Post by Cruciare on Oct 16, 2005 13:30:32 GMT 2
Katalikams lapkrièio antroji yra visø mirusiøjø pagerbimo, maldos uþ juos diena. Malda uþ visus mirusiuosius minima jau 4 a. Baþnyèios tëvø raðtuose. O atskira mirusiøjø paminëjimo diena pirmà kartà paminima 7 a. Izidoriui ið Sevilijos priskiriamoje "Regula Monachorum" , t.y. vienuolyno ástatuose. Ta diena buvo minima apie Sekmines. Dar po dviejø amþiø tokia diena minima jau daugelyje vienuolynø, taèiau minimos skirtingos datos. 10 a. pabaigoje benediktinø centre, Cluny vienuolyne Prancûzijoje, visi mirusieji pradëti minëti lapkrièio 2 d. Etnografas Juozas Kudirka spëja, kad Lietuvoje visø mirusiøjø pagerbimo diena turëtø bûti þinoma nuo pat krikðèionybës ávedimo.
Ðventë pagrásta tikëjimu, kad mirusiø artimøjø vëlës ir toliau gyvena ðalia ir gali padëti ar pakenkti. Vëliniø naktá jos aplankanèios namus arba meldþiasi baþnyèioje. Vëlesniais laikais tikëta, tad vëlës paleidþiamos ið skaistyklos ir eina klausyti maldø, kurios uþ jas nebuvo laiku sukalbëtos: "Dûðiø zaduðnoj, sako, tiek prisigrûsdavo, kad niekur në daikto nebûdavo atsistoti. Dûðios, sako, labai kakujas dël maldø, katros neapieravotos (Tvereèius, LMD)".
Sutikti vëles buvo ruoðiamasi ið anksto: "Prieð Vëlines nedþiaudavo jaujos, palikdavo dykà, nes dûðios ateis ðildytis" (Puðalotas. LTA). Anot Balio Buraèo, kupiðkënai ir panevëþieèiai Vëliniø iðvakarëse laukdavo atsilankanèiø mirusiø artimøjø vëliø, joms paklodavo baltà ir minkðtà patalà, uþdegdavo pagalvio ðalyse po vienà ðventintà grabnyèinæ þvakæ ir klûpodavo prie lovos laukdami ateinant mirusiojo vëlës. Jei girdisi lubas ar grindis braðkant, vadinasi mirusieji atëjo.
Vëles galima pamatyti naudojant tam tikras priemones arba pasislëpus naktá baþnyèioje. Taèiau tai visada kelia didelá pavojø: "Per þiemà galima pamatyti numirëliø dûðias, bet labai iðsigàsi". Dar pavojingiau eiti naktá baþnyèion, nes mirusieji puola, nori sudraskyti. Ir iðsigelbëti galima tik uþlipant ant altoriaus arba save pakeièiant kitu daiktu, t.y. numetant kà nors vëlëms sudraskyti.
Vëliniø laikas buvo sakralizuojamas apibrëþiant tam tikras elgesio normas arba draudþiant dirbti kai kuriuos darbus: "Visø ðventø vakare reikia niekur be reikalo nevaikðèioti, nes tà vakarà mirusiøjø vëlës renkasi á savo parapijos baþnyèià atsiimti joms skirtø maldø. Ðlapiam keliui esant, ásiklausius net galima girdëti, kaip jos eidamos per purvynà pliauðkià"
Svarbiausia dalis buvo mirusiøjø maitinimo apeigos. Paèia seniausia reiktø laikyti vaiðes kapinëse paliekant dalá maisto. 16 a. kronikose raðoma, kad Þemaitijoje, prie Kurðo, lietuviai eidavo prie artimøjø kapø, neðdamiesi pieno, atmieðto alaus ir medaus, kur uþ vëles pokyliaudavo ir ðokdavo, pritariant trimitams ir bûgnams. Dar 19 a. pabaigoje Buvo paprotys per Vëlines, be kitø valgiø, ant kapo dëti kiauðiniø. Kiauðinis, universalus gyvybës ir vaisingumo simbolis, todël kiauðiniai arba ið jø iðkepta kiauðinienë daþnai figûruoja agrariniuose ritualuose. 19 a. pradþioje vaiðes kapinëse ima keisti maisto iðdalijimas elgetoms. Dar 20 a. pradþioje Rytø Lietuvoje Vëlinëms kepdavo maþas duonos bandeles. Iðdalydami jas elgetoms namiðkiai pasakydavo mirusiøjø, uþ kuriuos praðoma pasimelsti, vardus. Kiti vardus iðtardavo prieð paðaudami bandeles krosnin.
Mûsø dienø Vëliniø simbolis – kapinaitëse þibanèios þvakutës – priklauso prie paèios vëlyviausios kilmës paproèiø. Þinoma, kad 19 a. pabaigoje jos buvo uþdegamos Varënos apylinkëse, Akmens kaimo baþnyèios ðventoriaus kapinëse. Ðimtmeèio pradþioje Vëliniø þvakutës iðplinta Uþnemunëje, o kitur ásitvirtina tik po Antrojo pas. karo. Bet ði apeiga jau spëjo apaugti mitologizuotais vaizdiniais. Daþniausiai tikima, kad nepatekusios á dangø vëlës klaidþioja amþinoje tamsoje ir Vëliniø naktá uþdegtos þvakutës apðvieèia joms kelià
Ðventë pagrásta tikëjimu, kad mirusiø artimøjø vëlës ir toliau gyvena ðalia ir gali padëti ar pakenkti. Vëliniø naktá jos aplankanèios namus arba meldþiasi baþnyèioje. Vëlesniais laikais tikëta, tad vëlës paleidþiamos ið skaistyklos ir eina klausyti maldø, kurios uþ jas nebuvo laiku sukalbëtos: "Dûðiø zaduðnoj, sako, tiek prisigrûsdavo, kad niekur në daikto nebûdavo atsistoti. Dûðios, sako, labai kakujas dël maldø, katros neapieravotos (Tvereèius, LMD)".
Sutikti vëles buvo ruoðiamasi ið anksto: "Prieð Vëlines nedþiaudavo jaujos, palikdavo dykà, nes dûðios ateis ðildytis" (Puðalotas. LTA). Anot Balio Buraèo, kupiðkënai ir panevëþieèiai Vëliniø iðvakarëse laukdavo atsilankanèiø mirusiø artimøjø vëliø, joms paklodavo baltà ir minkðtà patalà, uþdegdavo pagalvio ðalyse po vienà ðventintà grabnyèinæ þvakæ ir klûpodavo prie lovos laukdami ateinant mirusiojo vëlës. Jei girdisi lubas ar grindis braðkant, vadinasi mirusieji atëjo.
Vëles galima pamatyti naudojant tam tikras priemones arba pasislëpus naktá baþnyèioje. Taèiau tai visada kelia didelá pavojø: "Per þiemà galima pamatyti numirëliø dûðias, bet labai iðsigàsi". Dar pavojingiau eiti naktá baþnyèion, nes mirusieji puola, nori sudraskyti. Ir iðsigelbëti galima tik uþlipant ant altoriaus arba save pakeièiant kitu daiktu, t.y. numetant kà nors vëlëms sudraskyti.
Vëliniø laikas buvo sakralizuojamas apibrëþiant tam tikras elgesio normas arba draudþiant dirbti kai kuriuos darbus: "Visø ðventø vakare reikia niekur be reikalo nevaikðèioti, nes tà vakarà mirusiøjø vëlës renkasi á savo parapijos baþnyèià atsiimti joms skirtø maldø. Ðlapiam keliui esant, ásiklausius net galima girdëti, kaip jos eidamos per purvynà pliauðkià"
Svarbiausia dalis buvo mirusiøjø maitinimo apeigos. Paèia seniausia reiktø laikyti vaiðes kapinëse paliekant dalá maisto. 16 a. kronikose raðoma, kad Þemaitijoje, prie Kurðo, lietuviai eidavo prie artimøjø kapø, neðdamiesi pieno, atmieðto alaus ir medaus, kur uþ vëles pokyliaudavo ir ðokdavo, pritariant trimitams ir bûgnams. Dar 19 a. pabaigoje Buvo paprotys per Vëlines, be kitø valgiø, ant kapo dëti kiauðiniø. Kiauðinis, universalus gyvybës ir vaisingumo simbolis, todël kiauðiniai arba ið jø iðkepta kiauðinienë daþnai figûruoja agrariniuose ritualuose. 19 a. pradþioje vaiðes kapinëse ima keisti maisto iðdalijimas elgetoms. Dar 20 a. pradþioje Rytø Lietuvoje Vëlinëms kepdavo maþas duonos bandeles. Iðdalydami jas elgetoms namiðkiai pasakydavo mirusiøjø, uþ kuriuos praðoma pasimelsti, vardus. Kiti vardus iðtardavo prieð paðaudami bandeles krosnin.
Mûsø dienø Vëliniø simbolis – kapinaitëse þibanèios þvakutës – priklauso prie paèios vëlyviausios kilmës paproèiø. Þinoma, kad 19 a. pabaigoje jos buvo uþdegamos Varënos apylinkëse, Akmens kaimo baþnyèios ðventoriaus kapinëse. Ðimtmeèio pradþioje Vëliniø þvakutës iðplinta Uþnemunëje, o kitur ásitvirtina tik po Antrojo pas. karo. Bet ði apeiga jau spëjo apaugti mitologizuotais vaizdiniais. Daþniausiai tikima, kad nepatekusios á dangø vëlës klaidþioja amþinoje tamsoje ir Vëliniø naktá uþdegtos þvakutës apðvieèia joms kelià
galeceu pasimelst pre kokiam NEgiminaiciuj (aisk atitinkamai zaviam :DD ) paklotos lovos:DDD
O tas visas saugojimasis nuo vėlių, bijant kad anos nepakenktų, tai ką aš žinau. :roll: Vėl neša į krikščionišką propagandą. :]]