Post by sepulture on Oct 17, 2007 9:08:04 GMT 2
KLIMTAS
„Acme” namø kino archyve jau yra keli labai vertingi vaidybiniai filmai, kuriuose atgyja genialiø tapytojø gyvenimai ir dramatiðki likimai. „Mergina su perlo auskaru“ pasakoja apie didþiojo olandø tapytojo Johaneso Vermerio garsaus paveikslo gimimo aplinkybes. Filmas „Modiljanis“ atkuria tragiðkas Amedëjaus Modiljanio gyvenimo peripetijas. O filmo „Klimtas“ autoriai bando áminti genialaus secesinës tapybos meistro Gustavo Klimto gyvenimo ir kûrybos máslæ.
„Klimto“ struktûra primena geriausiu visø laikø filmu vadinamà „Pilietá Keinà“ (1941 m.). Abu prasideda pagrindinio herojaus mirties scena, po kurios seka kelionë á praeitá, kad suþinotume, kas buvo ðiø biografiniø filmø herojai ir kokiø aukðtumø jie gyvi bûdami pasiekë.
Pirmoji „Klimto“ stotelë retrospektyvinëje kelionëje atgal fiksuoja 1900-uosius. Prasideda naujas „nelaimingas ðimtmetis“. Gustavui Klimtui dviejø amþiø riba atneðë tarptautiná pripaþinimà – Paryþiaus pasaulinëje parodoje jis nusipelnë aukso medalio ir kino pradininko Georges’o Melieso dëmesio.
Tada ávyko ir lemtingas Gustavo Klimto susitikimas su Lëja de Kastro, su kuria aistringi santykiai ir pavojingi ryðiai tapytojà siejo ligi mirties.
Ði fataliðka moteris taikliai ávardijo vienà svarbiausiø Gustavo Klimto meninës manieros savitumà: „Jis vienintelis gali nutapyti mane su drabuþiais taip, kad að atrodyèiau tarsi nuoga, ir nuogà pavaizduoti taip, kad þmonës matytø ne nuogumà, o kaþkà kità“. Taip, beje, nuogas ir apsirengusias filmo damas filmuoja operatoriaus Ricardo Aronovichiaus kamera.
Antrasis ekskursas á praeitá primena garsià Secesijos parodà Vienoje, kuomet Gustavo Klimto darbai iðprovokavo skandalà. Vieni piktinosi ir parodoje pateiktus paveikslus vadino „dekadentiðko ðëtoniðkumo sinonimu“, kiti juos apibûdino didingu ir revoliuciniu menu.
Tada nuskambëjo ir esminiai Gustavo Klimto tapybos savitumà charakterizuojantys þodþiai: „Per daug groþio blogiau, nei per maþai!“. Ði frazë, regis, reþisieriui, garsiam vizionieriui Raouliui Ruizui, yra raktas á filmo pasaulá ir á hipnotizuojanèiø meniniø chimerø realybæ. Filmas subtiliai kuria dekadentiðko pasaulio þavesá, o jau treèià kartà Raoulio Ruizo filmuose (po „Atrasto laiko“ ir „Vieniðø sielø“) vaidinantis aktorius Johnas Malkovichius preciziðkai kuria groþio paklaidintà ir praþudytà genijø.
Su meniniais vaizdiniais tampriai perpinami ir kai kurie tapytojo gyvenimo ávykiai (ið ðeimos paveldëta dvasinë negalia, nesantuokiniai vaikai, palaido gyvenimo pasekmës). Pernelyg sukoncentravæ dëmesá á egocentristinæ Gustavo Klimto figûrà, filmo autoriai kitus personaþus parodo labai fragmentiðkai.
Nedaug kà galima pasakyti apie keliose filmo scenose pasirodantá tapytojà Egonà Schiele, buvusá Klimto draugu ir konkurentu. Daugiau dëmesio galëjo bûti skirta ir aristokratei Emilijai Flöge, buvusiai ðalia Klimto daugelá metø ir ne kartà gelbëjusiai menininkà nuo kreditoriø. Ápratusi bûti genijaus ðeðëlyje Emilija palaikë Klimtà, kai já apleisdavo ákvëpimas, ir aprûpindavo já naujomis pozuotojomis.
Akivaizdu, kad filmo autoriai nepretenduoja á visapusiðkà Gustavo Klimto gyvenimo ir kûrybos analizæ. „Klimtas“ sukurtas taip, kad patiems þiûrovams teks spræsti, koká gi Klimtà jie mato ekrane – tikràjá ar tik vienà jo meniná pavidalà.
uk.youtube.com/watch?v=WbbaU5P0lL4
