Post by sepulture on Oct 30, 2005 22:15:45 GMT 2
Francoise Sagan
Sveikas, liûdesy
Ið prancûzø k. vertë Laima Rapðytë
126 p., nespalv., kietas virð.
Formatas: 12x19 cm
Alma littera, 2005 m.
ISBN 9955084936
Vid. kaina knygynuose 16.00 Lt
Anotacija:
Fransuaza Sagan (1935 – 2004) – prancûzø romanistë ir dramaturgë. Bûdama 19 metø, F. Sagan sukëlë sensacijà, kai jos pirmasis romanas “Sveikas, liûdesy” þaibiðkai tapo perkamiausia knyga. Nors knyga turi aiðkià siuþetinæ linijà (septyniolikmetë stengiasi uþkirsti kelià naujoms tëvo vedyboms), svarbiausia èia intensyvus emocinis herojës pasaulis: jaunatviðkas vienatvës, ilgesio ir meilës iðgyvenimas, santykis su turtingø þmoniø gyvenimo nuobodþiu.
Iðtrauka:
Sudie liûdesy
Sveikas liûdesy
Tu þvelgi á mane ið kambario sienø
Tu þvelgi á mane ið akiø kurias myliu
Tu visai nedvelki nykybe
Nes lûpos net vargingiausios nuðvieèia
Tave ðypsniu
Sveikas liûdesy
Mylinèiø kûnø meile
Meilës galybe
Kurios ðvelnumas iðkyla
Kaip pamëklë bekûnë
Apviltas prote
Liûdesy graþiaveidi.
Polis Eliuaras1 <1 Vertë Juozas Subatavièius.>
Pirma dalis
Pirmas skyrius
Ðito nepatirto, dirginanèio ir saldaus jausmo, kuris ákyriai persekioja, nesiryþtu pavadinti graþiu ir iðkilmingu vardu – liûdesys. Ðis jausmas toks didelis, toks egoistiðkas, kad beveik gëdinuosi jo, o liûdesys man visada këlë pagarbà. Anksèiau að neþinojau, kas tai yra; buvau patyrusi nuobodulá, kartëlá, reèiau – sàþinës grauþimà. O dabar mane gaubia kaþkas dirglus ir ðvelnus kaip ðilkas ir atskiria nuo kitø.
Tà vasarà man suëjo septyniolika metø, ir að buvau visiðkai laiminga. “Kiti” – tai mano tëvas ir Elzë, jo meiluþë. Noriu ið karto paaiðkinti situacijà, nes ji gali pasirodyti dviprasmiðka. Tëvui tada sukako keturiasdeðimt, ir jis jau penkiolika metø naðlavo; tai buvo jaunas, energingas, patrauklus vyriðkis, ir, gráþusi ið pensiono prieð dvejus metus, að kaipmat supratau, kad jis turi moterø. Sunkiai susitaikiau tik su tuo, kad jos kas pusmetá keitësi. Bet netrukus jo þavesys, naujas nerûpestingas gyvenimas ir mano paèios polinkiai padëjo apsiprasti su ta mintimi. Mano tëvas buvo lengvabûdis þmogus, bet apsukriai tvarkë savo reikalus; jis lengvai susiþavëdavo ir greit atðaldavo, ir patiko moterims. Að iðkart já pamilau, ir visa ðirdimi, nes jis buvo geras, dosnus, linksmas ir labai prisiriðæs prie manæs. Neásivaizduoju geresnio draugo ir ádomesnio paðnekovo. Ðios vasaros pradþioje jis buvo ypaè jautrus: paklausë, ar atostogaujant manæs neerzintø Elzë, dabartinë jo meiluþë. Að kaipmat já nuraminau, nes þinojau negalintá apsieiti be moterø, o antra vertus, maniau, kad Elzë mums nekliudys. Tai buvo aukðto ûgio rudaplaukë mergina, puskekðë ið demimondo. Ji dirbo statiste Eliziejaus laukø studijose ir baruose. Buvo miela, gana paprasta ir be ypatingø pretenzijø. Be to, mes tu tëvu per daug dþiaugëmës galëdami kuo greièiau iðtrûkti ið miesto, kad á kà nors kreiptume dëmesá. Jis buvo iðnuomojæs didelæ baltà vilà prie Vidurþemio jûros, nuoðalià ir þavià, – apie jà mes tik ir svajojome, kai uþëjo pirmieji birþelio karðèiai. Ji stovëjo iðkyðuly, aukðtai virð jûros, nuo kelio goþiama puðyno; siauras takelis statmenai leidosi á maþytæ aukso smiltim nuþertà álankëlæ, apsuptà rusvø uolø, skalaujamø jûros.
Pirmosios dienos buvo nuostabios. Valandø valandas drybsojome pliaþe, alpdami nuo karðèio, ir pamaþu sveikai, rudai ádegëme; tik Elzë baisiai kentëjo, nes oda jai paraudo ir ëmë luptis. Tëvas darydavo sudëtingà kojø gimnastikà, norëdamas nusimesti pilvukà, kuris jau ëmë ryðkëti, o tai visai nesiderino su jo donþuaniðkais polinkiais. Nuo ankstyvo ryto sëdëdavau vësiam ir skaidriam vandeny, nardydavau ir taðkydavausi ið visø jëgø, kad neliktø jokio Paryþiaus pëdsako, në vienos miesto dulkelës. Iðlipusi ið vandens, iðsitiesdavau ant kranto, pasisemdavau pilnà saujà smëlio ir stebëdavau, kaip pro pirðtus teka gelsva ðvelni srovë; galvodavau, kad panaðiai bëga laikas, kad ta mintis visiðkai paprasta ir kad paprastos mintys labai malonios. Buvo vasara.
Ðeðtàjà dienà pirmàkart pamaèiau Sirilá. Jis plaukë nedidele burine valtimi palei krantà ir ties mûsø álanka apsivertë. Að padëjau jam iðsikapanoti ir, mums abiem juokiantis, suþinojau, kad jo vardas Sirilis, kad jis studijuoja teisæ ir dabar atostogauja su motina gretimoje viloje. Jis turëjo romëniðkà profilá, buvo tamsaus gymio, atviro veido, ðvieèianèio savotiðku globëjiðku ramumu, kuris man patiko. Ðiaip að vengiau universiteto studentø, ðiurkðèiø, susirûpinusiø savimi, ypaè savo jaunyste, kurioje jie sëmësi dramatiðkø iðgyvenimø arba ieðkojo preteksto nuoboduliui. Að nemëgau jaunimo. Man kur kas labiau tiko mano tëvo draugai, keturiasdeðimtmeèiai vyriðkiai, kurie bûdavo ðvelnûs, galantiðki ir rodydavo man tëvo ir meiluþio dëmesá. Bet Sirilis man patiko. Jis buvo aukðtas, kartais net graþus, ir jo groþis këlë pasitikëjimà. Að nesiðlykðtëjau, kaip mano tëvas, fiziniu bjaurumu, – dël to mes daþnai bendraudavome su kvailiais, – bet susidûrusi su þmonëmis, kuriems trûko þavesio, jausdavausi nejaukiai, nemokëdavau bendrauti; jie nesistengë patikti, o tai man atrodë kaip kokia nepadori liga. Juk visi mes siekiame vienintelio dalyko – patikti. Að ir dabar nesuprantu, ar ðis troðkimas nugalëti slepia savy gyvybingumo pertekliø, norà bûti pranaðesniam uþ kitus, ar neaiðkø pasàmonës poreiká ágyti pasitikëjimo savimi ir tvirtai jaustis gyvenime.
Atsisveikindamas Sirilis pasisiûlë iðmokyti mane buriuoti. Gráþusi vakarieniaudama svarsèiau apie tai ir beveik nedalyvavau pokalbyje, todël nepastebëjau, kad tëvas sunerimæs. Po vakarienës, kaip ir kiekvienà vakarà, iðsitiesëme ðezlonguose terasoje. Dangus buvo nusëtas þvaigþdþiø. Að þiûrëjau á jas neaiðkiai vildamasi, kad jos ims kristi anksèiau laiko, vagodamos dangø. Bet buvo tik liepos pradþia, ir jos në nemanë to daryti. Þvyruotoje terasoje spragsëjo cikados. Tûkstanèiai cikadø, apsvaigusiø nuo karðèio ir mënulio ðviesos, iðtaisas naktis svirpia be pertraukos. Esu girdëjusi, kad jos tik trina savo sparnelius, bet man maloniau manyti, kad jø giesmë, tokia pat instinktyvi kaip kovo mënesá kaèiø, gimsta gomuryje. Mums buvo gera; vien maþyèiai smëlio grûdeliai, uþbiræ uþ marðkiniø, kliudë saldþiai uþmigti. Va tada mano tëvas kostelëjo ir atsisëdo.
– Turiu praneðti, kad atvyksta sveèiø, – tarë jis.
Siaubo apimta uþsimerkiau. Taip ir maniau, mes per daug ramiai gyvenome, dabar galas viskam.
– Greitai sakykit, kas? – suðuko Elzë, kaip visada iðtroðkusi pramogø.
– Ana Larsan, – atsakë tëvas ir atsigræþë á mane.
Að spoksojau á já; taip nustebau, kad negalëjau iðtarti në þodþio.
– Að jà pakvieèiau atvaþiuoti, kai ji pavargs demonstruodama modelius, ir ðtai… ji atvyksta.
Niekad nebûèiau pagalvojusi. Ana Larsan buvo sena velionës motinos draugë ir neturëjo nieko bendro su mano tëvu. Ir vis dëlto prieð dvejus metus, kai iðëjau ið pensiono, tëvas, neþinodamas kà su manim daryti, nusiuntë pas jà. Per savaitæ ji mane skoningai aprengë ir iðmokë elgtis. Ir að jà tiesiog ásimylëjau; tai matydama, supaþindino mane su vienu savo aplinkos vaikinu. Taigi ji man davë pirmus elegantiðkus rûbus ir pirmàjà meilæ, ir uþ tai buvau jai labai dëkinga. Tai buvo keturiasdeðimt dvejø metø moteris, labai patraukli, labai subtili, iðdidi, su nuovargio ir abejingumo iðraiðka veide. Tas abejingumas – vienintelis dalykas, kurá jai galëjai prikiðti. Ji buvo maloni ir nepasiekiama, spinduliavo tvirta valia, o jos dvasinë pusiausvyra mane trikdë. Ji buvo iðsiskyrusi ir laisva, bet nebuvo girdëti, kad turëtø meiluþá. Pagaliau mûsø paþástamø ratas buvo kitas: ji bendravo su subtiliais, protingais, taktiðkais þmonëmis, o mûsø draugai buvo triukðmingi, iðtroðkæ pramogø; ið jø mano tëvas tereikalavo vieno – kad bûtø graþûs arba ádomûs. Manau, kad ji mus su tëvu ðiek tiek niekino uþ pasilinksminimø pomëgá, tuðtybæ, kaip apskritai niekino saiko stokà. Mus riðo tik oficialûs pietûs, – ji buvo modeliuotoja, o tëvo veiklos sritis – reklama. Dar mus siejo mano motinos atminimas ir mano pastangos: nors ji mane ir trikdë, labai ja þavëjausi. Bet ðis staigus jos atvykimas buvo labai ne laiku, turint galvoje Elzæ ir Anos paþiûras á auklëjimà.
Elzë apipylë mus klausimais apie Anos padëtá visuomenëje, paskui nuëjo gulti. Likusi viena su tëvu, atsisëdau ant laipteliø prie jo kojø. Jis pasilenkë ir uþdëjo rankas ant peèiø.
– Kodël tu tokia liesa, ðirdele? Atrodai kaip benamis kaèiukas. Norëèiau, kad mano duktë bûtø apvalutë blondinë su porceliano akimis ir…
– Ne tai svarbiausia, – pasakiau. – Kodël tu pakvietei Anà? Ir kodël ji sutiko atvaþiuoti?
– Gal pasiilgo tavo seno tëvo? Kà gali þinoti.
– Tu – ne tas vyro tipas, kuris galëtø dominti Anà, – pasakiau. – Ji per daug protinga ir per daug ori. O Elzë? Tu ásivaizduoji, apie kà galëtø kalbëtis Ana su Elze? Að – ne.
– Apie tai nepagalvojau, – prisipaþino jis. – Tikra tiesa, baisu. Sesile, ðirdele, o jeigu mes gráþtume á Paryþiø?
Tëvas tyliai juokësi ir glostë man galvà. Að atsisukau ir paþiûrëjau á já. Jo tamsios, linksmø raukðleliø apsuptos akys juokësi, lûpø kampuèiai kiek pakilo. Jis buvo panaðus á faunà. Að ëmiau juoktis kartu su juo, kaip ir kiekvienà kartà, kai jis prisivirdavo koðës.
– Ak, tu mano bendrininke, – pasakë jis. – Kà daryèiau be tavæs?
Ir jo ðvelniam balse nuskambëjo toks prisiriðimas, kad neliko jokiø abejoniø – be manæs jis bûtø nelaimingas. Iki vëlumos mes kalbëjome apie meilæ, apie jos vingrybes. Tëvo supratimu, jos iðgalvojamos. Jis nuolat neigë iðtikimybës, rimtø santykiø, ásipareigojimø sàvokas. Aiðkino, kad jos prasimanytos ir tuðèios. Iðgirdusi ið kieno kito lûpø, bûèiau ásiþeidusi. Bet að þinojau, kad, nepaisant jo paþiûrø, jis ðvelnus ir atsidavæs. Toks meilës supratimas man tiko: greita, stipri ir trumpalaikë. Mano amþiaus þmoniø iðtikimybë nevilioja. Að menkai nusimaniau apie meilæ: pasimatymai, buèiniai ir atðalimas.
