Post by Hellena on Jul 30, 2005 20:24:54 GMT 2
Vaikystëje girdëtos ar skaitytos pasakos iðsaugojo gerosios fëjos – Pelenës krikðtamotës ávaizdá. Þodis fëja kilo ið lotyniðko þodþio fata – liet. likimas. Fëjos – keltø ir romanø tautø mitologinës bûtybës, galinèios daryti stebuklus, padëti ar kenkti þmonëms. Tikëjimo fëjomis ðaknys siekia pagonybës laikus. Pasak padavimø ir legendø, fëjos skiriasi tarpusavyje savo iðvaizda ir dydþiu. Fëjos – tai bendrinis stebuklingas galias turinèiø bûtybiø, gyvenanèiø tarp þemës ir dangaus, vardas. Britø salyne ðias bûtybes vadina braunais, elfais, nykðtukais, troliais, gnomais, leprekonais, banðais ir t.t..
Apie fëjø kilmæ pasakojama daugybë istorijø. Teigiama, kad fëjos – tai pagoniø sielos, kurios, nekrikðtytos, klaidþioja tarp pasauliø. Bûdamos ðiek tiek nuodëmingos, jos negali patekti á dangø. Taèiau á pragarà jos taip pat nepakliuvo. Kita versija – fëjos – tai puolæ angelai. Kada Vieðpats iðtrëmë Liuciferá ið rojaus, já palaikæ angelai buvo iðtremti taip pat. Vieðpats iðmetæs juos ið dangaus, rankos mostu sustabdë jø kritimà, paliepæs likti jiems ten, kur buvo tà akimirkà. Tokiu bûdu vieni liko padangëse, kiti þemëje, treti vandenyse. Ði legenda labai paplitusi Airijoje ir Ðkotijoje. Fëjos – tai gamtos dvasios. Ði teorija labai artima ankstesniajai. Paskutinysis fëjø atsiradimo mitas gana þemiðkas; fëjos – tai þemaûgiai þmonës. Egzistuoja árodymai, kad kai kuriose Europos ir Britø salø vietovëse bronzos amþiuje (4-1-as tûkst.. pr. m. e.) gyveno maþaûgiø þmoniø rasë. Airijoje ði tauta vadinama deivës Danu (Thuatha de Danaan) vardu. Pasakojama, kad ðie þmonës gyveno kalvø ir pilkapiø olose. Tai buvo kukli ir darbðti tauta. Kuomet á ðias vietoves atëjo stipresnës gentys, jie pasitraukë á miðkus. Bûdami pagonys, jie garbino dievus, kurie buvo glaudþiai susijæ su gamta. Teigiama, kad bûtent ði tauta turëjo telepatiniø sugebëjimø. Aukðtesni þmonës á maþuosius þvelgë ið aukðto ir nepasitikëdami. Neþiûrint á tai, legendos pasakoja apie miðrias santuokas. Iki XIII a. buvo garbinga turëti protëvius, kilusius ið fëjø.
Ar egzistuoja fëjos? Viduramþiais tikëjimas fëjomis pasiekë pikà. Jø gyvenimas þemëje buvo priimamas kaip natûralus faktas. Þmonës þinojo kaip jos atrodo, kur gyvena, ko ið jø galima tikëtis. Fëjø iðvaizda labai ávairi ir skirtinga. Kai kurios ið jø maþuèiai, judrûs, permatomi padarai. Jei krisdamas vandens laðas lengvai virpa, gali bûti, kad kartu su juo þemën leidþiasi ir maþutë fëja. Sutinkamos ir fëjos – milþinai. Fëjos bûna graþios ir bjaurios, kai kurios – panaðios á þmones.. Jø elgesys pramuðtgalviðkas ir neprognozuojamas, todël, norëdami joms átikti, þmonës jas vadino „geraisiais kaimynais“. Vadinti jas tikraisiais vardais bijota, tikint, kad taip galima prarasti jø palankumà. Fëjos mëgsta kiðtis á þmoniø gyvenimà: burtø pagalba jos uþburia laukus, gyvuliø bandas, klaidina þmones. Jos gali ir padëti – dovanoja ávairiausias dovanas, tvarko namus ir pan. Fëjø gyvenimas naktinis : jos mëgsta gerti, ðokti, dainuoti. Fëjø muzika pakankamai rafinuota, apdarai daþniausiai þalios spalvos. Fëjos augina naminius gyvulius (iðskyrus kates ir naminius paukðèius), kurie daþniausiai bûna rudos ar baltos spalvos. Tikëta, kad fëjos( kaip ir mûsiðkës laumës) lankydavo naujagimius. Neretai juos vogdavo arba sukeisdavo su savo atþalomis. Populiariausi buvo nekrikðtyti ðviesiaplaukiai kûdikiai.
Mûsø laikus pasiekë raðytiniai senøjø amþiø raðytiniai ðaltiniai, kurie vienaip ar kitaip liudija fëjø egzistavimà ( o gal þmoniø tikëjimà jomis ): pirmieji ið jø datuojami VIII-IX a. Ðie praneðimai pasakoja apie uþburtas strëles. XII a. metraðtininkas Volteris Mepas uþraðë legendà apie karaliø Chirlà ir fëjas, o jo kolega Gervazas ið Tilburijos XIII a. pradþioje buvo pirmasis, apraðæs maþutes fëjas. Kronikose pasakojama ir legenda apie berniukà Elidorà, kuris daþnai lankydavosi poþeminëje fëjø karalystëje. Garsiausia ið viduramþiais uþraðyta istorija pasakoja apie fëjø pavogtà mergaitæ Melkinæ, kuri, norëdama, galëjo tapti nematoma. XII a. metraðtininkai apraðë atsitikimà apie Sufolko apylinkëse rastus þaliaodþius vaikus- berniukà ir mergaitæ. Berniukas neiðgyveno þmoniø aplinkoje, o mergaitë pamaþu prisitaikë prie naujø sàlygø, iðmoko þmoniø kalbos ir net iðtekëjo uþ þmogaus.
Tikëjimas fëjomis iðliko iki ðiø laikø. Mus pasiekia liudijimai apie jø egzistavimà. Didþiulá pasaulio susidomëjimà sukëlë XX a. pradþios Jorkðyre vykæ ávykiai, kuriuos vëliau apraðë seras A. Konan Doilis. 1917 m. deðimtmetë Frensë Griffits vieðëjo Jorkðyre pas savo pusseseræ trylikametæ Elzæ Rait. Mergaitës mëgdavo þaisti netoli namø esanèiame slënyje. Jos tvirtino, kad ten susitikinëja ir þaidþia su elfais. Tëvai tuo netikëjo, taèiau neapsikentæs tëvas leido mergaitëms pasinaudoti neseniai pirkta fotokamera ir pamokino, kaip su ja elgtis. Mergaitës padarë dvi nuotraukas, kuriose ðalia jø aiðkiai matësi sklandantys ore pasakiðki padarai. Vëliau buvo padarytos dar trys nuotraukos ant suþymëtø plokðteliø. Nuotraukos, iðtirtos ekspertø, buvo pripaþintos nesufabrikuotomis. Ði máslë taip ir liko neáminta...
Apie fëjø kilmæ pasakojama daugybë istorijø. Teigiama, kad fëjos – tai pagoniø sielos, kurios, nekrikðtytos, klaidþioja tarp pasauliø. Bûdamos ðiek tiek nuodëmingos, jos negali patekti á dangø. Taèiau á pragarà jos taip pat nepakliuvo. Kita versija – fëjos – tai puolæ angelai. Kada Vieðpats iðtrëmë Liuciferá ið rojaus, já palaikæ angelai buvo iðtremti taip pat. Vieðpats iðmetæs juos ið dangaus, rankos mostu sustabdë jø kritimà, paliepæs likti jiems ten, kur buvo tà akimirkà. Tokiu bûdu vieni liko padangëse, kiti þemëje, treti vandenyse. Ði legenda labai paplitusi Airijoje ir Ðkotijoje. Fëjos – tai gamtos dvasios. Ði teorija labai artima ankstesniajai. Paskutinysis fëjø atsiradimo mitas gana þemiðkas; fëjos – tai þemaûgiai þmonës. Egzistuoja árodymai, kad kai kuriose Europos ir Britø salø vietovëse bronzos amþiuje (4-1-as tûkst.. pr. m. e.) gyveno maþaûgiø þmoniø rasë. Airijoje ði tauta vadinama deivës Danu (Thuatha de Danaan) vardu. Pasakojama, kad ðie þmonës gyveno kalvø ir pilkapiø olose. Tai buvo kukli ir darbðti tauta. Kuomet á ðias vietoves atëjo stipresnës gentys, jie pasitraukë á miðkus. Bûdami pagonys, jie garbino dievus, kurie buvo glaudþiai susijæ su gamta. Teigiama, kad bûtent ði tauta turëjo telepatiniø sugebëjimø. Aukðtesni þmonës á maþuosius þvelgë ið aukðto ir nepasitikëdami. Neþiûrint á tai, legendos pasakoja apie miðrias santuokas. Iki XIII a. buvo garbinga turëti protëvius, kilusius ið fëjø.
Ar egzistuoja fëjos? Viduramþiais tikëjimas fëjomis pasiekë pikà. Jø gyvenimas þemëje buvo priimamas kaip natûralus faktas. Þmonës þinojo kaip jos atrodo, kur gyvena, ko ið jø galima tikëtis. Fëjø iðvaizda labai ávairi ir skirtinga. Kai kurios ið jø maþuèiai, judrûs, permatomi padarai. Jei krisdamas vandens laðas lengvai virpa, gali bûti, kad kartu su juo þemën leidþiasi ir maþutë fëja. Sutinkamos ir fëjos – milþinai. Fëjos bûna graþios ir bjaurios, kai kurios – panaðios á þmones.. Jø elgesys pramuðtgalviðkas ir neprognozuojamas, todël, norëdami joms átikti, þmonës jas vadino „geraisiais kaimynais“. Vadinti jas tikraisiais vardais bijota, tikint, kad taip galima prarasti jø palankumà. Fëjos mëgsta kiðtis á þmoniø gyvenimà: burtø pagalba jos uþburia laukus, gyvuliø bandas, klaidina þmones. Jos gali ir padëti – dovanoja ávairiausias dovanas, tvarko namus ir pan. Fëjø gyvenimas naktinis : jos mëgsta gerti, ðokti, dainuoti. Fëjø muzika pakankamai rafinuota, apdarai daþniausiai þalios spalvos. Fëjos augina naminius gyvulius (iðskyrus kates ir naminius paukðèius), kurie daþniausiai bûna rudos ar baltos spalvos. Tikëta, kad fëjos( kaip ir mûsiðkës laumës) lankydavo naujagimius. Neretai juos vogdavo arba sukeisdavo su savo atþalomis. Populiariausi buvo nekrikðtyti ðviesiaplaukiai kûdikiai.
Mûsø laikus pasiekë raðytiniai senøjø amþiø raðytiniai ðaltiniai, kurie vienaip ar kitaip liudija fëjø egzistavimà ( o gal þmoniø tikëjimà jomis ): pirmieji ið jø datuojami VIII-IX a. Ðie praneðimai pasakoja apie uþburtas strëles. XII a. metraðtininkas Volteris Mepas uþraðë legendà apie karaliø Chirlà ir fëjas, o jo kolega Gervazas ið Tilburijos XIII a. pradþioje buvo pirmasis, apraðæs maþutes fëjas. Kronikose pasakojama ir legenda apie berniukà Elidorà, kuris daþnai lankydavosi poþeminëje fëjø karalystëje. Garsiausia ið viduramþiais uþraðyta istorija pasakoja apie fëjø pavogtà mergaitæ Melkinæ, kuri, norëdama, galëjo tapti nematoma. XII a. metraðtininkai apraðë atsitikimà apie Sufolko apylinkëse rastus þaliaodþius vaikus- berniukà ir mergaitæ. Berniukas neiðgyveno þmoniø aplinkoje, o mergaitë pamaþu prisitaikë prie naujø sàlygø, iðmoko þmoniø kalbos ir net iðtekëjo uþ þmogaus.
Tikëjimas fëjomis iðliko iki ðiø laikø. Mus pasiekia liudijimai apie jø egzistavimà. Didþiulá pasaulio susidomëjimà sukëlë XX a. pradþios Jorkðyre vykæ ávykiai, kuriuos vëliau apraðë seras A. Konan Doilis. 1917 m. deðimtmetë Frensë Griffits vieðëjo Jorkðyre pas savo pusseseræ trylikametæ Elzæ Rait. Mergaitës mëgdavo þaisti netoli namø esanèiame slënyje. Jos tvirtino, kad ten susitikinëja ir þaidþia su elfais. Tëvai tuo netikëjo, taèiau neapsikentæs tëvas leido mergaitëms pasinaudoti neseniai pirkta fotokamera ir pamokino, kaip su ja elgtis. Mergaitës padarë dvi nuotraukas, kuriose ðalia jø aiðkiai matësi sklandantys ore pasakiðki padarai. Vëliau buvo padarytos dar trys nuotraukos ant suþymëtø plokðteliø. Nuotraukos, iðtirtos ekspertø, buvo pripaþintos nesufabrikuotomis. Ði máslë taip ir liko neáminta...
) 
pilnai 
