Post by sepulture on Aug 26, 2005 21:15:05 GMT 2
Ch. Baudelaire'as neraðë dienoraðèio. Pavadinimas „Intymûs dienoraðèiai“ yra sàlyginis. Po jo mirties buvo rastas pluoðtas lapeliø, raðytø raðalu arba spalvotais pieðtukais su antraðtëmis „Blyksniai“ (Fusees), „Blyksniai. Átaigios mintys“ (Fusees. Suggestions), kitø lapeliø pavadinimai – „Mano apnuoginta ðirdis“. Tie lapeliai perëjo keliø þmoniø, rengusiø poeto raðtø leidimà, rankas, buvo sugrupuoti, sunumeruoti ir 1877 metais pirmà kartà pasirodë spaudoje, o 1909 metais „Blyksniai“ ir „Mano apnuoginta ðirdis“ buvo iðleisti atskiru leidiniu – „Intymûs dienoraðèiai“.
Pavadinimus abiems ciklams Baudelaire'as pasiskolino ið amerikieèiø novelisto, eseisto ir poeto Edgaro Allano Poe'o (1809-1849), kurio kûrybà jis pirmas ëmë versti á prancûzø kalbà. Kaip prisipaþásta Baudelaire'as, E.Poe darë lemiamà átakà jo dvasinei brandai, padëjo susiformuoti kûrybiniam metodui. Anot Poe'o, panorëjæs nemirtingà ðlovæ ágyti raðytojas turëtø paraðyti nedidelæ knygelæ, kurios pavadinimas bûtø gana paprastas ir aiðkus – „Mano apnuoginta ðirdis“. Taèiau bûtina iðtesëti pavadinime duotà paþadà. Genialusis poetas ir novelistas priduria, kad paraðyti tokià knygà neámanoma, nes popierius, susilietæs su ákaitusia iki baltumo plunksna, uþsiliepsnotø.
Baudelaire'as ryþtasi paraðyti knygà, kuri neturëtø á save panaðiø. Laiðke motinai raðo norás artimiems þmonëms atskleisti þmogø ir visà jo prigimties tiesà: „Tas þmogus bûsiu að. Að pats. Jauèiu savo ðirdá ir paþástu þmones...“
Knygos raðymas tapo jo ðirdies aistra. Poetas ruoðiasi pasitraukti ið gyvenimo, todël nori iðdëstyti savo mintis apie literatûrà, poþiûrá á visuomenæ, atsakyti á klausimà, kas jo laukia po mirties. Baudelaire'ui taip ir nepavyko galutinai uþbaigti ðios knygos, taèiau iðlikæ apmatai, pastabos, kritiniai paradoksai, taiklûs aforizmai atskleidþia mums paèias slapèiausias þmogaus sielos kerteles, intymiausiø minèiø genezæ.
Vertëjas
Charles Baudelaire'as
INTYMÛS DIENORAÐÈIAI
(fragmentai)
BLYKSNIAI
I
Netgi jei Dievo nebûtø, religija liktø ðventa ir dieviðka.
Dievas – vienintelë esybë, kuri gali valdyti netgi neegzistuodama.
Visa, kà sukuria dvasia, yra gyvastingiau uþ materijà.
Meilë – tai geismas iðtvirkauti. Netgi nëra tokio tauraus malonumo, kuris nebûtø iðtvirkavimas.
Spektaklyje, ðokiuose kiekvienas gërisi visais.
Kas yra menas? Iðtvirkavimas.
Malonumas, kurá patiri susiliejæs su minia, yra slëpiningas pasireiðkimas dþiaugsmo, kuris atsiranda skaièiui didëjant.
Visa yra skaièius. Skaièius yra visur. Skaièius slypi þmoguje. Svaigulys yra skaièius.
Þmogui subrendus, kûrybingo susikaupimo polinkis privalo pakeisti praradimø dþiaugsmà.
Meilë gali gimti ið tauraus jausmo – geismo iðtvirkauti. Bet netrukus jà praþudo savininkiðka aistra.
Meilë nori iðeiti ið savæs, susilieti su savo auka, kaip nugalëtojas su nugalëtuoju, taèiau trokðta iðsaugoti nugalëtojo privilegijas.
Iðlaikyti moterá – malonumas, bûdingas ir angelui, ir savininkui. Gailestis ir þiaurastis. Jie netgi nepriklauso nuo þvëries padermës, lyties, groþio.
Þalsvos sutemos drungnais vasaros vakarais.
Begalinë minties gelmë liaudiðkuos posakiuos skylës, kurias iðrausë skruzdþiø kartos.
Anekdotas apie Medþiotojà, iðreiðkiantis glaudø þiaurumo ir meilës ryðá.
III
Blyksniai. – Berods, savo uþraðuose jau minëjau, kad meilë labai panaði á kankinimà arba chirurginæ operacijà. Taèiau ðià mintá galima iðplësti paèia skaudþiausia linkme. Net jei abu labai mylëtø vienas kità ir bûtø pilni besiverþianèiø geismø, vienas visada bus ramëlesnis, maþiau apsëstas nei kitas. Tasai arba toji – chirurgas arba budelis; kitas – pacientas, auka. Ar jûs girdite tuos dûsavimus, neðlovingos tragedijos preliudà, tas aimanas, tuos klyksmus, tà kriokimà? Kas gi taip nedejavo, kas neplëðë tokiø aimanø ið kito? Ar atrasite kà nors baisesnio uþ klausimà, uþduotà sumanaus kankintojo? Lunatiko akys iðsprogsta, raumenys ásitempia ir sustingsta, tarsi po elektros ðoko. Girtumas, kliedëjimas, opiumas, gresiantys þiauriausiais padariniais, tikrai nepateiks jums tokiø neátikëtinø, tokiø kraupiø pavyzdþiø. O þmogaus veidas, kurá Ovidijus manë esant sukurtà þvaigþdëms atspindëti, ðtai jis, iðkreiptas pamiðëliðko þvëriðkumo arba sustingæs lyg miræs. Ið tikrøjø apkaltinèiau save ðventvagyste, toká darkalà pavadinæs ekstaze.
Siaubingas þaidimas, reikalaujàs, kad vienas ið þaidëjø prarastø savitvardà!
Kartà mano akivaizdoje buvo uþduotas klausimas, koks didþiausias ið meilës malonumø. Kaþkas áprastai atsakë – imti, o kitas – atsiduoti. Vienas sako – malonu valdyti, kitas – malonu nusiþeminti.Visi tie nepraustaburniai kalbëjo lyg pagal Jëzaus Kristaus sekimà. Pagaliau atsirado begëdiðkas utopistas, pareiðkæs, kad didþiausias meilës malonumas auklëti tëvynei pilieèius.
O að sakau: vienintelis ir didþiausias meilës malonumas yra ásitikinimas, kad kankini. Ir vyras, ir moteris ið prigimties þino, kad kanèioje slypi visi malonumai.
V
Blyksniai. Átaigios mintys. – Kai þmogus gula á lovà, beveik visi jo draugai slapta linki, kad jis numirtø; vieni norëdami konstatuoti, kad jo sveikata buvo silpnesnë negu jø; kiti – puoselëdami nesavanaudiðkà viltá patyrinëti agonijà.
Arabeska – dvasingiausias ið pieðiniø.
VIII
Þmoniø veidus painiojame todël, kad, tikrajam atvaizdui iðblukus, jo vietà uþima iliuzija.
Taigi paþink rûstaus gyvenimo dþiaugsmus ir melskis, melskis be atvangos. Malda - dvasiniø galiø ðaltinis. (Valios altorius. – Dvasinë dinamika. Magiðka Sakramentø galia. – Dvasios higiena.)
Muzika suaiþo dangaus skliautà.
Jeanas Jacques'as sakydavo, kad áeidamas á kavinæ visados patirdavo savotiðkà jaudulá. Droviai natûrai teatro kontrolë ðiek tiek panaði á Pragaro tribunolà.
Gyvenimas turi vienintelá þavesá: Þaidimo þavesá. Bet jei mums vis viena – laimëti ar pralaimëti?
XII
Ar yra matematiniø beprotybiø ir pamiðëliø, mananèiø, kad dukart du lygu trims? Kitaip tariant, ar gali haliucinacija – jeigu tik tie þodþiai, pavartoti kartu, neims pjautis – grobti grynojo proto srities? Jei þmogø, ápratusá nieko neveikti, dykinëti, visà laikà atidedantá rytdienai svarbø dalykà, kitas paþadintø vienà rytà smarkiai èaiþydamas botagu ir be gailesèio èaiþytø tol, kol tas, negalëdamas dirbti dël malonumo, griebtøsi darbo ið baimës, – tas þmogus, su botagu, ar nebus tikrasis jo draugas, jo geradarys? Beje, galima tvirtinti, kad malonumas atsirastø vëliau, su daug didesne tikimybe, nei tariant, jog meilë ateis po vedybø.
Tas pats politikoje: tikras ðventasis yra tas, kuris èaiþo ir þudo liaudá paèios liaudies labui.
1856 m. geguþës 13 d., antradienis
XVI
Blyksniai.- Radau Groþio – savojo Groþio – apibrëþimà. Tai kaþkas aistringa ir liûdna, kaþkas neapibrëþta, kas teikia erdvës vaizduotei. Jei norite, savo mintis pritaikysiu regimam objektui, pavyzdþiui, paèiam ádomiausiam visuomenës objektui, moters veidui. Þavingas ir dailus veidas, turiu omenyje moters veidà, yra toks, kuris vienu metu dvelkia goslumu ir liûdesiu, skleidþia melancholijà, nuovargá ir netgi sotá arba prieðingai – aistrà, gyvenimo geismà, susiliejusá su atslûgstanèiu kartëliu, tarsi atsiradusiu ið nevilties ir dël iðsiþadëjimø. Paslaptis, sielvartas – taip pat Groþio bruoþai.
Graþiam vyro veidui nebûtinas tas goslumas (savaime suprantama, þiûrint vyro akimis, galbût kitaip atrodytø moteriai), kuris moters veide yra tuo didesnë pagunda, kuo melancholiðkesnis veidas. Bet toks veidas taip pat spindi kaþkuo aistringu ir liûdnu - dvasiniu alkiu, uþgniauþtomis ambicijomis, kunkuliuojanèiomis, bet nepanaudojamomis dvasios galiomis, kartais kerðtinga nejautra (kadangi, kalbant ðia tema, negalima pamirðti idealaus tipo dendþio), paslaptimi, nes tai vienas ádomiausiø groþio bruoþø, ir pagaliau (kad iðdrásèiau prisipaþinti, koks modernus esu estetikos srityje) Nelaime. Nesakau, kad Dþiaugsmas negalëtø susilieti su Groþiu, tik manau, kad jis – vienas ið prasèiausiø jo komponentø, o Melancholija yra, taip sakant, jo ðaunioji bièiulë, kadangi visiðkai nesuvokiu (ar mano protas nebus uþburtas veidrodis?) tokio Groþio, kur neatsispindi Nelaimë. Remdamasis, kiti pasakytø, apsëstas tokiø minèiø, – sunkiai susilaikyèiau, nepriëjæs prie iðvados, kad idealiausias vyriðko Groþio tipas yra Ðëtonas Miltono maniera.
XXI
Blyksniai. Átaigios mintys. – Atsiduoti Ðëtonui, kà tai reiðkia?
Kas gali bûti absurdiðkiau uþ Progreso idëjà, jeigu þmogus, tà patvirtina kasdieniniai faktai, visuomet panaðus ir lygus þmogui, tai visuomet laukinës bûklës! Kas tie giriø ir prerijø pavojai palyginti su kasdieniniais civilizuoto pasaulio konfliktais ir sukrëtimais? Tegu vyras glëbesèiuoja suviliotà aukà gatvëje, tegu persmeigia suviliotà aukà girioje – ar nebus jis amþinas þmogus, tai yra tobuliausias grobuonis?
Sako, kad man trisdeðimt metø, bet jei að tris minutes iðgyvenau per vienà, ar nebus man devyniasdeðimt?
...Ar darbas nebus ta druska, kuri iðsaugo sielø mumijas?
Romano pradþia – pradëti siuþetà nesvarbu kur ir, kad uþtektø noro uþbaigti, pradëti labai graþiais sakiniais.
MANO APNUOGINTA ÐIRDIS
IX
Visados man atrodë ðlykðtu bûti naudingu þmogum.
1848 metai buvo ádomûs tik todël, kad kiekvienas kûrë utopijas nelyginant smëlio pilis.
1848 metai buvo puikûs tik dël juokingø dalykø pertekliaus.
Robespierre'as vertas pagarbos tik todël, kad paraðë kelis graþius sakinius.
XI
Politika. – Neturiu ásitikinimø, kaip juos supranta ðio ðimtmeèio þmonës, nes neturiu ambicijø.
Neturiu ásitikinimø pagrindo.
Padoriems þmonëms bûdingas savotiðkas bailumas, greièiau – savotiðkas minkðtumas.
Vien nusikaltëliai yra ásitikinæ – kuo? Kad jiems bûtinai turi pasisekti. Todël jie ir pasiekia tikslà.
Kodël man turëtø pasisekti, jei að net nenoriu pabandyti?
Ðlovingos imperijos gali bûti grástos nusikaltimais, o kilnios religijos – apgaule.
Taèiau turiu kelis tauresnius ásitikinimus, kuriø negali suprasti mano laikmeèio þmonës.
XIII
Beveik visà gyvenimà praleidþiame tenkindami kvailà smalsumà. Nors yra tiek dalykø, kurie turëtø nepaprastai þadinti þmoniø susidomëjimà, o kurie, sprendþiant ið áprastinio gyvenimo bûdo, jø visiðkai nedomina.
Kur yra mûsø miræ draugai?
Kodël mes èia esame?
Gal mes ið kur nors atëjome?
Kas yra laisvë?
Ar ji suderinama su Apvaizdos valia?
O sielø skaièius baigtinis ar begalinis?
O kiek yra gyvenamø þemiø?
Etc., etc.
XV
Tikëjimas progresu – tinginiø, belgø doktrina. Jos laikosi individas, manantis, kad kaimynas atliks jo darbà.
Negali bûti kito progreso (tikro, tai yra moralinio), kaip tik slypinèio þmoguje ir pasiekiamojo paties pastangomis.
Taèiau visuomenæ sudaro þmonës, kurie gali galvoti tik kartu, tik minioje. Kaip belgø bendrijose.
Taip pat yra þmoniø, kurie gali linksmintis tik minioje. Tikrasis herojus linksminasi visiðkai vienas.
XVIII
Reikia dirbti, jeigu ne ið meilës darbui, tai bent ið nevilties, nes, viskà gerai pasvërus, dirbti ne taip nuobodu kaip linksmintis.
XIX
Kiekvienà akimirkà bet kuris þmogus meldþiasi arba Dievui, arba Ðëtonui.
Malda Dievui arba dvasingumas – tai noras tobulëti; malda Ðëtonui arba gyvuliðkumas - tai nuopuolio dþiaugsmas. Pastarajam privalu priskirti meilæ moteriai ir intymius pokalbius su gyvuliais – ðunimis, katëmis etc.
Patiriami dþiaugsmai atitinka kiekvienos meilës prigimtá.
LV
Meilëje, kaip ir beveik visuose þmoniø reikaluose, ðirdþiø santarvë tëra nesusipratimø iðdava. O tasai nesusipratimas yra malonumas. Vyras alpsta: o, mano angele! Moteris burkuoja: mama, mama! Ir abu idiotai ásitikinæ, kad galvoja sutartinai. Neperþengiama pragarmë, kurià sukuria savitarpio nesupratimas, yra neáveikiama.
LVI
Kodël jûros reginys be galo ir visuomet malonus?
Tai todël, kad jûra sukelia mintis apie begalybæ ir judëjimà. Þmogui ðeðios ar septynios mylios – begalybës spindulys. Ðtai miniatiûrinë begalybë. Negi svarbu, jei to pakanka visuotinës begalybës idëjai áteigti. Uþtenka áveikti dvylika ar keturiolika banguojanèios jûros myliø, kad þmogus patirtø didþiausià groþá, dovanotà jam ðioje laikinoje buveinëje.
LXIX
Ðlovinti vaizdinijos kultà (mano didþioji, vienintelë, pirmapradë aistra).
Ðlovinti valkatavimà ir tai, kà galima vadinti bohema. Aðtraus pojûèio, vyraujanèio muzikoj, kultà. Remtis Lisztu.
Apie bûtinybæ muðti moteris.
Galima bausti tà, kurá myli. Pavyzdþiui, vaikus. Taèiau paskui tai sukelia niekingà skausmà dël to, kurá myli.
Apie raguoèius ir ragø átaisymà.
Raguotojo kanèios.
Kyla ið jo puikybës, klaidingo garbës ir laimës supratimo ir ið meilës, priklausanèios Dievui, per kvailumà atiduodamos tvariniui.
Nuolat tie patys garbstantys gyvuliai, apsirinkantys dël stabo.
LXXI
Kuo daugiau laiko þmogus skiria menams, tuo maþiau gaðlauja.
Vis labiau ir labiau ryðkëja skirtumas tarp dvasios ir chamizmo.
Tik chamas gaðlauja godþiai, ðiaip jau santykiavimas yra liaudies poezija.
Santykiauti – reiðkia ásiskverbti á kità þmogø, o menininkas niekados neiðeina pats ið savæs.
Pamirðau tos kekðës vardà... A, tiek to! Prisiminsiu paskutiniajame teisme.
Muzika duoda supratimà apie erdvæ. Visi menai, daugiau ar maþiau; nes jie yra skaièius, o skaièius – erdvës interpretacija.
Geisti diena ið dienos bût didþiausiu þmogum!
LXXVII
Pasaulis laikosi tik nesusipratimø dëka.
Visi sutaria tik visuotinio nesusipratimo dëka.
Jeigu, nelaimei, þmonës suprastø vieni kitus, jie niekados negalëtø susitarti.
Protingas þmogus, tas, kuris nesusitars niekad su niekuo, privalo susitaikyti su kvailiø ðnekomis ir blogø knygø skaitymu. Taip jis paþins kartø dþiaugsmà, kuris su kaupu atlygina nuovargá.
LXXXIX
Higiena. Elgesys. Moralë. – Kiekvienà akimirkà mus gniuþdo laiko samprata ir jo jutimas. Uþmirðti, pabëgti nuo to koðmaro teturime dvi galimybes: malonumà ir darbà. Malonumai mus iðsekina. Darbas uþgrûdina. Rinkimës.
Kuo labiau pamëgstame vienà, tuo didesná pasiðlykðtëjimà mums kelia kitas.
Laikà gali uþmirðti tik dirbdamas.
Viskà padarai tik rinkdamas po kruopelytæ.
De Maistre'as ir Edgaras Poe mane iðmokë màstyti.
Ilgai trunka tik tas darbas, kurio nedrásti pradëti. Jis tampa koðmaru.
Versta ið: Charles Baudelaire. Oeuvres. Volume 2. La Pleiade, Paris, 1932
Ið prancûzø kalbos vertë Juozas Meèkauskas-Meðkela
Pavadinimus abiems ciklams Baudelaire'as pasiskolino ið amerikieèiø novelisto, eseisto ir poeto Edgaro Allano Poe'o (1809-1849), kurio kûrybà jis pirmas ëmë versti á prancûzø kalbà. Kaip prisipaþásta Baudelaire'as, E.Poe darë lemiamà átakà jo dvasinei brandai, padëjo susiformuoti kûrybiniam metodui. Anot Poe'o, panorëjæs nemirtingà ðlovæ ágyti raðytojas turëtø paraðyti nedidelæ knygelæ, kurios pavadinimas bûtø gana paprastas ir aiðkus – „Mano apnuoginta ðirdis“. Taèiau bûtina iðtesëti pavadinime duotà paþadà. Genialusis poetas ir novelistas priduria, kad paraðyti tokià knygà neámanoma, nes popierius, susilietæs su ákaitusia iki baltumo plunksna, uþsiliepsnotø.
Baudelaire'as ryþtasi paraðyti knygà, kuri neturëtø á save panaðiø. Laiðke motinai raðo norás artimiems þmonëms atskleisti þmogø ir visà jo prigimties tiesà: „Tas þmogus bûsiu að. Að pats. Jauèiu savo ðirdá ir paþástu þmones...“
Knygos raðymas tapo jo ðirdies aistra. Poetas ruoðiasi pasitraukti ið gyvenimo, todël nori iðdëstyti savo mintis apie literatûrà, poþiûrá á visuomenæ, atsakyti á klausimà, kas jo laukia po mirties. Baudelaire'ui taip ir nepavyko galutinai uþbaigti ðios knygos, taèiau iðlikæ apmatai, pastabos, kritiniai paradoksai, taiklûs aforizmai atskleidþia mums paèias slapèiausias þmogaus sielos kerteles, intymiausiø minèiø genezæ.
Vertëjas
Charles Baudelaire'as
INTYMÛS DIENORAÐÈIAI
(fragmentai)
BLYKSNIAI
I
Netgi jei Dievo nebûtø, religija liktø ðventa ir dieviðka.
Dievas – vienintelë esybë, kuri gali valdyti netgi neegzistuodama.
Visa, kà sukuria dvasia, yra gyvastingiau uþ materijà.
Meilë – tai geismas iðtvirkauti. Netgi nëra tokio tauraus malonumo, kuris nebûtø iðtvirkavimas.
Spektaklyje, ðokiuose kiekvienas gërisi visais.
Kas yra menas? Iðtvirkavimas.
Malonumas, kurá patiri susiliejæs su minia, yra slëpiningas pasireiðkimas dþiaugsmo, kuris atsiranda skaièiui didëjant.
Visa yra skaièius. Skaièius yra visur. Skaièius slypi þmoguje. Svaigulys yra skaièius.
Þmogui subrendus, kûrybingo susikaupimo polinkis privalo pakeisti praradimø dþiaugsmà.
Meilë gali gimti ið tauraus jausmo – geismo iðtvirkauti. Bet netrukus jà praþudo savininkiðka aistra.
Meilë nori iðeiti ið savæs, susilieti su savo auka, kaip nugalëtojas su nugalëtuoju, taèiau trokðta iðsaugoti nugalëtojo privilegijas.
Iðlaikyti moterá – malonumas, bûdingas ir angelui, ir savininkui. Gailestis ir þiaurastis. Jie netgi nepriklauso nuo þvëries padermës, lyties, groþio.
Þalsvos sutemos drungnais vasaros vakarais.
Begalinë minties gelmë liaudiðkuos posakiuos skylës, kurias iðrausë skruzdþiø kartos.
Anekdotas apie Medþiotojà, iðreiðkiantis glaudø þiaurumo ir meilës ryðá.
III
Blyksniai. – Berods, savo uþraðuose jau minëjau, kad meilë labai panaði á kankinimà arba chirurginæ operacijà. Taèiau ðià mintá galima iðplësti paèia skaudþiausia linkme. Net jei abu labai mylëtø vienas kità ir bûtø pilni besiverþianèiø geismø, vienas visada bus ramëlesnis, maþiau apsëstas nei kitas. Tasai arba toji – chirurgas arba budelis; kitas – pacientas, auka. Ar jûs girdite tuos dûsavimus, neðlovingos tragedijos preliudà, tas aimanas, tuos klyksmus, tà kriokimà? Kas gi taip nedejavo, kas neplëðë tokiø aimanø ið kito? Ar atrasite kà nors baisesnio uþ klausimà, uþduotà sumanaus kankintojo? Lunatiko akys iðsprogsta, raumenys ásitempia ir sustingsta, tarsi po elektros ðoko. Girtumas, kliedëjimas, opiumas, gresiantys þiauriausiais padariniais, tikrai nepateiks jums tokiø neátikëtinø, tokiø kraupiø pavyzdþiø. O þmogaus veidas, kurá Ovidijus manë esant sukurtà þvaigþdëms atspindëti, ðtai jis, iðkreiptas pamiðëliðko þvëriðkumo arba sustingæs lyg miræs. Ið tikrøjø apkaltinèiau save ðventvagyste, toká darkalà pavadinæs ekstaze.
Siaubingas þaidimas, reikalaujàs, kad vienas ið þaidëjø prarastø savitvardà!
Kartà mano akivaizdoje buvo uþduotas klausimas, koks didþiausias ið meilës malonumø. Kaþkas áprastai atsakë – imti, o kitas – atsiduoti. Vienas sako – malonu valdyti, kitas – malonu nusiþeminti.Visi tie nepraustaburniai kalbëjo lyg pagal Jëzaus Kristaus sekimà. Pagaliau atsirado begëdiðkas utopistas, pareiðkæs, kad didþiausias meilës malonumas auklëti tëvynei pilieèius.
O að sakau: vienintelis ir didþiausias meilës malonumas yra ásitikinimas, kad kankini. Ir vyras, ir moteris ið prigimties þino, kad kanèioje slypi visi malonumai.
V
Blyksniai. Átaigios mintys. – Kai þmogus gula á lovà, beveik visi jo draugai slapta linki, kad jis numirtø; vieni norëdami konstatuoti, kad jo sveikata buvo silpnesnë negu jø; kiti – puoselëdami nesavanaudiðkà viltá patyrinëti agonijà.
Arabeska – dvasingiausias ið pieðiniø.
VIII
Þmoniø veidus painiojame todël, kad, tikrajam atvaizdui iðblukus, jo vietà uþima iliuzija.
Taigi paþink rûstaus gyvenimo dþiaugsmus ir melskis, melskis be atvangos. Malda - dvasiniø galiø ðaltinis. (Valios altorius. – Dvasinë dinamika. Magiðka Sakramentø galia. – Dvasios higiena.)
Muzika suaiþo dangaus skliautà.
Jeanas Jacques'as sakydavo, kad áeidamas á kavinæ visados patirdavo savotiðkà jaudulá. Droviai natûrai teatro kontrolë ðiek tiek panaði á Pragaro tribunolà.
Gyvenimas turi vienintelá þavesá: Þaidimo þavesá. Bet jei mums vis viena – laimëti ar pralaimëti?
XII
Ar yra matematiniø beprotybiø ir pamiðëliø, mananèiø, kad dukart du lygu trims? Kitaip tariant, ar gali haliucinacija – jeigu tik tie þodþiai, pavartoti kartu, neims pjautis – grobti grynojo proto srities? Jei þmogø, ápratusá nieko neveikti, dykinëti, visà laikà atidedantá rytdienai svarbø dalykà, kitas paþadintø vienà rytà smarkiai èaiþydamas botagu ir be gailesèio èaiþytø tol, kol tas, negalëdamas dirbti dël malonumo, griebtøsi darbo ið baimës, – tas þmogus, su botagu, ar nebus tikrasis jo draugas, jo geradarys? Beje, galima tvirtinti, kad malonumas atsirastø vëliau, su daug didesne tikimybe, nei tariant, jog meilë ateis po vedybø.
Tas pats politikoje: tikras ðventasis yra tas, kuris èaiþo ir þudo liaudá paèios liaudies labui.
1856 m. geguþës 13 d., antradienis
XVI
Blyksniai.- Radau Groþio – savojo Groþio – apibrëþimà. Tai kaþkas aistringa ir liûdna, kaþkas neapibrëþta, kas teikia erdvës vaizduotei. Jei norite, savo mintis pritaikysiu regimam objektui, pavyzdþiui, paèiam ádomiausiam visuomenës objektui, moters veidui. Þavingas ir dailus veidas, turiu omenyje moters veidà, yra toks, kuris vienu metu dvelkia goslumu ir liûdesiu, skleidþia melancholijà, nuovargá ir netgi sotá arba prieðingai – aistrà, gyvenimo geismà, susiliejusá su atslûgstanèiu kartëliu, tarsi atsiradusiu ið nevilties ir dël iðsiþadëjimø. Paslaptis, sielvartas – taip pat Groþio bruoþai.
Graþiam vyro veidui nebûtinas tas goslumas (savaime suprantama, þiûrint vyro akimis, galbût kitaip atrodytø moteriai), kuris moters veide yra tuo didesnë pagunda, kuo melancholiðkesnis veidas. Bet toks veidas taip pat spindi kaþkuo aistringu ir liûdnu - dvasiniu alkiu, uþgniauþtomis ambicijomis, kunkuliuojanèiomis, bet nepanaudojamomis dvasios galiomis, kartais kerðtinga nejautra (kadangi, kalbant ðia tema, negalima pamirðti idealaus tipo dendþio), paslaptimi, nes tai vienas ádomiausiø groþio bruoþø, ir pagaliau (kad iðdrásèiau prisipaþinti, koks modernus esu estetikos srityje) Nelaime. Nesakau, kad Dþiaugsmas negalëtø susilieti su Groþiu, tik manau, kad jis – vienas ið prasèiausiø jo komponentø, o Melancholija yra, taip sakant, jo ðaunioji bièiulë, kadangi visiðkai nesuvokiu (ar mano protas nebus uþburtas veidrodis?) tokio Groþio, kur neatsispindi Nelaimë. Remdamasis, kiti pasakytø, apsëstas tokiø minèiø, – sunkiai susilaikyèiau, nepriëjæs prie iðvados, kad idealiausias vyriðko Groþio tipas yra Ðëtonas Miltono maniera.
XXI
Blyksniai. Átaigios mintys. – Atsiduoti Ðëtonui, kà tai reiðkia?
Kas gali bûti absurdiðkiau uþ Progreso idëjà, jeigu þmogus, tà patvirtina kasdieniniai faktai, visuomet panaðus ir lygus þmogui, tai visuomet laukinës bûklës! Kas tie giriø ir prerijø pavojai palyginti su kasdieniniais civilizuoto pasaulio konfliktais ir sukrëtimais? Tegu vyras glëbesèiuoja suviliotà aukà gatvëje, tegu persmeigia suviliotà aukà girioje – ar nebus jis amþinas þmogus, tai yra tobuliausias grobuonis?
Sako, kad man trisdeðimt metø, bet jei að tris minutes iðgyvenau per vienà, ar nebus man devyniasdeðimt?
...Ar darbas nebus ta druska, kuri iðsaugo sielø mumijas?
Romano pradþia – pradëti siuþetà nesvarbu kur ir, kad uþtektø noro uþbaigti, pradëti labai graþiais sakiniais.
MANO APNUOGINTA ÐIRDIS
IX
Visados man atrodë ðlykðtu bûti naudingu þmogum.
1848 metai buvo ádomûs tik todël, kad kiekvienas kûrë utopijas nelyginant smëlio pilis.
1848 metai buvo puikûs tik dël juokingø dalykø pertekliaus.
Robespierre'as vertas pagarbos tik todël, kad paraðë kelis graþius sakinius.
XI
Politika. – Neturiu ásitikinimø, kaip juos supranta ðio ðimtmeèio þmonës, nes neturiu ambicijø.
Neturiu ásitikinimø pagrindo.
Padoriems þmonëms bûdingas savotiðkas bailumas, greièiau – savotiðkas minkðtumas.
Vien nusikaltëliai yra ásitikinæ – kuo? Kad jiems bûtinai turi pasisekti. Todël jie ir pasiekia tikslà.
Kodël man turëtø pasisekti, jei að net nenoriu pabandyti?
Ðlovingos imperijos gali bûti grástos nusikaltimais, o kilnios religijos – apgaule.
Taèiau turiu kelis tauresnius ásitikinimus, kuriø negali suprasti mano laikmeèio þmonës.
XIII
Beveik visà gyvenimà praleidþiame tenkindami kvailà smalsumà. Nors yra tiek dalykø, kurie turëtø nepaprastai þadinti þmoniø susidomëjimà, o kurie, sprendþiant ið áprastinio gyvenimo bûdo, jø visiðkai nedomina.
Kur yra mûsø miræ draugai?
Kodël mes èia esame?
Gal mes ið kur nors atëjome?
Kas yra laisvë?
Ar ji suderinama su Apvaizdos valia?
O sielø skaièius baigtinis ar begalinis?
O kiek yra gyvenamø þemiø?
Etc., etc.
XV
Tikëjimas progresu – tinginiø, belgø doktrina. Jos laikosi individas, manantis, kad kaimynas atliks jo darbà.
Negali bûti kito progreso (tikro, tai yra moralinio), kaip tik slypinèio þmoguje ir pasiekiamojo paties pastangomis.
Taèiau visuomenæ sudaro þmonës, kurie gali galvoti tik kartu, tik minioje. Kaip belgø bendrijose.
Taip pat yra þmoniø, kurie gali linksmintis tik minioje. Tikrasis herojus linksminasi visiðkai vienas.
XVIII
Reikia dirbti, jeigu ne ið meilës darbui, tai bent ið nevilties, nes, viskà gerai pasvërus, dirbti ne taip nuobodu kaip linksmintis.
XIX
Kiekvienà akimirkà bet kuris þmogus meldþiasi arba Dievui, arba Ðëtonui.
Malda Dievui arba dvasingumas – tai noras tobulëti; malda Ðëtonui arba gyvuliðkumas - tai nuopuolio dþiaugsmas. Pastarajam privalu priskirti meilæ moteriai ir intymius pokalbius su gyvuliais – ðunimis, katëmis etc.
Patiriami dþiaugsmai atitinka kiekvienos meilës prigimtá.
LV
Meilëje, kaip ir beveik visuose þmoniø reikaluose, ðirdþiø santarvë tëra nesusipratimø iðdava. O tasai nesusipratimas yra malonumas. Vyras alpsta: o, mano angele! Moteris burkuoja: mama, mama! Ir abu idiotai ásitikinæ, kad galvoja sutartinai. Neperþengiama pragarmë, kurià sukuria savitarpio nesupratimas, yra neáveikiama.
LVI
Kodël jûros reginys be galo ir visuomet malonus?
Tai todël, kad jûra sukelia mintis apie begalybæ ir judëjimà. Þmogui ðeðios ar septynios mylios – begalybës spindulys. Ðtai miniatiûrinë begalybë. Negi svarbu, jei to pakanka visuotinës begalybës idëjai áteigti. Uþtenka áveikti dvylika ar keturiolika banguojanèios jûros myliø, kad þmogus patirtø didþiausià groþá, dovanotà jam ðioje laikinoje buveinëje.
LXIX
Ðlovinti vaizdinijos kultà (mano didþioji, vienintelë, pirmapradë aistra).
Ðlovinti valkatavimà ir tai, kà galima vadinti bohema. Aðtraus pojûèio, vyraujanèio muzikoj, kultà. Remtis Lisztu.
Apie bûtinybæ muðti moteris.
Galima bausti tà, kurá myli. Pavyzdþiui, vaikus. Taèiau paskui tai sukelia niekingà skausmà dël to, kurá myli.
Apie raguoèius ir ragø átaisymà.
Raguotojo kanèios.
Kyla ið jo puikybës, klaidingo garbës ir laimës supratimo ir ið meilës, priklausanèios Dievui, per kvailumà atiduodamos tvariniui.
Nuolat tie patys garbstantys gyvuliai, apsirinkantys dël stabo.
LXXI
Kuo daugiau laiko þmogus skiria menams, tuo maþiau gaðlauja.
Vis labiau ir labiau ryðkëja skirtumas tarp dvasios ir chamizmo.
Tik chamas gaðlauja godþiai, ðiaip jau santykiavimas yra liaudies poezija.
Santykiauti – reiðkia ásiskverbti á kità þmogø, o menininkas niekados neiðeina pats ið savæs.
Pamirðau tos kekðës vardà... A, tiek to! Prisiminsiu paskutiniajame teisme.
Muzika duoda supratimà apie erdvæ. Visi menai, daugiau ar maþiau; nes jie yra skaièius, o skaièius – erdvës interpretacija.
Geisti diena ið dienos bût didþiausiu þmogum!
LXXVII
Pasaulis laikosi tik nesusipratimø dëka.
Visi sutaria tik visuotinio nesusipratimo dëka.
Jeigu, nelaimei, þmonës suprastø vieni kitus, jie niekados negalëtø susitarti.
Protingas þmogus, tas, kuris nesusitars niekad su niekuo, privalo susitaikyti su kvailiø ðnekomis ir blogø knygø skaitymu. Taip jis paþins kartø dþiaugsmà, kuris su kaupu atlygina nuovargá.
LXXXIX
Higiena. Elgesys. Moralë. – Kiekvienà akimirkà mus gniuþdo laiko samprata ir jo jutimas. Uþmirðti, pabëgti nuo to koðmaro teturime dvi galimybes: malonumà ir darbà. Malonumai mus iðsekina. Darbas uþgrûdina. Rinkimës.
Kuo labiau pamëgstame vienà, tuo didesná pasiðlykðtëjimà mums kelia kitas.
Laikà gali uþmirðti tik dirbdamas.
Viskà padarai tik rinkdamas po kruopelytæ.
De Maistre'as ir Edgaras Poe mane iðmokë màstyti.
Ilgai trunka tik tas darbas, kurio nedrásti pradëti. Jis tampa koðmaru.
Versta ið: Charles Baudelaire. Oeuvres. Volume 2. La Pleiade, Paris, 1932
Ið prancûzø kalbos vertë Juozas Meèkauskas-Meðkela
