvo laikomas neðvariu kaip kad Antikoje, kai mirusieji turëjo bûti laidojami tik uþ miesto sienø. Tikriausiai tik Trajanas buvo iðimtis, kurio pelenø urna palaidota Triumfo kolonos cokolinëje dalyje.
Viduramþiais gyvieji gyveno kartu su mirusiais, nes kapinës bûdavo paèiame miesto centre, pvz. Les Innocents (1) . Taèiau tik XVII – XVIII a. kapinës pradëtos keldinti á uþmiestá, visai Europai susirûpinus dël miesto higienos. Lietuvoje tokio tipo kapinës buvo ákurtos XIX a. pr. – Rasos ir Bernardinø.
Viduramþiais mirusiojo kûnas bûdavo atiduodamas baþnyèiai be jokios sàþinës grauþaties. Pastarieji savo ruoþtu su mirusiøjø kûnais ir kaulais elgdavosi atsainiai – laidodavo á bendras duobes, o kaulai, kyðantys ið po þemiø kaip Hamletui, bûdavo visiðka kasdienybë. Taèiau tuðti antkapiai vis tiek buvo árenginëjami baþnyèiose.
(1 Philippe Aries, Mirties supratimas vakarø kultûros istorijoje (Vilnius: Baltos lankos, 1993) p. 35, 69. Nekaltøjø kapinës Paryþiaus centre visai netrukdë gyviesiems kaimynams, ðalia kapiniø netgi vykdavo prekybinë, pramoginë veikla. Tik Liudviko XVI laikais jos buvo iðkeldintos.)
2. Pagrindiniai antkapiø tipai
Tam tikrà laikà mirusiøjø kûnai atidengtame karste iðbûdavo baþnyèioje nuo mirties dienos iki laidotuviø. Tai tik dar labiau árodo gyvøjø empatiðkumà mirusiesiems. Þinoma, vëliau tai tapo tik iðrinktøjø privilegija dël mirusiøjø kûnø pertekliaus. Kadangi stengtasi iðlaikyti mirusiojo buvimà ðalia ðventojo, t.y. baþnyèios viduje, viduramþiais atsirado naujas kapo variantas – antkapinë plokðtë, kuri buvo antkapinio akmens opozicija.
Ten, kur palaidotas kûnas, bûdavo uþdedama akmeninë plokðtë, trapecijos formos ir nedidesnë uþ karstà. Tai buvo klasikinis ir labai praktiðkas bûdas dengti grindis, kadangi mirusiøjø portretus stengtasi iðgauti mozaikos technika. Tai buvo Ð. Afrikos tradicijos tæsimas.
Bûtina paminëti, kad anksèiau buvo populiarûs sarkofagai ir stelos, taèiau referate aptariamuoju laikotarpiu jie iðeina ið mados. Kodël? Visø pirma, kaip E. Panofskys siûlo manyti - tai Bizantijos poveikis skulptûros aspektu, bei prieðinimas pagoniðkiems antkapiams. Tad neretai mirusiøjø kapai bûdavo paþymëti tik kryþiumi ar net visai palaidojimø vietai teskiriamas tik vienas didesnis kryþius.
Taèiau XI – XIII a. ðiaurës þemëse, Frankø imperijos teritorijoje, buvo vis dar tæsiamos pagoniðkos tradicijos, sumiðusios su krikðèioniðkàja. Aptinkama sarkofagø bei stelø, kur aiðkiai matyti mitologijos ir krikðèionybës sintezë. Tam prieðinantis, romanikos ir gotikos antkapiuose nebuvo galima vaizduoti vertikalaus þmogaus atvaizdo – buvo vaizduojamas gulintis kûnas. Neretai bûdavo apsiribojama tik simboliniais þenklais, pvz. kryþiumi ir pan.
Tam tikrà pasikeitimà regime Williamo, Flanderso grafo, mirusio XII a. pr. mozaikinëje plokðtëje, bei dominikonø generolo Mufiozo de Zamora, kuris mirë 1300 m. Jie nebevaizduojami kaip áprasta Orantos pozoje – iðkeltomis rankomis maldai, bet uþsimerkæ, galva ant pagalvëlës, o ðalia kûno – visa atribucija.
Tad nuo XII a. vid. mozaikinës plokðtës iðeina ið mados ir su romanika bei gotika gráþta skulptûra. Nors mozaikinë plokðtë uþ Ð. Afrikos ir Ispanijos sienø buvo beveik ir nepaplitus, net Italijoje iðnyksta ties 1300 m.
Atsiranda naujas pogrupis – reljefinë antkapinë plokðtë, kurios pirmuosius poþymius jau galima rasti XI a., taèiau suklesti aukðtosios romanikos ir gotikos laikais. Siekiama nebe dvimaèio, bet jau trimaèio vaizdo.
Pirmuoju pavyzdþiu galime laikyti Rudolfo ið Ðvabijos bronzinæ plokðtæ Marzeburgo katedroje. Nors vaizdas ir iðlietas bronzinëje plokðtëje, tai labiau yra tapybiðkas nei skulptûriðkas mirusiojo atvaizdas.
Taèiau ryðkesná perëjimà ið tapybiðkumo á skulptûriðkumà galima matyti XII – XIII a., kai Europos dailë vystësi ið ankstyvosios romanikos á aukðtàjà ir ið pastarosios – á gotikà.
Kaip pavyzdá galima pateikti Saksonijos kunigaikðèio Widukindo antkapinæ plokðtæ. Joje vaizduojama figûra yra daug stabilesnë, lyginant su Rudolfo ið Ðvabijos gleþnumu. Reljefas yra daug aukðtesnis, pats antkapis padarytas ið smiltainio, stucco technika. Masë sukomponuota stereografiðku pavirðiumi su grieþtais ir kietais kontûrais. Beje, kojai padëti suformuota ant tam tikro cokolio, ið kurio vëliau iðsivysto konsolë.
Aukðtojoje romanikoje skulptûra vis labiau apvalëja, atisakant plokðtumo. Aukðtojoje gotikoje antkapis ágauna ir architektûriniø elementø, nes apsupamas stulpø, portalø, kontraforsø. Beje, bûtina pastebëti, kad ir pagalvëlë jau daþnesnis atvejis. Situacija ima tiek keistis, kad net mirusiojo vaizdà pradedama skaityti vertikaliai, nors antkapis ir horizontalus.
Þinoma, tokie antkapiai ëmë kelti problemø, kadangi èia jau nebe plokðèias atvaizdas, ant kurio galima dràsiai uþlipti. Uþ iðkilusiø reljefø galima uþkliûti ir nukristi blogiausiu atveju. Tad ðita problema këlë tolimesnio antkapio formos vystymo klausimà.
Vienas problemos sprendimo variantø – tai vël gráþti prie plokðèio vaizdo. Taèiau tokiu atveju plokðtumoje turëjo atsispindëti reljefiðkumas. Po tokiø pasiekimø buvo norima iðlaikyti tà patá apimties áspûdá, tad mirusiojo atvaizdas vaizduotas ir su architektûriniais elementais.
Antrasis variantas – antkapius statyti ant tumbø, vadinamøjø stalø. Ið pradþiø jos buvo þemos, vëliau vis aukðtëjo ir taip susiformavo visas sarkofagas, gráþtama net prie iðoriniø sienø ornamentavimo.
Ðis tipas labiausiai reprezentuojantis viduramþius ir net laikytinas klasikiniu viduramþiø antkapiniu tipu. Todël su laiku buvo statomi vien tokie antkapiai visoje Europoje. Tumbos galëdavo stovëti centrinëse erdvëse arba koplyèiose, chore, kartais ákomponuojamos ir prie sienos. Jos paneðëjo á sieninius kapus, todël dar labiau plito, ypatingai buvo tokia antkapiø rûðis mëgstama Prancûzijoje ir netgi Italijoje.
Taèiau kilo ne vien praktinë problema, buvo taip pat ir estetinë – kaip pasiekti didesná realistiðkumà. Kilo klausimas dël draperijø komponavimo, nes prieita prie tokiø alogiðkø variantø, kaip kad gulintysis atrodo kaip stovintis, taèiau po jo galva – pagalvë, kuri turi paliudyti gulinèiojo horizontalià padëtá. Net prieita prie tokiø juokingø kompozicijø, pvz. kai popieþius gulëdamas karûnuoja karalius. Ir reikia pastebëti, kad pietiniuose kraðtuose buvo tradicija mirusájá vaizduotá uþsimerkusá, o ðiaurieèiai amþinàjà ðviesà pasitikdavo atmerktomis akimis.
Po Juodosios Mirties maro (XVI a. vid.) ðiaurieèiai mirusájá pradëjo vaizduoti labiau kaip yrantá lavonà arba tik skeletà, pridengtà drobe arba net visai neuþdengtà.
XIII – XIV a. Anglijoje paplito riteriø antkapiai. Paprastai riteriai vaizduojami sukryþiuotomis kojomis, taip referuojant á kryþiuoèio rangà. Siekta vaizduoti riterá mirimo akimirkà, tarp þuvimo kovoje ir prisikëlimo amþinam gyvenimui momentø. Bûtent nuo ðios tradicijos pradedama mëgti vaizduoti mirusiojo mirties akimirkà, o ne mirties stadijà.
Bûtent tokia pozicija horizontalià padëtá padaro realistiðkà, nes mirðtantysis miðta gulintis. Puikus pavyzdys Henriko II ir jo þmonos Eleonoros Akvitanietës antkapis. Ðis antkapio pavyzdys dar svarbus ir tuo, kad maþdaug nuo XIII a. Vokietijos þemëse iðpopuliarëja dvigubi antkapiai – vyrui ir þmonai.
Nuo XIII a. atsiranda ir treèiasis tipas – niðinis antkapis. Toks antkapis komponuojamas prie sienos, skirtingai nei tumba. Paprastai ðiame tipe dominuoja ne vieno þmogaus kompozicija, bet neretai vaizduojama ir mirusiojo kûnas, ir mirusiojo siela, kurià kai kada neða angelai, o ðalimais gieda dvasininkas bei virðuje Jëzus su Marija meldþiasi ir pan. Pasitaiko ávairiø scenø. Mirusysis bûdavo vaizduojamas ir ðiek tiek pakilæs ir palinkæs á prieká, kad bûtø galima matyti ið apaèios.
XIII – XIV a. iðsivystë prie antkapiø papildomai pridedamø statulø tipas, kurios daþniausiai vaizduodavo mirusiojo giminaièius. Ið pradþiø jos buvo maþos, taèiau vëliau iðaugo iki realaus þmogaus dydþio ir apsupdavo mirusiojo antkapá.
Nuo XV a. siekiama dar didesnio makabrikðkumo – net ir kilminguosius vaizduoti beveik nuogus ir pûvanèius, todël neretai atsirasdavo ir tokiø variantø, kai kûnas vaizduojamas ëdamas kirminø ir pan. XVI a. iðvis imama vaizduoti vien kaulus, kuriuos puola parazitai.
Apibendrinant, matome, kad su laiku kito tiek mirusiojo pozicija, tiek kûno iðoriðkumo vaizdavimas, tiek paèiø antkapiø tipai. Tai buvo neatsiejama nuo kintanèios mirties sampratos. O tai, þinoma, lëmë tuometiniø þmoniø màstysena, kuriai átakos turëdavo daugelis iðoriniø faktoriø, kaip pvz. marai, karai ir pan. Kûno ir sielos amþinumo ir efemeriðkumo santykio kitimà puikiai iliustruoja aptartieji antkapiai.
