Post by Hellena on Jan 7, 2009 22:25:53 GMT 2
Modernaus imperializmo priežastys
Kalbant apie imperializmą, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą “o kas tai yra imperializmas?”. Imperializmas – tai sąvoka, apibūdinanti valstybių pastangas išplėsti savo įtaką kitoms šalims ir jų gyventojams. Ir tokios priežastys gali būti demografinės, nacionalistinės ir ekonominės.
Kaip jau įprasta istorijoje, su kiekvienu svarbiu istorijai įvykiu yra siejamas vienas ar keli asmenys. Kalbant apie modernųjį imperializmą, ypač jo pradžią, tokiu asmeniu galima laikyti Otą fon Bismarką. Su jo asmenybe siejamas ne tik Vokietijos susivienijimas, bet ir jos “ieškojimas vietos po saule”. Nors jo spėjusi susivienyti Vokietija buvo ekonomiškai ir militariškai stipri, Prancūzija jai buvo suvokiamas kaip stiprus priešas. Taip pat Vokietijos nebuvo pamirštas ir Elzaso bei Lotaringijos klausimas, nes vokiečiai buvo įsitikinę, jog tai jų etninės žemės. Taigi Vokietija pradėjo ieškoti sąjungininkių.
Pirmoji sutartis taip vadinamoje Bismarko sąjungos sistemoje buvo Trijų Imperatorių lyga (1873m.), kurią sudarė kaizeris Viliamas Ī iš Vokietijos, Fransas Jozefas - Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperatorius Aleksandras ĪĪ. Tai buvo monarchinių didžiųjų, o kartu ir galingiausių valstybių lyga. Prancūzija tuo metu buvo likusi vienintelė respublika. Netrukus į šią lygą įsitraukė ir Italija, nepaisanti didelių įsiskolinimų Prancūzijai tuo metu, kai vyko italų žemių vienijimosi karai. Britanija nusprendė prie lygos nesijungti.
Monarchinės valstybės, su Bismarku priešakyje, 19a. pabaigoje suvaidino gana svarbų vaidmenį Balkanų karuose. Karų esmė buvo Osmanų imperijos pakraščiuose esančių nacionalinių valstybių kūrimasis. Tuo puikiai pasinaudoti sugebėjo Austrija-Vengrija, kuri aneksavo Bosniją ir Hercogoviną, tačiau dėl šio prisijungimo iškilo grėsmė įsivelti į konfliktą su Rusija, nes abi pretendavo į šias teritorijas Balkanuose. Kad konflikto būtų išvengta, Berlyno kongrese(1878m.) Besarabija buvo priskirta Rusijai, o Austrijai-Vengrijai palikta Bosnija ir Hercogovina. Taip pat kongreso metu savo nepriklausomybę paskelbė Bulgarija, tačiau ji prarado nemažą dalį teritorijos.
Taigi Balkanų krizė, dar vadinama „Europos ligoniu“, paskatino Bismarką tartis dėl artimos karinės sąjungos su Austrija-Vengrija. Sudarant karinę sąjungą buvo slaptai susitarta, kad abi šios monarchijos padės viena kitai tuo atveju, jeigu bus užpultos Rusijos, ir taip pat garantuos neutralumą, jeigu bus karinių konfliktų su kitomis šalimis. Tačiau nepaisant šio susitarimo, Bismarkas stengėsi palaikyti gerus santykius ir su Rusija, stiprindamas Trijų Imperatorių lygą. Būtent todėl po kiek laiko Vokietija sudarė su Rusija Perdraudimo sutartį, su kuria ji įsipareigojo nepalaikyti galimos Austrijos-Vengrijos agresijos prieš Rusiją. Vokietiją taip elgtis Rusijos atžvilgiu vertė ekonominės priežastys, nes Vokietija investavo į Rusijos pramonės plėtrą.
Tuo metu Italija, nuolat konkuruodama su Prancūzija, prisijungė prie Dvilypės sąjungos 1882, taip paversdama sutartį į Trilypę. Tuomet Vokietija manė įgavusi visišką pranašumą prieš Prancūziją.
Jau daug amžių didžiosios Europos metropolijos nuolat prisijungdavo naujų kolonijų, tačiau 19a. pabaigoje susivienijusios Vokietija ir Italija taip pat panoro dalyvauti šiame procese ir pats imperializmas įgavo vis didesnį pagreitį. Užtai jis ir yra vadinamas moderniuoju imperializmu.
Ekonominiai interesai buvo tarsi imperializmo pagrindas. Buvo aišku, kad iš kolonijų buvo tikimasi ne tik vien prieskonių ar vergų; jos turėjo iš esmės ekonomikai sustiprinti imperinę valstybę. Vienas svarbiausių dalykų buvo tekstilės eksporto gamyba. Buvo norima išgauti kuo didesnę, o kartu ir kuo pigesnę darbo jėgą, tačiau šiame procese buvo ir neigiamų padarinių. Pirmiausia finansininkai turėjo surasti rinką, kad galėtų investuoti kapitalą, gaunamą iš pramonės naudos. Kitas dalykas buvo pačių kolonijų išlaikymas. Tam prireikė nemažų finansinių išlaidų. Ypač didelės buvo karinės, administracinės ir vystymosi išlaidos, kurios neretai viršijo mokesčių įplaukas. Dėl to daug privačių įmonių prarado savo pinigus investavę į kolonijas. 20a. pradžioje net 5 didžiausi bankai kreipėsi į vyriausybę prašydami neįsigyti naujų kolonijų, nes tai yra nuostolinga. Geriau sekėsi toms įmonėms, kuriose buvo vystoma tekstilės pramonė. Šie miestai gana stipriai palaikė imperializmą. Buvo asmenų, kurie padarė stulbinančią karjerą kolonijose. Vienas iš tokių buvo Cecel Rhodes, ūkininkas, vienoje iš Afrikos kolonijų auginęs medvilnę ir samdęs vietinius Afrikos gyventojus darbui. Taip ji stapo vienu turtingiausiu žmogumi žemėje ir po jo mirties kolonija buvo pavadinta jo paties vardu.
Naujasis imperializmas taip pat yra neatsiejamas nuo nacionalizmo, militarizmo ir rasizmo. Imperijų politikai dažnai sakydavo, jog kolonijos rodo imperijų didybę, todėl buvo akcentuojama, kad reikia užgrobti kuo daugiau teritorijų. Visuomenėje žurnalistai, mokytojai ir kiti mokslo žmonės taip pat skatino imperializmą. Kolonijų užkariavimas buvo suprantama kaip pareiga prieš dievą bei savo tautą.
Kalbant apie militarizmą, reikėjo surinkti dideles kariuomenes, o tai nebuvo lengva, nes reikėjo gerų strategų. Vienas iš tokių buvo Kičeneris, kurio 25 tūkstančių kariuomenė nugalėjo 50 tūkstančių kariuomenę vien dėl to, kad jie turėjo geresnį pasiruošimą ginklų atžvilgiu.
Nemažą vaidmenį imperializme vaidino Vakarų kultūriniai požiūriai. Jie svyravo nuo religijos ir humanizmo iki socialinio darvinizmo ir rasizmo. Čia reiškėsi ir misionieriai, kuriems kai kuriuose srityse gan neblogai sekėsi. Pavyzdžiui Nigerijoje ir Madagaskare iki šiol gyvena apie 40% krikščionių. Tačiau buvo ir kraštų, kurie priešinosi krikščionybei vien dėl to, kad tai atkeliavo iš imperijų. Darvino socialinė teorija čia buvo suprasta kaip Vakarų civilizacijos pranašumas prieš visas kitas. Europiečiai dažnai žiūrėjo į kolonijines tautas kaip į laukinius ir pagonis. Kolonijose gyvenantys žmonės buvo vadinami „rudaisiais broliais“ arba „mažomis geltonomis beždžionėmis.
Bėgant laikui kolonijų kūrimas įgavo tokį pagreitį, kad visi nebesugebėjo pasidalinti norimų teritorijų. Prasidėjo vadinamosios „grumtynės dėl Afrikos“. Europiečiai reikalavo daugiau kaip 2 milijonų kvadratinių Afrikos mylių. Vien Vokietija pasiėmė daugiau kaip 500 000 mylių priskirdama sau kaip Vokietijos pietvakarių Afriką. Vienas didžiausių reikalavimų buvo Belgijos karaliaus Kongo. Jis norėjo 1 000 000 kvadratinių mylių centrinės Afrikos, žinomos kaip Kongas, kolonijos. Tuomet jis įsteigė kompaniją, kuri ir eksploatavo Kongą po Kongo Laisvosios vėliavos vardu. Britanija ir Prancūzija turėjo apie 5 milijonus kvadratinių mylių, todėl tarp jų konkurencija buvo didžiausia. Per pirmąjį šių valstybių interesų susidūrimą Omdurname, kuomet prancūzų tiriamoji misija turėjo pasitraukti, nes Britanijos pajėgos buvo stipresnės, išryškėjo britų pranašumas.
Be abejonės iš pradžių buvo priešinamasi imperinių valstybių užkariavimams. Vienas didžiausių tokių buvo anglų-būrų karas, kurio pradžioje būrai turėjo netgi pranašumą, bet ilgainiui buvo nugalėti. Taip pat pradžioje anglams nesisekė kare su Zulais dėl Transvalio, o britams kovojant su Ashanti gentimis, tačiau kaip ir buvo tikėtasi, imperijos įvykdė savo tikslus. Ypač sunku buvo vokiečiams kovoti su Hereros ir Hottentoots gentimis, kurios atlaikė Vokietijos kariuomenę net 6 metus ir pasidavė tik tada, kai vokiečiai sumažino genčių gyventojų skaičių nuo 80 tūkstančių iki 15 tūkstančių. Afrikos gentims bent kažkurį laiką atlaikyti įsibrovėlių atakas padėjo ne tik tai, kad atėjūnai nepažino jų klimato sąlygų, bet ir naujos ligos. Nors europiečiai greitai suprato, kad tokios ligos kaip chininas ar maliarija yra išgydomos, tik 19 amžiaus pabaigoje jie sugebėjo sukurti kasdienines ir nebrangias vaistų dozes didelėms kariuomenėms.
Kalbant apie Azijos regioną, užkariavimai čia prasidėjo nuo 16 a. ir užsitęsė iki pat 19a. Čia dominavo Britanija, kuri valdė didžiąją dalį pietų Azijos ir Australazijos. Britanija plėtė savo valdas į pietryčių Aziją, kur ir vėl susikirto interesai su Prancūzija, kuri bandė įsitvirtinti dabartiniame Vietname. Galutinai Britanijos ir Prancūzijos interesai buvo suderinti tarpininkaujant kolonijų derybininkui Dellcasse, kuomet Prancūzija pripažino britų pranašumą Egipte, o Britanija sutiko su padėtimi, esančia Maroke. Labiausiai Vakarų skverbimuisi priešinosi Kinija ir Japonija. Didžioji dalis pietryčių Azijos buvo laisvu Kinijos siuzerenu, o europiečių brovimasis suardė esamą tvarką. Į Azijos teritorijas taip pat pretendavo ir Vokietija, ir kai 2 Vokietijos misionieriai buvo užmušti Kiaschow miesto teritorijoje, prasidėjo grumtynės, dar vadinamos „Kinijos atidarymu“. Čia, skirtingai nei Afrikos regione, europiečiai reikalavo iš Kinijos pasirašyti „išperkamosios nuomos“ sutartis palei Kinijos pakrantę. Europiečiai ir čia įgyvendino savo tikslus. „Kinijos atidarymas“ buvo audringas periodas pačiai Kinijai ir tai iššaukė sukilimus prieš europiečius. Kinijos nacionalistai, vadinami Boksininkais, pradėjo sukilimą puldami misionierius ir prasidėjo dideli neramumai. Iki 20a. tik Simas liko nepriklausomas, ir tai tik dėl Britanijos ir Prancūzijos nesugebėjimo susitarti.
Netoliese esanti Japonija, matydama, kaip Rusija užėmė Mandžūriją bei išperkamąsias nuomas pakrantėse, suprato kaip provokaciją ir tai privedė prie Rusijos-Japonijos karo(1904-1905). Japonai sugebėjo karą laimėti.
Būta ir kitų gana sėkmingų pasipriešinimų imperializmui. Vienas garsiausių yra siejamas su Monhando Gandžio asmenybe. Jis pradėjo savo karjerą kaip advokatas, ginantis Indijos darbininkus Pietų Afrikoje, kurioje plėtojo pasipriešinimo prievartai politiką. Netaisant visų jam taikytų represijų ir laisvės atėmimo, jis sugebėjo įgyti globalinę reputaciją. Ir netgi tada, kai buvo deportuotas į Indiją, Gandis ir joje sugebėjo skatinti pasipriešinimą.
Žiūrint į 19-tą šimtmetį, tai turėtų atrodyti gan taikus šimtmetis Europos kontekste, tačiau globaliniame kontekste tai buvo pastovaus kariavimo epocha. Kaip ir kituose regionuose, prancūzai ir čia nebuvo palankiai sutikti, iškart kilo pasipriešinimas. Ilgainiui prancūzai subėgėjo gana neblogai įsitvirtinti Meksikoje, tačiau tai nebuvo lengva dėl išorinių veiksnių. Mat tada kaip tik vyko Prancūzijos-prūsijos karas, taip pat pretenzijas dėl Meksikos ruošėsi pareikšti Jungtinės Valstijos.
Pagrindinės imperinės karinės invazijos Afrikoje, Azijoje, Amerikoje XIX a. bei ekonominis Amerikos kolonijų išnaudojimas
1700-ųjų metų pabaigoje Prancūzija pasuko Afrikos ir Tolimųjų Rytų kryptimi. Pirmojoje 19a. pusėje europiečiai daugiausiai užsiėmė prekyba vergais, o taip pat stengėsi sudarinėti susitarimus su vietiniais vadais prekybos klausimais, su kuriais dar buvo įmanoma tartis. Tačiau daugelis kolonijų, palaikant su jomis gerus santykius ar ne, praktiškai nenešė jokios ekonominės naudos ir buvo laikomos tik kai prestižo reikalas. Kolonijų gyventojai priklausė Prancūzijai, bet nemaža dalis galėjo įgyti Prancūzijos pilietybę ir juridines teises. Kai kuriose kolonijose prancūzų misionieriai kolonistams netgi bandė pritaikyti prancūzų politinę filosofiją, tačiau ilgainiui šios idėjos buvo atsisakyta. Taigi prancūzai kolonistus vertino ne tik kaip vergus.
Vokietija, įsigydama kolonijų Afrikoje, manė išspręsianti savo gyventojų pertekliaus klausimą. Tačiau tokia idėja kito tik apie 1880m. Iki tol O. fon Bismarkas žiūrėjo į Afriką kaip į gerą medžiagų šaltinį. Tačiau matydamas, kad nuolatinis pakrančių kontroliavimas ir kolonijų išlaikymas gali būti per brangu, jis kolonijas naudojo kaip tarptautinės diplomatijos įrankį. Bismarkas Afrikos žemėms reikalavo Europos įgaliojimų. Pirmoji tokia įsigyta kolonija buvo Kamerūnas, kuri nebuvo pakankamai ekonomiškai sėkminga, kad galėtų padengti išlaikymo išlaidas. Vėliau ši kolonija tapo savotišku „atpirkimo ožiu“ dėl Vokietijos nesėkmių. Kamerūnas buvo apkaltintas dėl ekonominių vokiečių nesėkmių ir dėl blogo čiabuvių elgesio. Panaši situacija ilgainiui susiklostė ir kitoje kolonijoje – Toge. Tik Toge, skirtingai nei Kamerūne, buvo daugiau naudingos žaliavos.
Taigi, nors Vokietija kolonijose ieškojo prestižo ir žaliavos, tačiau gavo vien prestižą. Išskyrus Togą, nė viena iš kolonijų neatnešė finansinės naudos.
Prancūzijos kolonijose Alžyre ir kitose Osmanų imperijos dalyse pagrindinį vaidmenį suvaidino tarpusavio santykiai. Tai, kad Osmanų imperijos gyventojams nelabai sekėsi skaičiuoti, Prancūzijai išėjo į naudą, tačiau disputas apie skolų išmokėjimą įžeidė vietinį osmanų vadovą ir kilo neramumai. Taip pat Prancūzijai palankus buvo turkų pripažinimas, kad jie nesugeba įvesti kontrolės kalnuose.
Prancūzai į Osmanų imperijos žemes atvyko prisistatydami kaip išlaisvintojai nuo Osmanų valdžios ir bandė įvesti čia savo kalbą, tačiau netrukus sulaukė pasipriešinimo. Vienintelės vietinės grupės, norėjusios bendradarbiauti su prancūzais, buvo vietiniai žydai , ilgai niekinta vietos gyventojų dalis. Alžyre kilo ne tik pasipriešinimas prieš prancūzus; taip buvo norima suvienyti musulmonų valstybę, todėl buvo pradėtas šventasis karas. Prancūzai būtų sutikę bent jau iš dalies pripažinti Alžyro vadovą, tačiau konfliktas buvo neišvengiamas. Prancūzijos kariuomenė buvo gerokai gausesnė, todėl arabai nesugebėjo jos nugalėti. Nors Alžyras teisiškai pripažintas Prancūzijos dalimi 1848m., realiai prancūzų valdžia ten įsigalėjo tik 1871m. Ilgainiui vietiniai gyventojai pradėjo eiti į prancūziškas mokyklas, dalis jų emigravo į pačią Prancūziją. Tačiau gana daug alžyriečių neigiamai vertino prancūziškas mokyklas, nes jose buvo mokoma revoliucijos, laisvės, brolybės, lygybės idėjų, kurios vietiniams buvo svetimos.
Kalbant apie Meksiką, joje 1857 – 1860m. kilęs pilietinis Trijų metų karas nulėmė jos kolonizaciją. Vietiniai konservatoriai, patyrę pralaimėjimą prieš liberalus, kreipėsi į Europą pagalbos. Šiuo kreipimusi iš pradžių susidomėjo Britanija, Ispanija ir Prancūzija, tačiau pirmosios dvi valstybės pamačiusios, kad tai gali būti nuostolinga, pasitraukė, o Prancūzija pasiliko. Čia prancūzų imperatorius Napoleonas jau turėjo savo planų. Prancūzija ir čia bandė atvykti kaip išlaisvintoja, tuo pačiu įdiegiant savo viešpatavimą.
Kai 1836. Teksasas gavo nepriklausomybę nuo Meksikos, iš karo kreipėsi į JAV dėl valstybės statusus, tačiau jų kreipimasis buvo atmestas. Pati Meksika niekada nepripažino Teksaso kaip laisvos valstybės, tačiau nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, kad ją susigrąžintų. Taip pat kilo nesutarimų dėl Rio Gandės teritorijos, nes į ją pretendavo tiek meksikiečiai, tiek Teksasas. Čia ir prasidėjo JAV kišimasis. Jungtinės Valstijos palaikė Teksaso pusę ir su Meksika bandė susitarti diplomatiškai – t.y. nupirkti iš Meksikos Rio Gandę už 15 milijonų, o jei atsisakius, suprato tai kaip įžeidimą ir tai buvo kaip pretekstas JAV pradėti ekspansiją. Pasipriešinimas buvo gana ilgas, tačiau ilgainiui pergalė priklausė JAV. Meksikai nebeliko nieko kito, kaip tik parduoti Rio Gandę už siūlytus 15 milijonų, dar pridedant 3,5 mln. Iš dalies Meksikos nesėkmę lėmė tuometinis Meksiko diktatorius Santa Anna, kuris ir pasirašė dokumentą dėl Teksaso nepriklausomybės. Vėliau jis buvo ištremtas į Kubą ir iki šiol kai kurių istorikų yra vertinamas kaip vienas prasčiausių diktatorių.
Grįžtant prie Prancūzijos invazijų, jos interesai rytuose pasireiškė pietryčių Azijoje, Indokinijoje. Iš pradžių misionieriška veikla prancūzams sekėsi gerai, bet vėliau prasidėjo jų persekiojimai. Turkijos diktatorius norėjo visiškai likviduoti krikščionybę savo karalystėje. Misionieriai apie tai nedelsiant pranešė Prancūzijai ir kilo kariniai konfliktai. Kai prancūzai užgrobė teritorijas aplink Saigoną ir Mekongo upės deltą, turkai suteikė garantiją misionieriams, taip pat dar atiduodami Kinijos Kochin sritį bei salą Pulo Condore. Kai Kochin sritis 1847m. buvo paskelbta Prancūzijos kolonija, pasireiškė Kinijos piratų nepasitenkinimas ir kilo neramumai. Tačiau to nepaisant, Prancūzija stengėsi išplėsti savo įtakos sferas ir plėtė jas į pietryčius. Ten esančią Birmą jau buvo užgrobę britai taigi prasidėjo konfrontacija su Britanija. Prancūzija siūlė sferų pasidalijimą taip, kad viskas, kas į rytus nuo Mekongo upės, priklausytų jai. Britai ilgai dvejojo, tačiau ilgainiui sutiko su Prancūzijos sąlygomis. Kaip ir kituose užimtose teritorijose Prancūzija ir čia steigė savo mokyklas bei akcentavo revoliucinius laisvės principus, tikrai čia, skirtingai nei Afrikos regione, būtent šios idėjos ir paskatino vietinius gyventojus po kurio laiko siekti savo nepriklausomybės.
Daugiausiai kolonijų turėjusi metropolija buvo Didžioji Britanija. 1802m. britai užima Ceilono salą. Sala pradžioje buvo kontroliuojama Olandų, kuriuos ir pakeitė britai. Tačiau, skirtingai nei pirmieji okupantai, Britanija atsisakė bendradarbiauti su vietine valdžia ir tai sukėlė vietinius neramumus. Britanija čia norėjo absoliučios valdžios ne tiek prekybos centruose, kiek uostuose rytinėse pakrantėse. Nustatę kontrolę, britai įvedė politinę reformą įkuriant administracijas, kurios turi būti valdomos pagal prigimtines teises. Taip pat britai pagerino kelius ir išardė feodalinę sistemą, kuri iki tol gan ilgai vyravo, steigė mokyklas bei rūpinosi žemės ūkiu.
Britų interesai su Olandija susikirto ir dėl Singapūro, tačiau ir čia buvo aiški Britanijos pergalė, kuomet Olandijai dėl neramumų savo šalies viduje prarado monopoliją Rytų Indijoje.
18a. pabaigoje britai susikrovė nemažą kapitalą iš opijaus auginimo Indijoje, kurį kontrabandos keliu gabeno į Kiniją. Kinams nepatiko, jog ir Britanija užsiima opijaus prekyba ir užtai tas prekes konfiskuodavo ir naikindavo, o britai su savo laivynu pradėjo gintis. Šie kariniai veiksmai, pavadinti opijaus karu, buvo tarsi pasiteisinimas (situacija buvo labai panaši į „Bostono arbatėlę“). Opijaus kontrabanda buvo naudinga tiek Britanijai, tiek pačiai Kinijai, tačiau didelį narkotikų paplitimą kinai interpretavo kaip norą susilpninti jų valstybę. Konflikto metu Kinija buvo priversta atsisakyti Honkongo kaip svarbaus laivyno ir prekybos krašto. Kinams buvo palikta opijaus kontrabanda tik su tokiomis sąlygomis, kad patys britai nustatys užsienio prakybos muitus bei netrukdomi galės siųsti į Kiniją krikščionis misionierius.
19a. pabaigoje Egiptas buvo tarsi Osmanų imperijos intakas. Britanija, kuri jau praktiškai šeimininkavo Turkijoje, turėjo pretenzijų į Egiptą. Vienas svarbiausių veiksnių čia tapo Sueco kanalas, nutiestas prancūzų dar 1869m. Jis tapo populiariausiu buriniu maršrutu į Tolimuosius Rytus, kuriame vien britų laivai sudarė 80%. Egipto faraonas Ismail Pasha stengėsi kuo labiau modernizuoti Egiptą, o tam naudojo pinigus, pasiskolintus iš Britanijos ir Prancūzijos. Skolos vis augo, jų grąžinti nebuvo įmanoma, imta pardavinėti kanalo akcijas, tačiau netgi ir tai neišgelbėjo Egipto ir 1876m. jis buvo paskelbtas bankrutavusiu. Kad atgautų savo pinigus Prancūzijos vyriausybė paskyrė savo komisiją, kuri kontroliuotų Egipto finansus. Britanija elgėsi taip pat panašiai, tik kur kas aktyviau. Tačiau Ismail neleido užsieniečiams tvarkyti finansų ir vietoj jų paskyrė savo sūnų. Toks veiksmas, žinoma, papiktino britus bei prancūzus ir prasidėjo konfliktas. Tačiau ilgainiui prancūzai atsitraukė ir kovoti liko tik Britanija. Be didelių sunkumų britai čia įvedė savo valdžią ir išlaikė ją iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nors Egiptas prarado laisvę, tačiau britai sugebėjo jame sutvarkyti finansinę sistemą. Tai pat modernizavo kraštą, steigdami jame mokyklas, tiesdami geležinkelius bei irigacijos sistemas.
Vykdydami ekspansiją į Naująją Zelandiją, britai aptiko salas, kurios civilizacijos dar nebuvo paliestos, ir įrengė jose banginių medžiojimo stotis. Baginių medžioklės laivai reklamavo salų grožį ir turtingumą, todėl į ją pradėjo masiškai plūsti žmonės. Britai elgėsi dvejopai: stengėsi riboti atėjūnų skaičių, tarsi gindama salas, o iš kitos pusės netgi prievarta bandė įvesti ten krikščionybę. Pagrindinė iš tų salų buvo Maoris. Maorių supratimu, žemė negalėjo priklausyti vienam asmeniui, ji priklauso kiekvienam, todėl kai 1860 metais vienas maoris pardavė dalį žemės Britanijos vyriausybei, Maorio gentis anuliavo šį pardavimą, nes parduotas buvo bendrai valdytas turtas. Tačiau britai šio anuliavimo nepaisė ir prasidėjo karas, trukęs penkis metus.
Iš naujakurių britai tikėjosi, jog jie nesivels į karinį konfliktą ir bus suinteresuoti tik ekonomika. Kaip ir buvo tikėtasi, naujakuriai nebuvo suinteresuoti karais (nenorėjo tuščiai išlaidauti), todėl dėka naujakurių ekonomika praėjo klestėti, o beveik visas pelnas už eksportą nutekėdavo į Britaniją.
Britanijos invazijų viršūne laikoma Zululandas (zulų kraštas). Tai buvo kolonija, pareilavavusi daugiausiai pastangų. Britai nieko taip nebijojo, kaip zulų, nes buvo žinoma, jog kariai ir jų pasirengimas mūšiams – tai geriausia, ką turi zulai. Kaip pretekstu karui buvo nusiųstas reikalavimas atleisti visą zulų kariuomenę su atsakymu per dvidešimt vieną dieną, kas buvo neįmanoma. Todėl praėjus duotam terminui prasidėjo kovos. Pradžioje zulams sekėsi neblogai, ypač mūšyje prie Isandlvanos, tačiau paskutinį mūšį prie Ulindi Laimėjo britai ir taip nebeliko nepriklausomos Zuzulando valstybės.
Nuo seniausių laikų europiečiai bandė kelti koją i Amerikos žemyną ir kelti savo reikalavimus amerikiečių senbuviams ir Amerikos indėnams. Po to, kai Jungtinės valstijos atsiskyrė nuo Anglijos, užkariavo indėnus ir tapo vis labiau agresyvėjančia nacija.
Kalbat apie Filipinus, kuriuose susikirto Ispanijos ir amerikiečių interesai, JAV tarsi „pasiskolino“ Prancūzijos taktiką ir kovojo su Ispanais kaip „išvaduotojai“. Po laimėtos kovos prieš ispanus, Filipinai tikėjo JAV pažadais, jog jie neprisijunks jų žemių ir bus tenai tik iki tol, kol filipiniečiai sugebės patys save valdyti. Ir tik po kurio laiko, kai buvo filipiniečių buvo suvokta, jog JAV nežada niekur trauktis, prasidėjo pasipriešinimai. Ilgai trukusios kovos nieko gero nedavė, todėl vėliau Filipinų bandyta pereiti į partizaninę kovą, kuri daug labiau tiko jų pačių klimatui. Partizaninė veikla Filipinams sekėsi kur kas geriau, tačiau laisvės nesugrąžino.
Kitąkart ispanų ir JAV interesai susikirto dėl Puerto Riko. Amerikiečiai siekė apriboti ispanų įtaką Karibų jūros pakrantėje. Nepaisant to, kad Puerto Rike Ispanija elgėsi gana liberaliai, JAV ir čia buvo suprasta kaip „išvaduotoja“. Įdomu ir tai, kad čia JAV sugebėjo užimti vieną miestą po kito praktiškai be jokio pasipriešinimo. Vėliau miesto gyventojai ėmė reikšti savo nepasitenkinimą, tačiau buvo apsieita be kraujo praliejimo. Amerikiečiai stengėsi pagerinti kolonijos būklę, tiesė kelius, steigė mokyklas. Ilgainiui net 80% salos gyventojų tapo raštingi - tuo metu tai buvo bene didžiausias raštingumas visoje Karibų jūros pakrantėje.
Iš visų imperializmo laikotarpiu vykdytų invazijų, viena liūdniausių istorijos yra pripažįstama belgų okupuotas Kongas. Tikrai ne daug kas gali konkuruoti su Belgijos karaliaus Leopoldo valdžios perėmimo taktika. Nusprendęs užimti Kongą, visų pirma nusiuntė ten savo žvalgus, kad šie išsiaiškintų, kokie ten genčių tarpusavio santykiai. Taip pat Leopoldą tarsi viliojo Konge esanti kaučiuko ir dramblio kaulo gausa. Kol Kongas Belgijai dar nepriklausė, ji iš šios valstybės sugebėjo nusipirkti didelį kiekį kaučiuko ir dramblio kaulo praktiškai pusvelčiui. Vėliau, Berlyno kongreso sutikimu, Kongas buvo nustatytas kaip Belgijos kolonija, Leopoldas ten ėmėsi pertvarkymų iš esmės. Pirmiausia jis paskelbė, kad bet kokia nedirbama žemė priklauso valstybei ir visa žaliava plaukė į Belgiją. Stengdamas išgauti maksimalią darbo jėgą, Leopoldas nusiuntė ten savo prižiūrėtojus, kurie nežmoniškai išnaudojo vietinius darbininkus. Jeigu kuri nors gentis nepagamindavo reikiamos produkcijos kiekio, jų nariams buvo nupjaunama po ranką. Konge prasidėjo masinis žmonių mirtingumas. Žinia apie žiaurumus Konge greitai pasklido po pasaulį, tačiau bent pradžioje valstybės į visa tai žiurėjo gana abejingai. Tik rašytojai, tokie kaip Mary Kingsley ar Joseph Cnrad, kurie vaizdžiai aprašė situaciją Konge, pasisakė, kad būtų atliekami tyrimai Konge ir tuo pačiu būtų įrodyta, kad Belgija pažeidė Berlyno sutartį. Nors Leopoldas tokius kaltinimus ignoravo ir viską neigė, patys belgai, kurie niekada nenorėjo kolonijų, patikėjo kaltinimais apie veiklą Konge ir tai pasmerkė. Kadangi tyrimai dėl žiaurumų Konge pasitvirtino, Leopoldas buvo nušalintas ir Kongui pradėjo vadovauti krikščionys misionieriai. Nors tada kongiečių gyvenimo sąlygos pagerėjo (nors ir nedaug), stipriai sumažėjo mirtingumas ir ligos, tačiau sumažėjus gamybai labai smuko eksportas. Taip pat pirminė Kongo žaliava, kaučiukas, Azijoje ir Pietų Amerikoje buvo gaminama daug pigiau.
Modernaus imperializmo ypatybės – Didžiosios Britanijos atvejis
Temose apie viso pasaulio įtakų sferų pasiskirstymą, nesvarbu kokio laikotarpio, tačiau visuomet skirama daug vietos Didžiosios Britanijos veiklai ištirti ir apibrėžti. Ne išimtis ir moderniojo imperializmo laikotarpis, kada, nors ir pasibaigus tiesioginei „senovinei“ kolonizacijai ir net po Pax Britannica periodo pabaigos, Didžioji Britanija toli gražu nesiruošė užleisti savo vietos pasaulinėje rinkoje.
Kuo tai pasireiškė? Visų pirma, Didžiosios Britanijos vyriausybė suskubo laiku įsitvirtinti ten, kur kitos ekonominės jėgos dar nebuvo atkreipusios dėmesio. Taip atsitiko ir su Kinija, kada Didžioji Birtanija ėmė investuoti į Yangdzės slenį ir plėtė savo įtaką į kitus Kinijos regionus. Patys britai buvo suinteresuoti tuo, kad, nepaisant minimalaus pelno, nebuvo jokios rizikos. Be to, kylant Japonijos karinei galiai pats Pekinas atsigręžė į Europą ir Britanijos finansinė įtaka dar labiau išaugo. Nuo 1880 metų ir kitos didžiosios valstybės ėmė ieškoti erdvės Kinijoje, tačiau Britanijos įtaka jau buvo neginčijama, o jos autoritetą pačios Kinijos 1911-ųjų metų revoliucija tik dar labiau sustiprino (nuvertus monarchiją patys gyventojai ima į Europą žiūrėti kaip į ekonominio gyvenimo pavyzdį). Britanija norėjo išlaikyti Kiniją, priešingai nei Pietų Afriką, savo įtakoje neatimant visų teisių. Greičiausiai toks pasirinkimas pačią Kiniją labiau paversti semi-kolonija, o ne imtis aneksijos, paskatino autoriteto užsitvirtinimą, kurio pagrindu buvo galima visus svarbiausius Kinijos bankus paversti tiesiogiai priklausomais nuo Didžiosios Britanijos veiklos.
Vistik britams ne visą laiką ir ne visur taip gerai sekėsi. Pavyzdžiui, tokiuose kraštuose kaip Burma, šiaurės Borneo salos, Malaizija ar pačioje Japonijoje žemė yra bene pavydėtino derlingumo ir nekyla abejonių, kad tokie kraštai neštų tris kartus didesnį pelną nei investicijos į juos. Britanijos finansininkams ir pačiai vyriausybei paprasčiausiai nepavyko užmegsti jokių draugiškų tarpusavio santykių su minėtais kraštais ir galiausiai investicinių planų teko atsisakyti, taupant jėgas, laiką ir pinigus.
Pietų Amerikoje esančios Didžiosios Britanijos kolonijos greičiausiai buvo vienintelė formali kolonija, absoliučiai tiesiogiai priklausanti nuo Britanijos. Vistik, su ja taip pat pradėjo blogėti santykiai, kai buvo bandyta iškelti vergvaldystės klausimus. O 1820-1850 metų ekonominė Didžiosios Britanijos krizė, kai buvo bandyta pereiti nuo rankų darbo prie mašinų, viską paveikė taip, kad Londonas apsiemė kontroliuoti Pietų Amerikos kolonijas tik tiek, kad būtų sutvarkyti finansai ir skolos. Šiek tiek panašiai buvo ir su Turkijos imperija, kuri taip pat tiesiogiai priklausė nuo Britanijos. Teoriškai, jei ne pastarosios įtaka, pačią Turkijos imperiją be jokių išlygų būtų pasisavinęs caras. 1876 metais Otomanų valdžia neivykdė skolų grąžinimo ir todėl Paryžius bei Londonas labai nukentėjo, buvo imtasi skolų išieškojimo. Tačiau po 1908 metų Jaunaturkių revoliucijos Britanija galutinai prarado savo įtaką ir pasitraukė iš bet kokios finansinės ar kolonialistinės veiklos Artimuosiuose Rytuose. Atradus naftą, ji vėl mėgino susigrąžinti savo buvusią poziciją.
Teoriškai, per D. Britanijai sėkmingiausią laikotarpį jai priklausė apie ¼ viso pasaulio ekonomikos. Galima teigti, kad visas Didžiosios Britanijos imperializmas vyko per ekonomiką: su Pietų Amerika – laisvosios prekybos imperializmas, su Egiptu – griežtos tiesioginės kontrolės, su Indija – kolonialistinė plėtra ir su Kinija – per paskolas. Afrikos atvėjis buvo grynai kolonialistinių karų ir užkariavimų, o ne per ekonomiką.
Žiūrint iš pačios Didžiosios Britanijos vidaus, kolonijinės problemos niekada nebuvo sureikšminamos, nebent jos būtų tiesiogiai susijusios su karu. Vėliau atsirado ir tokių teiginių, pavyzdžiui E. Powell‘o, kad Didžioji Britanija iš viso nevykdė jokio imperializmo, o tai paprasčiausiai bandymas gelbėti savos šalies ekonominę padėtį. Kita vetus, ir pačio žodžio „imperializmas“ sąvoka ilgainiu keitėsi: iš pradžių Didžioji Britanija taip apibūdino Pranūzijos agresyvesnę užsienio politiką, o vėliau ši sąvoka pakito į bendrai suprantamus teritorinius užkariavimus ir aneksijas. Taigi, žiūrint iš tokių pozicijų, vargu ar būtų galima priskirti Didžiosios Britanijos užsienio ekonominę veiklą kuriai nors iš šių savokos apibrėžimų, ir vistik negalima neigti, kad daugelis pasaulio regionų buvo tiesiogiai priklausomi nuo Londono bankų ir vyriausybės, kad ir kaip sunkiai būtų tos gijos apčiuopiamos.
XIX a. europinio tipo imperijos ir jų ypatybės
Ypač XIX amžiaus pabaigoje konkurencija tarp stipriųjų Europos valstybių pradėjo nepaprastai augti ir aštrėti. Vidiniai šalių nesklandumai ir ekonominės problemos skatino ieškoti išeičių jau esamose ar galimose kolonijose kituose pasaulio žemynuose. Daugelio valstybių vadovų, o ypač Prancūzijos, kolonijų užkariavimus ir krizes panaudojo norėdami nukreipti žmonų dėmesį nuo vidinių šalies problemų, ir tai gana gerai pasitvirtino.
Afrikos kolonizavimą ir Europos šalių tarpusavio lenktyniavimą ypač paaštrino 1879-1884 metais Belgijos karaliaus Leopoldo II savo patikimų žmonių išsiuntimas į Kongo upės baseiną, kad susitarti su genčių vadais dėl politinių teisių. Prieš kelerius metus jau D. Livingstone‘o ir H. M. Stanley ekspedicijos į Afriką pavertė tropikas Europai netaip sunkiai prieinamomis vietovėmis. Visa tai paskatino kiekvienos šalies užsidegimą kuo daugiau Afrikos žemių įteisinti kaip savo kolonijas arba protektoriatus. Tačiau 1884-1885 metų Berlyno konferencijoje buvo nuspręsta visoms šalims ateityje iš anksto pateikti veiksmų planus, ruošiamus Afrikos kolonijose. Vistik Belgijos ir Vokietijos jau užsiimtas žemes pripažino kaip legaliai galiojančias.
Afrikos žemyne taip pat vyko ir labai stipri konkurencija tarp Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos, veliau peraugusi į tiesioginius konflikus. Prancūzijos kariuomenė, plaukdama Nilu, mėgino iš Didžiosios Britanijos atimti Egiptą, tačiau tai, žinoma, nepasiteisino. Vistik galų gale ir Didžiajai Britanijai teko pripažinti Maroką kaip legalią Prancūzijos koloniją.
Italija mėgino veržtis į Etiopiją, tačiau nepavykus, karinius veiksmus atgęžė į Libiją. Rusija, nebeturėdama priėjimo prie Afrikos žemyno, pradėjo veržimąsi į Kiniją, kurioje taip pat įsitvirtinti šalia Didžiosios Britanijos mėgino Vokietija, Prancūzija bei Japonija.
Išvados:
Bendrai apžvelgus Europos didžiųjų valstybių veiksmus ir įtaką kituose pasaulio regionuose, galima daryti išvadą, kad „modernaus imperializmo“ sąvoka buvo atskirta nuo pagrindinio pirminio imperializmo ir kolonizavimo supratimo ne veltui. Pirmiausia, visos valstybės kolonizuotus kraštus ėmė valdyti daug įvairesniais būdais. Čia jau nebebuvo imtasi vien karinių pastangų: šalia jų atsirado ir finansinė įtaka, importo bei eksporto suvaržymai, politinis spaudimas. Daugeliu atvėjų tai buvo tiesioginė visapusė priespauda tų kraštų, kuriuos šiandieną dažnai apibūdiname kaip trečiosiomis pasaulio valstybėmis. Tačiau negalima viso moderniojo imperializmo paversti į karą tarp išsivysčiusių europinių stipriųjų valstybių su kitais pasaulio krašais, patraukliais savo neišnaudotomis ekonominėmis bei ūkinėmis galimybėmis. Pačioje Europoje, nors ir turint gerokai mažesnį supratimą apie tikrąją situaciją kažkur už vandenyno, vyko tarpusavio ginčai, debatai ir konfliktai dėl daugelio su kolonijomis susijusių klausimų. Būtent pačių Europos piliečių pasipriešinimų akivaizdoje galiausiai teko pradėti kurti drastiškas teorijas apie priespaudų, kaip savaime suprantamos sąvokos, neegzistavimą, buvo nuo postų nušalinami įtakingi politikai, o knygų rašytojai bei liberalesnių laikraščių žurnalistai stengėsi nepraleisti progos išjudinti minią prieš vieną ar kitą politinį veikėją, kadangi blogi darbai visuomet turi daug didesnį atgarsį visuomenėje nei geri. Pridedant prie viso to, jei pažvelgtumėm į dabartinę buvusių kolonijų padėtį, tam tikri atlikti tyrimai parodė, kad tos buvusios kolonijos, kurios prieš Pirmą pasaulinį karą buvo „stabilioje ekonominėje priespaudoje“, o prasidėjus masiniam revoliucijų laikotarpiui nesiėmė agresivaus nacionalizmo politikos, dabar turi gerokai didesnį BVP negu tos valstybės, kurios be jokių išlygų atsisakė bet kokio bendradarbiavimo su Europinėmis valstybėmis ir savo vadovais pasirinko partizaninius aktyvistus, skelbiančius apie šalies išvadavimą nuo bet kokios priespaudos ir bendrai ekonominių negandų.
Kalbant apie imperializmą, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą “o kas tai yra imperializmas?”. Imperializmas – tai sąvoka, apibūdinanti valstybių pastangas išplėsti savo įtaką kitoms šalims ir jų gyventojams. Ir tokios priežastys gali būti demografinės, nacionalistinės ir ekonominės.
Kaip jau įprasta istorijoje, su kiekvienu svarbiu istorijai įvykiu yra siejamas vienas ar keli asmenys. Kalbant apie modernųjį imperializmą, ypač jo pradžią, tokiu asmeniu galima laikyti Otą fon Bismarką. Su jo asmenybe siejamas ne tik Vokietijos susivienijimas, bet ir jos “ieškojimas vietos po saule”. Nors jo spėjusi susivienyti Vokietija buvo ekonomiškai ir militariškai stipri, Prancūzija jai buvo suvokiamas kaip stiprus priešas. Taip pat Vokietijos nebuvo pamirštas ir Elzaso bei Lotaringijos klausimas, nes vokiečiai buvo įsitikinę, jog tai jų etninės žemės. Taigi Vokietija pradėjo ieškoti sąjungininkių.
Pirmoji sutartis taip vadinamoje Bismarko sąjungos sistemoje buvo Trijų Imperatorių lyga (1873m.), kurią sudarė kaizeris Viliamas Ī iš Vokietijos, Fransas Jozefas - Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperatorius Aleksandras ĪĪ. Tai buvo monarchinių didžiųjų, o kartu ir galingiausių valstybių lyga. Prancūzija tuo metu buvo likusi vienintelė respublika. Netrukus į šią lygą įsitraukė ir Italija, nepaisanti didelių įsiskolinimų Prancūzijai tuo metu, kai vyko italų žemių vienijimosi karai. Britanija nusprendė prie lygos nesijungti.
Monarchinės valstybės, su Bismarku priešakyje, 19a. pabaigoje suvaidino gana svarbų vaidmenį Balkanų karuose. Karų esmė buvo Osmanų imperijos pakraščiuose esančių nacionalinių valstybių kūrimasis. Tuo puikiai pasinaudoti sugebėjo Austrija-Vengrija, kuri aneksavo Bosniją ir Hercogoviną, tačiau dėl šio prisijungimo iškilo grėsmė įsivelti į konfliktą su Rusija, nes abi pretendavo į šias teritorijas Balkanuose. Kad konflikto būtų išvengta, Berlyno kongrese(1878m.) Besarabija buvo priskirta Rusijai, o Austrijai-Vengrijai palikta Bosnija ir Hercogovina. Taip pat kongreso metu savo nepriklausomybę paskelbė Bulgarija, tačiau ji prarado nemažą dalį teritorijos.
Taigi Balkanų krizė, dar vadinama „Europos ligoniu“, paskatino Bismarką tartis dėl artimos karinės sąjungos su Austrija-Vengrija. Sudarant karinę sąjungą buvo slaptai susitarta, kad abi šios monarchijos padės viena kitai tuo atveju, jeigu bus užpultos Rusijos, ir taip pat garantuos neutralumą, jeigu bus karinių konfliktų su kitomis šalimis. Tačiau nepaisant šio susitarimo, Bismarkas stengėsi palaikyti gerus santykius ir su Rusija, stiprindamas Trijų Imperatorių lygą. Būtent todėl po kiek laiko Vokietija sudarė su Rusija Perdraudimo sutartį, su kuria ji įsipareigojo nepalaikyti galimos Austrijos-Vengrijos agresijos prieš Rusiją. Vokietiją taip elgtis Rusijos atžvilgiu vertė ekonominės priežastys, nes Vokietija investavo į Rusijos pramonės plėtrą.
Tuo metu Italija, nuolat konkuruodama su Prancūzija, prisijungė prie Dvilypės sąjungos 1882, taip paversdama sutartį į Trilypę. Tuomet Vokietija manė įgavusi visišką pranašumą prieš Prancūziją.
Jau daug amžių didžiosios Europos metropolijos nuolat prisijungdavo naujų kolonijų, tačiau 19a. pabaigoje susivienijusios Vokietija ir Italija taip pat panoro dalyvauti šiame procese ir pats imperializmas įgavo vis didesnį pagreitį. Užtai jis ir yra vadinamas moderniuoju imperializmu.
Ekonominiai interesai buvo tarsi imperializmo pagrindas. Buvo aišku, kad iš kolonijų buvo tikimasi ne tik vien prieskonių ar vergų; jos turėjo iš esmės ekonomikai sustiprinti imperinę valstybę. Vienas svarbiausių dalykų buvo tekstilės eksporto gamyba. Buvo norima išgauti kuo didesnę, o kartu ir kuo pigesnę darbo jėgą, tačiau šiame procese buvo ir neigiamų padarinių. Pirmiausia finansininkai turėjo surasti rinką, kad galėtų investuoti kapitalą, gaunamą iš pramonės naudos. Kitas dalykas buvo pačių kolonijų išlaikymas. Tam prireikė nemažų finansinių išlaidų. Ypač didelės buvo karinės, administracinės ir vystymosi išlaidos, kurios neretai viršijo mokesčių įplaukas. Dėl to daug privačių įmonių prarado savo pinigus investavę į kolonijas. 20a. pradžioje net 5 didžiausi bankai kreipėsi į vyriausybę prašydami neįsigyti naujų kolonijų, nes tai yra nuostolinga. Geriau sekėsi toms įmonėms, kuriose buvo vystoma tekstilės pramonė. Šie miestai gana stipriai palaikė imperializmą. Buvo asmenų, kurie padarė stulbinančią karjerą kolonijose. Vienas iš tokių buvo Cecel Rhodes, ūkininkas, vienoje iš Afrikos kolonijų auginęs medvilnę ir samdęs vietinius Afrikos gyventojus darbui. Taip ji stapo vienu turtingiausiu žmogumi žemėje ir po jo mirties kolonija buvo pavadinta jo paties vardu.
Naujasis imperializmas taip pat yra neatsiejamas nuo nacionalizmo, militarizmo ir rasizmo. Imperijų politikai dažnai sakydavo, jog kolonijos rodo imperijų didybę, todėl buvo akcentuojama, kad reikia užgrobti kuo daugiau teritorijų. Visuomenėje žurnalistai, mokytojai ir kiti mokslo žmonės taip pat skatino imperializmą. Kolonijų užkariavimas buvo suprantama kaip pareiga prieš dievą bei savo tautą.
Kalbant apie militarizmą, reikėjo surinkti dideles kariuomenes, o tai nebuvo lengva, nes reikėjo gerų strategų. Vienas iš tokių buvo Kičeneris, kurio 25 tūkstančių kariuomenė nugalėjo 50 tūkstančių kariuomenę vien dėl to, kad jie turėjo geresnį pasiruošimą ginklų atžvilgiu.
Nemažą vaidmenį imperializme vaidino Vakarų kultūriniai požiūriai. Jie svyravo nuo religijos ir humanizmo iki socialinio darvinizmo ir rasizmo. Čia reiškėsi ir misionieriai, kuriems kai kuriuose srityse gan neblogai sekėsi. Pavyzdžiui Nigerijoje ir Madagaskare iki šiol gyvena apie 40% krikščionių. Tačiau buvo ir kraštų, kurie priešinosi krikščionybei vien dėl to, kad tai atkeliavo iš imperijų. Darvino socialinė teorija čia buvo suprasta kaip Vakarų civilizacijos pranašumas prieš visas kitas. Europiečiai dažnai žiūrėjo į kolonijines tautas kaip į laukinius ir pagonis. Kolonijose gyvenantys žmonės buvo vadinami „rudaisiais broliais“ arba „mažomis geltonomis beždžionėmis.
Bėgant laikui kolonijų kūrimas įgavo tokį pagreitį, kad visi nebesugebėjo pasidalinti norimų teritorijų. Prasidėjo vadinamosios „grumtynės dėl Afrikos“. Europiečiai reikalavo daugiau kaip 2 milijonų kvadratinių Afrikos mylių. Vien Vokietija pasiėmė daugiau kaip 500 000 mylių priskirdama sau kaip Vokietijos pietvakarių Afriką. Vienas didžiausių reikalavimų buvo Belgijos karaliaus Kongo. Jis norėjo 1 000 000 kvadratinių mylių centrinės Afrikos, žinomos kaip Kongas, kolonijos. Tuomet jis įsteigė kompaniją, kuri ir eksploatavo Kongą po Kongo Laisvosios vėliavos vardu. Britanija ir Prancūzija turėjo apie 5 milijonus kvadratinių mylių, todėl tarp jų konkurencija buvo didžiausia. Per pirmąjį šių valstybių interesų susidūrimą Omdurname, kuomet prancūzų tiriamoji misija turėjo pasitraukti, nes Britanijos pajėgos buvo stipresnės, išryškėjo britų pranašumas.
Be abejonės iš pradžių buvo priešinamasi imperinių valstybių užkariavimams. Vienas didžiausių tokių buvo anglų-būrų karas, kurio pradžioje būrai turėjo netgi pranašumą, bet ilgainiui buvo nugalėti. Taip pat pradžioje anglams nesisekė kare su Zulais dėl Transvalio, o britams kovojant su Ashanti gentimis, tačiau kaip ir buvo tikėtasi, imperijos įvykdė savo tikslus. Ypač sunku buvo vokiečiams kovoti su Hereros ir Hottentoots gentimis, kurios atlaikė Vokietijos kariuomenę net 6 metus ir pasidavė tik tada, kai vokiečiai sumažino genčių gyventojų skaičių nuo 80 tūkstančių iki 15 tūkstančių. Afrikos gentims bent kažkurį laiką atlaikyti įsibrovėlių atakas padėjo ne tik tai, kad atėjūnai nepažino jų klimato sąlygų, bet ir naujos ligos. Nors europiečiai greitai suprato, kad tokios ligos kaip chininas ar maliarija yra išgydomos, tik 19 amžiaus pabaigoje jie sugebėjo sukurti kasdienines ir nebrangias vaistų dozes didelėms kariuomenėms.
Kalbant apie Azijos regioną, užkariavimai čia prasidėjo nuo 16 a. ir užsitęsė iki pat 19a. Čia dominavo Britanija, kuri valdė didžiąją dalį pietų Azijos ir Australazijos. Britanija plėtė savo valdas į pietryčių Aziją, kur ir vėl susikirto interesai su Prancūzija, kuri bandė įsitvirtinti dabartiniame Vietname. Galutinai Britanijos ir Prancūzijos interesai buvo suderinti tarpininkaujant kolonijų derybininkui Dellcasse, kuomet Prancūzija pripažino britų pranašumą Egipte, o Britanija sutiko su padėtimi, esančia Maroke. Labiausiai Vakarų skverbimuisi priešinosi Kinija ir Japonija. Didžioji dalis pietryčių Azijos buvo laisvu Kinijos siuzerenu, o europiečių brovimasis suardė esamą tvarką. Į Azijos teritorijas taip pat pretendavo ir Vokietija, ir kai 2 Vokietijos misionieriai buvo užmušti Kiaschow miesto teritorijoje, prasidėjo grumtynės, dar vadinamos „Kinijos atidarymu“. Čia, skirtingai nei Afrikos regione, europiečiai reikalavo iš Kinijos pasirašyti „išperkamosios nuomos“ sutartis palei Kinijos pakrantę. Europiečiai ir čia įgyvendino savo tikslus. „Kinijos atidarymas“ buvo audringas periodas pačiai Kinijai ir tai iššaukė sukilimus prieš europiečius. Kinijos nacionalistai, vadinami Boksininkais, pradėjo sukilimą puldami misionierius ir prasidėjo dideli neramumai. Iki 20a. tik Simas liko nepriklausomas, ir tai tik dėl Britanijos ir Prancūzijos nesugebėjimo susitarti.
Netoliese esanti Japonija, matydama, kaip Rusija užėmė Mandžūriją bei išperkamąsias nuomas pakrantėse, suprato kaip provokaciją ir tai privedė prie Rusijos-Japonijos karo(1904-1905). Japonai sugebėjo karą laimėti.
Būta ir kitų gana sėkmingų pasipriešinimų imperializmui. Vienas garsiausių yra siejamas su Monhando Gandžio asmenybe. Jis pradėjo savo karjerą kaip advokatas, ginantis Indijos darbininkus Pietų Afrikoje, kurioje plėtojo pasipriešinimo prievartai politiką. Netaisant visų jam taikytų represijų ir laisvės atėmimo, jis sugebėjo įgyti globalinę reputaciją. Ir netgi tada, kai buvo deportuotas į Indiją, Gandis ir joje sugebėjo skatinti pasipriešinimą.
Žiūrint į 19-tą šimtmetį, tai turėtų atrodyti gan taikus šimtmetis Europos kontekste, tačiau globaliniame kontekste tai buvo pastovaus kariavimo epocha. Kaip ir kituose regionuose, prancūzai ir čia nebuvo palankiai sutikti, iškart kilo pasipriešinimas. Ilgainiui prancūzai subėgėjo gana neblogai įsitvirtinti Meksikoje, tačiau tai nebuvo lengva dėl išorinių veiksnių. Mat tada kaip tik vyko Prancūzijos-prūsijos karas, taip pat pretenzijas dėl Meksikos ruošėsi pareikšti Jungtinės Valstijos.
Pagrindinės imperinės karinės invazijos Afrikoje, Azijoje, Amerikoje XIX a. bei ekonominis Amerikos kolonijų išnaudojimas
1700-ųjų metų pabaigoje Prancūzija pasuko Afrikos ir Tolimųjų Rytų kryptimi. Pirmojoje 19a. pusėje europiečiai daugiausiai užsiėmė prekyba vergais, o taip pat stengėsi sudarinėti susitarimus su vietiniais vadais prekybos klausimais, su kuriais dar buvo įmanoma tartis. Tačiau daugelis kolonijų, palaikant su jomis gerus santykius ar ne, praktiškai nenešė jokios ekonominės naudos ir buvo laikomos tik kai prestižo reikalas. Kolonijų gyventojai priklausė Prancūzijai, bet nemaža dalis galėjo įgyti Prancūzijos pilietybę ir juridines teises. Kai kuriose kolonijose prancūzų misionieriai kolonistams netgi bandė pritaikyti prancūzų politinę filosofiją, tačiau ilgainiui šios idėjos buvo atsisakyta. Taigi prancūzai kolonistus vertino ne tik kaip vergus.
Vokietija, įsigydama kolonijų Afrikoje, manė išspręsianti savo gyventojų pertekliaus klausimą. Tačiau tokia idėja kito tik apie 1880m. Iki tol O. fon Bismarkas žiūrėjo į Afriką kaip į gerą medžiagų šaltinį. Tačiau matydamas, kad nuolatinis pakrančių kontroliavimas ir kolonijų išlaikymas gali būti per brangu, jis kolonijas naudojo kaip tarptautinės diplomatijos įrankį. Bismarkas Afrikos žemėms reikalavo Europos įgaliojimų. Pirmoji tokia įsigyta kolonija buvo Kamerūnas, kuri nebuvo pakankamai ekonomiškai sėkminga, kad galėtų padengti išlaikymo išlaidas. Vėliau ši kolonija tapo savotišku „atpirkimo ožiu“ dėl Vokietijos nesėkmių. Kamerūnas buvo apkaltintas dėl ekonominių vokiečių nesėkmių ir dėl blogo čiabuvių elgesio. Panaši situacija ilgainiui susiklostė ir kitoje kolonijoje – Toge. Tik Toge, skirtingai nei Kamerūne, buvo daugiau naudingos žaliavos.
Taigi, nors Vokietija kolonijose ieškojo prestižo ir žaliavos, tačiau gavo vien prestižą. Išskyrus Togą, nė viena iš kolonijų neatnešė finansinės naudos.
Prancūzijos kolonijose Alžyre ir kitose Osmanų imperijos dalyse pagrindinį vaidmenį suvaidino tarpusavio santykiai. Tai, kad Osmanų imperijos gyventojams nelabai sekėsi skaičiuoti, Prancūzijai išėjo į naudą, tačiau disputas apie skolų išmokėjimą įžeidė vietinį osmanų vadovą ir kilo neramumai. Taip pat Prancūzijai palankus buvo turkų pripažinimas, kad jie nesugeba įvesti kontrolės kalnuose.
Prancūzai į Osmanų imperijos žemes atvyko prisistatydami kaip išlaisvintojai nuo Osmanų valdžios ir bandė įvesti čia savo kalbą, tačiau netrukus sulaukė pasipriešinimo. Vienintelės vietinės grupės, norėjusios bendradarbiauti su prancūzais, buvo vietiniai žydai , ilgai niekinta vietos gyventojų dalis. Alžyre kilo ne tik pasipriešinimas prieš prancūzus; taip buvo norima suvienyti musulmonų valstybę, todėl buvo pradėtas šventasis karas. Prancūzai būtų sutikę bent jau iš dalies pripažinti Alžyro vadovą, tačiau konfliktas buvo neišvengiamas. Prancūzijos kariuomenė buvo gerokai gausesnė, todėl arabai nesugebėjo jos nugalėti. Nors Alžyras teisiškai pripažintas Prancūzijos dalimi 1848m., realiai prancūzų valdžia ten įsigalėjo tik 1871m. Ilgainiui vietiniai gyventojai pradėjo eiti į prancūziškas mokyklas, dalis jų emigravo į pačią Prancūziją. Tačiau gana daug alžyriečių neigiamai vertino prancūziškas mokyklas, nes jose buvo mokoma revoliucijos, laisvės, brolybės, lygybės idėjų, kurios vietiniams buvo svetimos.
Kalbant apie Meksiką, joje 1857 – 1860m. kilęs pilietinis Trijų metų karas nulėmė jos kolonizaciją. Vietiniai konservatoriai, patyrę pralaimėjimą prieš liberalus, kreipėsi į Europą pagalbos. Šiuo kreipimusi iš pradžių susidomėjo Britanija, Ispanija ir Prancūzija, tačiau pirmosios dvi valstybės pamačiusios, kad tai gali būti nuostolinga, pasitraukė, o Prancūzija pasiliko. Čia prancūzų imperatorius Napoleonas jau turėjo savo planų. Prancūzija ir čia bandė atvykti kaip išlaisvintoja, tuo pačiu įdiegiant savo viešpatavimą.
Kai 1836. Teksasas gavo nepriklausomybę nuo Meksikos, iš karo kreipėsi į JAV dėl valstybės statusus, tačiau jų kreipimasis buvo atmestas. Pati Meksika niekada nepripažino Teksaso kaip laisvos valstybės, tačiau nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, kad ją susigrąžintų. Taip pat kilo nesutarimų dėl Rio Gandės teritorijos, nes į ją pretendavo tiek meksikiečiai, tiek Teksasas. Čia ir prasidėjo JAV kišimasis. Jungtinės Valstijos palaikė Teksaso pusę ir su Meksika bandė susitarti diplomatiškai – t.y. nupirkti iš Meksikos Rio Gandę už 15 milijonų, o jei atsisakius, suprato tai kaip įžeidimą ir tai buvo kaip pretekstas JAV pradėti ekspansiją. Pasipriešinimas buvo gana ilgas, tačiau ilgainiui pergalė priklausė JAV. Meksikai nebeliko nieko kito, kaip tik parduoti Rio Gandę už siūlytus 15 milijonų, dar pridedant 3,5 mln. Iš dalies Meksikos nesėkmę lėmė tuometinis Meksiko diktatorius Santa Anna, kuris ir pasirašė dokumentą dėl Teksaso nepriklausomybės. Vėliau jis buvo ištremtas į Kubą ir iki šiol kai kurių istorikų yra vertinamas kaip vienas prasčiausių diktatorių.
Grįžtant prie Prancūzijos invazijų, jos interesai rytuose pasireiškė pietryčių Azijoje, Indokinijoje. Iš pradžių misionieriška veikla prancūzams sekėsi gerai, bet vėliau prasidėjo jų persekiojimai. Turkijos diktatorius norėjo visiškai likviduoti krikščionybę savo karalystėje. Misionieriai apie tai nedelsiant pranešė Prancūzijai ir kilo kariniai konfliktai. Kai prancūzai užgrobė teritorijas aplink Saigoną ir Mekongo upės deltą, turkai suteikė garantiją misionieriams, taip pat dar atiduodami Kinijos Kochin sritį bei salą Pulo Condore. Kai Kochin sritis 1847m. buvo paskelbta Prancūzijos kolonija, pasireiškė Kinijos piratų nepasitenkinimas ir kilo neramumai. Tačiau to nepaisant, Prancūzija stengėsi išplėsti savo įtakos sferas ir plėtė jas į pietryčius. Ten esančią Birmą jau buvo užgrobę britai taigi prasidėjo konfrontacija su Britanija. Prancūzija siūlė sferų pasidalijimą taip, kad viskas, kas į rytus nuo Mekongo upės, priklausytų jai. Britai ilgai dvejojo, tačiau ilgainiui sutiko su Prancūzijos sąlygomis. Kaip ir kituose užimtose teritorijose Prancūzija ir čia steigė savo mokyklas bei akcentavo revoliucinius laisvės principus, tikrai čia, skirtingai nei Afrikos regione, būtent šios idėjos ir paskatino vietinius gyventojus po kurio laiko siekti savo nepriklausomybės.
Daugiausiai kolonijų turėjusi metropolija buvo Didžioji Britanija. 1802m. britai užima Ceilono salą. Sala pradžioje buvo kontroliuojama Olandų, kuriuos ir pakeitė britai. Tačiau, skirtingai nei pirmieji okupantai, Britanija atsisakė bendradarbiauti su vietine valdžia ir tai sukėlė vietinius neramumus. Britanija čia norėjo absoliučios valdžios ne tiek prekybos centruose, kiek uostuose rytinėse pakrantėse. Nustatę kontrolę, britai įvedė politinę reformą įkuriant administracijas, kurios turi būti valdomos pagal prigimtines teises. Taip pat britai pagerino kelius ir išardė feodalinę sistemą, kuri iki tol gan ilgai vyravo, steigė mokyklas bei rūpinosi žemės ūkiu.
Britų interesai su Olandija susikirto ir dėl Singapūro, tačiau ir čia buvo aiški Britanijos pergalė, kuomet Olandijai dėl neramumų savo šalies viduje prarado monopoliją Rytų Indijoje.
18a. pabaigoje britai susikrovė nemažą kapitalą iš opijaus auginimo Indijoje, kurį kontrabandos keliu gabeno į Kiniją. Kinams nepatiko, jog ir Britanija užsiima opijaus prekyba ir užtai tas prekes konfiskuodavo ir naikindavo, o britai su savo laivynu pradėjo gintis. Šie kariniai veiksmai, pavadinti opijaus karu, buvo tarsi pasiteisinimas (situacija buvo labai panaši į „Bostono arbatėlę“). Opijaus kontrabanda buvo naudinga tiek Britanijai, tiek pačiai Kinijai, tačiau didelį narkotikų paplitimą kinai interpretavo kaip norą susilpninti jų valstybę. Konflikto metu Kinija buvo priversta atsisakyti Honkongo kaip svarbaus laivyno ir prekybos krašto. Kinams buvo palikta opijaus kontrabanda tik su tokiomis sąlygomis, kad patys britai nustatys užsienio prakybos muitus bei netrukdomi galės siųsti į Kiniją krikščionis misionierius.
19a. pabaigoje Egiptas buvo tarsi Osmanų imperijos intakas. Britanija, kuri jau praktiškai šeimininkavo Turkijoje, turėjo pretenzijų į Egiptą. Vienas svarbiausių veiksnių čia tapo Sueco kanalas, nutiestas prancūzų dar 1869m. Jis tapo populiariausiu buriniu maršrutu į Tolimuosius Rytus, kuriame vien britų laivai sudarė 80%. Egipto faraonas Ismail Pasha stengėsi kuo labiau modernizuoti Egiptą, o tam naudojo pinigus, pasiskolintus iš Britanijos ir Prancūzijos. Skolos vis augo, jų grąžinti nebuvo įmanoma, imta pardavinėti kanalo akcijas, tačiau netgi ir tai neišgelbėjo Egipto ir 1876m. jis buvo paskelbtas bankrutavusiu. Kad atgautų savo pinigus Prancūzijos vyriausybė paskyrė savo komisiją, kuri kontroliuotų Egipto finansus. Britanija elgėsi taip pat panašiai, tik kur kas aktyviau. Tačiau Ismail neleido užsieniečiams tvarkyti finansų ir vietoj jų paskyrė savo sūnų. Toks veiksmas, žinoma, papiktino britus bei prancūzus ir prasidėjo konfliktas. Tačiau ilgainiui prancūzai atsitraukė ir kovoti liko tik Britanija. Be didelių sunkumų britai čia įvedė savo valdžią ir išlaikė ją iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nors Egiptas prarado laisvę, tačiau britai sugebėjo jame sutvarkyti finansinę sistemą. Tai pat modernizavo kraštą, steigdami jame mokyklas, tiesdami geležinkelius bei irigacijos sistemas.
Vykdydami ekspansiją į Naująją Zelandiją, britai aptiko salas, kurios civilizacijos dar nebuvo paliestos, ir įrengė jose banginių medžiojimo stotis. Baginių medžioklės laivai reklamavo salų grožį ir turtingumą, todėl į ją pradėjo masiškai plūsti žmonės. Britai elgėsi dvejopai: stengėsi riboti atėjūnų skaičių, tarsi gindama salas, o iš kitos pusės netgi prievarta bandė įvesti ten krikščionybę. Pagrindinė iš tų salų buvo Maoris. Maorių supratimu, žemė negalėjo priklausyti vienam asmeniui, ji priklauso kiekvienam, todėl kai 1860 metais vienas maoris pardavė dalį žemės Britanijos vyriausybei, Maorio gentis anuliavo šį pardavimą, nes parduotas buvo bendrai valdytas turtas. Tačiau britai šio anuliavimo nepaisė ir prasidėjo karas, trukęs penkis metus.
Iš naujakurių britai tikėjosi, jog jie nesivels į karinį konfliktą ir bus suinteresuoti tik ekonomika. Kaip ir buvo tikėtasi, naujakuriai nebuvo suinteresuoti karais (nenorėjo tuščiai išlaidauti), todėl dėka naujakurių ekonomika praėjo klestėti, o beveik visas pelnas už eksportą nutekėdavo į Britaniją.
Britanijos invazijų viršūne laikoma Zululandas (zulų kraštas). Tai buvo kolonija, pareilavavusi daugiausiai pastangų. Britai nieko taip nebijojo, kaip zulų, nes buvo žinoma, jog kariai ir jų pasirengimas mūšiams – tai geriausia, ką turi zulai. Kaip pretekstu karui buvo nusiųstas reikalavimas atleisti visą zulų kariuomenę su atsakymu per dvidešimt vieną dieną, kas buvo neįmanoma. Todėl praėjus duotam terminui prasidėjo kovos. Pradžioje zulams sekėsi neblogai, ypač mūšyje prie Isandlvanos, tačiau paskutinį mūšį prie Ulindi Laimėjo britai ir taip nebeliko nepriklausomos Zuzulando valstybės.
Nuo seniausių laikų europiečiai bandė kelti koją i Amerikos žemyną ir kelti savo reikalavimus amerikiečių senbuviams ir Amerikos indėnams. Po to, kai Jungtinės valstijos atsiskyrė nuo Anglijos, užkariavo indėnus ir tapo vis labiau agresyvėjančia nacija.
Kalbat apie Filipinus, kuriuose susikirto Ispanijos ir amerikiečių interesai, JAV tarsi „pasiskolino“ Prancūzijos taktiką ir kovojo su Ispanais kaip „išvaduotojai“. Po laimėtos kovos prieš ispanus, Filipinai tikėjo JAV pažadais, jog jie neprisijunks jų žemių ir bus tenai tik iki tol, kol filipiniečiai sugebės patys save valdyti. Ir tik po kurio laiko, kai buvo filipiniečių buvo suvokta, jog JAV nežada niekur trauktis, prasidėjo pasipriešinimai. Ilgai trukusios kovos nieko gero nedavė, todėl vėliau Filipinų bandyta pereiti į partizaninę kovą, kuri daug labiau tiko jų pačių klimatui. Partizaninė veikla Filipinams sekėsi kur kas geriau, tačiau laisvės nesugrąžino.
Kitąkart ispanų ir JAV interesai susikirto dėl Puerto Riko. Amerikiečiai siekė apriboti ispanų įtaką Karibų jūros pakrantėje. Nepaisant to, kad Puerto Rike Ispanija elgėsi gana liberaliai, JAV ir čia buvo suprasta kaip „išvaduotoja“. Įdomu ir tai, kad čia JAV sugebėjo užimti vieną miestą po kito praktiškai be jokio pasipriešinimo. Vėliau miesto gyventojai ėmė reikšti savo nepasitenkinimą, tačiau buvo apsieita be kraujo praliejimo. Amerikiečiai stengėsi pagerinti kolonijos būklę, tiesė kelius, steigė mokyklas. Ilgainiui net 80% salos gyventojų tapo raštingi - tuo metu tai buvo bene didžiausias raštingumas visoje Karibų jūros pakrantėje.
Iš visų imperializmo laikotarpiu vykdytų invazijų, viena liūdniausių istorijos yra pripažįstama belgų okupuotas Kongas. Tikrai ne daug kas gali konkuruoti su Belgijos karaliaus Leopoldo valdžios perėmimo taktika. Nusprendęs užimti Kongą, visų pirma nusiuntė ten savo žvalgus, kad šie išsiaiškintų, kokie ten genčių tarpusavio santykiai. Taip pat Leopoldą tarsi viliojo Konge esanti kaučiuko ir dramblio kaulo gausa. Kol Kongas Belgijai dar nepriklausė, ji iš šios valstybės sugebėjo nusipirkti didelį kiekį kaučiuko ir dramblio kaulo praktiškai pusvelčiui. Vėliau, Berlyno kongreso sutikimu, Kongas buvo nustatytas kaip Belgijos kolonija, Leopoldas ten ėmėsi pertvarkymų iš esmės. Pirmiausia jis paskelbė, kad bet kokia nedirbama žemė priklauso valstybei ir visa žaliava plaukė į Belgiją. Stengdamas išgauti maksimalią darbo jėgą, Leopoldas nusiuntė ten savo prižiūrėtojus, kurie nežmoniškai išnaudojo vietinius darbininkus. Jeigu kuri nors gentis nepagamindavo reikiamos produkcijos kiekio, jų nariams buvo nupjaunama po ranką. Konge prasidėjo masinis žmonių mirtingumas. Žinia apie žiaurumus Konge greitai pasklido po pasaulį, tačiau bent pradžioje valstybės į visa tai žiurėjo gana abejingai. Tik rašytojai, tokie kaip Mary Kingsley ar Joseph Cnrad, kurie vaizdžiai aprašė situaciją Konge, pasisakė, kad būtų atliekami tyrimai Konge ir tuo pačiu būtų įrodyta, kad Belgija pažeidė Berlyno sutartį. Nors Leopoldas tokius kaltinimus ignoravo ir viską neigė, patys belgai, kurie niekada nenorėjo kolonijų, patikėjo kaltinimais apie veiklą Konge ir tai pasmerkė. Kadangi tyrimai dėl žiaurumų Konge pasitvirtino, Leopoldas buvo nušalintas ir Kongui pradėjo vadovauti krikščionys misionieriai. Nors tada kongiečių gyvenimo sąlygos pagerėjo (nors ir nedaug), stipriai sumažėjo mirtingumas ir ligos, tačiau sumažėjus gamybai labai smuko eksportas. Taip pat pirminė Kongo žaliava, kaučiukas, Azijoje ir Pietų Amerikoje buvo gaminama daug pigiau.
Modernaus imperializmo ypatybės – Didžiosios Britanijos atvejis
Temose apie viso pasaulio įtakų sferų pasiskirstymą, nesvarbu kokio laikotarpio, tačiau visuomet skirama daug vietos Didžiosios Britanijos veiklai ištirti ir apibrėžti. Ne išimtis ir moderniojo imperializmo laikotarpis, kada, nors ir pasibaigus tiesioginei „senovinei“ kolonizacijai ir net po Pax Britannica periodo pabaigos, Didžioji Britanija toli gražu nesiruošė užleisti savo vietos pasaulinėje rinkoje.
Kuo tai pasireiškė? Visų pirma, Didžiosios Britanijos vyriausybė suskubo laiku įsitvirtinti ten, kur kitos ekonominės jėgos dar nebuvo atkreipusios dėmesio. Taip atsitiko ir su Kinija, kada Didžioji Birtanija ėmė investuoti į Yangdzės slenį ir plėtė savo įtaką į kitus Kinijos regionus. Patys britai buvo suinteresuoti tuo, kad, nepaisant minimalaus pelno, nebuvo jokios rizikos. Be to, kylant Japonijos karinei galiai pats Pekinas atsigręžė į Europą ir Britanijos finansinė įtaka dar labiau išaugo. Nuo 1880 metų ir kitos didžiosios valstybės ėmė ieškoti erdvės Kinijoje, tačiau Britanijos įtaka jau buvo neginčijama, o jos autoritetą pačios Kinijos 1911-ųjų metų revoliucija tik dar labiau sustiprino (nuvertus monarchiją patys gyventojai ima į Europą žiūrėti kaip į ekonominio gyvenimo pavyzdį). Britanija norėjo išlaikyti Kiniją, priešingai nei Pietų Afriką, savo įtakoje neatimant visų teisių. Greičiausiai toks pasirinkimas pačią Kiniją labiau paversti semi-kolonija, o ne imtis aneksijos, paskatino autoriteto užsitvirtinimą, kurio pagrindu buvo galima visus svarbiausius Kinijos bankus paversti tiesiogiai priklausomais nuo Didžiosios Britanijos veiklos.
Vistik britams ne visą laiką ir ne visur taip gerai sekėsi. Pavyzdžiui, tokiuose kraštuose kaip Burma, šiaurės Borneo salos, Malaizija ar pačioje Japonijoje žemė yra bene pavydėtino derlingumo ir nekyla abejonių, kad tokie kraštai neštų tris kartus didesnį pelną nei investicijos į juos. Britanijos finansininkams ir pačiai vyriausybei paprasčiausiai nepavyko užmegsti jokių draugiškų tarpusavio santykių su minėtais kraštais ir galiausiai investicinių planų teko atsisakyti, taupant jėgas, laiką ir pinigus.
Pietų Amerikoje esančios Didžiosios Britanijos kolonijos greičiausiai buvo vienintelė formali kolonija, absoliučiai tiesiogiai priklausanti nuo Britanijos. Vistik, su ja taip pat pradėjo blogėti santykiai, kai buvo bandyta iškelti vergvaldystės klausimus. O 1820-1850 metų ekonominė Didžiosios Britanijos krizė, kai buvo bandyta pereiti nuo rankų darbo prie mašinų, viską paveikė taip, kad Londonas apsiemė kontroliuoti Pietų Amerikos kolonijas tik tiek, kad būtų sutvarkyti finansai ir skolos. Šiek tiek panašiai buvo ir su Turkijos imperija, kuri taip pat tiesiogiai priklausė nuo Britanijos. Teoriškai, jei ne pastarosios įtaka, pačią Turkijos imperiją be jokių išlygų būtų pasisavinęs caras. 1876 metais Otomanų valdžia neivykdė skolų grąžinimo ir todėl Paryžius bei Londonas labai nukentėjo, buvo imtasi skolų išieškojimo. Tačiau po 1908 metų Jaunaturkių revoliucijos Britanija galutinai prarado savo įtaką ir pasitraukė iš bet kokios finansinės ar kolonialistinės veiklos Artimuosiuose Rytuose. Atradus naftą, ji vėl mėgino susigrąžinti savo buvusią poziciją.
Teoriškai, per D. Britanijai sėkmingiausią laikotarpį jai priklausė apie ¼ viso pasaulio ekonomikos. Galima teigti, kad visas Didžiosios Britanijos imperializmas vyko per ekonomiką: su Pietų Amerika – laisvosios prekybos imperializmas, su Egiptu – griežtos tiesioginės kontrolės, su Indija – kolonialistinė plėtra ir su Kinija – per paskolas. Afrikos atvėjis buvo grynai kolonialistinių karų ir užkariavimų, o ne per ekonomiką.
Žiūrint iš pačios Didžiosios Britanijos vidaus, kolonijinės problemos niekada nebuvo sureikšminamos, nebent jos būtų tiesiogiai susijusios su karu. Vėliau atsirado ir tokių teiginių, pavyzdžiui E. Powell‘o, kad Didžioji Britanija iš viso nevykdė jokio imperializmo, o tai paprasčiausiai bandymas gelbėti savos šalies ekonominę padėtį. Kita vetus, ir pačio žodžio „imperializmas“ sąvoka ilgainiu keitėsi: iš pradžių Didžioji Britanija taip apibūdino Pranūzijos agresyvesnę užsienio politiką, o vėliau ši sąvoka pakito į bendrai suprantamus teritorinius užkariavimus ir aneksijas. Taigi, žiūrint iš tokių pozicijų, vargu ar būtų galima priskirti Didžiosios Britanijos užsienio ekonominę veiklą kuriai nors iš šių savokos apibrėžimų, ir vistik negalima neigti, kad daugelis pasaulio regionų buvo tiesiogiai priklausomi nuo Londono bankų ir vyriausybės, kad ir kaip sunkiai būtų tos gijos apčiuopiamos.
XIX a. europinio tipo imperijos ir jų ypatybės
Ypač XIX amžiaus pabaigoje konkurencija tarp stipriųjų Europos valstybių pradėjo nepaprastai augti ir aštrėti. Vidiniai šalių nesklandumai ir ekonominės problemos skatino ieškoti išeičių jau esamose ar galimose kolonijose kituose pasaulio žemynuose. Daugelio valstybių vadovų, o ypač Prancūzijos, kolonijų užkariavimus ir krizes panaudojo norėdami nukreipti žmonų dėmesį nuo vidinių šalies problemų, ir tai gana gerai pasitvirtino.
Afrikos kolonizavimą ir Europos šalių tarpusavio lenktyniavimą ypač paaštrino 1879-1884 metais Belgijos karaliaus Leopoldo II savo patikimų žmonių išsiuntimas į Kongo upės baseiną, kad susitarti su genčių vadais dėl politinių teisių. Prieš kelerius metus jau D. Livingstone‘o ir H. M. Stanley ekspedicijos į Afriką pavertė tropikas Europai netaip sunkiai prieinamomis vietovėmis. Visa tai paskatino kiekvienos šalies užsidegimą kuo daugiau Afrikos žemių įteisinti kaip savo kolonijas arba protektoriatus. Tačiau 1884-1885 metų Berlyno konferencijoje buvo nuspręsta visoms šalims ateityje iš anksto pateikti veiksmų planus, ruošiamus Afrikos kolonijose. Vistik Belgijos ir Vokietijos jau užsiimtas žemes pripažino kaip legaliai galiojančias.
Afrikos žemyne taip pat vyko ir labai stipri konkurencija tarp Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos, veliau peraugusi į tiesioginius konflikus. Prancūzijos kariuomenė, plaukdama Nilu, mėgino iš Didžiosios Britanijos atimti Egiptą, tačiau tai, žinoma, nepasiteisino. Vistik galų gale ir Didžiajai Britanijai teko pripažinti Maroką kaip legalią Prancūzijos koloniją.
Italija mėgino veržtis į Etiopiją, tačiau nepavykus, karinius veiksmus atgęžė į Libiją. Rusija, nebeturėdama priėjimo prie Afrikos žemyno, pradėjo veržimąsi į Kiniją, kurioje taip pat įsitvirtinti šalia Didžiosios Britanijos mėgino Vokietija, Prancūzija bei Japonija.
Išvados:
Bendrai apžvelgus Europos didžiųjų valstybių veiksmus ir įtaką kituose pasaulio regionuose, galima daryti išvadą, kad „modernaus imperializmo“ sąvoka buvo atskirta nuo pagrindinio pirminio imperializmo ir kolonizavimo supratimo ne veltui. Pirmiausia, visos valstybės kolonizuotus kraštus ėmė valdyti daug įvairesniais būdais. Čia jau nebebuvo imtasi vien karinių pastangų: šalia jų atsirado ir finansinė įtaka, importo bei eksporto suvaržymai, politinis spaudimas. Daugeliu atvėjų tai buvo tiesioginė visapusė priespauda tų kraštų, kuriuos šiandieną dažnai apibūdiname kaip trečiosiomis pasaulio valstybėmis. Tačiau negalima viso moderniojo imperializmo paversti į karą tarp išsivysčiusių europinių stipriųjų valstybių su kitais pasaulio krašais, patraukliais savo neišnaudotomis ekonominėmis bei ūkinėmis galimybėmis. Pačioje Europoje, nors ir turint gerokai mažesnį supratimą apie tikrąją situaciją kažkur už vandenyno, vyko tarpusavio ginčai, debatai ir konfliktai dėl daugelio su kolonijomis susijusių klausimų. Būtent pačių Europos piliečių pasipriešinimų akivaizdoje galiausiai teko pradėti kurti drastiškas teorijas apie priespaudų, kaip savaime suprantamos sąvokos, neegzistavimą, buvo nuo postų nušalinami įtakingi politikai, o knygų rašytojai bei liberalesnių laikraščių žurnalistai stengėsi nepraleisti progos išjudinti minią prieš vieną ar kitą politinį veikėją, kadangi blogi darbai visuomet turi daug didesnį atgarsį visuomenėje nei geri. Pridedant prie viso to, jei pažvelgtumėm į dabartinę buvusių kolonijų padėtį, tam tikri atlikti tyrimai parodė, kad tos buvusios kolonijos, kurios prieš Pirmą pasaulinį karą buvo „stabilioje ekonominėje priespaudoje“, o prasidėjus masiniam revoliucijų laikotarpiui nesiėmė agresivaus nacionalizmo politikos, dabar turi gerokai didesnį BVP negu tos valstybės, kurios be jokių išlygų atsisakė bet kokio bendradarbiavimo su Europinėmis valstybėmis ir savo vadovais pasirinko partizaninius aktyvistus, skelbiančius apie šalies išvadavimą nuo bet kokios priespaudos ir bendrai ekonominių negandų.
