Post by Hellena on Aug 12, 2005 17:44:41 GMT 2
Kartkartemis tai viename,tai kitame zemes kampelyje pasklinda kalbos apie paslaptingus, nezinia is kur ir del ko vykstancius savaiminius mirusiuju kapu "persikelimus". Ir,beje,tai vyksta ne tik su kokiu piktadariu,nusikalteliu,bet ir su garbingu,zymiu zmoniu,ispazystanciu ivairias religijas,kapais! tad kaip tai atsitinka?
1928metu rudeni apie toki keista iviki rase daugelis Anglijos laikrasciu, ji tirinejo ir policija, taciau ne tik kad niekas neisaiskejo, bet ir nebuvo paskelbta jokios aiskinimo versijos. O juk tai buvo ne pirmas toks ivikis pasaulyje.
Tu metu rudeni senos Anglijos dvarininku Cheizlemu gimines palikuonis Arturas Cheizlemas keliaudamas atsidure atkampiame Airijos baznytkaimyje Glensvile ir nusprende aplankyti pries 70 metu cia palaidoto jo senelio brolio Rodzerio Cheizlemo kapa.
Jaunysteje Rodzeris Cheizlemas ,kaip nemalonen patekes maistininkas, susipyko su tevu ir ne tik neteko viso savo palikimo, bet ir buvo isvarytas is dvaro. Netekes namu, Rodzeris ilgai klajojo po pasauli, mire kaip visiskas vargeta ir buvo palaidotas butent cia, Gensvilio kaimo kapinaitese.
Po mirties Cheizlemai atleido sunui maistininkui, ir jo kapo lankymas giminei tapo tradicija.
Paskutini karta giminaicio kapa Arturas Cheizlemas buvo aplankes pries penkerius metus, taciau gerai atsimine, kurioje kapiniu vietoje jis yra. Juolab kad ant salia esanco kapo stovejo idomi liudincio angelo statula, i kuria visi apsilankiusieji atkreipdavo demesi.
Iejes i kapines, Arturas aplink vedanciu takeliu is karto nuzingsniavo i ju kita gala, kur paciame pakrastyje buvo Rodzerio kapas. Is tolo pamastes pazistama liudincio angelo statula, suprato nesuklydes. Taciau... Koks buvo nustebimas ,kai pamate, kad Rodzerio kapo cia nera ne zenklo! Jo vietoje zaliavo veja. Kuri laika is netiketumo jis stovejo ziuredamas i angela, tarsi klausdamas,kur dingo salia tiek metu buves kapas.Paskui nuejo klausti kapiniu sargo, kas cia atsitiko. Taciau ir sis apie kapo dingima nieko negalejo pasakyti, kategoriskai neige, jog kas nors be jo zinios galejo mirusiji perkelti kitur.Tada Arturas kreipesi i municipaliteta. Dar karta patikrinus pagal kapiniu plana, buvo pripazinta, jos jis gentainio kapo ieskojo tikrai ten, kur jis palaidotas. Buvo surastas anksciau dirbes kapiniu sargas Piteris Fergiusonas, kuris patvirtino, jog Rodzerio Cheizlemo kapa palaidojimo vietoje mates pries ketverius metus.
Didelei visu nuostabai Fergiusonui Rodzerio kapa vis del to pavyko surasti. Jis buvo... visai kitame kapiniu kraste, uz kokiu 200 metru nuo buvusios jo pirmykstes vietos! Ir atrode kapas lygiai taip pat, koks buvo anksciau: ant zemes kauburelio vertikaliai stovejo juodo granito maltieciu kryziaus pavidalo antkapine plokste su informaciniu uzrasu.
Visi pagalvojo, kad cia kazkieno piktas darbas. Bet koks jo tikslas? Kazkam prireike vietos salia angelo? Bet ji, nors faktiskai tuscia, taciau kapiniu plane uzimta. Jei kas butu pretendaves ten ka laidoti, tuoj butu pasigesta Rodzerio kapo!
Cheilemas pasiunte telegrama savo tetai poniai Beril i Londona, nes ji daznai lankydavo si kapa. Skubiai atvykusi i vieta, senoji dama visiems girdint patvirtino, jog kapas toje visu nurodytoje vietoje.
Nusprende viska issiaiskinti iki galo, Cheislemai pasamde duobkasius, kad sie atkastu senaji kapa. Mat jie buvo isitikine, kad kazkas perkele tik paminkline plokste, o karstas liko nejudintas. Deja, nors buvo iskasta plati ir gili duobe, jokio karsto ar jo liekanu nebuvo rasta. Tada beliko speti, kad Rodzeris cia niekada ir nebuvo palaidotas, o toki fakta sugalvojo giminaiciai, geriau nutare puosti atitolinto giminaicio kapa gelemis nei nuolat aiskinti smalsiesems, kur yra Rodzeris.
Suintriguotas Arturas paprase, kad duobkasiai iskastu ir naujaji kapa, nors is anksto buvo isitikines, kad jis tuscias. Taciau, pakasus pusantro metro, duobkasio kastuvas atsimuse i aptrunijusi karsta. Praskleidus azuolines lentas, pasirode mirusiojo palaikai, drabuziu likuciai. Ledi Beril paprase apziureti kaires rankos plastaka, pirstus. Kaip zinojo gimines, Rodzeris nesiojo ant bevardzio pirsto nenumaunama sidabrini zieda su auksine monograma - "R" ir "H". Noredamas irodyti, kad rasti palaikai neturi nieko bendro su velioniu giminaiciu, Arturas pats nusileido i duobe ir buvo sukrestas: ant kaires rankos bevardzio pirsto kaulelio tebebuvo minetasis ziedas! Abejoniu nebeliko: tai buvo Rodzerio Cheizlemo palaikai.
Duobkasiai tvirtino, jog negali buti ne kalbos apie tai, kad kas nors be ju iskasti karsta,perkleti kapa.
Bet paaiskejo ir dar viena keistenybe: naujajame kape karstas su mirusiojo palaikais buvo taipisigulejes i zeme, kad tiesiog nuo jos nesiskyre. Atrode, jog tas karstas cia atkeliavo su visu per 70 metu susigulejusiu zemes luitu! To jokiu budu nebuvo imanoma padaryti, nepaliekant jokiu zenklu.
Taigi zmonems, isgirdusiems ar paskaiciusiems sia istorija, beliko tik baugsciai guzcioti peciais.
Tai ne pirmas toks ivikis. Austrijoje, Lince, senos baznycios dokumentuose dar is XV a. islikes irasas apie paslaptinga biurgerio Stetenbergo kapo dingima. Jis taip pat buvo rastas tu paciu kapiniu kitame kraste. Tai sukele miesto gyventoju audringa reakcija. Liaudyje isliko pasakojimai, jog, budamas gyvas, Stetenbergas domejosi juodosios magijos knygomis. Zmones mane, jog butent del to jis net mires neranda sau vietos (beje tokia nuomone sklande ir po 500 metu, aptarinejant Rodzerio Cheizlemo kapo "keliones" fenomena. Zmones svarste, ar cia neprisidejo tevo prakeiksmas nepaklusniam sunui maistininkui? Gal jis del to negalejo ilsetis ramybeje...salia angelo statulos?)
Surastas Stetenbergo kapas buvo atkastas dideles zmoniu minios akivaizdoje. Jame rastas karstas buvo sudauzytas, o velionio palaikai - cia pat sudeginti, kad butu galutinai sunaikintos velionio pinkles. Ant pelenu kapan buvo primesta daug akmenu, o ant virsaus pastatytas masyvus drebulinis kryzius (man nuo seno buvo tikima, kad nelabasis bijo drebulines lazdos).
1627 metais Ispanijos inkvizicijos tribunolas Kuenko mieste turejo nemaza rupesciu del nepaaiskinamo tulo Pedro Asunto kapo "persikelimo". Tai buvo panasus ivykis kaip ir Anglijoje su Rodzeriu Cheizlemu: labai seniai palaidoto zmogaus sutrunijes karstas nepaaiskinamu budu persikele su zeme,nepalikdamas jokiu darbu pedsaku.
1740 metais Vokietijoje, netoli Ravensburgo, ganydami banda, piemenys ant upes kranto aptiko sena kapa, kurio ten aksciau nebuvo. Antkapiniame akmenyje iskaltas irasas skelbe: "Cia palaidota Ravensburgo baznycios parapijiete Kristina Bauer". Piemenys tuoj apie tai pranese sventikui. Atvykes pastorius nepaprastai nustebo: jis puikiai zinojo, jog Kristina Bauer, kaip dosni baznycios selpeja, buvo palaidota garbingame Ravensburgo nekropolyje. Visa kompanija nuvyko i kapines, taciau Bauer kapo vietoje rado lygut lygutele vieta. Vadovaujami pastoriaus, parapijieciai iskase abu kapus, taciau veliones karsta rado ne kapinese, o ant upes kranto "persikeusiame" kape. Pastorius pasventino moters kapa naujoje vietoje ir prisake ji ten palikti sakydamas "Jei jau Auksciausiajam atrodo, kad cia geriau dera siai geradarei ilsetis, tebunie Jo valia."
Kristinos Bauer kapas dar ilga laika keldavo vietos gyventoju tylia baime del savo paslaptingo atsiradimo, kol Pirmojo pasaulinio karo metu i ji pataike sviedinys ir sunaikino.
Toks klajojanciu kapu fenomenas, stumias i aklaviete civilizuoto pasaulio mokslininkus, dvasininkus, visai neatrodo kokia nors paslaptis kai kurioms Afrikos bei Polonezijos gentims. Priesintis tokiems reiskiniams jie turi savu priemoniu. Stai Ramiojo vandenyno salose gyvenanciu genciu zyniai ivede tradicija - tuoj po zmogaus palaidojimo jo kapa is visu pusiu aplaistyti madziu sakais arba apdeti kriauklemis. Ju zodziais tariant, kad kapas neiskeliautu.
Panasiai saugo savo kapus ir Haicio salos gyventojai. O Tongo salose gyvenanti gentis i viena kapa palaidoja du mirusiuosius. Pasirodo, jog taip daroma velgi del "keliaujanciu" kapu. Cia samprotaujama taip: jei bus palaidota dviese, tai, vienam panorejus persikelti, kitas sulaikys, nes nevienodi sielu keliai.
Taigi, nors daug kam tokius "keliaujanciu" kapu faktus noretusi laikyti vien prietaringu zmoniu pramanais, taciau irodymu negalima paneigti. Juolab, kad tokiu faktu pasitaiko ir musu dienomis.
Stai 1989 metais JAV Kanzaso valstijoje buvo toks ivykis.
Nuosalios fermos savininkas ankstu ryta isejo i kiema ir tiesiog nustero: viduryje kiemo atsirado kazkieno kapas! Kiek pakrypes, suaizejes antkapis rode, jog tai seno laidojimo paminklas. Persigandes pagyvenes fermeris puole prie telefono ir iskviete policija. Pareigunai atidziai apziurejo kapa, taciau suskeldejusiame nuo senumo antkapyje vos iziurimo uzraso perskaityti nepajege. Versija, jog tai gali buti kieno nors nevykes pokstas, teko atmesti is karto: sunkaus antkapio buvo neimanoma atitempti ar atvezti nepaliekant jokiu zymiu graziai priziuretoje vejoje arba per apdirbtus laukus (artimiausia ferma buvo uz 5km), juolab negalejo jo cia ivezti per is vidaus uzrakintus kiemo aptvarus. Kai darbininkai, nukele antkapi, pradejo rausti kapa, jau puses metro gylije aptiko i zeme iaugusi sudulejusi karsta su zmogaus skeletu. Ekskavatoriumi visa tai buvo iskelta ir isvezta toli i prerija. Iskasus gilia duobe palaikai buvo perlaidoti, o ant kapo vel pastatytas senasis antkapinis paminklas. Kieno tai buvo palaikai ir kaip jie atsidure toli nuo miesto esancioje fermoje, kur arti nebuvo jokiu kapiniu - niekas negalejo atsakyti, nors reportazai apie ta nepaprasta ivyki buvo spausdinti daugelyje Amerikos laikrasciu.
1928metu rudeni apie toki keista iviki rase daugelis Anglijos laikrasciu, ji tirinejo ir policija, taciau ne tik kad niekas neisaiskejo, bet ir nebuvo paskelbta jokios aiskinimo versijos. O juk tai buvo ne pirmas toks ivikis pasaulyje.
Tu metu rudeni senos Anglijos dvarininku Cheizlemu gimines palikuonis Arturas Cheizlemas keliaudamas atsidure atkampiame Airijos baznytkaimyje Glensvile ir nusprende aplankyti pries 70 metu cia palaidoto jo senelio brolio Rodzerio Cheizlemo kapa.
Jaunysteje Rodzeris Cheizlemas ,kaip nemalonen patekes maistininkas, susipyko su tevu ir ne tik neteko viso savo palikimo, bet ir buvo isvarytas is dvaro. Netekes namu, Rodzeris ilgai klajojo po pasauli, mire kaip visiskas vargeta ir buvo palaidotas butent cia, Gensvilio kaimo kapinaitese.
Po mirties Cheizlemai atleido sunui maistininkui, ir jo kapo lankymas giminei tapo tradicija.
Paskutini karta giminaicio kapa Arturas Cheizlemas buvo aplankes pries penkerius metus, taciau gerai atsimine, kurioje kapiniu vietoje jis yra. Juolab kad ant salia esanco kapo stovejo idomi liudincio angelo statula, i kuria visi apsilankiusieji atkreipdavo demesi.
Iejes i kapines, Arturas aplink vedanciu takeliu is karto nuzingsniavo i ju kita gala, kur paciame pakrastyje buvo Rodzerio kapas. Is tolo pamastes pazistama liudincio angelo statula, suprato nesuklydes. Taciau... Koks buvo nustebimas ,kai pamate, kad Rodzerio kapo cia nera ne zenklo! Jo vietoje zaliavo veja. Kuri laika is netiketumo jis stovejo ziuredamas i angela, tarsi klausdamas,kur dingo salia tiek metu buves kapas.Paskui nuejo klausti kapiniu sargo, kas cia atsitiko. Taciau ir sis apie kapo dingima nieko negalejo pasakyti, kategoriskai neige, jog kas nors be jo zinios galejo mirusiji perkelti kitur.Tada Arturas kreipesi i municipaliteta. Dar karta patikrinus pagal kapiniu plana, buvo pripazinta, jos jis gentainio kapo ieskojo tikrai ten, kur jis palaidotas. Buvo surastas anksciau dirbes kapiniu sargas Piteris Fergiusonas, kuris patvirtino, jog Rodzerio Cheizlemo kapa palaidojimo vietoje mates pries ketverius metus.
Didelei visu nuostabai Fergiusonui Rodzerio kapa vis del to pavyko surasti. Jis buvo... visai kitame kapiniu kraste, uz kokiu 200 metru nuo buvusios jo pirmykstes vietos! Ir atrode kapas lygiai taip pat, koks buvo anksciau: ant zemes kauburelio vertikaliai stovejo juodo granito maltieciu kryziaus pavidalo antkapine plokste su informaciniu uzrasu.
Visi pagalvojo, kad cia kazkieno piktas darbas. Bet koks jo tikslas? Kazkam prireike vietos salia angelo? Bet ji, nors faktiskai tuscia, taciau kapiniu plane uzimta. Jei kas butu pretendaves ten ka laidoti, tuoj butu pasigesta Rodzerio kapo!
Cheilemas pasiunte telegrama savo tetai poniai Beril i Londona, nes ji daznai lankydavo si kapa. Skubiai atvykusi i vieta, senoji dama visiems girdint patvirtino, jog kapas toje visu nurodytoje vietoje.
Nusprende viska issiaiskinti iki galo, Cheislemai pasamde duobkasius, kad sie atkastu senaji kapa. Mat jie buvo isitikine, kad kazkas perkele tik paminkline plokste, o karstas liko nejudintas. Deja, nors buvo iskasta plati ir gili duobe, jokio karsto ar jo liekanu nebuvo rasta. Tada beliko speti, kad Rodzeris cia niekada ir nebuvo palaidotas, o toki fakta sugalvojo giminaiciai, geriau nutare puosti atitolinto giminaicio kapa gelemis nei nuolat aiskinti smalsiesems, kur yra Rodzeris.
Suintriguotas Arturas paprase, kad duobkasiai iskastu ir naujaji kapa, nors is anksto buvo isitikines, kad jis tuscias. Taciau, pakasus pusantro metro, duobkasio kastuvas atsimuse i aptrunijusi karsta. Praskleidus azuolines lentas, pasirode mirusiojo palaikai, drabuziu likuciai. Ledi Beril paprase apziureti kaires rankos plastaka, pirstus. Kaip zinojo gimines, Rodzeris nesiojo ant bevardzio pirsto nenumaunama sidabrini zieda su auksine monograma - "R" ir "H". Noredamas irodyti, kad rasti palaikai neturi nieko bendro su velioniu giminaiciu, Arturas pats nusileido i duobe ir buvo sukrestas: ant kaires rankos bevardzio pirsto kaulelio tebebuvo minetasis ziedas! Abejoniu nebeliko: tai buvo Rodzerio Cheizlemo palaikai.
Duobkasiai tvirtino, jog negali buti ne kalbos apie tai, kad kas nors be ju iskasti karsta,perkleti kapa.
Bet paaiskejo ir dar viena keistenybe: naujajame kape karstas su mirusiojo palaikais buvo taipisigulejes i zeme, kad tiesiog nuo jos nesiskyre. Atrode, jog tas karstas cia atkeliavo su visu per 70 metu susigulejusiu zemes luitu! To jokiu budu nebuvo imanoma padaryti, nepaliekant jokiu zenklu.
Taigi zmonems, isgirdusiems ar paskaiciusiems sia istorija, beliko tik baugsciai guzcioti peciais.
Tai ne pirmas toks ivikis. Austrijoje, Lince, senos baznycios dokumentuose dar is XV a. islikes irasas apie paslaptinga biurgerio Stetenbergo kapo dingima. Jis taip pat buvo rastas tu paciu kapiniu kitame kraste. Tai sukele miesto gyventoju audringa reakcija. Liaudyje isliko pasakojimai, jog, budamas gyvas, Stetenbergas domejosi juodosios magijos knygomis. Zmones mane, jog butent del to jis net mires neranda sau vietos (beje tokia nuomone sklande ir po 500 metu, aptarinejant Rodzerio Cheizlemo kapo "keliones" fenomena. Zmones svarste, ar cia neprisidejo tevo prakeiksmas nepaklusniam sunui maistininkui? Gal jis del to negalejo ilsetis ramybeje...salia angelo statulos?)
Surastas Stetenbergo kapas buvo atkastas dideles zmoniu minios akivaizdoje. Jame rastas karstas buvo sudauzytas, o velionio palaikai - cia pat sudeginti, kad butu galutinai sunaikintos velionio pinkles. Ant pelenu kapan buvo primesta daug akmenu, o ant virsaus pastatytas masyvus drebulinis kryzius (man nuo seno buvo tikima, kad nelabasis bijo drebulines lazdos).
1627 metais Ispanijos inkvizicijos tribunolas Kuenko mieste turejo nemaza rupesciu del nepaaiskinamo tulo Pedro Asunto kapo "persikelimo". Tai buvo panasus ivykis kaip ir Anglijoje su Rodzeriu Cheizlemu: labai seniai palaidoto zmogaus sutrunijes karstas nepaaiskinamu budu persikele su zeme,nepalikdamas jokiu darbu pedsaku.
1740 metais Vokietijoje, netoli Ravensburgo, ganydami banda, piemenys ant upes kranto aptiko sena kapa, kurio ten aksciau nebuvo. Antkapiniame akmenyje iskaltas irasas skelbe: "Cia palaidota Ravensburgo baznycios parapijiete Kristina Bauer". Piemenys tuoj apie tai pranese sventikui. Atvykes pastorius nepaprastai nustebo: jis puikiai zinojo, jog Kristina Bauer, kaip dosni baznycios selpeja, buvo palaidota garbingame Ravensburgo nekropolyje. Visa kompanija nuvyko i kapines, taciau Bauer kapo vietoje rado lygut lygutele vieta. Vadovaujami pastoriaus, parapijieciai iskase abu kapus, taciau veliones karsta rado ne kapinese, o ant upes kranto "persikeusiame" kape. Pastorius pasventino moters kapa naujoje vietoje ir prisake ji ten palikti sakydamas "Jei jau Auksciausiajam atrodo, kad cia geriau dera siai geradarei ilsetis, tebunie Jo valia."
Kristinos Bauer kapas dar ilga laika keldavo vietos gyventoju tylia baime del savo paslaptingo atsiradimo, kol Pirmojo pasaulinio karo metu i ji pataike sviedinys ir sunaikino.
Toks klajojanciu kapu fenomenas, stumias i aklaviete civilizuoto pasaulio mokslininkus, dvasininkus, visai neatrodo kokia nors paslaptis kai kurioms Afrikos bei Polonezijos gentims. Priesintis tokiems reiskiniams jie turi savu priemoniu. Stai Ramiojo vandenyno salose gyvenanciu genciu zyniai ivede tradicija - tuoj po zmogaus palaidojimo jo kapa is visu pusiu aplaistyti madziu sakais arba apdeti kriauklemis. Ju zodziais tariant, kad kapas neiskeliautu.
Panasiai saugo savo kapus ir Haicio salos gyventojai. O Tongo salose gyvenanti gentis i viena kapa palaidoja du mirusiuosius. Pasirodo, jog taip daroma velgi del "keliaujanciu" kapu. Cia samprotaujama taip: jei bus palaidota dviese, tai, vienam panorejus persikelti, kitas sulaikys, nes nevienodi sielu keliai.
Taigi, nors daug kam tokius "keliaujanciu" kapu faktus noretusi laikyti vien prietaringu zmoniu pramanais, taciau irodymu negalima paneigti. Juolab, kad tokiu faktu pasitaiko ir musu dienomis.
Stai 1989 metais JAV Kanzaso valstijoje buvo toks ivykis.
Nuosalios fermos savininkas ankstu ryta isejo i kiema ir tiesiog nustero: viduryje kiemo atsirado kazkieno kapas! Kiek pakrypes, suaizejes antkapis rode, jog tai seno laidojimo paminklas. Persigandes pagyvenes fermeris puole prie telefono ir iskviete policija. Pareigunai atidziai apziurejo kapa, taciau suskeldejusiame nuo senumo antkapyje vos iziurimo uzraso perskaityti nepajege. Versija, jog tai gali buti kieno nors nevykes pokstas, teko atmesti is karto: sunkaus antkapio buvo neimanoma atitempti ar atvezti nepaliekant jokiu zymiu graziai priziuretoje vejoje arba per apdirbtus laukus (artimiausia ferma buvo uz 5km), juolab negalejo jo cia ivezti per is vidaus uzrakintus kiemo aptvarus. Kai darbininkai, nukele antkapi, pradejo rausti kapa, jau puses metro gylije aptiko i zeme iaugusi sudulejusi karsta su zmogaus skeletu. Ekskavatoriumi visa tai buvo iskelta ir isvezta toli i prerija. Iskasus gilia duobe palaikai buvo perlaidoti, o ant kapo vel pastatytas senasis antkapinis paminklas. Kieno tai buvo palaikai ir kaip jie atsidure toli nuo miesto esancioje fermoje, kur arti nebuvo jokiu kapiniu - niekas negalejo atsakyti, nors reportazai apie ta nepaprasta ivyki buvo spausdinti daugelyje Amerikos laikrasciu.
tox..visiskai nepaaiskinamas dalykas 
)
idomiausia kad visais atvejais viskas analogiskai atsitinka...pirma karta girdziu apie tokius dalykus
