Gilles de Rais

[vampire]

Ai cia tokia istorija apie idomu senuka paskaitykit, gal patiks




Gilles‘as gimė 1404 metais. Jo tėvas mirė kai jam buvo devyneri ir motina nieko nelaukus ištekėjo antrąkart ir paliko du vaikus mirčiai .Gilles‘as ir jo brolis Rene turėjo pasijusti vieniši šiame pasaulyje...
Tėvas prieš mirtį pasirūpino savo vaikais: susitarė kad vaikai butu išauginti ir išauklėti pusbrolio. Bet vietoj to, jie buvo išsiųsti pas senelį Jean‘ą de Craon, kuris buvo tvirto charakterio. Senelis buvo perdaug užsiėmęs savo reikalais kad skirtų dėmesio savo anūkams...
Mirus tėvui Gilles‘as tapo didžiulio turto paveldėtoju. Visada buvo protingas vaikas, laisvai skaitė ir rašė Lotynų kalba, mylėjo muziką. Buvo kilęs iš viduramžių riterių šeimos, ir pats buvo mokytas kaip karys. Šimtametis karas su anglais vyko nuo 1338m. todėl ginklo valdymas buvo būtinas kiekvienam džentelmenui. Gilles‘as leido savo laiką ir pinigus kolekcionuojant knygas, įskaitant ir kopijas Švento Augustino „Dievų miesto“ . Bet labiau už viską buvo atsidavęs religinių apeigų rengimui, kurios vykdavo jo pilies koplyčioje. Apeigos turėjo būti kuo ištaigingesnės ir gražesnės. Jis išleido tokį dideli kiekį pinigų šiems nuostabiems renginiams, kad net jo didžiuliai turtai buvo sumažinti. Vienu metu jis net buvo turtingiausias bajoras Europoje ir 1420metais jo turtas dar labiau padidėjo vedus nepaprastai turtingą didelio turto paveldėtoją Catherine de Thaears.
1929 metais septyniolikmetė valstietė Jeanne iš Domremy kaimo pareikalavo pamatyti karaliaus sosto įpėdinį ir pranešė kad ji yra siųsta nugalėti anglus, kurie tuo metu buvo apsiautę Orleaną. Sosto įpėdinis Dauphin‘as pamanė kad ji išprotėjus, bet nusprendė kad pamėginti verta. Jis liepė Gilles‘ui lydėti ją ą mūšį, galbūt todėl, kad pastebėjo Gilles‘o susižavėjimą merginos berniokiška figūra ir valstietišku gyvybingumu.
Gilles‘as kovėsi šalia jos kai ji sutriuškino Orleano apgulimą, ir vėl prie Patay. Būdamas dvidešimt ketverių Gilles‘as jau buvo nacionalinis didvyris. Kai Dauphin‘as kad atėjo laikas karūnavimui, Gilles‘as buvo apdovanotas garbe surinkti šventą aliejų, kurio karalius turėjo būti pateptas. Po merginos karinio triumfo pavydūs ministrai pasirūpino, kad ji būtų sudeginta Rouen‘e 1431-aisias ir karalius nieko negalėjo padaryti nes buvo perdaug silpnas.
Po šitiek garbės metų Gilles‘o gyvenimas tapo neapsakomai niurus ir neįdomus. Ir kelių metu eigoje, pagal jo vėlesnį prisipažinimą, jis įvykdė pirmą seksualinę žmogžudystę. Mirus seneliui Gilles‘as galėjo daryti ką tik panorėjęs...
Vienas iš daugelio jo aukų buvo jaunuolis Poitou. Jis buvo atgabentas į pilį ir išprievartautas, ir ketindamas nupjauti jam galvą Gilles‘as pastebėjo kad berniukas neapsakomai gražus ir leido jam gyventi ir būti vienu ištikimiausių jo tarnų.
Gilles‘o sadizmo išpuoliai užgriuvo jį kaip epilepsijos priepuolis ir jis pavirto maniaku. Jauni berniukai būdavo įviliojami į pilį, kameroj būdavo pakabinami prie lubų. Prieš prarandant sąmonę būdavo nuleidžiami žemėn ir įtikinami, kad Gilles‘as nenori padaryti jiems nieko blogo. Tada berniukai buvo nurengiami ir išprievartaujami. Po to Gilles‘as arba kuris jo tarnas perrėždavo jam gerklę arba nukirsdavo galva specialiu peiliu, kuris buvo skirtas galvos nukirtimu, jį vadino „braquemard“ . Bet Gilles‘as vis dar nebūdavo pasisotinęs ir pratęsdavo seksualinį priekabiavimą prie negyvo kūno: kartais praverdavo peiliu skrandį, atsistojęs viduje masturbuodavosi. Pasiekęs aukščiausiąjį malonumo tašką griūdavo be sąmonės, būdavo nuneštas tarnų į savo kambarį, paguldomas ant lovos kur gulėdavo be sąmonės valandų valandas. Jo bendrininkai kurį laiką pjaustydavo lavoną ir paskui sudegindavo. Esant kai kurioms aplinkybėms, kaip jis vėliau prisipažino, kai kurie vaikai būdavo įkalinami ir verčiami stebėti kitų kankinimus ir žudymus.
Gilles‘as nebuvo vien seksualiai pamišęs. Jis taip pat buvo beprotiškai išlaidus žmogus. Pastoviai būdavo apsuptas dviejų šimtų riterių palydos, kuriuos ir aprūpindavo. Dievino rengti banketus ir pokylius. 1435- aisiais jis pristatė mistišką spektaklį apie Orleano apgulimą, su šimtu aktorių, pagrindinį vaidmenį atliko, žinoma, jis pats. Jis turėjo jaustis praktiškai dievu.
Per mažiau nei tris metus jis sumažino savo turtą vos ne per pus. Todėl turėjo parduoti vieną iš vertingiausių savo dvarų. Brolis Rene tai sužinojęs baisiai susinervino ir paprašė karaliaus išleisti įsakymą, kad Gilles‘as negalėtų nieko parduoti. Žmogui, su tokiu nežabotu temperamentu kaip Gilles‘o tai buvo nepakeliama. Jis tapo niūrus ir vertas pasigailėjimo. Ir dabar pagaliau jis surado tinkamą sprendimą. Po 10 metų, pasibaigus pinigams, pradėjo tikėt, kad juodoji magija gali jam padėti. Prieš keis metus buvo pasiskolinęs knygą apie alchemiją iš vieno karžygio, kuris buvo įkalintas už ereziją. Alchemija buvo uždrausta įstatymo, ir žmogui kaip Gilles‘as, trokštančiam visko kas uždrausta, tai buvo didelė paskata sužinoti apie tai kuo daugiau. Taigi dabar jis manė kad alchemija gali būti jo problemų sprendimas.
Jis paprašė kunigo Eustache Blanchet‘o kad rastų jam burtininką. Keletas bandė, bet rezultatai buvo prasti. Daugelis iš jų buvo tik fokusininkai, nesugebantys atlikti net elementariausių triukų. Tačiau vienas, talentingiausias, vardu Fontanelle užsiminė, kad moka iškviesti demoną, vadinamą Baronu. Ir Gilles‘ą tai sudomino. Gilles‘ui pasakė, kas vienintelis būdas išmokti padaryti auksą yra parduoti sielą velniui. Bet toks žingsnis jam atrodė daug baisesnis negu jam įprastas žudymas. Todėl nusprendė pasitenkinti pokalbiu su demonu. Demono kvietimas buvo nesėkmingas ir Gilles‘as kuriam laikui atsisakė visų apeigų ir bendravimo su dvasiom.
Vis dėl to, jam taip reikėjo pinigų, kad nebuvo kito kelio kaip pratęsti magiškus eksperimentus. 1439 metais jis nusiuntė kunigą Blanchet‘ą į Italiją surasti labiau įgudusio mago. Kunigas grįžo su žavingu, jaunu vyru Francais Prelati ir dar, aiškiai homoseksualiu.. Sunku dabar pasakyti, ar jis iš tikrųjų turėjo daug magijos žinių ar tik buvo labai pasitikintis savimi fokusininkas. Aiškiai buvo matyti, kad Gilles‘ui jis buvo nepaprastai patrauklus ir jis visiškai juo pasitikėjo. Magas apeigoms pareikalavo vaiko kraujo ir keliu kūno dalių kaip aukos velniui, ir tai gauti, žinoma, nebuvo problema. Gilles‘as suskubo nužudyti dar vieną jauną berniuką. Prelati pasakė, kad apeigas turės baigti vienas. Apeigų metu, Gilles‘as ir jo pusbrolis išgirdo smūgių garsus, sklindančius iš kambario, kuriame vyko apeigos. Įbėgę i kambary pamatė ant grindų gulintį magą, jis buvo taip sumuštas, kad vos galėjo atsistoti. Jį sumušė demonas Baronas. Jį teko paguldyti į lovą kelioms dienoms, per kurias Gilles‘as rūpestingai jį slaugė. Apeigos vyko ir toliau, bet nedavė jokių gerų rezultatų.
Visą tą laiką Gilles‘as tęsė vaikų žudymus : mergaičių taip pat kaip berniukų. Tik mergaičių atveju jis trindavo savo statų „daikčiuką“ priešais skrandį arba tarp šlaunų kol įvykdavo ejakuliacija(liaudiškai tariant- kol „nuleisdavo“). Sakydavo, kad taip turėdavo daugiau malonumo ir mažiau skausmo nei atlikdamas aktą natūraliu būdu. Vėliau dažnai žaisdavo su aukų galvomis. Tai buvo baimė, kuri jį jaudino, jausmas, lyg turėtum galią mirties ir gyvenimo kitam žmogui.
Per visus žudymo metus Gilles‘as dažnai prieidavo prie jo nusikaltimų atskleidimo. 1437 metais jo šeima išgirdo, kad jis ketina parduoti Champtoce pilį, nepaisant karaliaus įsakymo, todėl jie suskubo pilį konfiskuoti. Gilles‘as buvo išgąsdintas: ten buvo palikęs tuziną sužalotų vaikų kūnų. Jis taip pat buvo labai išsigandęs, kad sekanti pilis, kurią konfiskuos, gali būti Machecoul- daug vaikų kūnų liekanų buvo išmesta i užrakintą bokštą. Jis su tarnais išgabeno apie keturiasdešimt supjaustytų kūnų iš Machecoul. Kai atgavo Champtoce pilies valdymą, suskubo išgabenti kitus keturiasdešimt ar daugiau lavonų, kurie aiškiai liko nepastebėti.
1440- ųjų liepą Gilles‘as padarė lemtingą klaidą. Nuvykęs į bažnyčią išpažinties metu papasakojo kunigui visus savo padarytus nusikaltimus. Vėliau, supratęs, kad nereikėjo taip daryti nusiuntė savo vyrus i bažnyčią, kurie, išvilkę i lauką sumušė tą kunigą. Palikę bažnyčią, Gilles‘as ir jo vyrai sustojo nakčiai Vannes mieste ir prisiglaudė name, netoli vyskupo rūmų. Vienas Gilles‘o pakalikas jam atvedė dešimtmetį berniuką. Kadangi jo buveinė nebuvo pakankamai privati prievartavimui ir žudymui, berniukas buvo nugabentas į kitą namą netoli turgaus, ir ten buvo nukankintas sadistiškai ir buvo nukirsta galva. Kūnas vėliau išmestas i namo išvietę.
Vyskupas Malestroit iškvietė Gilles‘ą į teismą, kur jis buvo pateikti keturiasdešimt septyni kaltinimai , įskaitant bendravimą su demonais, piktnaudžiavimu savo privilegijomis ir seksualiniu iškrypimu prieš vaikus. Dvasių šaukimo kaltinimas buvo pagražintas kaltinimais dėl žmonių aukojimo.
1440- ųjų rugsėjo 13 dieną vyskupas iškvietė Gilles‘ą i teismą. Iš pradžių Gilles‘as buvo arogantiškas, nepaklūstantis, bet po šešių teismo sesijų, per kurias jis visą laiką buvo kankinamas, prižadėjo prisipažinti.
Kad gauti papildomų įkalčių jo tarnai ir keturi tariami bendrininkai buvo taip pat kankinami. Iš viso buvo išklausyta 110 liudytojų. Kartu su Gilles‘u buvo teisti ūkvedė Henriet Guard ir jo pažas Etiene Corillart, vadintas Poitou.
Pagal Thomas Mann, Gilles‘as įkūnijo „Religingą prakeiktųjų didybę, genijų kaip ligą, ligą kaip genijų, kamuojamųjų ir apsėstųjų tipą, kur šventasis ir nuodėmingasis tampa viena esybe“
Kaltės kančiose Gilles‘as nužudytųjų šeimoms pasakė: „Jūs, kurie, esate dabartis, Jūs, aukščiau visų, kurių vaikus aš nužudžiau, aš Jūsų brolis Kristaus krauju, idant mūsų viešpaties kančios, aš meldžiu Jūsų, melskitės už mane. Atleiskite man iš visos širdies, už blogį, kurį Jums padariau, kaip jūs tikitės iš Dievo malonės ir gailestingumo.
1440 metais, spalio 26 dieną Gilles‘as de Rais buvo pasmaugtas ir jo kūnas buvo numestas i laužą kartu su dviem savo bendrininkais. Prieš Gilles‘ui įvykdant bausmę jis ragino savo pakalikus „ dėkoti Dievui su juo už akivaizdų Jo meilės ženklą“. Jis meldėsi atsiklaupęs ant kelių iš šimtai stebėtojų meldėsi su juo.



Jo kūnas buvo padėtas ant laužo, bet jo giminėms buvo leista nuimti jį ir palaidoti deramai. Tai jie ir padarė. Jo dviems bendrininkams nekaip pasisekė...jie buvo sudeginti gyvi.
Kai kurie istorikai mano, kad Gilles‘as būtų galėjęs išsisukti nuo mirties bausmės, bet manoma, kad vyskupas su kunigaikščiu tiesiog norėjo pasisavinti jo žemes.


Vertimas: Vampire

[sepulture]

nu zdziu anais laikais buvo idmeu gyvent%DD

[angiss]

jetus jetus kokis cia vyras?! smagus gyvenimelis jo

[sepulture]

butent- smagus JO gyvenimelis:DDD

[ReFaN]

oho koks vyriskis =D man patiko ta dalis apie maga Francais Prelati (pristatymas jo kaip is mangos koks) =D

[buvusi_cigarete]

nu sakes is pradziu galvojau tyngiu skaityt, bet dabar matau kad vertejo net nemaniau kad tokiu zmogu buna (ar buvo? O.o''' w/e...)

[Birdie]

Netingintiems skaityti angliskai...aptikau keleta istrauku is knygos La Bas:

Now, there is not a single woman in the chateau; at Tiffauges, at least, Gilles would appear to have execrated the female sex. After all the dissolute camp-followers and prostitutes of the court of Charles VII whom he, in the company of the likes of Xaintrailles and La Hire, had slaked his lust on, it seems that a contempt for women had overtaken him. Like others whose sexual ideal becomes degraded and corrupted, he certainly came to loathe, as do all sodomites, the odour of women and the delicate grain of their skin. He depraves the choirboys who are under his authority; it was he who selected them in the first place, these little ministrants of the Psalter, "beautiful as angels." They alone he loves, they alone he spares during his murderous transports.

But this stew of infantile pollution soon begins to pall. The law of Satanism which decrees that the elected one of Evil must descend the spiral of sin to the very bottom must be fulfilled. Gilles' soul must become thoroughly cankered, a red tabernacle, throbbing with pustulence, that the Lowest of All may dwell therein at his ease. [...]

At dusk, when their senses were phosphorescent, excited by the inflammatory spiced beverages and well-hung venison they had consumed, Gilles and his friends would retire to a distant chamber of the chateau. The little boys are brought from their subterranean prisons to this room. They are undressed and gagged. The Marechal fondles and rapes them, then he hacks them to pieces with a dagger, taking the greatest delight as he slowly tears them limb by limb. On other occassions he slashes the boy's chest and drinks the breath from the lungs; sometimes he opens the stomach also, smells it, enlarges the incision with his hands and seats himself in it. Then, while he macerates himself in excrement and warm entrails, he looks around over his shoulder to contemplate the final convulsions, the last spasms. He himself admitted: "Nothing brought me more pleasure than torture, tears, terror and blood." [...]

An unpublished passage in his trial proceedings informs us: "The said sire heated himself with little boys, sometimes also with little girls, with whom he had congress in the belly, saying that he took more pleasure and received less discomfort this way than acting according to nature." [...]

Before long he looses all control. Until now he has satisfied his raging senses with the living and the dying; but he has grown tired of polluting flesh which is still palpitating and he becomes a lover of the dead.

He is an artist who kisses, with cries of enthusiasm, the well-made limbs of his victims; he establishes a sepulchral beauty contest: whichever of the truncated heads receives the prize, he will raise by the hair and passionately kiss the cold lips.

Vampirism satisfies him for some months. He pollutes dead children, exhausts the fever of his desires in the bloody chill of the tomb; one day, when his supply of children is running low, he even goes so far as to disembowel a pregnant woman and grapple with the foetus!

These unspeakable pleasures, these monstrous crimes, no longer satisfy him. [...] His ferocity looks beyond the merely carnal; it becomes spiritual. He wishes to make the child suffer in body and in soul; with a thoroughly Satanic twist, he cheats gratitude, betrays affection and defrauds love.

[sepulture]

jetau jetau%) na,nt mn ce jau baisu%D jau vien su embrionu ....dieve...

[evillspell]

Eikit peklon as biskiuka nesveika... ale mane kazkaip tai suerzino geraja prasme, bet susidurt nesinori su tokiu, aciu ne!

[sepulture]

oooo zinojot,kad pasaka melynbarzdis paremtas sito dedes istorija?:DDDD

[ReFaN]

oh jesus...xDDD pasaka dar vadinas xD

[sepulture]

as beje labaj maza megau:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDD

[ReFaN]

tada nekeista xD

[vampire]

rimtai? nu geras, net nepagalvociau ;D

[sepulture]

vena lituaniste nugincijo mn kad tai netiesa:D bt dzin manm is kr lituaniste pazinos raisa?