Post by evillspell on May 8, 2007 21:01:49 GMT 2
Šiame referate analizuosiu ginklus ir šarvus vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo renesanso laikotarpiu, Europoje. Parodysiu, kaip ginklais keitėsi, kokie buvo skirtumai regionuose, kur buvo pagrindinės gamybos vietovės, kaip dekoravo ir kokios dekoravimo technikos.
Ginklai ir šarvai evoliucionavo sparčiai, nes kovos tarp valstybių pakankamai dažnas reiškinys. Ginklai netapo aštresni ar didesni, padidėjo tik jų pritaikymas įvairiom mūšių situacijom, atsirado puošyba. Nuo viduramžių iki renesanso šarvai pasunkėjo, nes išradus arbaletą, kuris gali pramušti lengvai skyles skyde, teko kalviams lyditi ir kalti kelis metalus, norint sustabdyti lankininkus. Iš paprastų medinių iečių, kuriomis apsiginklavę kareiviai lakstydavo pėsti, atsirado ilgos ir metalinės, bei dvigubai didesnės ir sunkesnės, kurias pritaikė šarvuotiems riteriams. Amunicija buvo taikoma visoms gyvenimo situacijoms ir dydžiai jas atitikdavo, kad apsišarvuoti būtų įmanoma nuo galvos iki kojų. Kadangi šarvavimasis tapo ne tik saugumo, bet ir didingumo reikalas, ankstyvojo renesanso epochos raiteliai itin pamėgo dekorą kaip didybės simbolį.
Ne vien dekoras, bet ir amunicija skyrėsi valstybėse. Visiems šiems dalykams įtaką darė gyvenimo sąlygos, gyvenamoji vieta ir aplink esančios valstybės, traktuojamos kaip galimi priešai. Pavyzdžiui Didžiosios Britanijos salose ir šiaurės Europoje viduramžiais, vienas iš pagrindinių ginklų buvo lankas ir strėlės, dėl to, kad kalnuotose vietovėse stipri lankinikų ataka iš didelio nuotolio, išguldydavo visą priešininkų armiją net nepriartėjus. Nuo vikingų laikų Prancūzijoje išliko kirvio naudojimas kaip ginklo, didelis, platus, dvigubais ašmenimis, kuris, kaip pasakojama, ne tik šarvus suskaldydavo, bet ir galvą pusiau perkirsdavo. Rankiniai ginklai buvo populiarūs ir naudojami ankstyvąjame renesanse. Rekonkistos laikotarpiu, Ispanijoje ir Portugalijoje dominavo durklai, nedideli apvalūs skydai, kardai, dėl to, kad vietovė buvo nepatogi ir daugiausiai tekdavo lakstyti pėsčiomis. Aišku, lankų niekas irgi neatsisakė, kuris tuo laikotarpiu buvo patobulintas ir paverstas arbaletu, o padidėjus metalo gamybai, Italijoje atsirado ir sunkioji artilerija. Centrinėje ir rytų Europoje buvo pradėti kaldinti kalavijai, platūs skydai, dalginiai kirviai, bei sunkūs šarvai, kuriuos norint įvaldyt, kariai treniruodavosi.
Atsiradus dideliam ginklų poreikiui buvo įkurtos kalvės. Pagrindiniai tiekėjai ankstyvajame renesanse buvo šiaurės Italijoje ir pietų Vokietijoje. Pačiu patogiausiu ir visiems prieinamu kalvystės centru tapo Milano miestas Italijoje, nes jame dirbo viena geriausių kalvių šeimų Missaglias. Ši šeima pasižymėjo keliais kalviais, kurie teikė amuniciją visai Europai. Vėliau atsiradus kalviui Filippo Negroli, pagausėjo ir ginklų dekoravimas, šis puikių sugebėjimų vyriškis pristatė galybę dekoruotos amunicijos Romos imperatoriui, Urbino hercogui. Tuo pačiu metu dirbtuvės esančios pietų Vokietijos miesteliuose nenusileisdavo ir sudarė konkorenciją. Pagrindinės gamybos vietos buvo Augsburgo, Baselio, Landschut, Nurembergo miestuose. Šis kraštas ir kalvių šeimos pasižymėjo paauksuotais, sidabruotais bei nikeliuotais ginklais, graviūromis šarvuose, taip pat dviašmeniais kardais. Vakarų Europa irgi dalyvavo prekyboje, pagrindiniai miestai-centrai buvo Londonas, Paryžius, o kitos šalys tiesiog veždavosi kalvius iš Italijos. Mažiau garsūs centrai stūksojo Nyderlanduose.
Pagausėjus ginklų ir šarvų gamybai atsirado ir jų dekoras. Plieniniai šarvai buvo patogūs įgyvendinti puošimo elementus, ant jų tapydavo, puošdavo reljefiniu piešiniu, kurį įspausdavo arba iškaldavo, graviruodavo, ėsdindavo, paauksuodavo arba padengdavo kitu metalu, inkrustuodavo. Šalmus ir krūtinės šarvus padengdavo įvairiomis tekstūromis, dėdavo medienos, vilkdavo oda ir puošdavo heraldika. XV a. buvo madinga, o ypač Vokietijos kraštuose šarvai su gyvūlių keteromis ar išdrožimais, gotikinis ornamentas taip pat nebuvo pamirštas. Tuo pačiu metu italai pradėjo kurti šarvus, imituojačius antikos didvyrių raumenis, stotą, taip vadinamąsias kirasas, kurių paskirtis buvo šventinė. Platėjant dekoro stiliui, vokiečiai tapo itin orginalūs, jie pirmieji šarvams pritaikė groteskiškus šalmus, kurie vaizduodavo žvėrių ar pabaisų galvas. Norėdami, kad raitelis atrodytų baugiau ir sukeltų įspūdį, šarvus kaldindavo stambius, grubius bei tamsindavo įvairiomis priemonėmis. Kol vokiečiai šiurpino savo švenčių dalyvius, italai eilinį kartą buvo meniški ir švelnūs. Kalvis ir dekoratorius F. Negroli kaldino amuniciją, kurioje dominavo antikiniai motyvai, augalinis ir figūrinis dekoras, visuomet graviruojama, paauksuojama ar pasidabruojama. Skydai skirti ceremonijoms būdavo tapomi, juose vaizduodavo mitologines arba istorines scenas, taip pat derindavo su šarvais. Galų gale įkomponuodavo raiteliui ir arklį su šarvais, kurie būdavo taip pat stilingi ir gretimi puošyba.
Ne vien šventėms ar festivaliams buvo svarbu puošyba, norėjimas pasirodyti šarvų savininkams privertė atsirasti įvairių dekoro technikų. Viena iš populiariausių buvo tam tikrų ginklo ar šarvo vietų dažymas. Objektą padengdavo laku, kita medžiaga, kniedydavo kitu metalu, dygsniuodavo. Amunicija pagaminta iš plieno ar geležies buvo kaitinama arba dažoma cheminiu būdu. Kaitinimas ugnyje suteikdavo paviršiui kitokią spalvą, kuri keisdavosi iš geltonos į purpurinę arba mėlyną, priklausomai nuo metalo, tad ši technika kartais vadinama „mėlynavimu“, bet ji turėjo ir didžiulį minusą - ji pagreitindavo rūdžių plitimą metalo paviršiuje. Paauksavimas ir pasidabravimas buvo viena iš „spalvinimo formų“. Plonas brangiojo metalo lakštas kniedijamas prie paviršiaus arba lipdomas, padengus vieną pusę laku. Patogesnis variantas buvo pasitelkiant ugnį. Aukso milteliai sumaišomi su gyvsidabriu ir liejami ant šarvo, vėliau kaitinami, kad išgaruotų gyvsidabris, o auksas padengtų paviršių. Taip pat mėgdavo inkrustuoti, pradedant kitu metalu, brangakmeniais, kaulu. Brangūs akmenys buvo tepami klijais arba laku ir klijuojami į tam paruoštas vietas šarve arba ginkle. Kito metalo, pavyzdžiui aukso, plokštelės buvo įkalamos į šarvus ir sulydomos iš kitos pusės. Pigesnis būdas inkrustuoti šarvus, kada auksinėmis ar metalinėmis vielomis padengiamos ar dygsniuojamos atsikišusios objekto dalys. Abiem būdais metalą nupoliruodavo su vandeniu. Be metalų ir brangakmenių, buvo naudojamas ir stiklas, juo glazūruodavo paviršių, kadangi šis būdas pats brangiausias, tad jo retai pasitaikydavo. Stiklo pasta tepami ginklų ir šarvų iškilimai, bei pilama į paruoštus įdubimus, o po to viskas kaitinama ugnyje, kol stiklas išsilydis ir sukibs su metalu, po to viskas buvo atšaldoma ir poliruojama. Kur kas pigesnis puošimas - tai reljefinis ornamentas. Šarvas iš vidinės pusės ištraižomas ornamentu ar kokiu nors figūratyvu, taip išorinėje pusėje atsirasdavo iškilimai, sudarantys dekoratyvų vaizdinį. Tą pačią techniką naudojant puošdavo skydus, odines liemenes ar kardo makštį, kaip ir šarvuose, dizainas galėjo būti ne tik iškilęs, bet ir įdubęs, žiūrint iš kurios pusės bus atliktas darbas, o apdailindavo pasitelkus nedidelį kaltelį. Dažnai šarvų puošyboje pasitaikydavo ir graviravimo, bei pointille dekoro būdai. Graviruodavo aštriu įrankiu, kuriuo išraižydavo pasirinktus objektus, taip sudarant piešinį, o piešinį dygsniuojant ant metalo paviršiaus vadindavo pointille. Dar vienas būdas puošti - tai ėsdinimas, šis procesas panašus į graviravimą, tik jam atlikti naudodavo rūgštį. Vietą, kurią norėdavo palikti neliestą, padengdavo atspariais dažais ar laku, tada įbrėždavo asirinktą kompoziciją, taip, kad grioveliuose nebūtų lako ir panardindavo į rųgštį. Silpnos cheminės medžiagos poveikį traktuodavo kaip dekoratyvinę spalvą, ten, kur metalas būdavo įbrėžtas. Vėliau viską nuvalydavo, o norėdami padidinti spalvų kontrastą, padengdavo arba įtrindavo tamsia mase kaip lempos suodžiais. Dar viena technika, kuri dažnai pasitaikydavo - tai kiauraraštis, kitaip vadinamas ažūras. Puošybinis elementas išpjaustomas šarvuose, o kad juose nežiojėtų skylė, naudodavo dvi tekstūras, dažnai skirtingų spalvų metalus, medieną ar odą. Labai įprastas elementas buvo tiesiog raižyba, kurios galima rasti ant kardų, durklų rankenų. Raižinys buvo giliu ar iškilusiu reljefu, kartais pasitaikydavo ir skulptūrinių motyvų, erelio, vilko galvų ir kitų gyvūnų. Taip pat skirtingų metalų suvirinimas buvo įskaitomas kaip puošybos būdas. Du skirtingus metalus sujungdavo ar suvirindavo į vieną masę, tada juos suformuodavo su kūju, o poliruodavo rūgštimi, kuri skirtingus metalus skirtingai veikdama suteikdavo spalvų kontrastą, bei banguotą raštą.
Nuo vėlyvųjų viduramžių iki ankstyvojo renesanso ginklų ir šarvų paskirtis liko ta pati, bet jų pateikimas pasikeitė. Amunicija ne tik buvo skirta žudyti žmones, bet ir ja grožėtis. Skirtingos šalys atrado ir sukūrė skirtingą dekorą, bei jo technikas, o tuo pačiu atsirado dar viena taikomosios dailės atšaka niekuom nenusileidžianti kitoms.
Analize atlikta EvillSpell.
Ginklai ir šarvai evoliucionavo sparčiai, nes kovos tarp valstybių pakankamai dažnas reiškinys. Ginklai netapo aštresni ar didesni, padidėjo tik jų pritaikymas įvairiom mūšių situacijom, atsirado puošyba. Nuo viduramžių iki renesanso šarvai pasunkėjo, nes išradus arbaletą, kuris gali pramušti lengvai skyles skyde, teko kalviams lyditi ir kalti kelis metalus, norint sustabdyti lankininkus. Iš paprastų medinių iečių, kuriomis apsiginklavę kareiviai lakstydavo pėsti, atsirado ilgos ir metalinės, bei dvigubai didesnės ir sunkesnės, kurias pritaikė šarvuotiems riteriams. Amunicija buvo taikoma visoms gyvenimo situacijoms ir dydžiai jas atitikdavo, kad apsišarvuoti būtų įmanoma nuo galvos iki kojų. Kadangi šarvavimasis tapo ne tik saugumo, bet ir didingumo reikalas, ankstyvojo renesanso epochos raiteliai itin pamėgo dekorą kaip didybės simbolį.
Ne vien dekoras, bet ir amunicija skyrėsi valstybėse. Visiems šiems dalykams įtaką darė gyvenimo sąlygos, gyvenamoji vieta ir aplink esančios valstybės, traktuojamos kaip galimi priešai. Pavyzdžiui Didžiosios Britanijos salose ir šiaurės Europoje viduramžiais, vienas iš pagrindinių ginklų buvo lankas ir strėlės, dėl to, kad kalnuotose vietovėse stipri lankinikų ataka iš didelio nuotolio, išguldydavo visą priešininkų armiją net nepriartėjus. Nuo vikingų laikų Prancūzijoje išliko kirvio naudojimas kaip ginklo, didelis, platus, dvigubais ašmenimis, kuris, kaip pasakojama, ne tik šarvus suskaldydavo, bet ir galvą pusiau perkirsdavo. Rankiniai ginklai buvo populiarūs ir naudojami ankstyvąjame renesanse. Rekonkistos laikotarpiu, Ispanijoje ir Portugalijoje dominavo durklai, nedideli apvalūs skydai, kardai, dėl to, kad vietovė buvo nepatogi ir daugiausiai tekdavo lakstyti pėsčiomis. Aišku, lankų niekas irgi neatsisakė, kuris tuo laikotarpiu buvo patobulintas ir paverstas arbaletu, o padidėjus metalo gamybai, Italijoje atsirado ir sunkioji artilerija. Centrinėje ir rytų Europoje buvo pradėti kaldinti kalavijai, platūs skydai, dalginiai kirviai, bei sunkūs šarvai, kuriuos norint įvaldyt, kariai treniruodavosi.
Atsiradus dideliam ginklų poreikiui buvo įkurtos kalvės. Pagrindiniai tiekėjai ankstyvajame renesanse buvo šiaurės Italijoje ir pietų Vokietijoje. Pačiu patogiausiu ir visiems prieinamu kalvystės centru tapo Milano miestas Italijoje, nes jame dirbo viena geriausių kalvių šeimų Missaglias. Ši šeima pasižymėjo keliais kalviais, kurie teikė amuniciją visai Europai. Vėliau atsiradus kalviui Filippo Negroli, pagausėjo ir ginklų dekoravimas, šis puikių sugebėjimų vyriškis pristatė galybę dekoruotos amunicijos Romos imperatoriui, Urbino hercogui. Tuo pačiu metu dirbtuvės esančios pietų Vokietijos miesteliuose nenusileisdavo ir sudarė konkorenciją. Pagrindinės gamybos vietos buvo Augsburgo, Baselio, Landschut, Nurembergo miestuose. Šis kraštas ir kalvių šeimos pasižymėjo paauksuotais, sidabruotais bei nikeliuotais ginklais, graviūromis šarvuose, taip pat dviašmeniais kardais. Vakarų Europa irgi dalyvavo prekyboje, pagrindiniai miestai-centrai buvo Londonas, Paryžius, o kitos šalys tiesiog veždavosi kalvius iš Italijos. Mažiau garsūs centrai stūksojo Nyderlanduose.
Pagausėjus ginklų ir šarvų gamybai atsirado ir jų dekoras. Plieniniai šarvai buvo patogūs įgyvendinti puošimo elementus, ant jų tapydavo, puošdavo reljefiniu piešiniu, kurį įspausdavo arba iškaldavo, graviruodavo, ėsdindavo, paauksuodavo arba padengdavo kitu metalu, inkrustuodavo. Šalmus ir krūtinės šarvus padengdavo įvairiomis tekstūromis, dėdavo medienos, vilkdavo oda ir puošdavo heraldika. XV a. buvo madinga, o ypač Vokietijos kraštuose šarvai su gyvūlių keteromis ar išdrožimais, gotikinis ornamentas taip pat nebuvo pamirštas. Tuo pačiu metu italai pradėjo kurti šarvus, imituojačius antikos didvyrių raumenis, stotą, taip vadinamąsias kirasas, kurių paskirtis buvo šventinė. Platėjant dekoro stiliui, vokiečiai tapo itin orginalūs, jie pirmieji šarvams pritaikė groteskiškus šalmus, kurie vaizduodavo žvėrių ar pabaisų galvas. Norėdami, kad raitelis atrodytų baugiau ir sukeltų įspūdį, šarvus kaldindavo stambius, grubius bei tamsindavo įvairiomis priemonėmis. Kol vokiečiai šiurpino savo švenčių dalyvius, italai eilinį kartą buvo meniški ir švelnūs. Kalvis ir dekoratorius F. Negroli kaldino amuniciją, kurioje dominavo antikiniai motyvai, augalinis ir figūrinis dekoras, visuomet graviruojama, paauksuojama ar pasidabruojama. Skydai skirti ceremonijoms būdavo tapomi, juose vaizduodavo mitologines arba istorines scenas, taip pat derindavo su šarvais. Galų gale įkomponuodavo raiteliui ir arklį su šarvais, kurie būdavo taip pat stilingi ir gretimi puošyba.
Ne vien šventėms ar festivaliams buvo svarbu puošyba, norėjimas pasirodyti šarvų savininkams privertė atsirasti įvairių dekoro technikų. Viena iš populiariausių buvo tam tikrų ginklo ar šarvo vietų dažymas. Objektą padengdavo laku, kita medžiaga, kniedydavo kitu metalu, dygsniuodavo. Amunicija pagaminta iš plieno ar geležies buvo kaitinama arba dažoma cheminiu būdu. Kaitinimas ugnyje suteikdavo paviršiui kitokią spalvą, kuri keisdavosi iš geltonos į purpurinę arba mėlyną, priklausomai nuo metalo, tad ši technika kartais vadinama „mėlynavimu“, bet ji turėjo ir didžiulį minusą - ji pagreitindavo rūdžių plitimą metalo paviršiuje. Paauksavimas ir pasidabravimas buvo viena iš „spalvinimo formų“. Plonas brangiojo metalo lakštas kniedijamas prie paviršiaus arba lipdomas, padengus vieną pusę laku. Patogesnis variantas buvo pasitelkiant ugnį. Aukso milteliai sumaišomi su gyvsidabriu ir liejami ant šarvo, vėliau kaitinami, kad išgaruotų gyvsidabris, o auksas padengtų paviršių. Taip pat mėgdavo inkrustuoti, pradedant kitu metalu, brangakmeniais, kaulu. Brangūs akmenys buvo tepami klijais arba laku ir klijuojami į tam paruoštas vietas šarve arba ginkle. Kito metalo, pavyzdžiui aukso, plokštelės buvo įkalamos į šarvus ir sulydomos iš kitos pusės. Pigesnis būdas inkrustuoti šarvus, kada auksinėmis ar metalinėmis vielomis padengiamos ar dygsniuojamos atsikišusios objekto dalys. Abiem būdais metalą nupoliruodavo su vandeniu. Be metalų ir brangakmenių, buvo naudojamas ir stiklas, juo glazūruodavo paviršių, kadangi šis būdas pats brangiausias, tad jo retai pasitaikydavo. Stiklo pasta tepami ginklų ir šarvų iškilimai, bei pilama į paruoštus įdubimus, o po to viskas kaitinama ugnyje, kol stiklas išsilydis ir sukibs su metalu, po to viskas buvo atšaldoma ir poliruojama. Kur kas pigesnis puošimas - tai reljefinis ornamentas. Šarvas iš vidinės pusės ištraižomas ornamentu ar kokiu nors figūratyvu, taip išorinėje pusėje atsirasdavo iškilimai, sudarantys dekoratyvų vaizdinį. Tą pačią techniką naudojant puošdavo skydus, odines liemenes ar kardo makštį, kaip ir šarvuose, dizainas galėjo būti ne tik iškilęs, bet ir įdubęs, žiūrint iš kurios pusės bus atliktas darbas, o apdailindavo pasitelkus nedidelį kaltelį. Dažnai šarvų puošyboje pasitaikydavo ir graviravimo, bei pointille dekoro būdai. Graviruodavo aštriu įrankiu, kuriuo išraižydavo pasirinktus objektus, taip sudarant piešinį, o piešinį dygsniuojant ant metalo paviršiaus vadindavo pointille. Dar vienas būdas puošti - tai ėsdinimas, šis procesas panašus į graviravimą, tik jam atlikti naudodavo rūgštį. Vietą, kurią norėdavo palikti neliestą, padengdavo atspariais dažais ar laku, tada įbrėždavo asirinktą kompoziciją, taip, kad grioveliuose nebūtų lako ir panardindavo į rųgštį. Silpnos cheminės medžiagos poveikį traktuodavo kaip dekoratyvinę spalvą, ten, kur metalas būdavo įbrėžtas. Vėliau viską nuvalydavo, o norėdami padidinti spalvų kontrastą, padengdavo arba įtrindavo tamsia mase kaip lempos suodžiais. Dar viena technika, kuri dažnai pasitaikydavo - tai kiauraraštis, kitaip vadinamas ažūras. Puošybinis elementas išpjaustomas šarvuose, o kad juose nežiojėtų skylė, naudodavo dvi tekstūras, dažnai skirtingų spalvų metalus, medieną ar odą. Labai įprastas elementas buvo tiesiog raižyba, kurios galima rasti ant kardų, durklų rankenų. Raižinys buvo giliu ar iškilusiu reljefu, kartais pasitaikydavo ir skulptūrinių motyvų, erelio, vilko galvų ir kitų gyvūnų. Taip pat skirtingų metalų suvirinimas buvo įskaitomas kaip puošybos būdas. Du skirtingus metalus sujungdavo ar suvirindavo į vieną masę, tada juos suformuodavo su kūju, o poliruodavo rūgštimi, kuri skirtingus metalus skirtingai veikdama suteikdavo spalvų kontrastą, bei banguotą raštą.
Nuo vėlyvųjų viduramžių iki ankstyvojo renesanso ginklų ir šarvų paskirtis liko ta pati, bet jų pateikimas pasikeitė. Amunicija ne tik buvo skirta žudyti žmones, bet ir ja grožėtis. Skirtingos šalys atrado ir sukūrė skirtingą dekorą, bei jo technikas, o tuo pačiu atsirado dar viena taikomosios dailės atšaka niekuom nenusileidžianti kitoms.
Analize atlikta EvillSpell.
