Ivairiu tautu demonologija

[PasikeiciauNikaXD]

Morrigan (dar zinoma kaip Morrigu, Morrighan, Mor-Rioghain, kartais tiesiog Morrigana) airiu mitologijos figura, siaurbo arba smeklu karaliene, didzioji karaliene, kartais pasirodanti kaip buvusi deive, nors tekstuose tai nesakoma tiesiogiai.
Velesniuose airiu veikaluose, Morrigan vaizduojama kaip gazdinanti, siauba kelianti figura. Ji asocijuojama su galvijais, karu ir mirtimi kovos lauke, kartais pasirodanti ten kaip maiteda varda - perspejimas apie prazuti. Ji daznai vaizduojama kaip karo deive, panasi i germanu valkirijas, nors jos sasaja su galvijais persa minti apie derlingumo dievybes vaidnemis. Originaliai ji buvo sekso deive.
Siais laikais ji daznai vaizduojama kaip trilype deive, nors tie trys 'asmenys' kartais kinta. Dazniausia kombinacija - Morrigan, Badb ir Macha, kartais (reciau) - Nemain, Fea, Anann ir kiti.
Vienas is seniausiu irasu apie Morrigan - lotynu manuskriptuose ir terminu rinkiniuose. Isaiah knygos manuskripte (9-a), zodis "Lamia" naudotas isversti hebraju Lilith. Interpretacija sako "Monstras moters forma, morrigan". Cormac'o terminuose (9-a) ir veliasniame manuskripte H.3.18 aiskinamas zodis "gudemain" (smeklos - dgs.), drauge su morrigana.
8-ojo amziaus O'Mulcontry terminuose sakoma, kad Macha - viena is triju morrigana. Tai rodo, kad Morrigan tuo laiku buvo matoma kaip tvariniu klase, o ne individuali butybe.
Taigi, Morrigan daznai vaizduojama kaip trilype deive (A. Sapkowskis savo knygose apie Raganiu mini triveide deive Melitele, kaip viena is religiniu Galios ikunijimu. Deive turejo tris veidus/asmenis - jauna mergina, subrendusia nescia moteri ir jau sena mociute. Nepaisant deives meiles visam kas gyva, ypac moterims, o dar labiau - besilaukiancioms, visgi deives malones lengviausia susilaukdavo kenciantys ir besiaukojantys jai.), bet jos tariama trilipybe dviprasme ir nesuderinama. Kartais ji pasirodo kaip viena is triju seseru, Ernmas dukteru - Morrigan, Badb ir Macha. Kita karta toji trijule susideda is Badb, Macha ir Nemain, kurias drauge vadina Morrigan, arba Morrigana - daugiskaita. Kartais i trijule isimaiso Fea arba Anu. Visgi Morrigan pasirodo ir viena, tik kartais jos vardas pakeiciamas Badb, bet trecias asmuo tokiais atvejais neminimas.
"Senoves Airiu Karo Deive" parasyta 1870m. W.M. Hennessey, sudare salygas Morrigan isitvirtinti kaip karo deivei. Jos asmuo daznai tampa perspejimu kariui apie ziauria, smurtine mirti, kas daro Morrigan panasia i kita airiu mitologijos butybe - banshee. Sis panasumas veliau minimas ir Patricia Lysaght - "kai kuriuose Airijos regionuose si mistine butybe vadinama banshee, kartais vadinama ir badhb vardu".
Taip pat buvo minima, jog ji buvo glaudziai susijusi su airiu männerbund grupemis (grupes jaunatvisku medziotoju-kariu, gyvenanciu ant civilizuotos visuomenes ribu ir besimegaujanciu istatymus pazeidzianciomis pramogomis), kurios buvo dedikuotos jai. Jei tai tiesa, jos garbinimas panasus i germanu regionuose pasitaikanciu Perchta grupiu.

Del Morrigan vardo kyla nesutarimu. Tiesiogiai ji galima isversti kaip "didzioji karaliene" (senaja airiu kalba "mór" - didis, "rigan" - karaliene. Kitu atveju, mor be zenklo virs 'o' is Indo-Europieciu gali igauti sakni papildancia prasmes/reiksmes "baime" ar "monstriskumu", gimininga senajai anglu su "maere" (modernioje/siuolaikineje anglu kalboje sis zodis virto "nightmare" - kosmaru) ir skandinaviska "mara". Visa tai gali buti perdaryta i pradini keltu kalbos zodi "Moro-rigani-s". Dabar Morrigan laikoma senaja tikslesne sios butybes vardo forma.

[PasikeiciauNikaXD]

Alp - kosmariska butybe kilusi is senoves germanu (teutonu) folkloro.
Alp daznai maisoma su vampyrais, kartais vilkolakiais, bet sio padaro elgesys daug panasesnis i incubus.
Alp dar kartais vadinamas mare ar mahr, schrat, walrider.
Sis demonas paprastai buna vyriskos lyties, kai mara tuo tarpu (mart) labiau moteriska sios butybes versija. Aukos dazniausia moterys, uzpuolamos miego metu. Alp vado sapnus ir dazniausia ima 'rodyti' baisiausius kosmarus.
Alp uzseda aukos krutine ir sunkeja slegdamas ja ir neleisdamas kvepuoti, tol kol auka persigandus pabunda negaledama atgauti kvapo. Kartais negali pajudeti ir pabudusi. Tai galejo buti vieni pirmuju bandymu paaiskinti miego sutrikimus ir miego paralyziu. Del pamegtu auku Alp galejo nukeliauti didziulius atstumus ir kartoti ispuoli iki kol auka igytu somnifobija ar oneirofobija.
Su vampyrais jie maisomi del kraujo siurbimo. Ji dazniausia siurbdavo is vaiku ir vyru speneliu. Be to juos atbaidydavo kryziaus zenklas.
Tapatinamas su vilkolakiu Alp, del sugebejimo keisti isore ir to, jog kai kurie Alp - diena budavo paprasciausiais zmonemis (tokius meginta atpazint pazenklinant nakti ir ieskant zenklo diena). Alp galejo virsti i katina, kiaule, suni, gyvate ar maza balta drugeli.
Beveik visi saltiniai teigia jog Alp devejo skrybele, kartais net apsiausta. Skrybele turejo magiska galia paversti Alp nematomu. Jei nutikdavo taip kad Alp skrybele pamesdavo - siulydavo didzias dovanas, kad tik ja atgautu sveika.
Sakoma jog Alp galejo kilti is visai kitu, draugisku butybiu - elfu. Tik veliau jie tapo tokie negeranoriski ir pikdziugiski. O tokiais tape eme kresti sunybes, kaip tarkim pieno surugymas, plauku suvelimas, arklio uodegu susukimas, vaiku isvystymas. Moterys turejo perzegnoti vystykla, kad Alp neuzdetu vaikui senojo (itariu jog cia tik daug 'dirbantis' vaikas darbuodavos). Kartais Alp nuvarydavo nuo koju arklius ar savo spaudimo atakomis pribaigdavo mazesnius gyvunus.
Alp, nors skiriamas prie demonu, retkarciais laikytas dvasia, dazniausia nesenai mirusiu giminaiciu. Vaikas galejo virsti i Alp jei motinai per ilga ir sunku gimdyma buvo leista ko nors isikast kaip zaslu. Gimes su 'marskineliais' ar negyvas vaikas irgi galejo virsti i Alp. Kartais Alp nakti virsdavo zmogus arba gyvunas. Netgi zmones su vienu antakiu buvo itarinejami esantys Alp.
Nuo siu butybiu apsaugodavo sluotkotis po pagalve, gelezines pasagos lovos kampuose, batai prie lovos arba veidrodis ant krutines. Kartais naudotas plienas ir kryziai. Sviesa palikta per nakti irgi padedavo, mat Alp nuo sviesos traukias ir mazeja.

[PasikeiciauNikaXD]

Klykianti Smekla Banshee (beanshi - moteriska dvasia is Airiu mitologijos), dazniausia vaizduojama kaip mirties pranase is Kito Pasaulio. Jos klyksmas pranasauja mirti, kas ji girdejo, tam greiciausia ir gresia pabaiga.
Terminas 'banshee' suanglinimas Airisko zodzio 'Bean si', reiskiancio 'moteri is feju kalvu' arba 'ramybes moteri'. Abu pavadinimai kile is Senosios Airiu bean side: bean - moteris ir side - is kalnu. Mitologijoje si butybe daugialype, vaizduojama ivairiose rolese ir situacijose.
Airiu legendose Banshee kaukia aplink namus kuriuose kazkas turi numirti. Kai pasirodo kelios Banshee is karto, tai galetu reiksti jog numire kazkas didis ar sventas. Pasakos kartais sias smeklas vaizduoja kaip specifiskai nuzudytas moteris ar moteri kuri mire gimdydama.
Banshee'es daznai vaizduojamos pilkomis ar baltomis suknelemis, dazniausia ilgais plaukais, sukuojamais sidabro sukomis, taciau sis atributas gali buti maisomas su undineliu mitais. Yra netgi Airiska pasaka apie tokias sukas, kad jei kada pamatai jas gulint ant zemes, jokiais budais nevalia pakelti, mat banshee (arba undinele) jas ten paliko kad iviliotu naivuolius i spastus. Kitos istorijos sako jog banshee rengias zaliai, raudonai, juodai ar tiesiog pilku apsiaustu. (beje teko girdet, kad banshee - mirusio ir nenurimusio elfo siela. Butu gerai prisiminti kur tai girdejau...)
Tiketa, kad banshee gali buti 'prilipusi' prie konkrecios seimos. Nezinoma kodel, taciau butent tose seimose jos lieka ir verkia kai kas nors mirsta.
Vienoje senoje Gelu (keltu?) legendoje, muzika ir poezija laikyta feju dovanomis ir tie kurie sugeba siomis dovanomis naudotis (bardai, eiliakaliai ir pan.), turejo fataliska sasaja su 'Duine Shee', arba dvasiu rases zmonemis. Tai gali buti Gyvybes Dvasia, kurios globojami zmones (butent muzikalus ir gabus eilese) dazniausia budavo keistuoliai, jie sakoma turi antraji regejima. Buvo ir kita dvasia, Pragaisties, kurios jiems atskleisdavo ateities blogio paslaptis (idomu ar Nostradamas tokios nebuvo sutikes), sia dvasia dar vadino Banshee.
Banshee dejone panasi i melancholiska vejo kauksma daubose, tik su zmogisko balso gaida ir aiskiu girdimumu net ir toli nuo kauksmo vietos.

[PasikeiciauNikaXD]

Asiru ir Babilono mitologijoje, Pazuzu buvo vejo demonu karalius ir dievo Hanabio sunus. Jis simbolizavo pietvakariu veja, audra ir veja neseja.
Pazuzu vaizduojamas kaip gyvunu ir zmogaus daliu "rinkinys". Zmogaus kunas, liuto galva arba suns, erelio kojos, pora sparnu, skorpiono uodega ir gyvate tarp koju. Daznai vaizduojamas (panasu i pirmojo arkano "alef" simboli) viena ranka rodancia zemyn, kita aukstyn.
Pazuzu pietvakariu vejo dievas, zinomas kaip veju, bado ir sausmecio nesejas, bei skerdyniu sukelejas per lietingaji sezona. Naujesnes tyrinejimu zinios teigia, kad Pazuzu buvo asocijuojamas su salciu ir siaures-rytu veju. I ji buvo kreipiamasi per amuletus kurie kovojo su pagiezingu dievu galia ir padedavo gimdyvei pries Lamashtu, kuris kenkdavo per gimdyma ir motinai ir vaikui. Tad nors Pazuzu ir bloga dvasia, jis nuveja kita blogi taip apsaugodamas zmones nuo nesekmiu ir maro.

Pazuzu gan daznai minimas filmuose vaizduojanciuose egzorcizmus.
Butent Pazuzu atvaizdas sukelia pasaulio pabaiga "Luvras: Paskutinis prakeikimas" zaidime.
Panasumas i angela, vercia dvejoti ar jo vieta tarp demoniskuju...

[PasikeiciauNikaXD]

Vivernas - legendine sparnuota reptilija, kartais randama viduramziu heraldikoje. Dazniausia stovintis herbe, sis padaras kiles is europos.
Viverno vardo kilme gali buti ivairi. Saksonu kalboje Vivernas buvo Wivere, kas reiske gyvate. Senojoje siaurineje Prancuzijos dalyje vivernas vadintas Wiver, o sis pavadinimas kilo is lotynu kalbos vpera, kas taip pat reiskia gyvate.
Is paziuros vivernas gali buti panasus i drakona. Daznai vaizduotas su dviem kojom ir dviem sparnais. Kartais su erelio nagais sparnu galuose. Likes kunas daugiausia vaizduotas vis kitaip, kad ir uodega, kartais turedavo trikampi gala kiek primenanti streles antgali, o kita kart tai budavo paprasciausia gyvates uodega. Tarp viverno variantu yra ir jurinis vivernas su zuvies uodega. Si reptilija siek tiek panasi i kita mitologine butybe - basiliska (viena is jo versiju). Vienas is neisoriniu panasumu buvo nuodingas kvepavimas, kuriuo apdovanoti kartais budavo ir basiliskai ir vivernai. Kai kurie vivernai atrodo netgi kvepavo ugnimi, tuo supanasedami su drakonais. Prancuziškasis vivernas vaizduotas su galva ir virsutine kuno dalimi kaip patrauklios moters. Rubinas tarp sios akiu jai padedavo rasti kelia per pozemiu pasauli.
Daznai vivernai vaizduoti kaip tyro blogio padarai, megstantys zudyti jaunas merginas, kitus vivernus ir megstantys zmogiena.
Simtmeti vivernai piesti ant skydu, apsiaustu ir herbu ir buvo jegos bei istvermingumo simboliu.

[PasikeiciauNikaXD]

Basiliskas [basiliscus /gr/ : Little king; mazas/mazasis karalius] - legendine reptilija, pagarsejusi kaip gyvaciu karalius ir yra zinomas del galimybes sukelti mirti vien zvilgsniu.
Yra keletas Basilisko 'ivaizdziu': didelis driezas, milziniska gyvate arba triju pedu dydzio gaidys su gyvates uodega.
Keletas yra ir Basilisko 'isgavimo' budu:
Buvo pasakojama jog basiliskas isperimas is gyvates kiausinio perimo gaidzio. Tik veliau viduramziu europoje istorija apsiverte ir prireike gaidzio kiausinio perimo gyvates. Kiti pasakoja jog kiausinis turejo buti apvalus, betrynis, padetas kai danguje matoma Sirijaus zvaigzde, septyniu metu gaidzio ir isperetas rupuzes.
Gyvaciu karaliumi Basiliskas vadintas greiciausia del karunos formos skiauteres ant galvos, o pacios gyvates mitas galejo kilti is kobru. Viena kandidaciu - karaliskoji kobra su karunos formos simboliu ant galvos. Kita rusis - spjaudanti nuodus arba egiptietiskoji gyvenusi dykumose ir naudota kaip karaliskasis simbolis.
Legendose galima rasti dvi basilisku rusis: pirmoji degino viska prie ko prisiartindavo, kita galejo pribaigti bet ka vien zvilgsniu. Abi buvo tokios baisios jog nuo ju alsavimo skilo akmenys ir vyto augalai. Buvo tiketa jog jei zmogus ant zirgo megins pribaigti gyvate ietimi, per sia (ieti) pereis nuodai ir pribaigs ne tik raiteli, bet ir jo zirga. Vienintelis budas nugaleti basiliska buvo laikyti veidrodi pries jo akis, paciam i jas neziureti.
Visgi ir basiliskas turejo naturaliu priesu. Tarkim zebenkstis. Sio gyvunelio neveikia gyvates zvilgsnis, o jei jam ikanda, jis atsitraukia is kovos ir sueda rutos, vieninteles nevystancios zoles ir grizta kovoti su naujomis jegomis. Baisesnis priesas basiliskui greiciausia tik gaidys. Isgirdes jo giedojima basiliskas mirsta is kart.
Basilisko griauciai buvo kabinami namuose, kad atbaidytu vorus. Jis taip pat buvo naudojamas Apolono ir Dianos sventyklose, kur nedrysdavo iskristi jokia kregzde. Heraldikoje basiliskas pateikiamas kaip gyvunas su galva, liemeniu ir kojomis - gaidzio, gyvates liezuviu ir siksnosparnio sparnais. Sis aprasymas labiau tiktu Gaidiksliui, padarui kuris panasokas i viverno ir basilikso hibrida.

Na o A. Sapkowskio raganiai, kuriu amatas - bestiju medziokle, apie basiliskus ir gaidikslius sako tiek ir taip:
- ei, kuri ten, gaidiksli ar basiliska veidrodziu uzmusti galima?
- abu. Jei gerai i galva uztaikysi.

[PasikeiciauNikaXD]

Ishtar

Ishtar - Asirijos ir Babilono Deive. Deive nasumo, meiles, karo ir sekso. Babilono sventyklose ji vaizduojama kaip Veneros personifikacija. Galu gale, juk ja labiausia ir siejo su seksualumu, jos kultui priklause pasisventusios kurtizanes, o ja pacia vadino Dievu Kurtizane.
Ishtar turejo daug meiluziu, taciau jos demesys laikytas nelaimes zenklu. Permaininga Deive savo meiluziams buvo ziauri, kai kurie nelaimeliai brangiai sumokedavo uz suteiktas malones. Gyvuliai, pavergti meiles, prarasdavo savo pirmine jega, pakliudavo i zmoniu spastus, budavo prijaukinami ar kitaip laikomi uz naminius gyvulius. Net dievams jos meile budavo prazutinga.
Zinomiausi mitai pasakoja, kad Ishtar buvo pasitraukusi i Pozemiu Karalyste. Ten jos ileisti nenorejo, todel pagrase viska ten suniokosianti, atversianti vartus ir isvesianti mirusiuosius suesti gyvuju. Ileista ja pribaige Pozemiu Karalienes Ereshkigal isakymu, uzleisdami sesiasdesimt ligu. Bet Ishtar pasitraukus i pozemius, zemeje nebeliko meiles zaidimu. Dievams neliko nieko kito, kaip sukurti tvarini, galinti eiti i Pozemius ir isprasyti Ishtar lauk. Ja prikele su Gyvybes Vandeniu ir sugrazino i pavirsiu.

Deive greiciausia ir buvo pirmoji Veneros/Afrodites versija. Simbolis - stuonkampe zvaigzde, o ir paciai priklause Ausrines/Vakares zvaigzde danguje

[PasikeiciauNikaXD]

Vendigas arba Vindigas (jis dar turi visa kruva kitu vardu: Wendigo, Windigo, Weendigo, Windago, Windiga, Witiko, Wihtikow ir t.t.) priklauso vienai is indenu genciu mitu. Tai piktavaliska dvasia-kanibale i kuria virsdavo zmones arba budavo apsedami, dazniausia miegantys. Didziausia tikimybe tapti Vendigu beabejo turejo kanibalai.
Vendigas stipriai siejamas su ziema, siaure, salciu, badu ir alkiu. Netgi jo isore byloja apie issekima. Oda isdziuvusi, pelenu pilkumo, aptempta ant styranciu kaulu. Vendigas is ties panasejo i ka tik is kapo kilusi lavona. Netgi jo lupos buvo suskeldejusios ir kruvinos. Purvinas ir kenciantis nuo puliuojancios odos, jis ateidavo su badu ir puvanciu lavonu tvaiku, kad numalsintu alki, zmogienos troskuli.
Tuo pat metu Vendigas buvo ir rajumo, godumo ir pertekliaus simboliu. Jis niekad nepasisotindavo, ieskodavo naujos ir naujos aukos. Netgi sakoma, kad jis buvo milzinu, kuris paaugdavo proporcingai tiek, kiek suesdavo, todel niekuomet ir nebuvo sotus.
Noras valgyti zmogiena ne is bado iki siol vadinamas Vendigo Psichoze. Buta net gydymo atveju, kurie toli grazu ne visada baigdavos laimingai/sëkmingai. O 1879-ais netgi buvo pakartas zmogus, ziauriai iszudes ir suedes savo seima. Kariamas jis teisinos, kad tai piktoji dvasia vertusi ji valgyt zmogiena, kad tai ta dvasia jos troskusi. Paskaityti galite cia

Ne per seniausiai Vendigas tapo ir siaubo fikcijos objektu, prisidedamas prie tokiu grandu kaip Vampyrai, Vilkolakiai ir Zombiai. Deja jam ne taip gerai pavyko, kaip tiems pirmtakams ir jis prarado dali savo originalumo. Ji netgi galima sutikti seriale Blood Ties...