Post by evillspell on Apr 23, 2007 21:43:31 GMT 2
Paneles Sepulture prasymu stai 
Šiame referate bandysime atlikti vėlyvosios gotikos, Burgundijos karalystės, vyriško kostiumo analizę. Kad lengviau tai būtų galima padaryti, aš jį analizuosiu pagal kelis punktus. Visų pirma, apžvelgsime, kokie buvo pagrindiniai rūbai, iš ko jie buvo siuvami, kaip juos dekoravo, kokias dekoro detales naudojo jiems puošti. Taip pat aptarsime kostiumo sudedamasias dalis, tai šukuosenas, galvos apdangalus, bei avalynę.
Kadangi vėlyvaisiais viduramžiais klestėjo ne tik menas, bet ir miestai, tai daugelis to meto rūbų buvo pradėti kirpti pagal brėžinius. Padaugėjo detalių, drabužių rūšių, buvo pradėtos siūti rankovės. Vieni iš pagrindinių rūbų buvo ilgi ir platūs, kuriuos vyrai vilkėdavo net po kelis, vieną ant kito. Pavyzdžiui kota (cotte), taip buvo vadinama apatinė tunika, o ant jos velkama siurko (surcot), vadinamoji viršutinė tunika, kuri būdavo ilga ir tiesaus kirpimo. Siurko dažniausiai būdavo be rankovių ir giliomis iškirptėmis ties pažastimis. Kadangi madų tendencijos ir senaisiais laikotarpiais kito žaibišku greičiu, vyrų rūbai pradėjo siurėti ir trumpėti, kartais net neapdengdavo intymių vietų. Jie su malonumu dėvėdavo apsitempusias pėdkelnes, pasiūtas iš dviejų klešnių, o viršuje susiūtas kartu. Taip pat trumpus švarkelius (cotardie), kurie buvo užsagstomi per priekį, bei prigludę prie kūno, o juos dažnai per liemenį juosdavo diržu. Be šio itin aptempto rūbo tipažo, vyrai nešiodavo ir apsiaustus, kurie būdavo pailgi ir platūs. Dažniausiai per pusę perlenktas audinys ir jo sulenkimo vietoje iškirpta skylė, kad lystų galva. Metams slenkant švarkeliai evoliucionavo į purpoint, nors pakitimai ir nebuvo žymūs. Tas pats švarkelis, dabar jau minimas kaip (purpoint), išliko aptemptas ir trumpas, bet jo pečiai buvo praplatinti su daugybe klosčių ar volelių. Klostuodavo tik viršutinę rankovių dalį, kad siauri vyro pečiai atrodytų platūs. Šį rūbą vilkėdavo su pėdkelnėm, kurios kaip ir seniau išliko dviejų klešnių su susiuvimu viršutinėje dalyje. Be purpoint dar išpopuliarėjo ir kelių tipų apsiaustai - tai hauppelande ir robe. Houppelande buvo labai platus, ilgas ir dažnai net vilkdavosi žeme. Buvo siuvamas vertikaliomis klostėmis žemyn, kad atrodytų dar ilgesnis, taip sukeldamas vyro figūros pailgėjimą. Norėdami, kad apsiaustas nesiplaikstytų, jį susegdavo per krūtinę, o apačią palikdavo laisvą. Ypatingą akcentą šiam apsiaustui suteikdavo rankovės, viršuje smarkiai susiaurintos, o apačioje plačios, bei ilgos ir panašios į paukščio sparnus. Kitas apsiausto tipas, taip pat išpopuliarėjęs tuo metu ir net būtų galima vadinti houppendale atmaina, buvo robe. Robe buvo siuvamas ilgas ir tiesus, taip pat su klostėmis, bei prakirpimais, kurie galėjo būti tiek priekyje, tiek nugaroje. Neatsiejamas liemens aksesuaras buvo diržas, kuriuos vyrai labai pamėgo. Šio apsiausto rankovės - tai priešprieša anksčiau minėtojo. Jos viršuje kaip tik buvo plačios su vertikaliais prakirpimais iš išorės, kuriuos surišdavo virvelėmis, o rankovių apačia labai siaura, kad sunkiai pralįsdavo pati ranka.
Vyrų kostiumas buvo daugiasluoksnis, vilkėdavo po penkis rūbus vienu metu, kad kiekvienas būtų matomas ar kažkiek išlindęs iš po kito, norint suteikt kontrastą, audiniai buvo skirtingų spalvų ir medžiagų. Juos siūdavo iš brangių audinių, tokių kaip aksomas ar brokatas, o valstiečių apranga buvo iš vilnos, lino ar kito natūralaus pluošto, kurį dažydavo augalinės kilmės dažais.
Kiekvienu laikotarpiu buvo madinga savo aprangą dekoruoti, tad neretai vyrai pralenkdavo moteris savo puošnumu. Vyriškų apsiaustų plačios rankovės buvo dekoruojamos įvairiais raštais, ornamentais, siuvinėjami herbai - tai šeimos ar miesto, kuriam jie priklausydavo. Pavyzdžiui ordinui priklausę riteriai ir jų rūbai buvo puošiami dideliu kryžiumi ir ugnies liepsnomis. Dažno kilmingojo rankovėse buvo išsiuvinėjama penklinė, natos, eilėraščiai ar net dainų žodžiai. Be to, kad visa tai buvo siuvinėjama sidabro siūlais, brangakmeniais ar perlais, rankovių kraštai įgaudavo įvairias formas, liežuvėlius, nes juos iškarpydavo siuvėjai, kad atrodytų kuo įmantriau ( iškarpyti liežuvėliai vadinosi festonais). Dar vienas iš dekoravimo būdų – varpeliai. Juos siūdavo taip pat prie rankogalių, kabindavo ant auksinės grandinės ir juosdavo per liemenį ar įstrižai krūtinę. Vykdavo netgi lenktynės, kas prisikabins daugiau varpelių, kurio varpeliai gražiau skamba ir t.t. Vėliau šie skambalėliai buvo iškeisti į plokšteles, kurių gausybė buvo prisiuvama prie rankovių. Vyrų švarkeliai nebūdavo gausiai puošiami, o ir pats dekoras ne daug kuo skyrėsi nuo ankščiau minėtojo. Kraštai buvo apsiuvinėjami brangiu siūlu, išsiuvinėjamas užrašas, inicialai ar giminės herbas, aišku, dažnai pasitaikydavo ir kailio prisiuvimas prie apykaklės ar rankovių krašto. Jei rankovės būdavo su prakarpomis, jas dažnai surišdavo įvairiaspalvėmis virvelėmis, kad matytųsi marškiniai.
Viena iš svarbesnių aprangos detalių buvo saga. Kadangi daug dėmesio skyrė rūbų užsegimams, jos tapo labai madingos. Sagos tapo ne tik detalė, bet ir dekoro akcentas, tad jas siūdavo kuo prabangesnes ir puošnesnes. Dar viena detalė - tai apykaklė. Vyriška apykaklė apsiauste (hauppelande) sutrumpėjo ir įgavo trikampę formą, kurią apsiūdavo voverės kailiu. Bet keičiantis mados tendencijoms, apykaklės vis kitaip deformuodavosi: tai būdavo žema ir stati, tai ovali, tai vėl trikampė. Svarbiausia tai, kad jos buvo siuvamos taip, kad iš po jų matytųsi apatinio rūbo dalis - tai ryški detalė vyriškame kostiume. Daugiasluoksnis rūbų nešiojimas skaitosi kaip detalė. To meto vyrai specialiai vilkėdavo skirtingų spalvų drabužius, kad vienas kitą pabrėžtų ir išryškintų, bei sukeltų prašmatnumo įspūdį, neleisdamas įsivyrauti monotonijai. Diržai - tai dar viena mėgiama vyrų rūbo dalis. Jie derindavo juos prie savo daugiasluoksnio rūbo, rinkdavosi su kuo prašmatnesne sagtimi, kuri būdavo puošiama įvairiais brangakmeniais, bei kaldinama iš brangaus metalo, bei dekoruojama plokštelėmis arba varpeliais. Kadangi sloksniuotas rūbų dėvėjimas plito visur, laikui bėgant ir dekoras pradėjo panašėti. Dar viena detale Burgundijos kilmingieji papildė savo madą. Jie pradėjo kimšti viršutinę vyriško kostiumo dalį, kad krūtinė atrodytų didelė ir plati. Kuo toliau, tuo daugiau buvo kuriama įvairių rūbo detalių, norint kūno duomenis ir formas padidinti, bei prailginti ar transformuoti, taip suteikiant didingumo įspūdį.
Viena iš kūno deformavimo dalių buvo vyrškas apavas. Jie pradėjo avėti itin ilgus batus, kurių smaigalys siekdavo net 60 cm., o tai jų figūrą vizualiai padarydavo ilgesne ir grakštesne, bet tokio ilgio avalynę galėjo avėti tik kilmingieji. Batų tipų buvo daug, pavyzdžiui raiteliai avėjo aulinius ir aukštus batus, kad jodami neprisitrintų kojų į balną. Miestiečiai ir žemesniojo sluoksnio žmonės avėjo plokščius arba atvirus batelius, kuriuos susijuosdavo virvelėmis, dirželiais ar susisegdavo sagtele. Kaip ir rūbai, taip ir apavas buvo dekoruojamas. Turtingieji savo batus puošdavo prakarpydami, išsiuvinėdami, puošniomis sagtimis, o pats batas buvo siuvamas iš minkštos odos. Taip pat vėlyvaisiais viduramžiais padą siūdavo iškart prie pėdkelnių, bet šitokia apranga avėdavo tik dvare.
Neatskiriama vyro kostiumo dalis buvo šukuosenos, bei galvos apdangalas. Jie nešiojo pusilgius, o kartais ir ilgus, bei garbanotus plaukus, kurie dengdavo ausis. Skusdavosi švariai veidą, bet madoje buvo ir įvariaformės barzdelės: stačiakampės, apvalios, su ūsais užriestais į viršų ir panašiai. Taip pat buvo mada nešioti barzdą, dažniausiai jas turėdavo riteriai, kurios būdavo ilgos, perskirtos per vidurį arba suskirstytos dalimis, kurių viena rišama auksiniu siūlų ar šiaip kokia virvele.
Galvas jie dengdavo įvairiai. Buvo madingi įvairūs gobtuvai. Kai kurie jų dideli, ilgi ir smailu galu. Juos taip pat puošdavo siuviniais, liežuvėliais (iškarpymais). Vėliau pasirodė kepurės, kurios turėjo įvairias formas - didelės ir plačios, cilindro formos ar dekoruotos plunksna. Vyrai mėgo nešioti kepurę pavadinimu šaperonas (chaperon), kuri panašėjo į tiurbaną ir buvo daroma iš ilgo audinio gabalo, bei sukama ant galvos, o kartais vieną jos galą palikdavo laisvai kyboti ant nugaros. Fetrines ir šiaudines skrybėles dėvėjo ne tik miestiečiai ar vargšai, bet ir turtingieji. Jie jas kabindavo ant virvelės, o po to ant kaklo, iš nugaros pusės. Keista, bet Burgundijos vyrai mėgo vualius, kuriais ne tik moterys, bet ir vyrai iškvėpinę padengdavo savo skrybėles.
Baigiantis gotikos periodui Burgundijos kilmingieji buvo mados diktatoriai. Vyrai labiau puošėsi nei moterys ir save labai prisižiūrėjo, bet baisiausia tai, kad nežinodami ką daryti, jie tiesiog laikui bėgant „perlenkė lazdą“ ir visa tai tapo tiesiog karnavalu.
Rasini sukure ir atliko analize EvillSpell
Šiame referate bandysime atlikti vėlyvosios gotikos, Burgundijos karalystės, vyriško kostiumo analizę. Kad lengviau tai būtų galima padaryti, aš jį analizuosiu pagal kelis punktus. Visų pirma, apžvelgsime, kokie buvo pagrindiniai rūbai, iš ko jie buvo siuvami, kaip juos dekoravo, kokias dekoro detales naudojo jiems puošti. Taip pat aptarsime kostiumo sudedamasias dalis, tai šukuosenas, galvos apdangalus, bei avalynę.
Kadangi vėlyvaisiais viduramžiais klestėjo ne tik menas, bet ir miestai, tai daugelis to meto rūbų buvo pradėti kirpti pagal brėžinius. Padaugėjo detalių, drabužių rūšių, buvo pradėtos siūti rankovės. Vieni iš pagrindinių rūbų buvo ilgi ir platūs, kuriuos vyrai vilkėdavo net po kelis, vieną ant kito. Pavyzdžiui kota (cotte), taip buvo vadinama apatinė tunika, o ant jos velkama siurko (surcot), vadinamoji viršutinė tunika, kuri būdavo ilga ir tiesaus kirpimo. Siurko dažniausiai būdavo be rankovių ir giliomis iškirptėmis ties pažastimis. Kadangi madų tendencijos ir senaisiais laikotarpiais kito žaibišku greičiu, vyrų rūbai pradėjo siurėti ir trumpėti, kartais net neapdengdavo intymių vietų. Jie su malonumu dėvėdavo apsitempusias pėdkelnes, pasiūtas iš dviejų klešnių, o viršuje susiūtas kartu. Taip pat trumpus švarkelius (cotardie), kurie buvo užsagstomi per priekį, bei prigludę prie kūno, o juos dažnai per liemenį juosdavo diržu. Be šio itin aptempto rūbo tipažo, vyrai nešiodavo ir apsiaustus, kurie būdavo pailgi ir platūs. Dažniausiai per pusę perlenktas audinys ir jo sulenkimo vietoje iškirpta skylė, kad lystų galva. Metams slenkant švarkeliai evoliucionavo į purpoint, nors pakitimai ir nebuvo žymūs. Tas pats švarkelis, dabar jau minimas kaip (purpoint), išliko aptemptas ir trumpas, bet jo pečiai buvo praplatinti su daugybe klosčių ar volelių. Klostuodavo tik viršutinę rankovių dalį, kad siauri vyro pečiai atrodytų platūs. Šį rūbą vilkėdavo su pėdkelnėm, kurios kaip ir seniau išliko dviejų klešnių su susiuvimu viršutinėje dalyje. Be purpoint dar išpopuliarėjo ir kelių tipų apsiaustai - tai hauppelande ir robe. Houppelande buvo labai platus, ilgas ir dažnai net vilkdavosi žeme. Buvo siuvamas vertikaliomis klostėmis žemyn, kad atrodytų dar ilgesnis, taip sukeldamas vyro figūros pailgėjimą. Norėdami, kad apsiaustas nesiplaikstytų, jį susegdavo per krūtinę, o apačią palikdavo laisvą. Ypatingą akcentą šiam apsiaustui suteikdavo rankovės, viršuje smarkiai susiaurintos, o apačioje plačios, bei ilgos ir panašios į paukščio sparnus. Kitas apsiausto tipas, taip pat išpopuliarėjęs tuo metu ir net būtų galima vadinti houppendale atmaina, buvo robe. Robe buvo siuvamas ilgas ir tiesus, taip pat su klostėmis, bei prakirpimais, kurie galėjo būti tiek priekyje, tiek nugaroje. Neatsiejamas liemens aksesuaras buvo diržas, kuriuos vyrai labai pamėgo. Šio apsiausto rankovės - tai priešprieša anksčiau minėtojo. Jos viršuje kaip tik buvo plačios su vertikaliais prakirpimais iš išorės, kuriuos surišdavo virvelėmis, o rankovių apačia labai siaura, kad sunkiai pralįsdavo pati ranka.
Vyrų kostiumas buvo daugiasluoksnis, vilkėdavo po penkis rūbus vienu metu, kad kiekvienas būtų matomas ar kažkiek išlindęs iš po kito, norint suteikt kontrastą, audiniai buvo skirtingų spalvų ir medžiagų. Juos siūdavo iš brangių audinių, tokių kaip aksomas ar brokatas, o valstiečių apranga buvo iš vilnos, lino ar kito natūralaus pluošto, kurį dažydavo augalinės kilmės dažais.
Kiekvienu laikotarpiu buvo madinga savo aprangą dekoruoti, tad neretai vyrai pralenkdavo moteris savo puošnumu. Vyriškų apsiaustų plačios rankovės buvo dekoruojamos įvairiais raštais, ornamentais, siuvinėjami herbai - tai šeimos ar miesto, kuriam jie priklausydavo. Pavyzdžiui ordinui priklausę riteriai ir jų rūbai buvo puošiami dideliu kryžiumi ir ugnies liepsnomis. Dažno kilmingojo rankovėse buvo išsiuvinėjama penklinė, natos, eilėraščiai ar net dainų žodžiai. Be to, kad visa tai buvo siuvinėjama sidabro siūlais, brangakmeniais ar perlais, rankovių kraštai įgaudavo įvairias formas, liežuvėlius, nes juos iškarpydavo siuvėjai, kad atrodytų kuo įmantriau ( iškarpyti liežuvėliai vadinosi festonais). Dar vienas iš dekoravimo būdų – varpeliai. Juos siūdavo taip pat prie rankogalių, kabindavo ant auksinės grandinės ir juosdavo per liemenį ar įstrižai krūtinę. Vykdavo netgi lenktynės, kas prisikabins daugiau varpelių, kurio varpeliai gražiau skamba ir t.t. Vėliau šie skambalėliai buvo iškeisti į plokšteles, kurių gausybė buvo prisiuvama prie rankovių. Vyrų švarkeliai nebūdavo gausiai puošiami, o ir pats dekoras ne daug kuo skyrėsi nuo ankščiau minėtojo. Kraštai buvo apsiuvinėjami brangiu siūlu, išsiuvinėjamas užrašas, inicialai ar giminės herbas, aišku, dažnai pasitaikydavo ir kailio prisiuvimas prie apykaklės ar rankovių krašto. Jei rankovės būdavo su prakarpomis, jas dažnai surišdavo įvairiaspalvėmis virvelėmis, kad matytųsi marškiniai.
Viena iš svarbesnių aprangos detalių buvo saga. Kadangi daug dėmesio skyrė rūbų užsegimams, jos tapo labai madingos. Sagos tapo ne tik detalė, bet ir dekoro akcentas, tad jas siūdavo kuo prabangesnes ir puošnesnes. Dar viena detalė - tai apykaklė. Vyriška apykaklė apsiauste (hauppelande) sutrumpėjo ir įgavo trikampę formą, kurią apsiūdavo voverės kailiu. Bet keičiantis mados tendencijoms, apykaklės vis kitaip deformuodavosi: tai būdavo žema ir stati, tai ovali, tai vėl trikampė. Svarbiausia tai, kad jos buvo siuvamos taip, kad iš po jų matytųsi apatinio rūbo dalis - tai ryški detalė vyriškame kostiume. Daugiasluoksnis rūbų nešiojimas skaitosi kaip detalė. To meto vyrai specialiai vilkėdavo skirtingų spalvų drabužius, kad vienas kitą pabrėžtų ir išryškintų, bei sukeltų prašmatnumo įspūdį, neleisdamas įsivyrauti monotonijai. Diržai - tai dar viena mėgiama vyrų rūbo dalis. Jie derindavo juos prie savo daugiasluoksnio rūbo, rinkdavosi su kuo prašmatnesne sagtimi, kuri būdavo puošiama įvairiais brangakmeniais, bei kaldinama iš brangaus metalo, bei dekoruojama plokštelėmis arba varpeliais. Kadangi sloksniuotas rūbų dėvėjimas plito visur, laikui bėgant ir dekoras pradėjo panašėti. Dar viena detale Burgundijos kilmingieji papildė savo madą. Jie pradėjo kimšti viršutinę vyriško kostiumo dalį, kad krūtinė atrodytų didelė ir plati. Kuo toliau, tuo daugiau buvo kuriama įvairių rūbo detalių, norint kūno duomenis ir formas padidinti, bei prailginti ar transformuoti, taip suteikiant didingumo įspūdį.
Viena iš kūno deformavimo dalių buvo vyrškas apavas. Jie pradėjo avėti itin ilgus batus, kurių smaigalys siekdavo net 60 cm., o tai jų figūrą vizualiai padarydavo ilgesne ir grakštesne, bet tokio ilgio avalynę galėjo avėti tik kilmingieji. Batų tipų buvo daug, pavyzdžiui raiteliai avėjo aulinius ir aukštus batus, kad jodami neprisitrintų kojų į balną. Miestiečiai ir žemesniojo sluoksnio žmonės avėjo plokščius arba atvirus batelius, kuriuos susijuosdavo virvelėmis, dirželiais ar susisegdavo sagtele. Kaip ir rūbai, taip ir apavas buvo dekoruojamas. Turtingieji savo batus puošdavo prakarpydami, išsiuvinėdami, puošniomis sagtimis, o pats batas buvo siuvamas iš minkštos odos. Taip pat vėlyvaisiais viduramžiais padą siūdavo iškart prie pėdkelnių, bet šitokia apranga avėdavo tik dvare.
Neatskiriama vyro kostiumo dalis buvo šukuosenos, bei galvos apdangalas. Jie nešiojo pusilgius, o kartais ir ilgus, bei garbanotus plaukus, kurie dengdavo ausis. Skusdavosi švariai veidą, bet madoje buvo ir įvariaformės barzdelės: stačiakampės, apvalios, su ūsais užriestais į viršų ir panašiai. Taip pat buvo mada nešioti barzdą, dažniausiai jas turėdavo riteriai, kurios būdavo ilgos, perskirtos per vidurį arba suskirstytos dalimis, kurių viena rišama auksiniu siūlų ar šiaip kokia virvele.
Galvas jie dengdavo įvairiai. Buvo madingi įvairūs gobtuvai. Kai kurie jų dideli, ilgi ir smailu galu. Juos taip pat puošdavo siuviniais, liežuvėliais (iškarpymais). Vėliau pasirodė kepurės, kurios turėjo įvairias formas - didelės ir plačios, cilindro formos ar dekoruotos plunksna. Vyrai mėgo nešioti kepurę pavadinimu šaperonas (chaperon), kuri panašėjo į tiurbaną ir buvo daroma iš ilgo audinio gabalo, bei sukama ant galvos, o kartais vieną jos galą palikdavo laisvai kyboti ant nugaros. Fetrines ir šiaudines skrybėles dėvėjo ne tik miestiečiai ar vargšai, bet ir turtingieji. Jie jas kabindavo ant virvelės, o po to ant kaklo, iš nugaros pusės. Keista, bet Burgundijos vyrai mėgo vualius, kuriais ne tik moterys, bet ir vyrai iškvėpinę padengdavo savo skrybėles.
Baigiantis gotikos periodui Burgundijos kilmingieji buvo mados diktatoriai. Vyrai labiau puošėsi nei moterys ir save labai prisižiūrėjo, bet baisiausia tai, kad nežinodami ką daryti, jie tiesiog laikui bėgant „perlenkė lazdą“ ir visa tai tapo tiesiog karnavalu.
Rasini sukure ir atliko analize EvillSpell
