dun dun dun, labai iskriptusietiska FF pavadinimu
"Extraordinaliu dzentelmenu lyga nr.2" ^_^ be aware of lietuveinian letters. Veikejai, kuriuos galit tiketis sutikti: Lekteris, Montekristas, Frankensteino monstras, Haidas, Operos Fantomas, V, Lestatas, Dorianas Grejus (extraordinalusis), Alukardas aka Drakula, Haris Poteris, Igoris.. jei gerai atsimenu, tai tiek ^^
Teh First Chapter, enjoy
Šaltą rudenio rytą, iki aušros likus dar kelioms valandoms, Lestatas tyliai barbeno pirštais į raudonmedžio stalo paviršių. Priešais įkyriai šviečiantis monitorius išryškino susirūpinimą išduodančius vampyro bruožus. Jis tyliai žiūrėjo į savo pirštus ir mąstė, ką rašyti toliau. Bėda ta, kad, įpratęs leisti biografijas, jis nebeturėjo nieko naujo papasakoti, nes visos jo paskutinės naktys buvo praleistos snūduriuojant dideliame name kažkokios salos užkampyje arba įsiveliant į įvykius, kurių tiek šimtmečių ugdyta savimeilė šiaip ar taip neleistų užrašyt. Apie aukas taip pat nieko per daug neprikursi: paaugliai niekada neatrodė tinkamas maistas, nėra ko stebėtis, kad po kelių mėnesių tokio raciono kažkodėl kyla depresija, o daugiau visi kiti, pradedant jaunomis merginomis ir baigiant sukriošusiais seniais, įpratę gert velniai žino kokius vaistus, turbūt patys net nežinodami, nuo ko jie. Lestato nugara nubėgo pagaugai, prisiminus kiek turėjo odos ir kraujagyslių sutrikimų, kol dar nekreipė dėmesio ar jo jaunoji auka vartoja kontraceptikus ar ne.
Praėjus dar vienam pusvalandžiui jo jautrias ausis pasiekė lauke sugirgždėjusių vartelių garsas, o tuoj pat ir pro durų plyšį laiškams ant grindų nusileidžiančio voko duslus bumtelėjimas. Lestatas lėtai niurzgėdamas atsistojo, pasiražė, tarytum dar atsimintų, ką reiškia būt gyvam, priėjęs pasilenkė ir nuo grindų paėmęs voką išsitiesė, tarytum dar atsimindamas, ką reiškia radikulitas. Vokas buvo tikrai gražus, stropiai sulankstytas, iš brangaus popierio, tačiau ne tiek reto, kad nebūtų galima nusipirkt bent keliose savo miesto raštinių prekių parduotuvėse, viduje esantis trumpas laiškelis truputį kvepėjo kambario smilkalais, levandomis ir kažkokiu itin brangiu rankų kremu, greičiausiai turinčiu kažką bendro su kažkuria banginio dalimi. Lestatas greit akimis permetė laiško turinį:
„Gerb. L de Lioncourtai,
Rašau Jums su didžia viltimi, kad galėsite atsiliepti į mūsų raginimą prisijungti prie Ekstraordinalių Džentelmenų lygos nr.2. Kaip žinote, šiame pasaulyje, kur žmonės jau pamiršo, ko jiems dėrėtų iš tiesų bijoti, su kiekviena diena daugėja mūsų egzistencijai pavojų keliančių priešų. Todėl kreipiuosi į Jus ir tikiuosi Jūsų supratimo bei noro prisidėti ir dalyvauti numatytuose projektuose, kuriuos pristatysime ir aptarsime Jums asmeniškai atvykus į 221b Baker Str., Whitechappel, London, G.B. Lapkričio 19 dienos vakare. Maloniai laukiame Jūsų dalyvavimo.
H. Lekteris ir co.“ Lestatas dar kartą žvilgtelėjo į patį voką, įdėjo atgal į jį laišką ir nusviedė kažkur ant spintelės. Tyliai burbtelėjo: „Tai psichas“ ir nupėdino toliau neproduktyviai leisti laiko prie 98-ųjų Windows kompiuterio. „Kaip greit lekia laikas...“ vėl pamanė ir nusprendęs, kad rytas tuoj tuoj išauš, nuėjo miegoti.
***
Kad ir kaip nepatikliai žiūrėjo į visą šitą keistą reikalą, Lestatas vistiek nusprendė susiruošti į kelionę. Naujoji jo biografija verkte verkė kokių nors įvykių, o ir šiaip jis neturėjo nieko idomesnio nuveikt. Beto, socialinio bendravimo įgūdžių lavinimas taip pat nepakenktų. Paskutinis vampyras, kurį jis buvo sutikęs, tai prieš kelis dešimtmečius sutiktas Drakula, kuris kažką neaiškiai pliurpė apie tai, jog savo knygose neturėtų išmastyt jokių nebūtų dalykų kaip antai „Drakulos dukters klubas“ ar kažką iš tos serijos, esą tai buvę jam įžeidimas. Ir šiaip jau pats legendinis vampyras atrodė lyg bandydamas prisiknist prie bet ko, kad tik būtų dėl ko susimušt. Rimtas pokalbis su juo buvo paprasčiausiai neįmanomas jau vien dėl tos priežasties, kad pats buvo apsivilkęs idiotiškais 40-tųjų vampyro imidžo rūbais. Toks vaizdas, kad kosplėjino jį kosplėjinantį B. Lugosi... Paskui taip pat greitai dingo kaip ir atsiradęs, dar sumurmėjęs kažką apie perilgas darbo valandas. Lestatas tik trūktelėjo pečiais, ir kas galėtų jį apkaltinti narcisizmu, kai aplink tokie idiotai?
Priešais jį atsivėrė vaizdas į didžiulį senos statybos pastatą, šiek tiek primenantį prestižinius bankus. Įėjus pro sunkias medines duris jį tuoj pat pasitiko dar labiau nei įprastai susikūprinęs ir dar labiau nei paprastai žalias Igoris, palydėjo iki pagrindinės salės, kurioje pagal planus turėjo įvykti Ekstraordinalių džentelmenų lygos nr.2 susitikimas. Prie šių durų Lestatą pasitiko šiek tiek žilstelėjusiais smilkiniais grafas Montekristas ir palydėjo į vidų. Net neapsidairęs šis iškart klestelėjo į artimiausią kėdę ir tik tuomet pirmiausia apžvelgė aukštom ir pilnom knygų lentynom apstatytas sienas. Iš susirinkusiųjų jau buvo minėtasis Montekristas, kažką negarsiai besišnekučiuojantis su Lekteriu, taip pat netoli sėdintis ir įtartinai į Lestatą panašus Dorianas Grėjus, kitame kambario kampe į sieną pasirėmęs dar labiau įtartinai į kandeliabrą spoksantis Fantomas, prie stalo dar tyliai sėdėjo ir Haidas, Frankenšteino monstras bei kažkoks Lestatui dar nepažįstamas kaukėtas vyriškis. Dar syki prasivėrus durims Igoris į vidų palydėjo ir Drakulą, kuris kategoriškai atsisakė palikt ant pakabos savo ryškiai raudoną paltą. Lestatas irzliai atsiduso, šio vampyro kolegos apranga pranoko visų jo fanų skonio supratimą bendrai paėmus.
-Gheghem! – garsiai atsikrenkštė Lekteris. – Norėčiau jūsų dėmesio, ponai!
Tačiau didžioji dauguma vis tiek atrodė nuobodžiaujanti, tik vienas Haidas, sėdintis arčiausiai ir įdėmiai stebėjęs šalia stovinčius abu viso reikalo organizatorius, kreipėsi į Montekristą:
-Žinai, tu kažkoks pasikeitęs... Tavo vyzdžiai labai išsiplėtę. Ar gerai jauties? Aš vistik daktaras...
Montekristas nulenkė žemyn galvą ir negarsiai tarė, tarytum sau:
-Dabar Persijoj gamina visai kitokius narkotikus, negu kad mano laikais...
-Taigi! – toliau tęsė Lekteris. – Kaip žinote, mes jus pakvietėme čia dėl labai rimtos priežasties...
Tačiau Lekteris ir vėl nustojo kalbėti, visi buvo užsiėmę savais reikalais: Lestatas,vis žvairuodamas į Alukardą, mintyse skaičiavo žodžio „neskoningas“ sinonimus, Dorianas Grėjus jau buvo spėjęs lentynoje susirasti Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretą“ ir labai susikaupęs jį skaitė, o, abu vienodai nustebę, Fantomas ir V įdėmiai žiūrėjo į kitoje stalo pusėje sėdintį Frankenšteino monstrą, kuris ant galvos buvo užsimovęs šviesiai rudą popierinį maišelį su iškirptomis skylėmis akim ir atvirkščiai užrašytomis žaliomis raidėmis kažką apie ozono sluoksnio išsaugojimą. Kambaryje įsiviešpatavusioje tyloje V pasiemė nuo žemės savo vyrišką lagaminą ir jame pasirausęs ištraukė gražiai į permatomą maišelį supakuotą tokią pačią kaukę kaip jo bei peruką. Stumtelėjęs per stalą link Frankenšteino monstro, pritariamai linkelėjo galvą kai šis klausiamai pažiūrėjo ar tikrai gali paimti. Tuomet V vėl truputį pasirausęs savo lagamine, ištraukė dar vieną tokį patį maišelį ir ištiesė jį Fantomui. Šis primerkęs akis įdėmiai pažiūrėjo į V ir piktai atkirto:
-Atsikabink. – truputį dar pagalvojęs kreipėsi į abu kambario gale stovinčius vyrus, pirštu rodydamas į V. – Iš viso, iš kur jūs šitą ištraukėt? Man jis nepažįstamas, ir abejoju, ar išvis jį čia kas pažįsta.
-Tai ponas V. – atsakė Lekteris į visų pakeltus veidus. – Manau, jis tikrai vertas būti mūsų rate ir tikiuosi, kad puikiai visi sutarsime. Pakviečiau, nes mums nutiko laimingas atsitiktinumas netikėtai susitikti prie Londono parlamento rūmų.
Fantomas norėjo dar kažko klausti, bet pagalvojo, kad protingiau bus patylėt ir pažiūrėt, kaip viskas klostysis toliau.
-Taigi, - tęsė Lekteris. – nebesikartosiu ir tikiuosi, kad būdami visi protingi vyrai, jau spėjote susigaudyti, kodėl būtent esate čia.
- Ak tiesa, - pertraukė Lekterį Fantomas. – o kodėl čia nėra moterų? Juk anoje kompanijoje tai buvo...
- Tau tikrai čia trūksta moters? – paklausė Alukardas, prisiminęs, kad anoje kompanijoje buvo Mina ir kad dabar Minos vietą užėmusi moteriškė tikrai nepadarytų visos šios veiklos tokios smagios, kokia ji žada būti.
- Moteris... Aš norėčiau moters...
Visi trumpam nutilo ir sužiuro į iki šiol tyliai sėdėjusį Frankenšteino monstrą. Matydamas besikeičiančią atmosferą Lekteris vėl krenkštelėjo ir tęsė:
- Manau, kad mūsų veikla ir darbo rezultatai bus šiek tiek produktyvesni, jei išvengsime mus blaškančių dalykų... – Atsakė Lekteris, nervingai žvilgčiodamas į Dorijaną. - Štai čia turiu paruošęs sarašą žmonių, su kuriais turėtumėme susitvarkyti pirmiausia. – Ir nuo stalo paėmęs lapus pradėjo juos dalinti salėje esantiems svečiams. – Prašau, ponai.
- Kas čia per velnias?! – pasibaisėjo ant stalo lapą nutrenkęs Haidas. – Tu čia įrašei net Bon Jovi! DJ Momo įtraukt nenori?
- Be to, aš taip pat turėjau muzikinę karjerą, nematau čia nieko blogo. – Pridūrė Lestatas.
- Aš apie muzikinę karjerą nieko ir nesakau, tačiau šis veikėjas buvo sudalyvavęs filme, kuris ypač pagadino tavo rušies įvaizdį. – Atsakė Lekteris, kreipdamasis į Lestatą.
Staiga, visiems dar tik pradėjus nagrinėti aukų sąrašą, prasivėrė durys ir į vidų nedrąsiai žengė vaikinukas, kuris pagal savo metus ir išvaizdą atrodė šiek tiek durnesnis, nei turėtų būti. Jis negarsiai krenkšelėjo ir apsidairė po salę susižavėjimo pilnomis akimis. Deja, to paties pasakyti apie kitus sėdinčiuosius nebūtų galima. Visi pasipiktinę pasižiūrėjo į Lekterį ir labai labai labai kantriai laukė pasiaiškinimo.
- Na na, ponai, nėra ko nerimauti, esu tikras, kad čia tik nesusipratimas. – Ir greit nuskubėjo prie vaikinuko. – Na, Hari, gal būtum malonus ir pasiaiškintum, ką čia veiki?
- Atvykau, nes taip buvo parašyta kvietime.
Lekteriui pasirodė, kad jis jau girdi, kaip po apsiausto skvernu Fantomas mezga kilpą. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvėjų, kada jis gailėjosi turintis tokius aštrius penkis pojūčius. Lekteris nuėmė Hariui nuo akių akinius, kurie neatrodė idiotiškos formos tik vienam Alukardui, apžiūrėjo, vėl uždėjo šiam ant akių ir tarė:
- Žinai, tavo akinių stiklai didina ne daugiau nei celofano maišelis nuo V perukų. Tu tikrai mėginai skaityt, kas parašyta ant voko?
- Atsiprašau, aš žinau, kad kvietimas buvo adresuotas Sneipui, tačiau pastaruoju metu jis labai užsiėmęs, todėl pagalvojau, kad galėčiau padėti vietoj jo... Aš dar galėčiau jam perduot laišką!
- Ne, nebereikia. Jau vėlu. Gali eit sau.
Ir Hariui nieko nebespėjus pasakyt Lekteris jį išgrūdo pro duris. Atsigrežęs atgal ir apžvelgęs visų surūgusias minas Lekteris nuo kampe stovėjusio staliuko paimė didelę lėkštę su pyragaičiais ir padėjo ant pagrindinio stalo sakydamas:
- Na na, ponai, nėra ko nerimauti, štai, pasivaišinkite, labai puikūs pyragaičiai.
- Pats kepei? – Pasiteiravo Haidas, nepatikliai žiūrėdamas į pyragaičių pilną lėkštę.
- Ne, jie iš „Mrs. Lovett“ kepyklos. Puiki kepykla, esanti Londone, galėtų atidaryt daugiau.
Po šių žodžių Dorianas truputį pasilenkė į šoną nuo stalo ir stengdamasis neatkreipt dėmesio į delną iškosėjo prakąstą pyragaitį, kol tuo tarpu šiek tiek į viršų V dovanotą kaukę pasikėlęs Frankenšteino monstras šveitė jau antrą, visai nekreipdamas dėmesio į vykstantį pokalbį.
- Em... – negarsiai pradejo kalbėti V, žiūrėdamas į neseniai išdalintus aukų sąrašus. – Bet gal galėtumėm išbraukt Betmeną?...
- O tau jis taip patinka, kad net peilis nepakils? – pasigirdo iš Haido pusės.
- Jokių slaptų simpatijų jam nejaučiu, tačiau čia irgi vienas iš Alano Moore kūrinių... – nutęsė V. – Kaip ir komiksas „The League of Extraordinary Gentlemen“...
Daugiau Haidas nebesiginčyjo, tik kažką sau sumurmėjo, jog jam Malkovičius patiko daug labiau. Tuo tarpu Lestatas su Alukardu pirmą kartą per visą vakarą dalinosi vienodom mintim – jiem abiem buvo visiškai vienodai, prieš ką reiks kovot.
- O kur tavo ginklai? – Paklausė Lestatas, žiūrėdamas Alukardui į juosmenį. – Nejau neturi su savim tų dviejų visam internete apdainuotų šautuvų?
- Turiu.
- Kodėl nesimato?
- O nori, kad matytūs?
- Čia ką, stebuklingos galios?
- Aha, galiu padaryt, kad matytūsi ir trečias mano ginklas, ne tik šautuvai. – Plačiai išsišiepė Alukardas. Daugiau Lestatas į jo juosmenį niekada nebežiūrėjo.
- Nesvarbu, o kuo dar tavo vampyriškos galios skirias nuo mano?
- O tai kad aš tavo irgi nežinau.
- Na, pavyzdžiui, tu negali perskrist per didesnius vandens telkinius, ane?
- Kaip ir.
- Tai tu lievas.
- Bet man saulė neturi jokios įtakos.
-...Man ir... – atsakė Lestatas, į šoną nusukdamas ryškiai bronzinį veidą.
- Gheghem! – salės gale vėl garsiai atsikrenkštė Lekteris. – Ponai, prašau dėmesio! Taigi, jau visi gavote lapus, apie tai, ką kaip kur kada ir kodėl pribaigt paprašysiu pasilaikyt pasiūlymus šiek tiek vėlesniam laikui, o dabar, pagal visą suplanuotą tvarkaraštį, kad negaišt laiko, paprašysiu jūsų visų keliauti kartu su manimi į tam specialiai paruoštą erdvėlaivį!
- Aš atsisakau. Kategoriškai. – atsiliepė Fantomas.
- Oi, atsiprašau, turėjau galvoje laivą...
- Aš nenoriu! – sunerimo Frankenšteino monstras.
- O tau kas netinka?
- Po paskutinės kelionės į Šiaurės Ašigalį nebelabai pasitikiu laivais... Beto, jūs nei vienas nenorit žinot, kas būna, kai sergu jūrlige.
- Eh, na niekis, ką nors sugalvosim. – Atsakė giliai atsikvėpęs Lekteris.
- Ei, ei, ei! Man, tiesą pasakius, taip irgi nelabai tinka... Gal būtų galima pirma susitvarkyt su Anglijos atliekom...? – Pasiteiravo Alukardas.
Lekteris dar giliau atsikvėpė:
- Viskas bus gerai, aš pasirūpinau sutvarkyt reikiamus dokumentus ir šiaip ar taip gavau leidimą tau leist išvykt iš DB teritorijos.
- Šuva... – Pasigirdo tylutė pašaipos gaidelė iš Lestato pusės.
Tačiau savo apdairumu Lekteris spėjo visus išvaryt iš salės Alukardui dar nespėjus griebtis savo šautuvo.
***