|
Proza
Dec 15, 2006 10:01:07 GMT 2
Post by sepulture on Dec 15, 2006 10:01:07 GMT 2
cia dedu vieno rasyko is rasyk.lt(tkrai nepasigailesit perskaite:D)
ir nusijuokė drakonas atvira liepsna. “ Citata iš „Legendos apie šmaikštuolio mirtį“
Vampyriško verslo ypatumai
Vikrioji karalystė. Milijonas metų prieš bet kokią erą.
†
Šalia šimtamečio miško, ant saulutės nutvieksto ąžuolinio suoliuko sėdėjo stambus žilabarzdis karys Flapis ir jo pašnekovas - verslininkas Morkavas.
- Aš jau senas, - sumurmėjo Flapis, - niekaip nepajėgsiu. - Viskas bus gerai, - ramino karį šalia sėdėjęs verslininkas, - tai tik paprastas vampyras žmogėdra. Aš tave seniai pažįstu… dar ne tokius anksčiau žudei, tikrai pajėgsi. - Taigi, žudžiau, - pritarė karys, - bet tu nori, kad aš jį tau gyvą parvesčiau! - Nebe tie laikai, - liūdnai tarė verslininkas, - žmonės tų negyvėlių jau iki ausų prisižiūrėję. Niekas už negyvą vampyrą nei sidabrinuko nemokės. O štai į gyvą iš visų pakampių suplūs pasižiūrėti. - Yra tiesos tavo žodžiuose, - susiraukė Flapis ir nusispjovė sau po kojom. - Pelnas per pusę. - Per pusę? - Apsimestinai nustebęs paklausė Morkavas, bet pamatęs rūstų kario veidą nusileido. - Gerai jau gerai, - suurzgė jis, - per pusę. Beje... Tu tik ką pradėjai man dirbt. - Ir? - Marš prie darbo! Flapis paniekinančiai nužvelgė užsakovą, pasitaisė šarvus ir lėtai, stenėdamas užsiropštė ant savo rožinės spalvos žirgo. - Pasakysi nors vieną nešvankų juokelį apie mano arklį, nurėšiu ausis, - pagrąsino karys pamatęs verslininko veide kreivą šypsnį, - beje, labai geras žirgas. - Ir spalva šauni, - sumurmėjo Morkavas, išsisuko nuo spyrio, kuriuo jį dosniai norėjo pavaišinti karžygys, ir greit liuoktelėjęs per suoliuką nuskuodė į mišką, - po savaitės, kad man būtum! - Riktelėjo jis. - Snargliastraublio vaikas, - nusikeikė Flapis, užsimaukšlino savo apsitrynusį melsvą šalmą ir paragino gyvulį, - Nuo, Rūžavai, nuo!
††
Miško viduryje stovėjo nedidelis kalnas, o kalne, lyg akla akis, tamsavo ola. Toje oloje, kadaise, lizdus suko ir kiaušinius perėjo kraupūs juodieji drakonai, šiurpinę miško gyventojus savo negailestingumu. Bet kažkurią dieną, į tą olą atrėpliojo kažkas dar kraupesnis ir drakonus suėdė. Sena, nemirtinga banšė, mažutėliams nykštukams pasakodavo, kad šis kažkas kraupus dar tris dienas oloje gyvenęs, o paskui lėtai išrėpliojęs pietų link. Nuo tų laikų, nei vienas miško padaras, keliavęs į pietus, niekada atgal negrįžo… Kalną visi apeidavo didžiausiu lankstu ir niekas nedrįso prie jo artintis jau daugelį dešimtmečių. Šios istorijos nebuvo girdėjęs tik vampyras žmogėdra, kuris prieš keletą metų, ramiausiai, su visais savo daiktais (karstu bei puodu žmonėms virti), atsikraustė olon. Gyveno jis vargo nematydamas, naktimis po aplinkinius kaimelius slampinėdavo, nešvankiais užrašais namelių sienas aprašinėdavo, o kartais prigriebdavo kokį ne itin blaivų žmogelį naktipiečiams. Niekas mėnesių mėnesiais jo ramybės nedrumstė, todėl vampyras atsipalaidavo, budrumą prarado ir per savo kvailumą vos nenusprogo iš netikėtumo, kai vieną naktį, šviečiant mėnulio delčiai, prie jo olos sučežėjo kažkieno žingsniai ir pasigirdo storas, irzlus balsas: - Vampyre, tu ten? O taip, jis buvo ten, bet žado netekęs, ir niekaip žodžio negalėjo išspaust. - Ei? Miegi? - Kfas tfffu, - išstenėjo vampyras. Prastai jam gavosi, nes jau kelis šimtus metų su niekuo kalbėjęs nebuvo. Atsikrenkštė ir džeržgiančiu, šnypščiančiu balsu dar kartą paklausė: - Kas tu? - O, tai visgi esi namie! - nudžiugo kažkas pries olos angos, - išlįsk, pamatysi. Vampyras sutrikęs numetė į olos kampą apgraužtą dubenkaulį ir pradėjo lėtai slinkti išėjimo link. - Gal gali paskubėt? - piktinosi netikėtas svečias. Vampyras prisimerkė ir aiškiai pamatė atėjūną. Senas, žilas dėdė, apsikarstęs sunkiais aprūdijusiais šarvais, smirdintis šviežiu česnaku, kuris rodė vyrą esantį ne iš kelmo spirtą, jei jau sugebėjo šį augalą nurungti. Tais laikais česnakai nebuvo mažyčiai, nepavojingi augalėliai. Jie buvo didžiuliai, turėjo siaubingus nasrus ir ėdė viską, kas pro šalį eidavo. Vampyrai česnakų paniškai bijojo ir nekentė, nes ne kartą buvo nuo jų nukentėję. Tiesą sakant, ta baimė išsilaikė iki šių laikų, nors česnakai evoliucionavo ir jau niekam pakenkti nebegali. Vampyras susiraukė: - Tu smirdi, - pareiškė jis, - neisiu arčiau. Žmogelis pakėlė ranką ir pauostė savo pažastį. - Visai nesmirda, - įsižeidė jis. - Česssssnakas, - sušvokštė tamsos padaras. - Aaa… štai kas, - pagaliau suprato karys, - teko su vienu susigrumti pakeliui. Žinai, kol iki tavęs nuėjau, mane sukandžiojo ziumziai, tie maži skraidantys kraugeriai, nusideginau rankas braudamasis per nuodingų gebenių plantaciją, o mano žirgas, jojant per pelkę, susirigo melsva ir tapo skaisčiai žydras. Todėl nebenervink manęs ir prieik artyn. Pabaisa užsispaudė nosį ir atsargiai prisiartino prie atėjūno. - Na, štai, dabar kita kalba, - nudžiugo karys ir truputį nustebo, pamatęs, kad vampyras ūgiu tesiekė jo pečius, buvo plikagalvis ir ėjo artyn susisupęs į minkštą chalatą. - Ko iššš manęs nori? - paklausė kraugerys. - Atėjau tavęs paimti į nelaisvę, - rimtai pareiškė Flapis (Taip, tai buvo jis). - Hmmm... - numykė vampyras, - galima klausimą? - Klausk. - Kodėl ne užmušti? Kodėl ne užmušti manęs atėjai? - Ilga istorija... - numurmuliavo karys, bet vampyras jo nesiklausė. - Kai jaunas buvau, - tęsė jis, - atjodavo šššaunūs riteriai, atjodavo ant baltų žirgų ir šaukdavo man iš tolo apie šviesą, gėrį, šaukdavo, kad aš blogis ir man reikia mirti vardan pasaulio skaistybės. Maldavo visokį gražų šūdą... O kas dedasi šššiais laikais? Atjoja kažkoks sukriošes senis ant žydro ponio ir pareiššškia, kad ima mane į nelaisvę... Kur pasaulis ritasi? Kuomi tu, bliamba, mane laikai? Flapis sutriko. Tokios kalbos iš vampyro nesitikėjo, ginkit dievai, kaip nesitikėjo, todėl tik po ilgos pauzės atsakė: - Už negyvą vampyrą šiais laikais niekas aukso nebemoka. - Tada galima dar vieną klausimą? - pasiteiravo vampyras ir žengtelėjo žingsnelį atgal, mat česnako kvapas, sklindantis nuo kario, prasimušė net pro užspaustą nosį, - Kokiais būdais tu mane į nelaisvę imsi? Apie tai karžygys pagalvojęs nebuvo. Manė, pritvos vampyrą kardo plokštuma ir parvilks namo, bet vampyrui staiga atsidūrus jam už nugaros, šį planą teko atidėti į šalį. - O tu - vikrus, - pagyrė Flapis pabaisą. - Dėkui, - išsiviepė kraugerys, - užtat tu nelabai. - Kai jaunas buvau... - Baik, - nutraukė vampyras Flapį, - žinau žinau, plikom rankom tokius kaip aš gaudei, smaugei ir taip toliau. - Būtent! - sušuko karys, bet pamatęs pabaisą kikenant, susiraukė - tyčiojies! - Būtent. - Koks tavo vardas, vampyre? - Esu didysis graf... - ... grafas, tamsos valdovas, viso pasaulio siaubas, bla bla bla, - dabar jau iš vampyro šaipėsi Flapis, - o rimčiau? Kraugerys pamatęs, kad jo šaunūs titulai kariui jokio įspudžio nedaro, atsakė: - Eflas. Eflas Dantena. - Esi šaunus vampyras. Kodėl gi tau nėjus su manimi? - Esi šaunus karys, kodėl gi tau netapus mano pietumis? - Tu jau senas, nepajėgsi manęs užmušti, - palingavo galva Flapis, - geriau einam. - Tu irgi senas, - atsiliepė vampyras, - nepajėgsi manęs paimti į nelaisvę. Taigi, kodėl tau nepalikus vargšo, seno vampyro ramybėj ir nėjus kibėni fėni nuo mano vargšės galvos? - Bet man reikia vampyro, - nenusieleido karys. - Sakai reikia ir viskas? - grobuonies akys klastingai sužibėjo, o balsas tapo švelnus ir tyras, lyg nekaltos mergelės, - Jei reikia - bus. Pažvelk į mano gražias (hipnotizuojančias, migdančias) akis. Pažvelk... Flapis pažvelgė.
†††
Karys pabudo ir nesuprato kur esąs. Virš galvos šlamėjo medžių vainikai, pūtė silpnas vėjelis, į tarpkojį kando uodas, o sušikti šarvai siaubingai nuspaudė nugarą... Flapis pabandė prisiminti kas nutiko. Aha, vampyras kažką pradėjo kliedėti apie gražias akis ir kaip psichas ėmė artintis, vis kalbėdamas mielus žodžius, o kai priėjo prie pat - gavo kumščiu į snukį, nugriuvo ir buvo tuoj pat surištas. Vargšas kraugerys tikėjosi tokiais pigiais triukais seną kovų vilką užburti, užhipnotizuoti. Va taip ir būna, kai visą gyvenimą tik pienburnius jaunikaičius ant baltų žirgų žudai. Vat štai seno kario ant, po velnių, žydro arkliuko įveikti nepavyko. Nes senas karys jau žlibas, sunku jam įžiūrėt tas vampyro akutes, tuo labiau tokioj tamsybėj. Viską prisiminęs, Flapis sunkiai atsistojo, paglostė šalia besiganantį žirgelį, kurį, matyt, teks perkrikštyti Melsviu, ir pasimėgaudamas sutraiškė didelį riebų ziumzį, sukusį ratus aplink kario galvą. - Eflai mielas, gyvas tu dar ten? - paklausė Flapis, batu pasipirdamas tvirtai užrištą maišą, kuriame, kiek jis prisiminė, tūnojo vampyras. Ne savo noru, žinoma. - Aššš jau tūkstantį metų kaip miręs, - atsiliepė duslus balsas iš maišo. Karys patenkintas išsiviepė. - Sakiau, kad maiše saulė tavęs nepasieks, - kalbėjo jis masažuodamasis užtirpusią nugarą. - Kad tave ziumziai sugeltų, - palinkėjo Eflas. Flapis plačiai nusižiovavo, nusispjovė, o tada stenėdamas užkėlė maišą ant arklio. - Na, kūtvela tu mėlynkaili, judinkis, - paragino žirgelį karys besiropšdamasis į balną, - kai grįšim, duosiu tau kumelę. Arkliukas džiaugsmingai sužvengė ir pasileido ristele. Takelio miške nebuvo, todėl teko brautis tiesiai per krūmynus, dilgėlynus ir visokius kitokius ynus keletą valandų, kol miškas baigėsi. - Hehe, - nusijuokė karys, - lengvai parjojom. Vampyre, kaip manai, kodėl mūsų niekas neužpuolė? Visada kasnors užpuola. - Aššš alkanas, - sušvokštė kraugerys, - tik paskutinis kvailys artinsis prie alkano vampyro. - Net jei šis maiše? - paklausė Flapis. - Net jei šis maiššše.
††††
Po savaitės.
Morkavas stovėjo pasirėmęs į reklaminę savo zoosodo iškabą ir rūkė pypkutę, kartais vis išpūsdamas dūmų ratilus. "Fantastinių gyvių ir negyvių zoosodas! - skelbė iškaba, - Vienintelis vienaakis vienaragis! Vampyras! Bei kitos stulbinančiai retos būtybės! Įėjimas beveik nemokamas - tik 10 auksinių! ". - Na, verslininke, kaip pelnas? - už nugaros suskambėjo balsas. Morkavas apsisuko ir išvydo Flapį. - Šūdinas tas verslas. Nėra lankytojų. - Gal todėl, kad tavasis vienaragis tėra paprastas arklys su priklijuotu karvės ragu? - Ten puikiai padirbėta. Niekas negali net įtart. - Žinoma, negali... kurgi ne... - Nesišaipyk, - nutraukė karį verslininkas, - einam, viską aprodysiu. Praėję pro girgždančius vartelius jie pateko į seną daržinę be stogo, kurioje palei sienas buvo sustatyti šeši narvai su gyventojais. Tyliai zvimbė musės, prunkštė netikras vienaragis. - Na, apsižvalgyk, - paragino Morkavas Flapį. Karys priėjo prie pirmojo narvo, pabandė ką nors įžiūrėti viduje, bet ten nieko nebuvo. - Hmmm... - Perskaityk paaiškinimus, - priminė verslininkas krapštydamasis savo riebią nosį. Senasis karžygys pastebėjo, kad ant kiekvieno narvo kabo po lentelę. - "Nematomi vilkolakiai. Įdėmiai nežiūrėti. Pyksta", - garsiai perskaitė jis, - Ir tu manai taip apgausiąs žmones? - Kaimiečiai tamsūs, jiems kas... - Tamsūs, bet ne visiški kretinai. Aš pats kaimietis. - Pfff... Karys nužingsniavo link kito narvo, kuriame lakstė trys raudonai nudažytos katės. - "Impas. Greit laksto. Atrodo, kad yra daugiau nei vienas. " - perskaitė karys ir pradėjo kvatotis, - Cha! Nu tie vilkolakiai tai dar dar, bet jau čia... - Nesišaipyk, - susiraukė Morkavas, - vaikai tiki. - Et, šarlatanas tu. Morkavas nutylėjo, o karys apžiūrinėjo toliau. Pusaklis arklys su priklijuotu karvės ragu ("Vienaragis"), miško gnomas ("Grėsmingas raganius") bei dar vienas arklys, visas apklijuotas plunksnom ("Pegasas"). - Užtat aššš tikras, - iš paskutinio narvo atsklido šnypščiantis balsas. - Sveikas, vampyre, - pasisveikino karys, - kaip gyveni? - Negyvenu aššš, juk sakiau, kad aš mi... - Taip taip, man nesvarbu. Kaip laikais? - nutraukė kraugerį Flapis. - Valgyt noriu. - Tai tavęs čia nemaitina? - nustebo karys ir klausiamai pažvelgė į verslininką. - Kuomi, bliamba, tu galvoji, aš jį maitinsiu? - sušuko Morkavas, - jis tik žmones teėda. - Taigi padvės. - Nepadvės. - Ech... na tau geriau žinot, - nebesiginčijo karžygys, - padaryk, žinai ką? Ogi visus tuos netikrus gyvius panaikink, palik tik tą kraugerį... - Ir? - Va tam kraugeriui pastatyk narvą kieme. Palik jame tik karstą ir aptverk tvorele. Naktimis žmonės suplūs pasižiūrėti į šiurpų vampyrą ir tu praturtėsi! - Kokiu būdu? - nesuprato verslininkas. - Suvenyrai! Atidaryk parduotuvėlę, pardavinėk joje mažyčius karstukus su vampyriška atributika, kryželius ir kitokį šlamštą. Morkavas plačiai išsiviepė ir iškratė iš pypkutės sudegusį tabaką. - Sukrausi man turtus, vampyrėli, - tepasakė jis, o kraugerys atsakydamas piktai sušnypštė.
†††††
Dar po savaitės
Morkavas skaičiavo savo auksą. Vien per savaitę (sukišus šiek tiek pinigų reklamai) verslininkas praturtėjo dvigubai. Žmonės atkeliaudavo iš aplinkinių kaimų ir netgi miestų, visi norėjo pasižiūrėti į kraupų vampyrą. Netgi dienomis aplink karstą stoviniuodavo žioplių minios, ir, žinoma, beveik kiekvienas nusipirkdavo kokį nors dalykėlį: tai kryžiuką, tai karstuką, tai žvakutę su vampyro atributika arba bent įmesdavo monetėlę į dėžutę su užrašu "paaukokite nykstančių vampyrų išsaugojimui". Viskas buvo gerai, bet vampyras vis prašė ėsti, viliojo artyn prie narvo žioplius, stengdavosi prigriebti kokį per arti priėjusį žmogelį ir vis kartodavo "aššš alkanas". Morkavo nuostabai, vampyras nei sulyso nei tapo bejėgis, o netgi atvirkščiai - įgavo daugiau jėgų, oda šiek tiek paraudo. "Viestiek nėra kuomi jį šerti", - galvojo verslininkas, - "Nepadvės". Ėjo savaitės, Morkavas krovėsi turtus, Flapis irgi gaudavo savo dalį, viskas buvo puiku, kol vieną saulėtą rytą, verslininkas, išėjęs iš namų pamatė siaubingą reginį. Vampyras gulėjo šalia savo karsto, visas nutviekstas saulės... - O dieve, - supanikavo Morkavas, - nejaugi padvėsė? Mano turtų šaltinis?! Pribėgęs prie narvo pažvelgė į ramų kraugerio veidą ir pradėjo keiktis. - Snargliastraublio vaikas, kur dabar aš tave padvėsusį dėsiu? Kam tu man toks? Ir tada jam šovė paskutinė pelninga mintis: "Išrausiu ir parduosiu vampyro iltis! Bus nemenka kompensacija už praradimą! ". Greit nubėgo namo ir grįžo nešinas didelėm kalvio replėm. Iš kišenės išsitraukė raktų ryšuliuką, truputį užgaišęs rado reikiamą ir atrakino narvo duris. Vos tik durys atsivėrė - vampyras pašoko ir griebė žmogelį už gerklės: - Iltis rausi, ką? Morkavas abstulbęs tik kažką neaiškaus sumykė. - Matai ką padarėt? "Nepadvės"?! Nepadvėsiau! Užsigyvybinau! Tapau gyvas, bliamba. Verslininkas žvelgė į užpuoliką vis labiau išsprogstančiom akutėm. - Tapau sušiktas mirtingasis, kuris nei velnio nebijo saulės, ir miega naktimis. Spėk, ar pasakysiu tau ačiū? Eflas stipriau spustelėjo verslininko kaklą. Kažkas trekštelėjo ir Morkavo kūnas, be gyvybės ženklų susmuko ant narvo grindų. Buvęs vampyras užsimetė sunkų verslininko kūną ant pečių, ir neskubėdamas (atrodo, netgi mėgaudamasis saule) patraukė miško link. - Aššš alkanas, - dar sumurmėjo nueidamas ir apsilaižė, - Senų įpročių sunku atsisakyti...
|
|