Post by sepulture on Jan 7, 2009 22:38:18 GMT 2
Ka gi, pati tesiu tada akcija "pasidalinkime savo idomiais referatais", gal ir kiti prisidesite 
gi dabar kaip tik darbingumo metas:D
as pakopijuosiu paskutini savo saltiniotyros darba:)
Napoleono sàraðas, pridëtas prie testamento
Nagrinëjamas ðaltinis yra Napoleono Bonaparto, garsiojo prancûzø karvedþio (1) , testamento dalis – sàraðas: ávairiø jo asmeniniø daiktø inventorizacija ir paskirstymas. Ðio ðaltinio tipas – traditio, þanras – administracinis asmeninis ðaltinis: testamentas. Originaliojo rankraðèio faksimilë su visais testamento papildymais saugoma Nacionaliniame Prancûzijos archyve (2) . Mums geriausiai prieinama ðaltinio kopija yra A. Diuma (3) romane „Napoleonas” (4) .
Napoleonas nuo 1815 m. buvo iðtremtas á ðv. Elenos salà. Tenais, Longvude, jis ir mirë 1821 m. geguþës 5 d (5). Testamentas pradëtas raðyti tø paèiø metø balandþio 15 d. (6) . Kaip ir bûdavo áprasta, þmonës, nujausdami savo mirtá, pradëdavo raðyti testamentà anksèiau laiko. Be testamento Napoleonas taip pat paraðë kelis jo prieraðus, laiðkus, bei sàraðà daiktø, kuriuos palieka tam tikriems asmenims. Raðymo data varijuoja nuo balandþio 15 d. iki balandþio 25 d. Sàraðas, kuris nagrinëjamas, buvo paraðytas balandþio 15 d. (7) .
Testamentas – ástatymiðkai nustatyta tvarka ir tam tikra forma uþraðyta testatoriaus paskutinë valia (8) . Ðitokiu bûdu uþtikrinamas turto paskirstymas, nes testatorius galëdavo visà savo turtà uþraðyti net ir „angelams ir ðventiesiems, skurstanèiøjø labui ar kitiems dievobaimingiems tikslams“ (9).
Testamentai daþniausiai buvo raðomi pagal tam tikrus nusistovëjusius trafaretus, kiekvienu laikotarpiu jiems maþiau ar daugiau kintant (10) . Taèiau struktûra iðlikdavo panaði. Pagrindiniai elementai: invokacija (11) , arenga arba preambulë (12) , dispozicija (13) , sanctio (14).
Napoleono pridëtas sàraðas yra kaip atskira dispozicija be kitø testamento elementø. Sàraðas suskirstytas á ðeðis skirsnius (I – VI), tris formuliarus (A – C), skalbiniø ir drabuþiø sàraðus. Pagrindiniame testamento formuliare Napoleonas paskirstë savo piniginá turtà, o sàraðe paskirstë savo asmeninius daiktus.
Kadangi ðis testamentas skirtas artimiausiai Napoleono aplinkai – ðeimai ir draugams, juo jis paskirstë savo turtà. Daugiausiai dëmesio skirta sûnui. Kiekviename skirsnyje (I – VI, B) iðvardijami daiktai ir paskiriamas skirtingas saugotojas. Bûtina sàlyga – kad viskas bûtø sûnui perduota, kai jam sukaks ðeðiolika metø. Jei anksèiau buvo bûdinga raðyti be tam tikros ið anksto numatytos tvarkos, tai ðiame sàraðe daiktai tvarkingai suskirstyti pagal asmenis ar institucijas (15) , pas kuriuos tie daiktai saugomi. Manau, dar labai svarbus momentas ir tai, kad Napoleonas mirë tremtyje, o daugelis jo daiktø buvo palikti pas tam tikrus asmenis. Testamentu jis ápareigojo juos gràþinti turtà sûnui ir kitiems palikimo paveldëtojams.
Kalbant apie iðvardintus daiktus, galima padaryti ádomiø pastebëjimø. Nors ir Napoleonas buvo imperatorius, didis ir turtingas þmogus, taèiau jo drabuþiø iðtekliai toli graþu padaro kitoká áspûdá ðiuolaikinio màstymo þmogui. Pvz., jo skalbiniø sàraðà sudarë: ðeðios poros marðkiniø, ðeðios nosinës, ðeði kaklaraiðèiai, ðeði rankðluosèiai, ðeðios poros ðilkiniø kojiniø etc (16) . Ðitokiu bûdu mes puikiausiai turime galimybæ susipaþinti su jo garderobu, bei palyginti turtiná santyká su ðiandienine turto samprata.
Kitas ádomus dalykas – ðiame sàraðe atsispindi tam tikrø daiktø susakralinimas. Pvz., ginklams suteikiamos didelës reikðmës, jie tampa mûðiø dalyviais, o ne tik árankiais: „ðpaga, kuria koviausi Austerlice“ (17), „mano paauksuotas neseseras, kuriuo rytais naudojausi mûðiuose prie Ulmo, Austerlico, Jënos, Eilau, Frydlando, Maskvos ir Mon – Mirelio“ (18). Dar ádomesnis dalykas – kaip didþiausias turtas, kaip relikvija, paliekami dantys, plaukai. Pvz., „Marðanas iðsaugos mano plaukus, kad vëliau ið jø bûtø padarytos apyrankës su nedidelëmis auksinëmis sagtelëmis, ir iðsiøs jas imperatorienei Marijai Luizai, mano motinai, visiems mano broliams, seserims, sûnënams, dukterëèioms, kardinolui, o pati geriausia – mano sûnui“ (19) .
Ðá reiðkiná galima bûtø paaiðkinti kaip relikvijø supasaulietinimà XVIII – XIX a. Kaip ir testamentai tuo paèiu laikotarpiu visiðkai supasaulëja, taip ir visa Vakarø kultûra, manoma, dechristianizuojama (20).
Þinoma, kad „relikvijø gerbimas kaip sudëtinë ðventøjø kulto dalis ypaè suklestëjo ir iðplito viduramþiais. Tokia pamaldumo forma Vakarø Europoje buvo neatsiejama krikðèioniðkos gyvensenos, religinës praktikos dalis“ (21) . Kadangi þmonëms tarsi áaugæ á kraujà artimas ryðys su relikvijomis, net vykstant kultûros desakralizacijai, relikvijos iðlieka, tik ágauna kitokià prasmæ. Tai puikiai árodo minëtos Napoleono plaukø apyrankës. Neatsitiktinai iki ðiø dienø yra iðlikusi ði supasaulietintø relikvijø tradicija. Kartais tai net ávardijama kaip ðiandieniniu fetiðu, atkeliavusiu ið praeities (22) . Á ðiandieninius pavyzdþius tiktø Polly van der Glas juvelyrika (23) , kuri kuriama ið dantø ir plaukø.
Nekvestionuojant ðio testamento patikimumo, kadangi testamentas patvirtintas antspaudu, galima panagrinëti ðio sàraðo reikðmæ dailëtyrai. Visu pirma, jis svarbus savo istoriniu aspektu, nes mes turime galimybæ susipaþinti su Napoleono artimiausia aplinka, su jo asmeniniais daiktais, garderobu, ginklais. Testamente atsiskleidþia þmogaus glaudus santykis su daiktais (minëtosios supasaulietintos relikvijos), kaip vienas to laikmeèio reiðkiniø. Galima raðyti XIX a. kostiumo, ginkluotës, juvelyrikos istorijos klausimais, remiantis ðiuo ðaltiniu. Tokie testamentø sàraðai padeda ðiandieniniams istorikams inventorizuoti ir galbût net identifikuoti iðlikusius daiktus.
Testamentai – dviejø periferijø, gyvenimo ir mirties, liudijimas. Testatorius já suraðo dar bûdamas gyvas, o dokumentas „pasmerktas“ dar ilgai gyvuoti ir liudyti savo tiesà. Ironiðka, kad ið testamentø naudos susilaukia ne tik palikimo paveldëtojai, tvarkydami savo turtinius reikalus, bet ir istorikai. Tai vienas ið daugelio bûdø susipaþinti artimiau su konkretaus asmens aplinka, iðvengiant kapstymosi po ákapes.
isnasos:
1 Napoleonas Bonapartas – prancûzø revoliucinës armijos generolas, nuo 1799 m. tapo Prancûzijos valdovu – paskirtas I Prancûzijos Respublikos Pirmuoju Konsulu, 1802 m. – Konsulu iki gyvos galvos, o nuo 1804 m. gruodþio 2 d. tapo Prancûzijos Imperatoriumi, Italijos karaliumi (nuo 1805 m.) bei Reino sàjungos protektoriumi (nuo 1806 m.), pasivadinæs Napoleonu I, parengta pagal A. Diuma, Napoleonas (Kaunas: Markas, 1999).
2 „Napoleon Testament“ [Prieiga internete] www.invaluable.com/auction-lot/livres-bibliophilie-napoleon.-testament.-document-1-c-tbi6nka4dt [þr. 2009 01 05].
3 A. Diuma Tëvas raðë ir istorinius romanus. Raðytojo tëvas tarnavo Napoleono kariuomenëje, todël jam buvo artima Napoleono aplinka. Su tokia prielaida laikau patikimu Napoleono testamento disponavimu savo romane, pagal A. Diuma, Napoleonas (Kaunas: Markas, 1999).
4 Ibid., p. 231 – 253.
5 Ibid., p. 230.
6 Ibid., p. 231.
7 Ibid., p. 238.
8 M. Paknys, „Testamentai“, In: Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra. Tyrinëjimai ir vaizdai, sud. V. Aliðauskas ir kt. (Vilnius: Aidai, 2001), p. 714.
9 Ibid., p. 715.
10 Ibid., p. 718.
11 Testamentai pradedami Dievo vardo ðaukimosi formule, pagal Ibid., p. 718 – 719.
12 Ðioje dalyje ávardijama testatoriaus padëtis, pagrindþiamas testamento sudarymas, pvz. dël nujauèiamos artëjanèios mirties, ir t.t., Ibid., p. 719 – 720.
13 Pagrindinë dalis, pagal kurià paskirstomi turtai, paveldëtojai, vykdytojai ir t.t., Ibid., p. 720 – 722.
14 Baigiamoji, kartais ávadinë testamento dalis – grasinanti sakrali formulë, Ibid., p. 722 – 723.
15 Pvz., bibliotekà saugoti ásakyta Sen Deni, pagal A. Diuma, Napoleonas (Kaunas: Markas, 1999), p. 240.
16 Ibid., p. 241 – 242.
17 Ibid., p. 238.
18 Ibid.
19 Ibid., p. 240.
20 P. Aries, Mirties supratimas Vakarø kultûros istorijoje (Vilnius: Baltos lankos, 1993), p. 62.
21 G. Drungilienë, „Relikvijos ikitridentinëje Lietuvoje“, In: Ðventøjø Relikvijos Lietuvos kultûroje, sud. T. Raèiûnaitë (Vilnius: VDA leidykla, 2006), p. 9.
22 Oscar Guardiola – Olivera, „Return of the fetish: a plea for a new materialism“, In: Law and Critique, (London: Springer Netherlands, 2006), p. 275.
23 „Poly van der Glas Jewlery“ [Prieiga internete]
www.coolhunting.com/archives/2008/01/polly_van_der_g.php [þr. 2009 01 05].
gi dabar kaip tik darbingumo metas:Das pakopijuosiu paskutini savo saltiniotyros darba:)
Napoleono sàraðas, pridëtas prie testamento
Nagrinëjamas ðaltinis yra Napoleono Bonaparto, garsiojo prancûzø karvedþio (1) , testamento dalis – sàraðas: ávairiø jo asmeniniø daiktø inventorizacija ir paskirstymas. Ðio ðaltinio tipas – traditio, þanras – administracinis asmeninis ðaltinis: testamentas. Originaliojo rankraðèio faksimilë su visais testamento papildymais saugoma Nacionaliniame Prancûzijos archyve (2) . Mums geriausiai prieinama ðaltinio kopija yra A. Diuma (3) romane „Napoleonas” (4) .
Napoleonas nuo 1815 m. buvo iðtremtas á ðv. Elenos salà. Tenais, Longvude, jis ir mirë 1821 m. geguþës 5 d (5). Testamentas pradëtas raðyti tø paèiø metø balandþio 15 d. (6) . Kaip ir bûdavo áprasta, þmonës, nujausdami savo mirtá, pradëdavo raðyti testamentà anksèiau laiko. Be testamento Napoleonas taip pat paraðë kelis jo prieraðus, laiðkus, bei sàraðà daiktø, kuriuos palieka tam tikriems asmenims. Raðymo data varijuoja nuo balandþio 15 d. iki balandþio 25 d. Sàraðas, kuris nagrinëjamas, buvo paraðytas balandþio 15 d. (7) .
Testamentas – ástatymiðkai nustatyta tvarka ir tam tikra forma uþraðyta testatoriaus paskutinë valia (8) . Ðitokiu bûdu uþtikrinamas turto paskirstymas, nes testatorius galëdavo visà savo turtà uþraðyti net ir „angelams ir ðventiesiems, skurstanèiøjø labui ar kitiems dievobaimingiems tikslams“ (9).
Testamentai daþniausiai buvo raðomi pagal tam tikrus nusistovëjusius trafaretus, kiekvienu laikotarpiu jiems maþiau ar daugiau kintant (10) . Taèiau struktûra iðlikdavo panaði. Pagrindiniai elementai: invokacija (11) , arenga arba preambulë (12) , dispozicija (13) , sanctio (14).
Napoleono pridëtas sàraðas yra kaip atskira dispozicija be kitø testamento elementø. Sàraðas suskirstytas á ðeðis skirsnius (I – VI), tris formuliarus (A – C), skalbiniø ir drabuþiø sàraðus. Pagrindiniame testamento formuliare Napoleonas paskirstë savo piniginá turtà, o sàraðe paskirstë savo asmeninius daiktus.
Kadangi ðis testamentas skirtas artimiausiai Napoleono aplinkai – ðeimai ir draugams, juo jis paskirstë savo turtà. Daugiausiai dëmesio skirta sûnui. Kiekviename skirsnyje (I – VI, B) iðvardijami daiktai ir paskiriamas skirtingas saugotojas. Bûtina sàlyga – kad viskas bûtø sûnui perduota, kai jam sukaks ðeðiolika metø. Jei anksèiau buvo bûdinga raðyti be tam tikros ið anksto numatytos tvarkos, tai ðiame sàraðe daiktai tvarkingai suskirstyti pagal asmenis ar institucijas (15) , pas kuriuos tie daiktai saugomi. Manau, dar labai svarbus momentas ir tai, kad Napoleonas mirë tremtyje, o daugelis jo daiktø buvo palikti pas tam tikrus asmenis. Testamentu jis ápareigojo juos gràþinti turtà sûnui ir kitiems palikimo paveldëtojams.
Kalbant apie iðvardintus daiktus, galima padaryti ádomiø pastebëjimø. Nors ir Napoleonas buvo imperatorius, didis ir turtingas þmogus, taèiau jo drabuþiø iðtekliai toli graþu padaro kitoká áspûdá ðiuolaikinio màstymo þmogui. Pvz., jo skalbiniø sàraðà sudarë: ðeðios poros marðkiniø, ðeðios nosinës, ðeði kaklaraiðèiai, ðeði rankðluosèiai, ðeðios poros ðilkiniø kojiniø etc (16) . Ðitokiu bûdu mes puikiausiai turime galimybæ susipaþinti su jo garderobu, bei palyginti turtiná santyká su ðiandienine turto samprata.
Kitas ádomus dalykas – ðiame sàraðe atsispindi tam tikrø daiktø susakralinimas. Pvz., ginklams suteikiamos didelës reikðmës, jie tampa mûðiø dalyviais, o ne tik árankiais: „ðpaga, kuria koviausi Austerlice“ (17), „mano paauksuotas neseseras, kuriuo rytais naudojausi mûðiuose prie Ulmo, Austerlico, Jënos, Eilau, Frydlando, Maskvos ir Mon – Mirelio“ (18). Dar ádomesnis dalykas – kaip didþiausias turtas, kaip relikvija, paliekami dantys, plaukai. Pvz., „Marðanas iðsaugos mano plaukus, kad vëliau ið jø bûtø padarytos apyrankës su nedidelëmis auksinëmis sagtelëmis, ir iðsiøs jas imperatorienei Marijai Luizai, mano motinai, visiems mano broliams, seserims, sûnënams, dukterëèioms, kardinolui, o pati geriausia – mano sûnui“ (19) .
Ðá reiðkiná galima bûtø paaiðkinti kaip relikvijø supasaulietinimà XVIII – XIX a. Kaip ir testamentai tuo paèiu laikotarpiu visiðkai supasaulëja, taip ir visa Vakarø kultûra, manoma, dechristianizuojama (20).
Þinoma, kad „relikvijø gerbimas kaip sudëtinë ðventøjø kulto dalis ypaè suklestëjo ir iðplito viduramþiais. Tokia pamaldumo forma Vakarø Europoje buvo neatsiejama krikðèioniðkos gyvensenos, religinës praktikos dalis“ (21) . Kadangi þmonëms tarsi áaugæ á kraujà artimas ryðys su relikvijomis, net vykstant kultûros desakralizacijai, relikvijos iðlieka, tik ágauna kitokià prasmæ. Tai puikiai árodo minëtos Napoleono plaukø apyrankës. Neatsitiktinai iki ðiø dienø yra iðlikusi ði supasaulietintø relikvijø tradicija. Kartais tai net ávardijama kaip ðiandieniniu fetiðu, atkeliavusiu ið praeities (22) . Á ðiandieninius pavyzdþius tiktø Polly van der Glas juvelyrika (23) , kuri kuriama ið dantø ir plaukø.
Nekvestionuojant ðio testamento patikimumo, kadangi testamentas patvirtintas antspaudu, galima panagrinëti ðio sàraðo reikðmæ dailëtyrai. Visu pirma, jis svarbus savo istoriniu aspektu, nes mes turime galimybæ susipaþinti su Napoleono artimiausia aplinka, su jo asmeniniais daiktais, garderobu, ginklais. Testamente atsiskleidþia þmogaus glaudus santykis su daiktais (minëtosios supasaulietintos relikvijos), kaip vienas to laikmeèio reiðkiniø. Galima raðyti XIX a. kostiumo, ginkluotës, juvelyrikos istorijos klausimais, remiantis ðiuo ðaltiniu. Tokie testamentø sàraðai padeda ðiandieniniams istorikams inventorizuoti ir galbût net identifikuoti iðlikusius daiktus.
Testamentai – dviejø periferijø, gyvenimo ir mirties, liudijimas. Testatorius já suraðo dar bûdamas gyvas, o dokumentas „pasmerktas“ dar ilgai gyvuoti ir liudyti savo tiesà. Ironiðka, kad ið testamentø naudos susilaukia ne tik palikimo paveldëtojai, tvarkydami savo turtinius reikalus, bet ir istorikai. Tai vienas ið daugelio bûdø susipaþinti artimiau su konkretaus asmens aplinka, iðvengiant kapstymosi po ákapes.
isnasos:
1 Napoleonas Bonapartas – prancûzø revoliucinës armijos generolas, nuo 1799 m. tapo Prancûzijos valdovu – paskirtas I Prancûzijos Respublikos Pirmuoju Konsulu, 1802 m. – Konsulu iki gyvos galvos, o nuo 1804 m. gruodþio 2 d. tapo Prancûzijos Imperatoriumi, Italijos karaliumi (nuo 1805 m.) bei Reino sàjungos protektoriumi (nuo 1806 m.), pasivadinæs Napoleonu I, parengta pagal A. Diuma, Napoleonas (Kaunas: Markas, 1999).
2 „Napoleon Testament“ [Prieiga internete] www.invaluable.com/auction-lot/livres-bibliophilie-napoleon.-testament.-document-1-c-tbi6nka4dt [þr. 2009 01 05].
3 A. Diuma Tëvas raðë ir istorinius romanus. Raðytojo tëvas tarnavo Napoleono kariuomenëje, todël jam buvo artima Napoleono aplinka. Su tokia prielaida laikau patikimu Napoleono testamento disponavimu savo romane, pagal A. Diuma, Napoleonas (Kaunas: Markas, 1999).
4 Ibid., p. 231 – 253.
5 Ibid., p. 230.
6 Ibid., p. 231.
7 Ibid., p. 238.
8 M. Paknys, „Testamentai“, In: Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra. Tyrinëjimai ir vaizdai, sud. V. Aliðauskas ir kt. (Vilnius: Aidai, 2001), p. 714.
9 Ibid., p. 715.
10 Ibid., p. 718.
11 Testamentai pradedami Dievo vardo ðaukimosi formule, pagal Ibid., p. 718 – 719.
12 Ðioje dalyje ávardijama testatoriaus padëtis, pagrindþiamas testamento sudarymas, pvz. dël nujauèiamos artëjanèios mirties, ir t.t., Ibid., p. 719 – 720.
13 Pagrindinë dalis, pagal kurià paskirstomi turtai, paveldëtojai, vykdytojai ir t.t., Ibid., p. 720 – 722.
14 Baigiamoji, kartais ávadinë testamento dalis – grasinanti sakrali formulë, Ibid., p. 722 – 723.
15 Pvz., bibliotekà saugoti ásakyta Sen Deni, pagal A. Diuma, Napoleonas (Kaunas: Markas, 1999), p. 240.
16 Ibid., p. 241 – 242.
17 Ibid., p. 238.
18 Ibid.
19 Ibid., p. 240.
20 P. Aries, Mirties supratimas Vakarø kultûros istorijoje (Vilnius: Baltos lankos, 1993), p. 62.
21 G. Drungilienë, „Relikvijos ikitridentinëje Lietuvoje“, In: Ðventøjø Relikvijos Lietuvos kultûroje, sud. T. Raèiûnaitë (Vilnius: VDA leidykla, 2006), p. 9.
22 Oscar Guardiola – Olivera, „Return of the fetish: a plea for a new materialism“, In: Law and Critique, (London: Springer Netherlands, 2006), p. 275.
23 „Poly van der Glas Jewlery“ [Prieiga internete]
www.coolhunting.com/archives/2008/01/polly_van_der_g.php [þr. 2009 01 05].
