Post by sepulture on Nov 8, 2007 22:57:32 GMT 2
ok idedu savo pirmaji kursini darba :DDDDDD jauciu daug kam bus juoko, skaitant, o gal kas patikesit,kad tai is tikruju buvoXDDDDD
I. Ávadas
XIX a. pab. ávykæs lûþis tradicinëse dailës ðakose, paliko pëdsakà ir Lietuvoje. Modernizmas, pasaulyje ir Lietuvoje prasidëjæs XX a., savo sroviø gausa stebino amþininkus. Þinoma, kad Lietuvoje ðalia ekspresionizmo, kubizmo, trikampizmo, kvadratizmo ëjo ir vampyriðkasis stilius.
Deja, iki ðiol ði dailës srovë nebuvo pakankamai iðtyrinëta. Lietuvos visuomenë pasyviai reagavo á vienintelës ðio stiliaus atstovø grupës „Vamp“ darbø parodas. Didelio dëmesio nerodë ir kritikai, ávertinæ ðá reiðkiná kaip „romantizmo atgyvenà“ . Prie sunkiø sàlygø, þinoma, prisidëjo ir sovietinë cenzûra, kuri smarkiai ribojo dailininkø savarankiðkumà. Taèiau ði srovë oficialiai pripaþinta ir átraukta á svarbiausià pasaulio dailës enciklopedijà Styles of Art of XX century ir á Dailës reiðkinius XX a. Lietuvoje .
Vampyriðkàjá stiliø kiek smulkiau iðnagrinëjo Londono universiteto profesorius A. Stanley. Jo pëdsakais sekë kitas þymus dailëtyrininkas O. Waudner, paskelbæs keletà straipsniø vampyrizmo tema, taèiau vëliau metë savo tyrinëjimus, palikdamas daug nebaigtø darbø. Lietuvoje ðiek tiek ðá stiliø tyrinëjo profesorius N. Durevinas.
Ðios krypties pristatymai ir aptarimas nëra pakankamai iðsamûs, kadangi visi minëtieji mokslininkai labiausiai kreipë dëmesá á sroves, kurios darë átakà vampyriðkajam stiliui. Todël mano straipsnio tikslas – plaèiau aptarti vampyriðkojo stiliaus kilmæ, bendrus bruoþus, remiantis jau anktesniais tyrinëjimais, taip pat naujai ir pirmà kartà apþvelgti lietuviø dailininkø, kûrusiø ðiuo stiliumi, kûrybà. Ketinu taip pat pateikti ir lietuviðkojo vampyrizmo analogijø Vakarø dailëje.
II. Vampyriðkoji tapyba XX a. lietuviø dailës kontekste
1. Vampyriðkojo stiliaus kilmë ir bruoþai
Po siurrealizmo XX a. 5 deð. susiformavo vampyriðkasis stilius. Á Lietuvà ði srovë atëjo pavëlavusi tik vienu deðimtmeèiu. Vampyrizmo apraiðka tuo metu turëjo tam tikrà auditorijos dëmesá literatûroje. Juk 1897 m. pasirodæs B. Stoker romanas Dracula populiarus ligi ðiol. Kine vampyriðkoji revoliucija prasidëjo su „Les Vampires“ (1915), „Nosferatu“ (1922) bei „Dracula“ (1931). Taèiau didelio dëmesio vampyriðkoji dailë nesusilaukë. Daugelis tyrinëtojø teigë, kad po fotografijos atsiradimo realistinis vaizdavimo bûdas paprasèiausiai tapo nemadingas ir po truputá sunyks . Laikas ir sroviø gausa puikiai pagrástø ðá teiginá, taèiau negalime iðvengti fakto, kad daugelis kûrë ir tebekuria realistiðkai. Vienas esmingiausiø pavyzdþiø bûtø siurrealistai, kaip pvz., Rene Magritte, Salvador Dali, kurie ilgai neatsisakë realistinio vaizdavimo bûdo.
Galbût daugelis iðgirdæ sàvokà vampyriðkasis stilius iðkart prisimins Max Ernst darbà „Une Semaine de Bonté“ (þr. 1 pav.) ar Evard Munch „Vampyren“ (þr. 2 pav.), o gal Philip Burne-Jones „The Vampire“ (þr. 3 pav.) arba net Johann Heinrich Füssli koðmarus (þr. 4-5 pav.). Taèiau ðie darbai nepriklauso ðiam stiliui, nesvarbu, kad net juose vaizduojami vampyrai.
Taèiau Max Ernst mes galbût ir galëtume ðiek tiek arèiau prisileisti – jis buvo siurrealistas, o bûtent siurrealizmas yra pagrindinës vampyriðkojo stiliaus iðtakos. Siurrealistams átakà darë S. Freud psichoanalizë , kuri aiðkino, kad þmogaus dvasioje ir pasàmonëje gimsta pirminës tamsiosios jëgos, siekanèios valdyti sàmonæ ir þmogaus veiksmus. „Dada“, Merz ir siurrealizmas – meno srovës, kuriø autoritetas Giorio Chirico, prieðingai negu neoplasticistai, aukðtino þmogø, valdomà instinktø, pasiduodantá libido pulsavimui .
Vampyrizmas taip pat tæsë ðià froidiðkà siurrealizmo tradicijà, taèiau svarbiausiu komponentu tampa kitas elementas, kylantis ið pasàmonës, - baimë ir siaubas. Jie sukuria puikià terpæ kûrinio pakylëtumui vystyti. Apie pakylëtumà pats pirmasis praðneko antikos màstytojas Longinas . Jis teigë, kad norint, kad bûtø pasiektas pakylëtumas, turi bûti sukurtas geras kûrinys, kuris turi bûti tvarkingas ir harmoningas. Pakylëtumà jis siejo su þavesiu, kuris tarsi jau priveda þiûrovà prie malonumo. Taèiau tik XVIII a. E. Burke pirmasis pakylëtumà susieja su siaubu, kuris ávardijamas kaip katalizatorius (emocijø). Pasak E. Burke, didþiausias pakylëtumas pasiekiamas, susidûrus su siaubu, kuris susijæs su malonumu arba nemalonumu.
Stipriausià emocijà gali sukelti siaubà, baimæ keliantys dalykai. Bûtent vampyriðkajame stiliuje ir dominuoja kûrinio átaigos galia sukelti siaubà arba baimæ, kylanèius ið þiûrovo pasàmonës. I. Kantas taip pat teigë, kad siaubo estetinis iðgyvenimas negali bûti racionalizuotas, kadangi kitu atveju þiûrovas turëtø pasiduoti toms emocijoms. Pasak jo, pakylëtumas susijæs su formos nebuvimu.
Jau preromantizmo laikotarpiu gimusiame gotikiniame (siaubo) romane naudoti panaðûs dalykai. Taèiau puikiai þinoma, kad baisenybiø romanas labai trumpai egzistavo. Bet vëliau ðis stilius tapo kliðe, kurià ypaè mëgo romantizmo atstovai. Taigi vampyrizmas savo metu buvo laikytas „romantizmo atgyvena“ dël glaudaus ryðio su gotikine literatûra.
Taèiau didþiausià atspirties taðkà turi S. Freud teiginys, kad visos þmogaus baimës jau yra uþprogramuotos, patiriant gimimo ðokà: pereinant ið saugios, slaptos terpës á svetimà, naujà pasaulá.
Vampyriðkojo stiliaus atstovai bûtent ir nori pagrásti ðá S. Freud teiginá: tæsdami siurrealistiná vaizdavimà, jie bando realistiðkai pavaizduoti mûsø vidinius demonus, monstrus, kurie Vakarø kultûroje yra beformiðkumo simbolis , kadangi yra þmogaus prieðingybë.
Paèioje pradþioje pati ryðkiausia vampyriðkojo stiliaus asmenybë Christopher Bell bandë tapyti vien tokius paveikslus, kuriø siuþetuose dominavo vampyrai. Kaip þinoma, vampyras labai puikiai gali pasitarnauti kaip slaptø, uþdraustø geiduliø simbolis . Bûtent todël ir ði srovë gavo vampyriðkojo stiliaus arba vampyriðkosios tapybos pavadinimà. Taèiau vëliau imta vaizduoti ir kitas bûtybes, kurios galëtø kelti baimæ ar siaubà ne vien savo vizualine kokybe, bet ir strategiðkai sukomponuotomis spalvomis, ðeðëliais, kurie gali sudirginti mûsø pasàmonæ stipriau nei kas kita. Ypaè lietuviø vampyriðkajame stiliuje maþai aptinkama vampyrø. Labiau preferuojamos kitos bûtybës: vilkolakiai, kaukai, laumës, - puikiai þinomi ið liaudies meno ir baltø mitologijos. Bûtina paminëti, kad vieninteliai lietuviai vampyrizme panaudojo liaudies menà bei mitologinius elementus. Taèiau vis tiek buvo iðlaikyta realistinë vaizdavimo maniera, naudotas net panaðus tamsiø spalvø koloritas kaip ir Prancûzijoje , neatsisakyta ir bûdingos asimetriðkos kompozicijos.
Lietuva – ðalis, kurioje paskutinëje uþgeso vampyrizmas. Bûtø galima teigti, kad postmodernizmas mirtinai ásmeigë kuolà vampyrizmui á ðirdá. Naujø idëjø pasauly nebeliko vietos vampyriðkajam stiliui. Nesugebëjimas pagrindinës minties integruoti kitose naujose formose, privertë ðià srovæ virsti dulkëmis.
2. Lietuviø dailininkø kûryba
Lietuviðkojo vampyrizmo pradþia tradiciðkai laikoma pirmoji paroda, ávykusi 1960 m. Kaune. Nedidelë dailininkø grupë „Vamp“ eksponavo beveik 200 tapybos kûriniø. Ðios grupës lyderis ir ákûrëjas buvo Leonardas Liûtakiemis. Grupei taip pat priklausë Jonas Polidoras su þmona Marija Ðelyte ir Vladas Nazarenskas.
Leonardas Liûtakiemis (1920-2001) ilgà laikà gyveno Prancûzijoje. Ið pradþiø jo kûryboje stipriausiai dominavo kubistinës tendencijos. Dailininkà domino mintis per deformacijà iðreikðti þmoniø siaubà, baimes. Vëliau susidomëjo S. Freud, siurrealizmo idëjomis. Galiausiai susiþavëjo vampyriðkuoju stiliumi ir po deðimties metø gráþta tëvynën su intencijomis pradëti naujà srovæ Lietuvoje.
L. Liûtakiemio vampyriðkàjà tapybà galima skirstyti á du etapus: ankstyvajá (1947-1955) ir vëlyvàjá (1956-1972). Ankstyvojoje kûryboje labiausiai bûdingas paaðtrintas siaubo ir baimës vaizdavimas: dailininkas mëgo pirmenybæ teikti tamsiam koloritui, neretai dirbdavo tik su keliom lokaliom spalvom. Dominavo fantastiniai siuþetai. Bûtina pastebëti, kad kai kuriuose darbuose galima aptikti ir kubizmo apraiðkø. Dailininkas dar bandë eksperimentuoti, taèiau realistinis vaizdavimo bûdas iðliko iki pat galo. Þymiausi ðio laikotarpio kûriniai: „Vilkas“ (þr. pav. 6), „Vampyras“ (þr. pav. 7). Vëlyvuoju laikotarpiu galutinai ásigalëjo realistinis vaizdavimo bûdas. Taèiau kûriniai tapo „lengvesni“. Pagrindines juodà ir raudonà spalvas ëmë keisti ðiltesnis koloritas. Pradëjo dominuoti geltona spalva. Siuþetuose atsiranda mitologiniø bûtybiø. Nevengemia ir erotiniø elementø. Labai svarbu pasidaro simbolinës, alegorinës reikðmës, kurios tampa pagrindiniu raktu á þmogaus pasàmonëje slypinèias baimes. Jei anksèiau autorius siekë vienu metu vizualiai ir sàmoningai iðreikðti ir sukelti siaubà ar baimæ, tai ðiuo atveju L. Liûtakiemis pasiekë aukðtà lygá – dabar siaubas ir baimës buvo neatsiejamos nuo intelekualinës þmogaus pusës. Tarsi autorius dabar taikytø á konkreèià publikà. Þymiausi darbai: „Geltonos laumës“ (þr. pav. 8), „Slibinas“ (þr. pav. 9).
Jonas Polidoras (1919-1988) ir Marija Ðelytë (1925-1990) pradëjo savo karjerà kaip lietuviø liaudies tyrinëtojai. Vëliau, 1953 m., susipaþinæ su L. Liûtakiemiu, susidomëjo naujomis jo idëjomis ir prisidëjo prie lietuviðkojo vampyrizmo kûrimo. Kaip suprantama, jiems visà gyvenimà didelæ átakà darë lietuviø liaudies meno vaizdavimo bûdas. Buvo palankus metas tradicinæ liaudies dailæ prikelti naujam moderniam gyvenimui. Kaip þinia, lietuviðkasis vampyrizmas neturëjo dar tvirto pagrindo, tad buvo puikus metas pritaikyti naujas idëjas, kurios suformuotø savità lietuviðkà vampyriðkàjá stiliø.
Dailininkø pora puikiai integravo liaudies pasakø ir mitines bûtybes á savo darbø siuþetus. Tai vëliau darë itakà ir L. Liûtakiemio kûrybai. J. Polidoro ir M. Ðelytës vienas esmingiausiø kûrybos bruoþø: jie kûrë vien tik ant didelio formato drobiø . Ið pradþiø nevengdavo stilizuoto, apibendrinto vaizdavimo bûdo, taèiau palaipsniui virðø taip pat paëmë realizmas. Paradoksalu, kad autoriai vis labiau bandë siekti estetinio (vizualine prasme) kûrinio rezultato, taèiau siuþetas su metais darësi vis labiau grotestiðkesnis (psichologine prasme). Vieni geriausiø darbø: „Belaukiant“ (þr.pav. 10), „Trys gegutës“ (þr.pav. 11).
Vladas Nazarenskas (1911-1970) – vienas produktyviausiø nariø ið visos „Vamp“ grupës. Iki vampyrizmo kûrë ekspresionistinius darbus. Dailininkui labai rûpëjo tuometinis pasaulio ir Lietuvos politinis gyvenimas. Savo paveiksluose mëgo vaizduoti karo aukas, naðlaièius, naðles. Autorius visà savo gyvenimà bijojo treèiojo pasaulinio karo, neretai kentëdavo dël savo baimës, kuri darë átakà ir jo kûrybai. Kai jis prisijungë prie L. Liûtakiemio, J. Polidoro ir M. Ðelytës, vampyriðkasis stilius jam buvo ne tik puiki proga susidurti akis á aká su savo baimëmis, bet ir priversti þiûrovus bijoti naujø karø.
Jo kûriniuose dominavo ekspresyvi linija, ryðkus kontûras, neretai pabrëþiantys tà objektà, á kurá autorius nori labiausiai atkreipti þiûrovo dëmesá. Jis vienintelis nesistengë realistiðkai perteikti savo pabaisø. Labiausiai mëgo lietuviðkus velnius, raganas, laumes. Þymiausi darbai: „Þaltvykslë“ (þr. pav. 12), „Laumë“ (þr. pav. 13).
3. Analogijos Vakarø pasaulyje
Lietuviø „Vamp“ grupës darbai unikalûs dël savo sintezës su liaudies menu ir baltø mitologija. Taèiau galima atrasti ir panaðumø su Vakarø kultûros vampyrizmu.
L. Liûtakiemio kûrinys „Laima ir Giltinë“ (þr. pav. 14) labiausiai patraukë dëmesá tuo, kad nors autorius ir pateikë konkretø pavadinimà, taèiau paveiksle nematyti në vienos deivës: nei Laimos, nei Giltinës.
Klausimas kyla, kodël dailininkas ðitaip pasielgë. Viena galimø prieþasèiø, kad ðitokiu bûdu siektas didesnis paslaptingumas, neþinomybë. Paveiksle labai daug siluetø, ðeðëliø. Taèiau nëra në vieno, kuris bûtø panaðus ar á krikðèioniðkosios tradicijos giltinæ, ar á prieðindoeuropines Laimà ir Giltinæ . Atrodo, autorius sàmoningai paslepia lemties deives, o per pavadinimà þiûrovui pasufleruoja, kà reiktø kûriny pamatyti. Ne paslaptis, kad, dailininko nuomone, mirtis – didþiausià baimæ kelianti tema. Todël þiûrovas, matydamas ðeðëliø ir siluetø miðkà, átemptai ieðkos Giltinës arba Laimos ir neiðvengiamai sàmonëje bandys surasti visus ámanomus mirties ávaizdþius. Psichologai sutiktø, kad þmogus, màstydamas apie nemalonius dalykus kaip mirtis, patiria nemenkà stresà . Taigi L. Liûtakiemis, panaudojæs psichologiná terorà, puikiai ágyvendina vampyriðkojo stiliaus pagrindinæ idëjà – sukelti pakylëtumà.
„Vamp“ grupë savo darbus vëliau eksponavo ir Paryþiuje. 1963 m. vyko tarptautinë vampyriðkosios tapybos paroda. Bûtent didelio pasisekimo susilaukë kà tik aptartas kûrinys „Laima ir Giltinë“. Tokia siaubo sukëlimo idëja ypaè susiþavëjo jaunosios kartos dailininkai, kurie vis dar eksperimentavo ir neatrado savojo stiliaus.
Po ðios tarptautinës parodos, 1969 m. buvo eksponuojami net trys paveikslai, panaðûs á lietuviðkàsias „Laimà ir Giltinæ“. Tai buvo K. Kolino „Slibinas prieðaky“ (þr. pav. 15), C. Cerario „Trys moiros“ (þr. pav. 16) ir J. Bilbois „Kraujas“ (þr. pav. 17). Visuose paveiksluose randame daug panaðumø su „Laima ir Giltine“ – duotas konkretus pavadinimas, daugiau ar maþiau susijusæs su mirties simboliu, alegorija ir tt. O paèiame siuþete nepamatysime në vienos baisios ar mirtá neðanèios bûtybës. Taèiau ðeðëliø gausa kiekvienam þiûrovui gali individualiai padiktuoti kraupø turiná.
Aiðkiai matome, kad siekis sukelti siaubà ar baimæ daþnai priversdavo kûrëjus ne tiek tobulinti ar ieðkoti naujø vaizdavimo, idëjos perteikimo bûdø, bet kuo geriau pasiekti rezultatà. Tai bûtent ir lëmë darbø panaðumà. Toks dailininkø kûrybinis iðsisëmimas ir yra pagrindinë prieþastis, kodël vampyriðkoji tapyba su laiku iðëjo ið meninio pasaulio.
I. Ávadas
XIX a. pab. ávykæs lûþis tradicinëse dailës ðakose, paliko pëdsakà ir Lietuvoje. Modernizmas, pasaulyje ir Lietuvoje prasidëjæs XX a., savo sroviø gausa stebino amþininkus. Þinoma, kad Lietuvoje ðalia ekspresionizmo, kubizmo, trikampizmo, kvadratizmo ëjo ir vampyriðkasis stilius.
Deja, iki ðiol ði dailës srovë nebuvo pakankamai iðtyrinëta. Lietuvos visuomenë pasyviai reagavo á vienintelës ðio stiliaus atstovø grupës „Vamp“ darbø parodas. Didelio dëmesio nerodë ir kritikai, ávertinæ ðá reiðkiná kaip „romantizmo atgyvenà“ . Prie sunkiø sàlygø, þinoma, prisidëjo ir sovietinë cenzûra, kuri smarkiai ribojo dailininkø savarankiðkumà. Taèiau ði srovë oficialiai pripaþinta ir átraukta á svarbiausià pasaulio dailës enciklopedijà Styles of Art of XX century ir á Dailës reiðkinius XX a. Lietuvoje .
Vampyriðkàjá stiliø kiek smulkiau iðnagrinëjo Londono universiteto profesorius A. Stanley. Jo pëdsakais sekë kitas þymus dailëtyrininkas O. Waudner, paskelbæs keletà straipsniø vampyrizmo tema, taèiau vëliau metë savo tyrinëjimus, palikdamas daug nebaigtø darbø. Lietuvoje ðiek tiek ðá stiliø tyrinëjo profesorius N. Durevinas.
Ðios krypties pristatymai ir aptarimas nëra pakankamai iðsamûs, kadangi visi minëtieji mokslininkai labiausiai kreipë dëmesá á sroves, kurios darë átakà vampyriðkajam stiliui. Todël mano straipsnio tikslas – plaèiau aptarti vampyriðkojo stiliaus kilmæ, bendrus bruoþus, remiantis jau anktesniais tyrinëjimais, taip pat naujai ir pirmà kartà apþvelgti lietuviø dailininkø, kûrusiø ðiuo stiliumi, kûrybà. Ketinu taip pat pateikti ir lietuviðkojo vampyrizmo analogijø Vakarø dailëje.
II. Vampyriðkoji tapyba XX a. lietuviø dailës kontekste
1. Vampyriðkojo stiliaus kilmë ir bruoþai
Po siurrealizmo XX a. 5 deð. susiformavo vampyriðkasis stilius. Á Lietuvà ði srovë atëjo pavëlavusi tik vienu deðimtmeèiu. Vampyrizmo apraiðka tuo metu turëjo tam tikrà auditorijos dëmesá literatûroje. Juk 1897 m. pasirodæs B. Stoker romanas Dracula populiarus ligi ðiol. Kine vampyriðkoji revoliucija prasidëjo su „Les Vampires“ (1915), „Nosferatu“ (1922) bei „Dracula“ (1931). Taèiau didelio dëmesio vampyriðkoji dailë nesusilaukë. Daugelis tyrinëtojø teigë, kad po fotografijos atsiradimo realistinis vaizdavimo bûdas paprasèiausiai tapo nemadingas ir po truputá sunyks . Laikas ir sroviø gausa puikiai pagrástø ðá teiginá, taèiau negalime iðvengti fakto, kad daugelis kûrë ir tebekuria realistiðkai. Vienas esmingiausiø pavyzdþiø bûtø siurrealistai, kaip pvz., Rene Magritte, Salvador Dali, kurie ilgai neatsisakë realistinio vaizdavimo bûdo.
Galbût daugelis iðgirdæ sàvokà vampyriðkasis stilius iðkart prisimins Max Ernst darbà „Une Semaine de Bonté“ (þr. 1 pav.) ar Evard Munch „Vampyren“ (þr. 2 pav.), o gal Philip Burne-Jones „The Vampire“ (þr. 3 pav.) arba net Johann Heinrich Füssli koðmarus (þr. 4-5 pav.). Taèiau ðie darbai nepriklauso ðiam stiliui, nesvarbu, kad net juose vaizduojami vampyrai.
Taèiau Max Ernst mes galbût ir galëtume ðiek tiek arèiau prisileisti – jis buvo siurrealistas, o bûtent siurrealizmas yra pagrindinës vampyriðkojo stiliaus iðtakos. Siurrealistams átakà darë S. Freud psichoanalizë , kuri aiðkino, kad þmogaus dvasioje ir pasàmonëje gimsta pirminës tamsiosios jëgos, siekanèios valdyti sàmonæ ir þmogaus veiksmus. „Dada“, Merz ir siurrealizmas – meno srovës, kuriø autoritetas Giorio Chirico, prieðingai negu neoplasticistai, aukðtino þmogø, valdomà instinktø, pasiduodantá libido pulsavimui .
Vampyrizmas taip pat tæsë ðià froidiðkà siurrealizmo tradicijà, taèiau svarbiausiu komponentu tampa kitas elementas, kylantis ið pasàmonës, - baimë ir siaubas. Jie sukuria puikià terpæ kûrinio pakylëtumui vystyti. Apie pakylëtumà pats pirmasis praðneko antikos màstytojas Longinas . Jis teigë, kad norint, kad bûtø pasiektas pakylëtumas, turi bûti sukurtas geras kûrinys, kuris turi bûti tvarkingas ir harmoningas. Pakylëtumà jis siejo su þavesiu, kuris tarsi jau priveda þiûrovà prie malonumo. Taèiau tik XVIII a. E. Burke pirmasis pakylëtumà susieja su siaubu, kuris ávardijamas kaip katalizatorius (emocijø). Pasak E. Burke, didþiausias pakylëtumas pasiekiamas, susidûrus su siaubu, kuris susijæs su malonumu arba nemalonumu.
Stipriausià emocijà gali sukelti siaubà, baimæ keliantys dalykai. Bûtent vampyriðkajame stiliuje ir dominuoja kûrinio átaigos galia sukelti siaubà arba baimæ, kylanèius ið þiûrovo pasàmonës. I. Kantas taip pat teigë, kad siaubo estetinis iðgyvenimas negali bûti racionalizuotas, kadangi kitu atveju þiûrovas turëtø pasiduoti toms emocijoms. Pasak jo, pakylëtumas susijæs su formos nebuvimu.
Jau preromantizmo laikotarpiu gimusiame gotikiniame (siaubo) romane naudoti panaðûs dalykai. Taèiau puikiai þinoma, kad baisenybiø romanas labai trumpai egzistavo. Bet vëliau ðis stilius tapo kliðe, kurià ypaè mëgo romantizmo atstovai. Taigi vampyrizmas savo metu buvo laikytas „romantizmo atgyvena“ dël glaudaus ryðio su gotikine literatûra.
Taèiau didþiausià atspirties taðkà turi S. Freud teiginys, kad visos þmogaus baimës jau yra uþprogramuotos, patiriant gimimo ðokà: pereinant ið saugios, slaptos terpës á svetimà, naujà pasaulá.
Vampyriðkojo stiliaus atstovai bûtent ir nori pagrásti ðá S. Freud teiginá: tæsdami siurrealistiná vaizdavimà, jie bando realistiðkai pavaizduoti mûsø vidinius demonus, monstrus, kurie Vakarø kultûroje yra beformiðkumo simbolis , kadangi yra þmogaus prieðingybë.
Paèioje pradþioje pati ryðkiausia vampyriðkojo stiliaus asmenybë Christopher Bell bandë tapyti vien tokius paveikslus, kuriø siuþetuose dominavo vampyrai. Kaip þinoma, vampyras labai puikiai gali pasitarnauti kaip slaptø, uþdraustø geiduliø simbolis . Bûtent todël ir ði srovë gavo vampyriðkojo stiliaus arba vampyriðkosios tapybos pavadinimà. Taèiau vëliau imta vaizduoti ir kitas bûtybes, kurios galëtø kelti baimæ ar siaubà ne vien savo vizualine kokybe, bet ir strategiðkai sukomponuotomis spalvomis, ðeðëliais, kurie gali sudirginti mûsø pasàmonæ stipriau nei kas kita. Ypaè lietuviø vampyriðkajame stiliuje maþai aptinkama vampyrø. Labiau preferuojamos kitos bûtybës: vilkolakiai, kaukai, laumës, - puikiai þinomi ið liaudies meno ir baltø mitologijos. Bûtina paminëti, kad vieninteliai lietuviai vampyrizme panaudojo liaudies menà bei mitologinius elementus. Taèiau vis tiek buvo iðlaikyta realistinë vaizdavimo maniera, naudotas net panaðus tamsiø spalvø koloritas kaip ir Prancûzijoje , neatsisakyta ir bûdingos asimetriðkos kompozicijos.
Lietuva – ðalis, kurioje paskutinëje uþgeso vampyrizmas. Bûtø galima teigti, kad postmodernizmas mirtinai ásmeigë kuolà vampyrizmui á ðirdá. Naujø idëjø pasauly nebeliko vietos vampyriðkajam stiliui. Nesugebëjimas pagrindinës minties integruoti kitose naujose formose, privertë ðià srovæ virsti dulkëmis.
2. Lietuviø dailininkø kûryba
Lietuviðkojo vampyrizmo pradþia tradiciðkai laikoma pirmoji paroda, ávykusi 1960 m. Kaune. Nedidelë dailininkø grupë „Vamp“ eksponavo beveik 200 tapybos kûriniø. Ðios grupës lyderis ir ákûrëjas buvo Leonardas Liûtakiemis. Grupei taip pat priklausë Jonas Polidoras su þmona Marija Ðelyte ir Vladas Nazarenskas.
Leonardas Liûtakiemis (1920-2001) ilgà laikà gyveno Prancûzijoje. Ið pradþiø jo kûryboje stipriausiai dominavo kubistinës tendencijos. Dailininkà domino mintis per deformacijà iðreikðti þmoniø siaubà, baimes. Vëliau susidomëjo S. Freud, siurrealizmo idëjomis. Galiausiai susiþavëjo vampyriðkuoju stiliumi ir po deðimties metø gráþta tëvynën su intencijomis pradëti naujà srovæ Lietuvoje.
L. Liûtakiemio vampyriðkàjà tapybà galima skirstyti á du etapus: ankstyvajá (1947-1955) ir vëlyvàjá (1956-1972). Ankstyvojoje kûryboje labiausiai bûdingas paaðtrintas siaubo ir baimës vaizdavimas: dailininkas mëgo pirmenybæ teikti tamsiam koloritui, neretai dirbdavo tik su keliom lokaliom spalvom. Dominavo fantastiniai siuþetai. Bûtina pastebëti, kad kai kuriuose darbuose galima aptikti ir kubizmo apraiðkø. Dailininkas dar bandë eksperimentuoti, taèiau realistinis vaizdavimo bûdas iðliko iki pat galo. Þymiausi ðio laikotarpio kûriniai: „Vilkas“ (þr. pav. 6), „Vampyras“ (þr. pav. 7). Vëlyvuoju laikotarpiu galutinai ásigalëjo realistinis vaizdavimo bûdas. Taèiau kûriniai tapo „lengvesni“. Pagrindines juodà ir raudonà spalvas ëmë keisti ðiltesnis koloritas. Pradëjo dominuoti geltona spalva. Siuþetuose atsiranda mitologiniø bûtybiø. Nevengemia ir erotiniø elementø. Labai svarbu pasidaro simbolinës, alegorinës reikðmës, kurios tampa pagrindiniu raktu á þmogaus pasàmonëje slypinèias baimes. Jei anksèiau autorius siekë vienu metu vizualiai ir sàmoningai iðreikðti ir sukelti siaubà ar baimæ, tai ðiuo atveju L. Liûtakiemis pasiekë aukðtà lygá – dabar siaubas ir baimës buvo neatsiejamos nuo intelekualinës þmogaus pusës. Tarsi autorius dabar taikytø á konkreèià publikà. Þymiausi darbai: „Geltonos laumës“ (þr. pav. 8), „Slibinas“ (þr. pav. 9).
Jonas Polidoras (1919-1988) ir Marija Ðelytë (1925-1990) pradëjo savo karjerà kaip lietuviø liaudies tyrinëtojai. Vëliau, 1953 m., susipaþinæ su L. Liûtakiemiu, susidomëjo naujomis jo idëjomis ir prisidëjo prie lietuviðkojo vampyrizmo kûrimo. Kaip suprantama, jiems visà gyvenimà didelæ átakà darë lietuviø liaudies meno vaizdavimo bûdas. Buvo palankus metas tradicinæ liaudies dailæ prikelti naujam moderniam gyvenimui. Kaip þinia, lietuviðkasis vampyrizmas neturëjo dar tvirto pagrindo, tad buvo puikus metas pritaikyti naujas idëjas, kurios suformuotø savità lietuviðkà vampyriðkàjá stiliø.
Dailininkø pora puikiai integravo liaudies pasakø ir mitines bûtybes á savo darbø siuþetus. Tai vëliau darë itakà ir L. Liûtakiemio kûrybai. J. Polidoro ir M. Ðelytës vienas esmingiausiø kûrybos bruoþø: jie kûrë vien tik ant didelio formato drobiø . Ið pradþiø nevengdavo stilizuoto, apibendrinto vaizdavimo bûdo, taèiau palaipsniui virðø taip pat paëmë realizmas. Paradoksalu, kad autoriai vis labiau bandë siekti estetinio (vizualine prasme) kûrinio rezultato, taèiau siuþetas su metais darësi vis labiau grotestiðkesnis (psichologine prasme). Vieni geriausiø darbø: „Belaukiant“ (þr.pav. 10), „Trys gegutës“ (þr.pav. 11).
Vladas Nazarenskas (1911-1970) – vienas produktyviausiø nariø ið visos „Vamp“ grupës. Iki vampyrizmo kûrë ekspresionistinius darbus. Dailininkui labai rûpëjo tuometinis pasaulio ir Lietuvos politinis gyvenimas. Savo paveiksluose mëgo vaizduoti karo aukas, naðlaièius, naðles. Autorius visà savo gyvenimà bijojo treèiojo pasaulinio karo, neretai kentëdavo dël savo baimës, kuri darë átakà ir jo kûrybai. Kai jis prisijungë prie L. Liûtakiemio, J. Polidoro ir M. Ðelytës, vampyriðkasis stilius jam buvo ne tik puiki proga susidurti akis á aká su savo baimëmis, bet ir priversti þiûrovus bijoti naujø karø.
Jo kûriniuose dominavo ekspresyvi linija, ryðkus kontûras, neretai pabrëþiantys tà objektà, á kurá autorius nori labiausiai atkreipti þiûrovo dëmesá. Jis vienintelis nesistengë realistiðkai perteikti savo pabaisø. Labiausiai mëgo lietuviðkus velnius, raganas, laumes. Þymiausi darbai: „Þaltvykslë“ (þr. pav. 12), „Laumë“ (þr. pav. 13).
3. Analogijos Vakarø pasaulyje
Lietuviø „Vamp“ grupës darbai unikalûs dël savo sintezës su liaudies menu ir baltø mitologija. Taèiau galima atrasti ir panaðumø su Vakarø kultûros vampyrizmu.
L. Liûtakiemio kûrinys „Laima ir Giltinë“ (þr. pav. 14) labiausiai patraukë dëmesá tuo, kad nors autorius ir pateikë konkretø pavadinimà, taèiau paveiksle nematyti në vienos deivës: nei Laimos, nei Giltinës.
Klausimas kyla, kodël dailininkas ðitaip pasielgë. Viena galimø prieþasèiø, kad ðitokiu bûdu siektas didesnis paslaptingumas, neþinomybë. Paveiksle labai daug siluetø, ðeðëliø. Taèiau nëra në vieno, kuris bûtø panaðus ar á krikðèioniðkosios tradicijos giltinæ, ar á prieðindoeuropines Laimà ir Giltinæ . Atrodo, autorius sàmoningai paslepia lemties deives, o per pavadinimà þiûrovui pasufleruoja, kà reiktø kûriny pamatyti. Ne paslaptis, kad, dailininko nuomone, mirtis – didþiausià baimæ kelianti tema. Todël þiûrovas, matydamas ðeðëliø ir siluetø miðkà, átemptai ieðkos Giltinës arba Laimos ir neiðvengiamai sàmonëje bandys surasti visus ámanomus mirties ávaizdþius. Psichologai sutiktø, kad þmogus, màstydamas apie nemalonius dalykus kaip mirtis, patiria nemenkà stresà . Taigi L. Liûtakiemis, panaudojæs psichologiná terorà, puikiai ágyvendina vampyriðkojo stiliaus pagrindinæ idëjà – sukelti pakylëtumà.
„Vamp“ grupë savo darbus vëliau eksponavo ir Paryþiuje. 1963 m. vyko tarptautinë vampyriðkosios tapybos paroda. Bûtent didelio pasisekimo susilaukë kà tik aptartas kûrinys „Laima ir Giltinë“. Tokia siaubo sukëlimo idëja ypaè susiþavëjo jaunosios kartos dailininkai, kurie vis dar eksperimentavo ir neatrado savojo stiliaus.
Po ðios tarptautinës parodos, 1969 m. buvo eksponuojami net trys paveikslai, panaðûs á lietuviðkàsias „Laimà ir Giltinæ“. Tai buvo K. Kolino „Slibinas prieðaky“ (þr. pav. 15), C. Cerario „Trys moiros“ (þr. pav. 16) ir J. Bilbois „Kraujas“ (þr. pav. 17). Visuose paveiksluose randame daug panaðumø su „Laima ir Giltine“ – duotas konkretus pavadinimas, daugiau ar maþiau susijusæs su mirties simboliu, alegorija ir tt. O paèiame siuþete nepamatysime në vienos baisios ar mirtá neðanèios bûtybës. Taèiau ðeðëliø gausa kiekvienam þiûrovui gali individualiai padiktuoti kraupø turiná.
Aiðkiai matome, kad siekis sukelti siaubà ar baimæ daþnai priversdavo kûrëjus ne tiek tobulinti ar ieðkoti naujø vaizdavimo, idëjos perteikimo bûdø, bet kuo geriau pasiekti rezultatà. Tai bûtent ir lëmë darbø panaðumà. Toks dailininkø kûrybinis iðsisëmimas ir yra pagrindinë prieþastis, kodël vampyriðkoji tapyba su laiku iðëjo ið meninio pasaulio.
