Post by sepulture on Aug 27, 2008 0:20:05 GMT 2
Vaizdas ir galia (test.svs.lt/?Daile;Number(203);Article(4910);)
Ieva Dilytë
Menas uþ vizualinës prievartos ribø
Kanutas Ruseckas (1800–1860). Pjovëja. 1844, drobë, aliejus, 45x33
Kartà á Vilniø atvykusi kultûros kritikë, raðytoja ir knygos „The Female Eunuch“ autorë Germane Greer uþsuko á vienà Vilniaus muziejø paþiûrëti XIX amþiaus Lietuvos tapybos kûriniø. Èia jà ypaè sudomino Nikodemo Silvanavièiaus 1875 metais nutapytas þmonos portretas – jame profesorë áþvelgë tik iðsekusià, iðvargusià ir paliegusià moterá. Tiksliau tariant, ðis atvaizdas jai tiesiog ákûnijo vizualinës prievartos aktà. Tuomet man ði mintis pasirodë netikëta, nes paveikslas lyg ir niekuo ypatingu neiðsiskyrë ið daugelio tokio tipo portretø. Galbût todël, kad ið áproèio jame ieðkojau to, ko buvau iðmokyta, ir to, ko ið manæs, kaip þiûrovës, buvo tikimasi – meistriðko stiliaus, þavios meninës idëjos ar formos. Kad ir kaip bûtø, taèiau praëjusio amþiaus antrosios pusës feministinës krypties kritika parodë, kad á atvaizdà, kad ir koks uþburiantis savo menine kalba jis bûtø, autoriai projektavo ne vien susiþavëjimà moters groþiu.
Dailës kanonas, kaip ir visa kultûros istorija, buvo kuriamas vadovaujantis ir átvirtinant vienas vertybes, bei atmetant kitas, kaip nereikðmingas. Vadinamieji kultûriniai, XX a. antrosios pusës karai ir nauji socialiniai judëjimai Vakaruose nuvainikavo „universaliuosius“ kultûros mitus, apnuogino elitinæ jø prigimtá ir atsidavimà vyraujanèioms klasëms, rasëms bei socialinëms grupëms. Visiðkos lyèiø asimetrijos problema dailës istorijoje tapo pagrindiniu nevienalytës Vakarø feministinës meno kritikos objektu.
Lyèiø atstovavimà imta artikuliuoti galios terminais. Nes, pasak medijø teoretiko Stuarto Hallo, tai pirmiausia socialinë paþanga, kuri neiðvengia galios dimensijos. Dailës kritikas Edwinas Mullinsas, analizuodamas moters vaizdavimo Vakarø dailëje istorijà, teigia, kad beveik visose istorinëse epochose menas buvo kuriamas tiems, kas tuo momentu uþëmë galios pozicijas. Todël neiðvengiamai menas atliepë ir iðreiðkë jø poþiûrius á turtà, valdþià, hierarchijà, religijà, nuosavybæ ir, þinoma, moteris. Taigi ir paveiksluose atsispindi noras matyti moterá suvaldytà ir nekelianèià pavojaus tvarkai. Esminë savybë, bylojanti apie toká pavojø, yra jos seksualumas, kurá siekta neigti, kontroliuoti ar represuoti. Daugumas meno kûriniø, vaizduojanèiø moterá, atspindi ðià pozicijà. Taigi dailë tapo dar vienu patriarchalinio valdymo árankiu.
Petras Kalpokas (1880–1945). Marijos Juozapaitytës portretas. 1933, drobë, aliejus
Áprastas þiûrëjimas á vaizdà seniai prarado savo „nekaltybæ“ ir tapo þvilgsnio santykiø objektu, kur stebintysis ir stebimasis tampa specifinio konteksto nulemti, ákûnyti ir istoriðkai átvirtinti subjektai. Feministinio kino pradininkë Laura Mulvey straipsnyje „Þiûrëjimo malonumas ir naratyvinis kinas“ þvilgsná apibrëþë kaip esminá galiø asimetrijos simptomà. Teigiama, kad objekto þvilgsnis á subjektà nëra vien objektyvus þiûrëjimas, tai – santykis tarp aktyvaus formuojanèio subjekto ir pasyvaus objekto. Mulvey gilinosi á ðeðtojo deðimtmeèio Holivudo klasikiná kinà ir analizavo vyro þvilgsná á moterá bei moters þvilgsná á save, atvërë kelius á socialines ðio klausimo interpretacijas.
Simboliniai vizualinës prievartos dësniai persmelkia ir daugelá istorinës dailës kûriniø. Akivaizdu, kad dailës kanonais tapusiø paveikslø autoriai buvo vyrai, ir daugelis jø vaizduoja moteris. Subjekto ir objekto galios santykis tuo atveju, kai jie yra menininkas ir modelis, dirbantys studijoje, galima sakyti, reiðkiasi tiesiogiai. Menininkas renkasi siuþetà, pastato modelá pagal savo ásisàmonintus ar neásisàmonintus norus bei pojûèius, siekdamas iðreikðti meninæ idëjà. Vilniaus paveikslø galerijoje 2007 metø lapkrièio mënesá atidarytoje parodoje „Þvilgsnio galia“ iðryðkinti keli bûdingesni moters ávaizdþio dailëje tipai. Lietuvos dailës muziejuje saugomuose tapybos kûriniuose ne tik autoriaus, bet ir uþsakovo þvilgsná atspindi specifiniai ikonografiniai þenklai. Parodoje suformuotas vizualinis pasakojimas siûlo paþvelgti á tai, kaip moters kûnas buvo idealizuojamas, erotizuojamas, metaforizuojamas ar pasitelkiamas kaip priemonë formos eksperimentams. Pavyzdþiui, daþnas mieganèios moters siuþetas, pasak Lindos Nochlin, beveik neiðvengia erotinio kvietimo potekstës, o mieganèio vyro atvaizdas suvokiamas kaip intelektualus poilsis.
Alfredas Remeris (1982–1897). Mergaitës rankø studija. Drobë, aliejus, 63x50
Nuo viduramþiø vaizduojamajame mene pastebimas ypaè stiprus siekis apibrëþti „gerà“ ir „blogà“ moterá, atskleisti jos dorybæ ir esminæ nuodëmæ. Idealios moters ávaizdis buvo sukurtas ir átvirtintas krikðèioniðkoje religinëje dailëje – tai Mergelës Motinos atvaizdas. Skaistybë, kankinystë, pasiaukojimas, savæs iðsiþadëjimas ilgainiui tapo bendraþmogiðkomis motinystës vertybëmis ir iki ðiol iðlieka galinga socialinës identifikacijos pozicija.
Moters figûra ypaè daþnai buvo pasitelkiama ir patriotinio turinio paveiksluose, siekiant iðreikðti tautos, laisvës bei tëvynës meilës idëjas. XIX amþiaus Lietuvos patriotiniø paveikslø galerijoje bene ryðkiausi yra Kanuto Rusecko paveikslai – „Lietuvaitë su verbomis“(1847) ir „Pjovëja“ (1844), kur tautinæ idëjà ákûnija idealizuotas kuklios, darbðèios, jaunos, etninës lietuvaitës ir katalikës ávaizdis.
Aktas, kuris dailës þanrø hierarchijoje vyraujanèià vietà uþëmë tik XIX amþiuje, daþniausiai nevaizduoja konkreèios moters. Ðiuo þanru visada iðreiðkiama kas nors kita: mitologinë, istorinë ar groþio idëja. Ið pradþiø nemaþai aktø buvo uþsakomi mecenatø buduarams puoðti, kaip iðskirtinai, privaèiam naudojimui skirti, erotinio turinio paveikslai. Moters kûnas, kaip priemonë kitiems tikslams pasiekti, naudojamas ir iki ðiol, pavyzdþiui, reklamoje, kur kûnas ar jo dalys traktuojamos kaip objektas, þadinantis vartotojo aistras.
Dailës istorijoje daug kûriniø, kuriuose ryðkëja sàmoninga ar nesàmoninga pastanga matyti moterá pasyvià, suvaldytà ir malonià akiai. Menininkai aktyviai kûrë stereotipus ir vizualinius lyèiø vaidmenis, kuriø daugelis iðlieka gyvybingi ir ðiuolaikinëje kultûroje. Gilinantis á reprezentacijos problemas neiðvengiamai kyla klausimas: ar ámanoma vizualinë reprezentacija be simbolinës prievartos ir be galios dimensijos?
Vytautas Kairiûkðtis (1890–1961). Kubistinë kompozicija. Sëdinti moteris. 1930, fanera, aliejus, 41x37,5
Vadinamosios pirmosios feminizmo bangos menininkës ieðkojo alternatyviø meniniø strategijø, iðlaisvinanèiø moterá nuo sudaiktinanèio þvilgsnio. Jos siekë atsisakyti vizualiná malonumà kurianèiø vaizdavimo bûdø: áprastø naratyvo dësniø, moters vaizdavimo ir vizualumo dimensijos apskritai. Laura Mulvey viename átakingiausiø savo avangardiniø filmø, sukurtø kartu su Peteriu Wollenu, Riddles of the Sphinx (1977), sàmoningai vengia nuoseklaus siuþeto, kameros þvilgsnis slysta kasdienës „nereikðmingos“ namø aplinkos pavirðiais ne akiø, bet þmogaus liemens (arba vaiko akiø) lygyje. Moteris nevaizduojama, ji – tik balsas uþ kadro. Kitos menininkës pasuko konceptualios kûrybos keliu. Pavyzdþiui, viename garsiausiø savo kûriniø – instaliacijoje „Post-Partum Document“ (1973–1975) Mary Kelly kalbos priemonëmis fiksuoja specifines moters patirtis. 1973 metais Amerikos meno kritikë Lucy Lippard surengë dvideðimt septyniø moterø konceptualisèiø projektà „7500“. Jis sukëlë didelá atgarsá ir áþiebë diskusijas apie lyties tapatybæ bei „moters“ ir „menininko“ stereotipus (kitos menininkës, tokios kaip Carolee Shneeman, rengë performansus). Kiek vëliau, kai imta gilintis á moteriðkumo sampratos iðtakas, paplito maskarado strategijos, kurios vël ima naudoti moters ávaizdþius. Taèiau tuo atveju, kaip tai daro Cindy Shermann, „matuodamasi“ visuomenës jai priskiriamus vaidmenis ir kaukes bei cituodama masinës kultûros pavyzdþius, paverèia juos subversyviu vaizdu ir socialine kritika. Tai ir yra vienas svarbiausiø XX a. Vakarø feminizmo meno nuopelnø – visuomenëje ir kultûroje cirkuliuojanèiø ávaizdþiø bei juos nusakanèiø galios mechanizmø kritika.
Ðá rudená ir á Vilniaus meniná gyvenimà pagaliau ásiverþë feministinis, moterø ir moterø kuriamas menas. Moters ávaizdþiø pornografizavimà ir vartotojiðkà fetiðizmà ðmaikðèiai kritikavo grupë „Chicks on Speed“ Ðiuolaikinio meno centre árengtoje instaliacijoje. Kaip kontrastas ðalia iðkilo penkiø Lietuvos menininkiø paroda „Tarp mûsø“, kuri ne kvestionuoja, bet simptomiðkai atspindi ne tik vietinio meno situacijà, bet ir bendrà socialinæ kultûrinæ realybæ. Menininkës, galbût iðskyrus tik Kristinà Inèiûraitæ, vengia ne tik feminizmo idëjø keliamos konfrontacijos, bet ir apskirtai moteriðko subjektyvumo bei lyties tapatybës artikuliacijø.
Ieva Dilytë
Menas uþ vizualinës prievartos ribø
Kanutas Ruseckas (1800–1860). Pjovëja. 1844, drobë, aliejus, 45x33Kartà á Vilniø atvykusi kultûros kritikë, raðytoja ir knygos „The Female Eunuch“ autorë Germane Greer uþsuko á vienà Vilniaus muziejø paþiûrëti XIX amþiaus Lietuvos tapybos kûriniø. Èia jà ypaè sudomino Nikodemo Silvanavièiaus 1875 metais nutapytas þmonos portretas – jame profesorë áþvelgë tik iðsekusià, iðvargusià ir paliegusià moterá. Tiksliau tariant, ðis atvaizdas jai tiesiog ákûnijo vizualinës prievartos aktà. Tuomet man ði mintis pasirodë netikëta, nes paveikslas lyg ir niekuo ypatingu neiðsiskyrë ið daugelio tokio tipo portretø. Galbût todël, kad ið áproèio jame ieðkojau to, ko buvau iðmokyta, ir to, ko ið manæs, kaip þiûrovës, buvo tikimasi – meistriðko stiliaus, þavios meninës idëjos ar formos. Kad ir kaip bûtø, taèiau praëjusio amþiaus antrosios pusës feministinës krypties kritika parodë, kad á atvaizdà, kad ir koks uþburiantis savo menine kalba jis bûtø, autoriai projektavo ne vien susiþavëjimà moters groþiu.
Dailës kanonas, kaip ir visa kultûros istorija, buvo kuriamas vadovaujantis ir átvirtinant vienas vertybes, bei atmetant kitas, kaip nereikðmingas. Vadinamieji kultûriniai, XX a. antrosios pusës karai ir nauji socialiniai judëjimai Vakaruose nuvainikavo „universaliuosius“ kultûros mitus, apnuogino elitinæ jø prigimtá ir atsidavimà vyraujanèioms klasëms, rasëms bei socialinëms grupëms. Visiðkos lyèiø asimetrijos problema dailës istorijoje tapo pagrindiniu nevienalytës Vakarø feministinës meno kritikos objektu.
Lyèiø atstovavimà imta artikuliuoti galios terminais. Nes, pasak medijø teoretiko Stuarto Hallo, tai pirmiausia socialinë paþanga, kuri neiðvengia galios dimensijos. Dailës kritikas Edwinas Mullinsas, analizuodamas moters vaizdavimo Vakarø dailëje istorijà, teigia, kad beveik visose istorinëse epochose menas buvo kuriamas tiems, kas tuo momentu uþëmë galios pozicijas. Todël neiðvengiamai menas atliepë ir iðreiðkë jø poþiûrius á turtà, valdþià, hierarchijà, religijà, nuosavybæ ir, þinoma, moteris. Taigi ir paveiksluose atsispindi noras matyti moterá suvaldytà ir nekelianèià pavojaus tvarkai. Esminë savybë, bylojanti apie toká pavojø, yra jos seksualumas, kurá siekta neigti, kontroliuoti ar represuoti. Daugumas meno kûriniø, vaizduojanèiø moterá, atspindi ðià pozicijà. Taigi dailë tapo dar vienu patriarchalinio valdymo árankiu.
Petras Kalpokas (1880–1945). Marijos Juozapaitytës portretas. 1933, drobë, aliejusÁprastas þiûrëjimas á vaizdà seniai prarado savo „nekaltybæ“ ir tapo þvilgsnio santykiø objektu, kur stebintysis ir stebimasis tampa specifinio konteksto nulemti, ákûnyti ir istoriðkai átvirtinti subjektai. Feministinio kino pradininkë Laura Mulvey straipsnyje „Þiûrëjimo malonumas ir naratyvinis kinas“ þvilgsná apibrëþë kaip esminá galiø asimetrijos simptomà. Teigiama, kad objekto þvilgsnis á subjektà nëra vien objektyvus þiûrëjimas, tai – santykis tarp aktyvaus formuojanèio subjekto ir pasyvaus objekto. Mulvey gilinosi á ðeðtojo deðimtmeèio Holivudo klasikiná kinà ir analizavo vyro þvilgsná á moterá bei moters þvilgsná á save, atvërë kelius á socialines ðio klausimo interpretacijas.
Simboliniai vizualinës prievartos dësniai persmelkia ir daugelá istorinës dailës kûriniø. Akivaizdu, kad dailës kanonais tapusiø paveikslø autoriai buvo vyrai, ir daugelis jø vaizduoja moteris. Subjekto ir objekto galios santykis tuo atveju, kai jie yra menininkas ir modelis, dirbantys studijoje, galima sakyti, reiðkiasi tiesiogiai. Menininkas renkasi siuþetà, pastato modelá pagal savo ásisàmonintus ar neásisàmonintus norus bei pojûèius, siekdamas iðreikðti meninæ idëjà. Vilniaus paveikslø galerijoje 2007 metø lapkrièio mënesá atidarytoje parodoje „Þvilgsnio galia“ iðryðkinti keli bûdingesni moters ávaizdþio dailëje tipai. Lietuvos dailës muziejuje saugomuose tapybos kûriniuose ne tik autoriaus, bet ir uþsakovo þvilgsná atspindi specifiniai ikonografiniai þenklai. Parodoje suformuotas vizualinis pasakojimas siûlo paþvelgti á tai, kaip moters kûnas buvo idealizuojamas, erotizuojamas, metaforizuojamas ar pasitelkiamas kaip priemonë formos eksperimentams. Pavyzdþiui, daþnas mieganèios moters siuþetas, pasak Lindos Nochlin, beveik neiðvengia erotinio kvietimo potekstës, o mieganèio vyro atvaizdas suvokiamas kaip intelektualus poilsis.
Alfredas Remeris (1982–1897). Mergaitës rankø studija. Drobë, aliejus, 63x50Nuo viduramþiø vaizduojamajame mene pastebimas ypaè stiprus siekis apibrëþti „gerà“ ir „blogà“ moterá, atskleisti jos dorybæ ir esminæ nuodëmæ. Idealios moters ávaizdis buvo sukurtas ir átvirtintas krikðèioniðkoje religinëje dailëje – tai Mergelës Motinos atvaizdas. Skaistybë, kankinystë, pasiaukojimas, savæs iðsiþadëjimas ilgainiui tapo bendraþmogiðkomis motinystës vertybëmis ir iki ðiol iðlieka galinga socialinës identifikacijos pozicija.
Moters figûra ypaè daþnai buvo pasitelkiama ir patriotinio turinio paveiksluose, siekiant iðreikðti tautos, laisvës bei tëvynës meilës idëjas. XIX amþiaus Lietuvos patriotiniø paveikslø galerijoje bene ryðkiausi yra Kanuto Rusecko paveikslai – „Lietuvaitë su verbomis“(1847) ir „Pjovëja“ (1844), kur tautinæ idëjà ákûnija idealizuotas kuklios, darbðèios, jaunos, etninës lietuvaitës ir katalikës ávaizdis.
Aktas, kuris dailës þanrø hierarchijoje vyraujanèià vietà uþëmë tik XIX amþiuje, daþniausiai nevaizduoja konkreèios moters. Ðiuo þanru visada iðreiðkiama kas nors kita: mitologinë, istorinë ar groþio idëja. Ið pradþiø nemaþai aktø buvo uþsakomi mecenatø buduarams puoðti, kaip iðskirtinai, privaèiam naudojimui skirti, erotinio turinio paveikslai. Moters kûnas, kaip priemonë kitiems tikslams pasiekti, naudojamas ir iki ðiol, pavyzdþiui, reklamoje, kur kûnas ar jo dalys traktuojamos kaip objektas, þadinantis vartotojo aistras.
Dailës istorijoje daug kûriniø, kuriuose ryðkëja sàmoninga ar nesàmoninga pastanga matyti moterá pasyvià, suvaldytà ir malonià akiai. Menininkai aktyviai kûrë stereotipus ir vizualinius lyèiø vaidmenis, kuriø daugelis iðlieka gyvybingi ir ðiuolaikinëje kultûroje. Gilinantis á reprezentacijos problemas neiðvengiamai kyla klausimas: ar ámanoma vizualinë reprezentacija be simbolinës prievartos ir be galios dimensijos?
Vytautas Kairiûkðtis (1890–1961). Kubistinë kompozicija. Sëdinti moteris. 1930, fanera, aliejus, 41x37,5Vadinamosios pirmosios feminizmo bangos menininkës ieðkojo alternatyviø meniniø strategijø, iðlaisvinanèiø moterá nuo sudaiktinanèio þvilgsnio. Jos siekë atsisakyti vizualiná malonumà kurianèiø vaizdavimo bûdø: áprastø naratyvo dësniø, moters vaizdavimo ir vizualumo dimensijos apskritai. Laura Mulvey viename átakingiausiø savo avangardiniø filmø, sukurtø kartu su Peteriu Wollenu, Riddles of the Sphinx (1977), sàmoningai vengia nuoseklaus siuþeto, kameros þvilgsnis slysta kasdienës „nereikðmingos“ namø aplinkos pavirðiais ne akiø, bet þmogaus liemens (arba vaiko akiø) lygyje. Moteris nevaizduojama, ji – tik balsas uþ kadro. Kitos menininkës pasuko konceptualios kûrybos keliu. Pavyzdþiui, viename garsiausiø savo kûriniø – instaliacijoje „Post-Partum Document“ (1973–1975) Mary Kelly kalbos priemonëmis fiksuoja specifines moters patirtis. 1973 metais Amerikos meno kritikë Lucy Lippard surengë dvideðimt septyniø moterø konceptualisèiø projektà „7500“. Jis sukëlë didelá atgarsá ir áþiebë diskusijas apie lyties tapatybæ bei „moters“ ir „menininko“ stereotipus (kitos menininkës, tokios kaip Carolee Shneeman, rengë performansus). Kiek vëliau, kai imta gilintis á moteriðkumo sampratos iðtakas, paplito maskarado strategijos, kurios vël ima naudoti moters ávaizdþius. Taèiau tuo atveju, kaip tai daro Cindy Shermann, „matuodamasi“ visuomenës jai priskiriamus vaidmenis ir kaukes bei cituodama masinës kultûros pavyzdþius, paverèia juos subversyviu vaizdu ir socialine kritika. Tai ir yra vienas svarbiausiø XX a. Vakarø feminizmo meno nuopelnø – visuomenëje ir kultûroje cirkuliuojanèiø ávaizdþiø bei juos nusakanèiø galios mechanizmø kritika.
Ðá rudená ir á Vilniaus meniná gyvenimà pagaliau ásiverþë feministinis, moterø ir moterø kuriamas menas. Moters ávaizdþiø pornografizavimà ir vartotojiðkà fetiðizmà ðmaikðèiai kritikavo grupë „Chicks on Speed“ Ðiuolaikinio meno centre árengtoje instaliacijoje. Kaip kontrastas ðalia iðkilo penkiø Lietuvos menininkiø paroda „Tarp mûsø“, kuri ne kvestionuoja, bet simptomiðkai atspindi ne tik vietinio meno situacijà, bet ir bendrà socialinæ kultûrinæ realybæ. Menininkës, galbût iðskyrus tik Kristinà Inèiûraitæ, vengia ne tik feminizmo idëjø keliamos konfrontacijos, bet ir apskirtai moteriðko subjektyvumo bei lyties tapatybës artikuliacijø.
