Post by ladyhellsing on Aug 20, 2008 20:32:40 GMT 2
XVIII amþiaus viduryje Prancûzijoje buvo nedaug þmoniø, apie kuriuos daþniau ir daugiau kalbëta karaliaus rûmuose ar paryþieèiø namuose, didikø dvaruose ir miesto gatvëse. Ji buvo kaltininama dël politikos nesëkmiø, dël karaliaus iþdo deficito, ji buvo nekenèiama, o drauge jai pavydëta sumanumo, dràsos kaip ir þaibiðkos ir stulbinanèios karjeros, kurià padarë mieðèionio duktë.
Jos populiarumas pergyveno epochà, jos vardas tebëra þinomas ir iki ðiol domina raðtyojus bei istorikus. Markizei de Pompadur tenka labai ryðki ir iðskirtinë vieta, ji buvo tas asmuo, kuris ne tik dalyvavo, bet daþnai ir lëmë priimant daugelá karaliaus politiniø sprendimø. Taip ið tiesø buvo ir tà puikiai þinojo net uþsienio valstybiø valdovai, diplomatai. Markizë buvo karaliaus neoficialus pirmasis ministras, o didþiausios jos átakos laikotarpiu jos valdþia buvo tikrai nepaprastai didelë. Tai negalëjo neerzinti abosoliutinës monarchijos ðalininkø ir jos prieðø.
Dël viso to markizës de Pompadur pavardë virto amþininkams ir palikuonims valstybinës valdþios degradavimo simboliu, ryðkiausiu favoritø valdþios, finansiniø iðtekliø ðvaistymo pavyzdþiu.
Populiarusis Liudviko XV posakis „Po mûsø nors ir tvanas“ geriausiai apibûdina tuometinæ Versalio rûmø atmosferà. Karaliaus dvaro gyvenimas buvo nesibaigianèios pramogos ir linksmybës, didelës sumos buvo ðvaistomos iðkilmëms, pilaièiø ir dvareliø statybai. Versalio þmonës gyveno ta diena. Valstybës, kraðto gyventojø ir net savo klasës likimas nelabai rûpëjo.
Karaliaus favoritë
Þana Anuanetë Puason gimë 1721 m. gruodþio dvideðimt devintà, Fransua Puasono ir Liudvikos de la Mot ðeimoje.
Þana Antuanetë buvo labai gabi, turëjo gerà balsà, grojo klavesinu, gerai pieðë bei vaidino. Sulaukusi penkiolikos iðtekëjo uþ Normano Etiolio, kuris buvo turtingas. Antuanetei ði santuoka tapo kelio á karaliaus rûmus pradþia. Tolimas madam Etiol giminaitis tarnavo karaliaus rûmuose ir to uþteko, kad ji þinotø karaliaus iðvykø laikà ir vietas. Taip pavyko pirmà kartà pasimatyti su valdovu. Netrukus sekë kiti netyèiniai pasimatymai, kol galiausiai Puason ásitvirtino karaliaus rûmuose. Liudvikui iðvykus á karo þygá, Antuanetë nedarë buvusiø favorièiø klaidos. Liko rûmuose. Galbût tai ir buvo pagrindas, padëjæs jai taip gerai ten ásitvirtinti. Griþæs ið þygio karalius oficialiai paskelbë Þanà Antuanetæ savo favorite bei suteikë jai markizës de Pompadur titulà. Taèiau naujai iðkepta markizë suprato, kad iðsilaikyti Versalyje nebus lengva, yapè kai èia tvyrojo nepasitenkinimas ir nepasitikëjimas naujàjà karaliaus favorite. Tai pat ji troðko valdyti, o ne bûti nuoðalyje.
Vis dëlto Pompadur pasirodë stipresnë ir sumanesnë uþ daugelá savo prieðinikø, nes þinojo, kaip iðlaikyti karaliaus dëmesá ir palankumà sau. Ji atvëre rûmø duris aktoriams, dramaturgams, dainininkams, kompozitoriams. Du kart per savaitæ jos namuose rinkdavosi pripaþinti menininkai, ji nuoðirdþiai mëgo menà ir literatûrà. Markizë artimai bièiuliavosi su Volteru, jos biografijà puoðë tokie vardai kaip Monteskjë, Buðardonas, Vernë.
Kadaise Etiolyje kurdavo spektaklius ir juose vaidindavo, o vëliau sumanë ákurti tikrà teatrà rûmuose. Diduomenë ið pradþiø buvusi ðokiruota, netrukus ëmë laikyti garbe, vaidinti jos tearte, kur savo talentà aptiko net hercogas Riðeljë. Tokios naujovës mëgstanèiam linksmybes karaliui patiko. Todël markizë imasi ir toliau linksminti valdovà. Rengia iðvykas á ávairias Prancûzijos vietoves, taip pat statydina naujus rûmus sau ir karaliui linksminti. Tai nebuvo betikslis iðlaidavimas, mat dëka de Pompadur, darbo gaudavo daugybë þmoniø, o likæ pastatai ir meno kûriniai vistiek atiteko valstybei kaip kultûros paveldas. Taip galima pateisinti pagrindinæ markizës kaltæ - iðlaidumà.
Ji buvo labai veikli ir niekada neuþsnûdo ant laurø. Vis ieðkojo savo padëties átvirtinimo naujø priemoniø. Pagal jos projektà ákurta mokykla, mat ji garsiosios ponios de Mentenon pavydþiu norëjo ásteigti mokyklà jaunuoliams, tik ðiuo atvejiu tai buvo karo mokykla.
Versalyje árengë spaustuvæ, ten spausdinti Kornelio ir Voltero raðtai. Surinko dideles Sevro porceliano kolekcijas, jos iniciatyva Sevre pastatyti du pastatai menininkams ir fabriko darbininkams, ðià jos idëjà, kaip ir daugelá kitø, prieðininkai taip pat labai arðiai kritikavo. Toje gamykloje, jai buvo suskurtas specialus atspalvis “Pompadur rouge”.
Ponia de Pompadur patyrë ir daug skaudþiø iðbandymø, vienas tragiðkiausiø – jos deðitmetës dukters mirtis. Po to markizë tapo dar atsargesnë ir ne veltui, nes net jos artima draugë ir giminaitë rengë prieð jà intrigas.
Markizës politika
Galø gale karaliaus jausmai poniai de Pompadur atðalo ir juos siejo tik draugystë ir prisiriðimas mat karalius buvo smarkiai prisiriðantis prie artimø þmoniø. Þana Antuanetë jam dabar buvo tik labai artima draugë.
Ji, jeigu taip galima sakyti, toleravo karaliaus neiðtikimybæ bei bijojosi savo naujøjø varþoviø. Deja, nei vienai nepavyko ilgesniam laikui uþsibûti prie valdovo ir daryti jam átakà. Pompadur vis dar laikë galià savo rankose. Markizë pati susitaiko su ta mintimi, kad dabar liks tik karaliaus drauge ir patarëja.
Jos vidaus politikos programai bûdingas ryþtingas prieðinimasis Parlamento pretenzijoms ir troðkimas apraminti religinius ginèus, tokius aktyvius to meto Prancûzijoje. Ji nori, kad karalystëje ásivyrautø taika, kuri sustiprintø jos vidaus gyvenimà. Ji pirma ið visø suprato, kad Prancûzijos pavojingiausias prieðas yra Prûsija, kuri visada prancûzø buvo suvokiama kaip pagrindinë jos sàjungininkë. Taip pat, kad pagrindiniu prieðu laikyta Austrija gali bûti ðaliai palanki ir stipri sàjungininkë Septyneriø metø kare.
Nors markizë niekada neturëjo tiesioginës átakos politikai, ji sëkmingai galëjo palaikyti ir remti savo draugà kunigaikðtá Ðuazelá karaliui visais jo vykdomos politikos klausimais. Jos svarba Prancûzijos karaliaus dvare buvo tokia didelë, kad á jà netgi kreipësi grafas fon Kaunicas, garsus austrø diplomatas, praðydamas ásikiðti á derybas, kurios veliau vedë á 1756 m. Versalio sutarties pasiraðymà. Tai buvo vadinamosios „diplomatinës revoliucijos“ pradþia, kuri laikinai sumaþino prieðiðkumà tarp Prancûzijos ir Austrijos. Ði sàjunga tapo Septyneriø metø karo ir visø jo atneðtø nelaimiø, tame tarpe ir pralaimëjimo prie Rosbacho ir Kanados praradimo, prieþastimi. Bet net po ðitø nepasisekimø ponia de Pompadur nenuleido rankø ir toliau palaikë ðias savo politines paþiûras, ir kai jos draugas kardinolas Berni nebegalëjo sëkmingai vykdyti pareigø, á jo vietà atvedë Ðuazelá ir palaikë já bei jo planus.
Vis dëlto ði jos politika patyrë pralaimëjimà, markizë vieðai buvo kaltinama dël nesëkmiø Septyneriø metø kare. Kaltinimai ir pralaimëjimai jà palauþë, ambicijos daryti didelæ ir naudingà átaka ðalies politikai liko nepatenkintos. Ji nesitenkino tik kultûros globojimu kaip eilinë moteris, bet buvo linkusi kiðtis á politikà.
Taigi, daug davusi ir niekada nebuvusi tinkamai ávertinta, markizë de Pompadur, sulaukusi 42 metø amþiaus mirë Versalyje. Jos laidotuvëse dalyvavo ir karaliðkosios ðeimos nariai, Volteras pasakë kalbà, kurios iki dabar geriausiai iðlikæs fragmentas yra: „ Apraudu jà ið dëkingumo. Juk ið ties juokinga, kad senas raðeiva dar gyvena, o graþi moteris mirðta keturiasdeðimties metø“. Nors visuomenë buvo prieðiðka jai gyvai esant, jos mirtis sutikta su gailesèiu. Kai laidotuviø eisena suko pro Liudviko XV kabineto langus, jis iðëjo á kiemo balkonà ir stebëjo eisenà, taip pagerbdamas savo draugæ.
Copyrighted
Þako Levrono „Paslaptingoji ponia de Pompadur“
