Post by sepulture on Aug 4, 2005 19:28:33 GMT 2
Vampyrai yra mitinës ir kartu folklorinës bûtybës, kurie egzistuoja þmoniø arba gyvûnø kraujo dëka (hematofagai), daþnai turintys antgamtiðkø galiø, ypatingiau funkcionuojantá kûnà ir sugebëjimà persikûnyti. Paprastai þmogus pavirsta vampyru, kai gauna vampyro kraujo (aiðkinama ir taip, kad þmogus ið pradþiø turi visai netekti savo kraujo, iðsiurbiant vampyrui). Kai kuriose kultûrose yra mitø apie vampyrus-ne þmones, demonus ar gyvûnus, kaip ðikðnosparniai, ðunys ir vorai. Vampyrai daþnai apibûdinami kaip turintys nemaþà ávairovæ papildomø galiø ir charakterio bruoþø, kurie labai skiriasi skirtingose tradicijose, ir yra daþnas tautosakos, kino ir literatûros subjektas.
Vampyrizmas – tai kraujo gërimo praktikavimas. Tautosakoje ir populiariose kultûrose ðis terminas atskleidþia tikëjimà, kad þmogaus kraujas suteikia antgamtiðkø jëgø. Istorinë vampyrizmo praktika leidþia manyti, kad tai artima daug specifiðkesnei formai – kanibalizmui. Kito þmogaus kraujo gërimas buvo naudojamas kaip psichologinio ginklo taktika, kad bûtø iðgàsdintas prieðas, tai taip pat gali atskleisti ir ávairius dvasinius tikëjimus.
Zoologijoje þodis vampyrizmas naudojamas apibûdinti dëles, uodus, amalus, vampyrus (ðikðnosparnius) ir kitus organizmus, kurie maitinasi ið kitø kûno skysèiø. Ðis terminas apima ir tos paèios prigimties mitinius gyvûnus, áskaitant ir èupakabrà.
Etimologija
Angliðkas vampire atkeliavo ið vokiðko þodþio Vampir , kuris atkeliavo ið ankstyvosios senosios lenkø kalbos þodþio vàper [ vamper] , kuris kilo ið senosios slavø kalbos þodþio oper [ aper ] arba senosios baþnytinës slavø kalbos þodþio opiril. Pagal slavø kalbininkà Franc‘à Mikloðiè þodis atkeliavæs ið kazanø totoriø þodþio ubyr , kuris reiðkia raganà.
Vampyrai ir senovinës kultûros
Istorijø apie mirusiuosius, trokðtanèius kraujo, yra beveik visose senovinëse kultûrose visame pasaulyje. Vampyrø dvasios, vadinamos Lilu, buvo minimos ankstyvojo Babilono demonologijoje. Ðie, moteriðkos lyties demonai, atgydavo naktimis ir medþiodavo bei gerdavo naujagimiø ir nëðèiø moterø kraujà. Viena ið ðiø demonø, vardu Lilitu, þydø demonologijoje pavadinta Lilith. Lilitu/Lilith kartais dar vadinama visø vampyrø motina.
Viename ið senovës Egipto mitø, deivë Sekhmet buvo apimta kraujo troðkimo po þmoniø þudyniø ir pasisotindavo tik gerdama alkoholá , nuspalvintà kraujo spalva.
Homero „Odisëjoje“, ðeðëliai, kuriuos Odisëjas sutiko, keliaudamas á poþemiø karalystæ, buvo viliojami ðvieþiai paaukotø avinø krauju, taip Odisëjas pasielgë, kad priðauktø Tirësijo ðeðëlá.
Romø istorijos apibûdina strix, naktiná paukðtá, kuris maitinosi þmoniø mësa ir krauju. Romø strix yra artimas rumunø vampyrui Strigoi, kuriam átakingas buvo slavø vampyras ir albanø Ðtriga.
Ankstyvoje slavø tautosakoje paþymima, kad kraugeriai vampyrai bijojo (bet nemirdavo nuo) sidabro ir sunaikinti juos ámanoma tik nukirtus jiems galvà ir ákiðus jà tarp lavono kojø arba mediniu kuolu perveriant ðirdá.
Viduramþiø istorikai ir chronologai Walter‘is Map ir William‘as Niûburgietis XII a. uþfiksavo anksèiausias anglø istorijas apie vampyrus.
Daug legendose apie vampyrus atrandama panaðumø á legendas apie sukubus ir inkubus.
Populiariose vakarø kultûrose vampyrai vaizduojami kaip nesenstantys (arba lëtai senstantys), intelektualûs ir mistiðkai apdovanoti kitais atþvilgiais. Vampyras tipiðkai turi didelæ ávairovæ þymiø sugebëjimø. Á tai áeina neþmoniðka jëga ir atsparumas bet kokiems ilgalaikiams suþeidimams, áskaitant specifines iðimtis.
Buvo tikima, kad vampyrai neturi savo atspindþio, kaip tradiciðkai tikëta, kad veidrodþiuose atsispindi siela, o blogio ásikûnijimas neturi sielos. Groþinë literatûra padidino ðá tikëjimà, kai Bram‘as Stoker romane „Drakula“ pamini ðià detalæ, kai vampyras iðmeta Harkerio skutimosi veidrodëlá per langà.
Liaudies tikëjimas vampyrais
Atrodo, kad iki XIX a. vampyrai Europoje buvo laikomi greièiau ðlykðèiais monstrais nei iðtvirkusiais vampyrais, iðpopuliarintais vëlyvosios groþinës literatûros. Buvo tikima, kad jie paprastai prisikelia ið saviþudþio, nusikaltëlio ar raganiaus lavonø, net pasitaikydavo ir tokiø atvejø, kai buvo tikima, kad pradinis vampyras taip „ gimæs ið nuodëmës“, galëdavo laisvai vaikðèioti tarp nekaltø aukø. Buvo tikima, kad ne laiku ar arba þiauria mirtimi miræs þmogus taip pat atgims vampyru. Daugiausiai europieèiø vampyrø mitai yra slavø ir rumunø kilmës.
Slavø vampyrai
Slavai, áskaitant europieèius nuo Rusijos iki Bulgarijos ir nuo Serbijos iki Lenkijos, gali pasigirti turtingiausia tautosaka ir legendomis apie vampyrus visame pasaulyje. Slavai atkeliavo ið Juodosios jûros ðiaurinës dalies ir glaudþiai susibendravo su iranieèiais. Prieð VIII a. jie migravo ðiaurën ir vakaruosna, kur dabar ir gyvena.
Krikðèionizavimas prasidëjo beveik tuo paèiu metu, kai jie atvyko á savo naujàsias þemes. Bet IX – X a. Rytø Ortodoksø Baþnyèia grûmësi su vakarø Romos Katalikø Baþnyèia dël vieðpatavimo. Formaliai jos iðsiskyrë 1054 m., bulgarai, rusai ir serbai pasilikdami ortodoksais, o lenkai, èekai ir kroatai pereina á Romà. Ðitas susiskaldimas lëmë didþiulius skirtumus vystantis supratimui apie vampyrus – Romos baþnyèia tikëjo, kad negendantys kûnai yra ðventi, kai tuo metu Ortodoksø baþnyèia tikëjo, kad tai yra vampyrai.
Á vampyrizmo prieþastis áëjo gimimas su didþiàja taukine, dantimis ar uodega, pastojimas tam tikromis dienomis, netaisyklinga mirtis, atsiskyrimas, netinkami laidojimo ritualai it t.t. Apsaugos priemonës bûdavo tokios kaip, kryþius karste, uþtvaro po smakru, kad sustabdytø nuo ákapiø valgymo, drabuþiø prikalimas prie karsto dël tos paèios prieþasties arba kûno persmeigimas spygliais ar kuolais.
Árodymas, kad vampyras darbuojasi kaimynystëje, bûdavo galvijø, aviø, giminiø, kaimynø mirtis, jei iðkasti kûnai vis dar bûdavo gyvojo bûsenoje su naujai ataugusiais nagais ar plaukais, patinæs ar iðsipûtæs kaip statinë, jei burnoje yra kraujo arba oda paraudusi.
Tikëta, kad vampyrus buvo galima sunaikinti persmeigus kuolu, nukertant galvà (kaðubai galvà kiðdavo tarp kojø), sudeginat, pakartojant laidotuviø ritualus, apðlakstant kapa ðvæstu vandeniu arba egzorcizmu.
Rumunø vampyrai
Pasakojimø apie vampyrus taip pat rasta ir senovës Romoje ir tarp suromënintø rytø Europos gyventojø, rumunø (istoriðkai þinomø kaip vlaèai). Rumunija apsupta slaviðkø valstybiø, todël nenuostabu, kad rumunø vampyrai yra panaðûs á slavø vampyrus. Dabar jie vadinami strigoi, ðitas terminas kilo nuo romø strix, kuris apibûdino þviegianèià pelëdà, o dar vëliau ëmë reikðti demonà arba raganà.
Yra skirtingø strigoi tipø : strigoi vii yra gyvos raganos, kurios tampa vampyrais po mirties. Jos gali iðsiøsti savo sielà, kad susitiktø su kitomis raganomis arba strigoi morti, kurie yra miræ vampyrai. Strigoi morti yra prisikëlæ negyvëliai , kurie gráþta iðèiulpti ðeimos nariø, kaimynø ir kitø gyvøjø kraujo.
Þmogus, gimæs su didþiàja taukine, uodega, ne santuokoje, ar miræs nenatûralia mirtimi, ar prieð krikðtijimà, buvo pasmerktas tapti vampyru, kaip ir septintas tos paèios lyties vaikas ðeimoje, ar vaikas, kurio laukdamasi motina nevalgë druskos ar buvo nuþiûrëta vampyro ar raganos. Ir þinoma, bûti ákastam vampyro taip pat reiðkë pasmerkimà atgimti vampyru po mirties.
Varkolakas, kuris kartais buvo minimas tautosakoje, buvo labiau artimas mitologiniam vilkui, kuris gali suryti saulæ ir mënulá (panaðus á Fenrá norsø tautosakoje), ir vëliau buvo daþniau siejamas su vilkolakiais nei su vampyrais. Þmogus, kamuojamas likantropijos, galëdavo pasiversti á ðuná, kiaulæ ar vilkà.
Paprastai vampyrus pastebëdavo pirmiausiai jam uþpuolus ðeimos narius ar kitus gyvuosius, ar kai imdavo griauti daiktus namuose. Buvo tikëta, kad vampyrai, taip pat ir raganos, bûdavo patys aktyviausi ðv. Jurgio dienos iðvakarëse, naktá, kai visur paplisdavo visos blogio formos. Ðv. Jurgio diena Europoje vis dar ðvenèiama.
Kad vampyras guli kape, galëdavo iðduoti skylës þemëje, nesuiræs lavonas raudonu veidu, arba jei viena koja bûdavo karsto kampe. Gyvuosius vampyrus atpaþindavo, kai baþnyèioje dalindavo èesnakus – jø nevalgydavo tik vampyrai.
Ieðkant vampyrizmo uþuomazgø, daþnai buvo atkasami kapai : vaiko po 3 metø, jauno po 5 metø, seno po 7 metø.
Priemonës apsisaugoti nuo tapimo vampyru bûdavo tokios kaip : taukinës paðalinimas kà tik gimusiam vaikui ir jos sunaikinimas, atsargus mirusiøjø kûnø paruoðimas, lavono saugojimas nuo gyvûnø, spygliuotos laukinës roþës sakelës patalpinimas karste, èesnakø pakabinimas ant langø ir jø prikaiðymas ant galvijø, o ypaè ðv. Jurgio ir ðv. Andriaus dienomis.
Kad sunaikintø vampyrà, já perverdavo kuolu, o vëliau nukertama galva, o á burnà prikiðdavo èesnakø. XIX a. þmonës net ðaudydavo á karstà. Sunkiais atvejais kûnas bûdavo sudraskomas, gabaliukai sudeginami, o pelenai, sumaiðyti su vandeniu , bûdavo atiduodami ðeimos nariams kaip vaistas.
Romai ir vampyrai
Net ðiandien romai daþnai vaidina savo vaidmená vampyriðkuose filmuose ir groþinëje literatûroje apie vampyrus. Neabejotina, kad tam átakos turëjo Bremo Stoukerio „ Drakula“ romanas, kuriame Szganijos romai tarnavo Drakulai, perplukdant jo dëþes su þemëmis ir saugojo já.
Romai tradiciðkai tikëjo, kad mirusiojo siela áþengia á panaðø pasaulá kaip mûsø, taèiau jame nebeegzistuoja mirtis. Siela lieka ðalia kûno ir kartai nori sugráþti á já. Romø mitai apie gyvus numirëlius paávairino ir praturtino vengrø, rumunø ir slavø mitus apie vampyrus.
Senieji romø namai, Indija, turi daugybæ mitiniø vampyriðka bûtybiø. Bhuta yra vyro, mirusio keista mirtimi, siela. Jis klaidþiodavo naktá aplink vis persikûnydamas á mirusiøjø kûnus ir uþpuldinëdavo gyvuosius kaip vampyras ghoul. Ðiaurës Indijoje galima rasti brahmaparuðà, vampyriðkà padarà su galva, apsupta þarnomis, o kraujà gerdavo per kaukolæ.
Labiausiai áþymi indø dievybë, susijusi su kraujo gërimu, yra Kali, kuri turi iltis, neðioja lavonø arba kaukoliø girliandà ir turi keturias rankas. Jos ðventyklos yra netoli kremavimo patalpø. Ji ir deivë Durga nukovë demonà Raktabijà. Kuris galëdavo atgyti ið kiekvieno iðlieto kraujo laðelio. Kali iðgërë visà jo kraujà, neiðliedama në laðelio ir taip laimëjo kovà, sunaikindama Raktabijà.
Sara, arba Juodoji deivë, tai kita Kali forma, iðlikusi tarp èigonø. Èigonai tiki, kad pagal Naujàjá Testamentà trys Marijos nuvyko i Prancûzijà ir pakrikðtijo èigonæ, vardu Sara. Jie vis dar atlieka tam tikras ceremonijas kiekvienais metais geguþës 24 dienà viename Prancûzijos kaime, kur tai ir buvo ávykæ. Kai kurie Juodàjà deivæ vadina Juodàja Kele arba Juodàja Kali.
Vieni romø mitø vampyrai vadinami mullo (tas, kuris miræs). Tikëta, kad toks vampyras gráþdavo ir darydavo vien pikta, èiulpdavo þmoniø kraujà ( paprastai giminaièio, kuris buvo kaltas dël mirties, ar neatitinkamai pasielgusio su mirusiojo daiktais, kuriuos paprastai reikëdavo sunaikinti).
Vampyrës galëdavo sugráþti, gyventi normalø gyvenimà ir netgi susituokti, taèiau vyrà mirtinai nuvargindavo.
Kiekvienas, kuris paslaptingai atsirasdavo, kuriam trûkdavo vieno pirðto ar turëjo gyvûnø bruoþø ir pan., buvo laikomas vampyru. Net augalai, ðunys, katës ar naminiai gyvuliai galëdavo virsti vampyrais. Moliûgai ar melionai per ilgai laikomi namie gali imti judëti, skleisti garsus ar net trykðti krauju.
Kad iðsilaisvintø nuo vampyro, þmonës kviesdavosi dhampyrus ( vampyro sûnus arba vampyro naðlë), kad já susektø. Kad apsisaugotø nuo vampyro , èigonai laidotuviø metu perduria lavono ðirdá medinëmis arba geleþinëmis adatomis ir prideda metalo gabaliukø á burnà, ausis, ant akiø ir tarp pirðtø. Jie taip pat ákiða gudobelæ á lavono kojinæ arba ákiða tarp kojø gudobeliná kuolà. Kitos apsisaugojimo priemonës bûdavo tokios kaip : kuolø prismaigstimas á kapà, apipylimas verdanèiu vandeniu, galvos nukirtimas arba lavono sudeginimas.
Kiti senojo pasaulio vampyrai
Senovës Graikijoje ir viduramþiø Bulgarijoje tikëta, kad buvo demonas, vardu Lamia, kurio virðutinë kûno dalis buvo moters, o apatinë – sparnuoto þalèio, trokðtantis kraujo (ypatingai moterø).
Moravijoje vampyrai mëgdavo atsikratyti savo ákapiø ir aukas uþpuldinëdavo nuogi.
Albanijoje, vienas ið vampyrø tipø, buvo þinomas Liogat, kuris prisikeldavo ið albano arba turko lavono. Jis bûdavo su mirusiojo drabuþiais ir aukðtakulniais batais. Vienintelis bûdas já sunaikinti, tai nukàsti jo kojas, kad daugiau nebeatsikeltø ið savo kapo.
Bulgarijoje tikëta, kad vampyras turi ikvienà ðnervæ, ir miega su atmerkta kaire akimi ir bûtinai sulenkæs nykðèius. Jie buvo kaltinami ir uþ galvijø marus.
Naujasis pasaulis
Actekø mitologijoje Civitateo yra vampyro gentainis, atsirasdavæs, kai mirdavo kilminga kà tik gimusi mergaitë.
Meksikoje vampyrai vëliau bûdavo atpaþástami pagal jø kaukolæ, kuri neturëdavo jokiø audiniø.
Karibuose vampyrai, Trinidade ir Tobage þinomi kaip Soucoyant, Jamaikoje Ol‘ Higue, Grenadoje Lugaru, dienà atrodydavo kaip senos moterys, o naktimis iðsinerdavo ið odos ir tapdavo skraidanèiais ugnies kamuoliais, kurie ieðkodavo kraujo. Jie bûdavo nepalankiai apimti prievartos troðkimo, todël juos nuvyti bûdavo galima pabërus saujelæ druskos ar ryþiø prie durø, kryþkeliø ar netoli lovos. Tada vampyras priverstas surinkti kiekvienà grûdelá. Jie gali bûti sunaikinti, jei prikaiðoma jø oda druska, kuri sudegins juos jiems gráþus á jà iki ryto.
Uolëtuose kalnuose vampyrai kraujà ið aukø siurbdavo ið ausø su savo ilgomis nosimis.
Brazilijoje vampyrai turi pliuðu dengtas kojas.
Azija ir Ramusis vandenynas
Indijoje (ypatingai pietinëje Ketalos valstijoje) vampyrai (þinomi kaip Yakðis) buvo graþios moterys, kurios viliodavo vyrus, kad juos nuþudytø arba suvalgytø. Jos nemëgdavo geleþiniø objektø, o ypaè religiniø simboliø. Jas nuþudyti buvo galima tik suvarius geleþiná viná á galvà. Jas taip pat buvo galima ákalinti medþiuose, naudojant paðventintus daiktus. Indija yra taip pat ir Vetalos gimtinë, ðmëkliðko vampyro, kuris gali atsiskirti nuo kûno, kad pasimaitintø.
Japonø vampyrø mitai palieèia ir upiø demonà Kappà. Tai – piktavaliðkas padaras, kuris gali tapti mirtinu prieðu, arba ðvelnus padaras, kuris su neátikëtinu ágûdþiu uþgydytø sulauþytus kaulus, arba siaubingas pokðtininkas. Jis gauna jëgos ið vandens, kuris yra jø galvos apvalioje átraukoje, kuri pasvirs ir iðlies vandená, kai demonas pasisveikina tradiciniu japoniðku nusilenkimu. Jo primityvus bûdas siurbti kraujà daþniausiai yra per iðangæ nei per kaklà. Þinomi japonai apie Oni turi daug panaðumø su vakarietiðkais vampyrø mitais. Kiti japonø mitai pasakoja apie vampyriðkas lapes.
Kinø vampyras, ðokinëjantis lavonas (jiangði), yra daug labiau panaðesnis á zombá arba ghoul, taèiau vis vien pieðiamas kaip kraugerys.
Filipinø tautosakoje Manananggal buvo vampyrë, kurios virðutinë kûno dalis galëdavo atsiskirti nuo apatinës dalies, ir galëdavo skristi , naudodama sparnus. Ji iðèiulpdavo embrionø kraujà. Tikëta, kad Aswang dienà buvo nepaprastai graþi moteris, o naktá – baisus skraidantis demonas. Ji gyveno áprastai kaip ir þmonës, galëjo susituokti, turëti vaikø, nes dienomis buvo visiðkai paprasta moteris.
Malaizijos tautosakoje Penanggalan buvo vampyras, kurio galva su nukarusiomis þarnomis, galëdavo atsiskirti nuo kûno. Pontianak buvo vampyrë, luri siurbdavo naujagimiø kraujà, o kartais ir maþø vaikø ar nëðèiø moterø.
Australijos aborigenø mitologijoje Yara-Ma-Yha-Who buvo vampyras su siurbtuvais ant pirðtø, kuris visad aukø tykodavo figmedþiuose.
Vampyrizmas – tai kraujo gërimo praktikavimas. Tautosakoje ir populiariose kultûrose ðis terminas atskleidþia tikëjimà, kad þmogaus kraujas suteikia antgamtiðkø jëgø. Istorinë vampyrizmo praktika leidþia manyti, kad tai artima daug specifiðkesnei formai – kanibalizmui. Kito þmogaus kraujo gërimas buvo naudojamas kaip psichologinio ginklo taktika, kad bûtø iðgàsdintas prieðas, tai taip pat gali atskleisti ir ávairius dvasinius tikëjimus.
Zoologijoje þodis vampyrizmas naudojamas apibûdinti dëles, uodus, amalus, vampyrus (ðikðnosparnius) ir kitus organizmus, kurie maitinasi ið kitø kûno skysèiø. Ðis terminas apima ir tos paèios prigimties mitinius gyvûnus, áskaitant ir èupakabrà.
Etimologija
Angliðkas vampire atkeliavo ið vokiðko þodþio Vampir , kuris atkeliavo ið ankstyvosios senosios lenkø kalbos þodþio vàper [ vamper] , kuris kilo ið senosios slavø kalbos þodþio oper [ aper ] arba senosios baþnytinës slavø kalbos þodþio opiril. Pagal slavø kalbininkà Franc‘à Mikloðiè þodis atkeliavæs ið kazanø totoriø þodþio ubyr , kuris reiðkia raganà.
Vampyrai ir senovinës kultûros
Istorijø apie mirusiuosius, trokðtanèius kraujo, yra beveik visose senovinëse kultûrose visame pasaulyje. Vampyrø dvasios, vadinamos Lilu, buvo minimos ankstyvojo Babilono demonologijoje. Ðie, moteriðkos lyties demonai, atgydavo naktimis ir medþiodavo bei gerdavo naujagimiø ir nëðèiø moterø kraujà. Viena ið ðiø demonø, vardu Lilitu, þydø demonologijoje pavadinta Lilith. Lilitu/Lilith kartais dar vadinama visø vampyrø motina.
Viename ið senovës Egipto mitø, deivë Sekhmet buvo apimta kraujo troðkimo po þmoniø þudyniø ir pasisotindavo tik gerdama alkoholá , nuspalvintà kraujo spalva.
Homero „Odisëjoje“, ðeðëliai, kuriuos Odisëjas sutiko, keliaudamas á poþemiø karalystæ, buvo viliojami ðvieþiai paaukotø avinø krauju, taip Odisëjas pasielgë, kad priðauktø Tirësijo ðeðëlá.
Romø istorijos apibûdina strix, naktiná paukðtá, kuris maitinosi þmoniø mësa ir krauju. Romø strix yra artimas rumunø vampyrui Strigoi, kuriam átakingas buvo slavø vampyras ir albanø Ðtriga.
Ankstyvoje slavø tautosakoje paþymima, kad kraugeriai vampyrai bijojo (bet nemirdavo nuo) sidabro ir sunaikinti juos ámanoma tik nukirtus jiems galvà ir ákiðus jà tarp lavono kojø arba mediniu kuolu perveriant ðirdá.
Viduramþiø istorikai ir chronologai Walter‘is Map ir William‘as Niûburgietis XII a. uþfiksavo anksèiausias anglø istorijas apie vampyrus.
Daug legendose apie vampyrus atrandama panaðumø á legendas apie sukubus ir inkubus.
Populiariose vakarø kultûrose vampyrai vaizduojami kaip nesenstantys (arba lëtai senstantys), intelektualûs ir mistiðkai apdovanoti kitais atþvilgiais. Vampyras tipiðkai turi didelæ ávairovæ þymiø sugebëjimø. Á tai áeina neþmoniðka jëga ir atsparumas bet kokiems ilgalaikiams suþeidimams, áskaitant specifines iðimtis.
Buvo tikima, kad vampyrai neturi savo atspindþio, kaip tradiciðkai tikëta, kad veidrodþiuose atsispindi siela, o blogio ásikûnijimas neturi sielos. Groþinë literatûra padidino ðá tikëjimà, kai Bram‘as Stoker romane „Drakula“ pamini ðià detalæ, kai vampyras iðmeta Harkerio skutimosi veidrodëlá per langà.
Liaudies tikëjimas vampyrais
Atrodo, kad iki XIX a. vampyrai Europoje buvo laikomi greièiau ðlykðèiais monstrais nei iðtvirkusiais vampyrais, iðpopuliarintais vëlyvosios groþinës literatûros. Buvo tikima, kad jie paprastai prisikelia ið saviþudþio, nusikaltëlio ar raganiaus lavonø, net pasitaikydavo ir tokiø atvejø, kai buvo tikima, kad pradinis vampyras taip „ gimæs ið nuodëmës“, galëdavo laisvai vaikðèioti tarp nekaltø aukø. Buvo tikima, kad ne laiku ar arba þiauria mirtimi miræs þmogus taip pat atgims vampyru. Daugiausiai europieèiø vampyrø mitai yra slavø ir rumunø kilmës.
Slavø vampyrai
Slavai, áskaitant europieèius nuo Rusijos iki Bulgarijos ir nuo Serbijos iki Lenkijos, gali pasigirti turtingiausia tautosaka ir legendomis apie vampyrus visame pasaulyje. Slavai atkeliavo ið Juodosios jûros ðiaurinës dalies ir glaudþiai susibendravo su iranieèiais. Prieð VIII a. jie migravo ðiaurën ir vakaruosna, kur dabar ir gyvena.
Krikðèionizavimas prasidëjo beveik tuo paèiu metu, kai jie atvyko á savo naujàsias þemes. Bet IX – X a. Rytø Ortodoksø Baþnyèia grûmësi su vakarø Romos Katalikø Baþnyèia dël vieðpatavimo. Formaliai jos iðsiskyrë 1054 m., bulgarai, rusai ir serbai pasilikdami ortodoksais, o lenkai, èekai ir kroatai pereina á Romà. Ðitas susiskaldimas lëmë didþiulius skirtumus vystantis supratimui apie vampyrus – Romos baþnyèia tikëjo, kad negendantys kûnai yra ðventi, kai tuo metu Ortodoksø baþnyèia tikëjo, kad tai yra vampyrai.
Á vampyrizmo prieþastis áëjo gimimas su didþiàja taukine, dantimis ar uodega, pastojimas tam tikromis dienomis, netaisyklinga mirtis, atsiskyrimas, netinkami laidojimo ritualai it t.t. Apsaugos priemonës bûdavo tokios kaip, kryþius karste, uþtvaro po smakru, kad sustabdytø nuo ákapiø valgymo, drabuþiø prikalimas prie karsto dël tos paèios prieþasties arba kûno persmeigimas spygliais ar kuolais.
Árodymas, kad vampyras darbuojasi kaimynystëje, bûdavo galvijø, aviø, giminiø, kaimynø mirtis, jei iðkasti kûnai vis dar bûdavo gyvojo bûsenoje su naujai ataugusiais nagais ar plaukais, patinæs ar iðsipûtæs kaip statinë, jei burnoje yra kraujo arba oda paraudusi.
Tikëta, kad vampyrus buvo galima sunaikinti persmeigus kuolu, nukertant galvà (kaðubai galvà kiðdavo tarp kojø), sudeginat, pakartojant laidotuviø ritualus, apðlakstant kapa ðvæstu vandeniu arba egzorcizmu.
Rumunø vampyrai
Pasakojimø apie vampyrus taip pat rasta ir senovës Romoje ir tarp suromënintø rytø Europos gyventojø, rumunø (istoriðkai þinomø kaip vlaèai). Rumunija apsupta slaviðkø valstybiø, todël nenuostabu, kad rumunø vampyrai yra panaðûs á slavø vampyrus. Dabar jie vadinami strigoi, ðitas terminas kilo nuo romø strix, kuris apibûdino þviegianèià pelëdà, o dar vëliau ëmë reikðti demonà arba raganà.
Yra skirtingø strigoi tipø : strigoi vii yra gyvos raganos, kurios tampa vampyrais po mirties. Jos gali iðsiøsti savo sielà, kad susitiktø su kitomis raganomis arba strigoi morti, kurie yra miræ vampyrai. Strigoi morti yra prisikëlæ negyvëliai , kurie gráþta iðèiulpti ðeimos nariø, kaimynø ir kitø gyvøjø kraujo.
Þmogus, gimæs su didþiàja taukine, uodega, ne santuokoje, ar miræs nenatûralia mirtimi, ar prieð krikðtijimà, buvo pasmerktas tapti vampyru, kaip ir septintas tos paèios lyties vaikas ðeimoje, ar vaikas, kurio laukdamasi motina nevalgë druskos ar buvo nuþiûrëta vampyro ar raganos. Ir þinoma, bûti ákastam vampyro taip pat reiðkë pasmerkimà atgimti vampyru po mirties.
Varkolakas, kuris kartais buvo minimas tautosakoje, buvo labiau artimas mitologiniam vilkui, kuris gali suryti saulæ ir mënulá (panaðus á Fenrá norsø tautosakoje), ir vëliau buvo daþniau siejamas su vilkolakiais nei su vampyrais. Þmogus, kamuojamas likantropijos, galëdavo pasiversti á ðuná, kiaulæ ar vilkà.
Paprastai vampyrus pastebëdavo pirmiausiai jam uþpuolus ðeimos narius ar kitus gyvuosius, ar kai imdavo griauti daiktus namuose. Buvo tikëta, kad vampyrai, taip pat ir raganos, bûdavo patys aktyviausi ðv. Jurgio dienos iðvakarëse, naktá, kai visur paplisdavo visos blogio formos. Ðv. Jurgio diena Europoje vis dar ðvenèiama.
Kad vampyras guli kape, galëdavo iðduoti skylës þemëje, nesuiræs lavonas raudonu veidu, arba jei viena koja bûdavo karsto kampe. Gyvuosius vampyrus atpaþindavo, kai baþnyèioje dalindavo èesnakus – jø nevalgydavo tik vampyrai.
Ieðkant vampyrizmo uþuomazgø, daþnai buvo atkasami kapai : vaiko po 3 metø, jauno po 5 metø, seno po 7 metø.
Priemonës apsisaugoti nuo tapimo vampyru bûdavo tokios kaip : taukinës paðalinimas kà tik gimusiam vaikui ir jos sunaikinimas, atsargus mirusiøjø kûnø paruoðimas, lavono saugojimas nuo gyvûnø, spygliuotos laukinës roþës sakelës patalpinimas karste, èesnakø pakabinimas ant langø ir jø prikaiðymas ant galvijø, o ypaè ðv. Jurgio ir ðv. Andriaus dienomis.
Kad sunaikintø vampyrà, já perverdavo kuolu, o vëliau nukertama galva, o á burnà prikiðdavo èesnakø. XIX a. þmonës net ðaudydavo á karstà. Sunkiais atvejais kûnas bûdavo sudraskomas, gabaliukai sudeginami, o pelenai, sumaiðyti su vandeniu , bûdavo atiduodami ðeimos nariams kaip vaistas.
Romai ir vampyrai
Net ðiandien romai daþnai vaidina savo vaidmená vampyriðkuose filmuose ir groþinëje literatûroje apie vampyrus. Neabejotina, kad tam átakos turëjo Bremo Stoukerio „ Drakula“ romanas, kuriame Szganijos romai tarnavo Drakulai, perplukdant jo dëþes su þemëmis ir saugojo já.
Romai tradiciðkai tikëjo, kad mirusiojo siela áþengia á panaðø pasaulá kaip mûsø, taèiau jame nebeegzistuoja mirtis. Siela lieka ðalia kûno ir kartai nori sugráþti á já. Romø mitai apie gyvus numirëlius paávairino ir praturtino vengrø, rumunø ir slavø mitus apie vampyrus.
Senieji romø namai, Indija, turi daugybæ mitiniø vampyriðka bûtybiø. Bhuta yra vyro, mirusio keista mirtimi, siela. Jis klaidþiodavo naktá aplink vis persikûnydamas á mirusiøjø kûnus ir uþpuldinëdavo gyvuosius kaip vampyras ghoul. Ðiaurës Indijoje galima rasti brahmaparuðà, vampyriðkà padarà su galva, apsupta þarnomis, o kraujà gerdavo per kaukolæ.
Labiausiai áþymi indø dievybë, susijusi su kraujo gërimu, yra Kali, kuri turi iltis, neðioja lavonø arba kaukoliø girliandà ir turi keturias rankas. Jos ðventyklos yra netoli kremavimo patalpø. Ji ir deivë Durga nukovë demonà Raktabijà. Kuris galëdavo atgyti ið kiekvieno iðlieto kraujo laðelio. Kali iðgërë visà jo kraujà, neiðliedama në laðelio ir taip laimëjo kovà, sunaikindama Raktabijà.
Sara, arba Juodoji deivë, tai kita Kali forma, iðlikusi tarp èigonø. Èigonai tiki, kad pagal Naujàjá Testamentà trys Marijos nuvyko i Prancûzijà ir pakrikðtijo èigonæ, vardu Sara. Jie vis dar atlieka tam tikras ceremonijas kiekvienais metais geguþës 24 dienà viename Prancûzijos kaime, kur tai ir buvo ávykæ. Kai kurie Juodàjà deivæ vadina Juodàja Kele arba Juodàja Kali.
Vieni romø mitø vampyrai vadinami mullo (tas, kuris miræs). Tikëta, kad toks vampyras gráþdavo ir darydavo vien pikta, èiulpdavo þmoniø kraujà ( paprastai giminaièio, kuris buvo kaltas dël mirties, ar neatitinkamai pasielgusio su mirusiojo daiktais, kuriuos paprastai reikëdavo sunaikinti).
Vampyrës galëdavo sugráþti, gyventi normalø gyvenimà ir netgi susituokti, taèiau vyrà mirtinai nuvargindavo.
Kiekvienas, kuris paslaptingai atsirasdavo, kuriam trûkdavo vieno pirðto ar turëjo gyvûnø bruoþø ir pan., buvo laikomas vampyru. Net augalai, ðunys, katës ar naminiai gyvuliai galëdavo virsti vampyrais. Moliûgai ar melionai per ilgai laikomi namie gali imti judëti, skleisti garsus ar net trykðti krauju.
Kad iðsilaisvintø nuo vampyro, þmonës kviesdavosi dhampyrus ( vampyro sûnus arba vampyro naðlë), kad já susektø. Kad apsisaugotø nuo vampyro , èigonai laidotuviø metu perduria lavono ðirdá medinëmis arba geleþinëmis adatomis ir prideda metalo gabaliukø á burnà, ausis, ant akiø ir tarp pirðtø. Jie taip pat ákiða gudobelæ á lavono kojinæ arba ákiða tarp kojø gudobeliná kuolà. Kitos apsisaugojimo priemonës bûdavo tokios kaip : kuolø prismaigstimas á kapà, apipylimas verdanèiu vandeniu, galvos nukirtimas arba lavono sudeginimas.
Kiti senojo pasaulio vampyrai
Senovës Graikijoje ir viduramþiø Bulgarijoje tikëta, kad buvo demonas, vardu Lamia, kurio virðutinë kûno dalis buvo moters, o apatinë – sparnuoto þalèio, trokðtantis kraujo (ypatingai moterø).
Moravijoje vampyrai mëgdavo atsikratyti savo ákapiø ir aukas uþpuldinëdavo nuogi.
Albanijoje, vienas ið vampyrø tipø, buvo þinomas Liogat, kuris prisikeldavo ið albano arba turko lavono. Jis bûdavo su mirusiojo drabuþiais ir aukðtakulniais batais. Vienintelis bûdas já sunaikinti, tai nukàsti jo kojas, kad daugiau nebeatsikeltø ið savo kapo.
Bulgarijoje tikëta, kad vampyras turi ikvienà ðnervæ, ir miega su atmerkta kaire akimi ir bûtinai sulenkæs nykðèius. Jie buvo kaltinami ir uþ galvijø marus.
Naujasis pasaulis
Actekø mitologijoje Civitateo yra vampyro gentainis, atsirasdavæs, kai mirdavo kilminga kà tik gimusi mergaitë.
Meksikoje vampyrai vëliau bûdavo atpaþástami pagal jø kaukolæ, kuri neturëdavo jokiø audiniø.
Karibuose vampyrai, Trinidade ir Tobage þinomi kaip Soucoyant, Jamaikoje Ol‘ Higue, Grenadoje Lugaru, dienà atrodydavo kaip senos moterys, o naktimis iðsinerdavo ið odos ir tapdavo skraidanèiais ugnies kamuoliais, kurie ieðkodavo kraujo. Jie bûdavo nepalankiai apimti prievartos troðkimo, todël juos nuvyti bûdavo galima pabërus saujelæ druskos ar ryþiø prie durø, kryþkeliø ar netoli lovos. Tada vampyras priverstas surinkti kiekvienà grûdelá. Jie gali bûti sunaikinti, jei prikaiðoma jø oda druska, kuri sudegins juos jiems gráþus á jà iki ryto.
Uolëtuose kalnuose vampyrai kraujà ið aukø siurbdavo ið ausø su savo ilgomis nosimis.
Brazilijoje vampyrai turi pliuðu dengtas kojas.
Azija ir Ramusis vandenynas
Indijoje (ypatingai pietinëje Ketalos valstijoje) vampyrai (þinomi kaip Yakðis) buvo graþios moterys, kurios viliodavo vyrus, kad juos nuþudytø arba suvalgytø. Jos nemëgdavo geleþiniø objektø, o ypaè religiniø simboliø. Jas nuþudyti buvo galima tik suvarius geleþiná viná á galvà. Jas taip pat buvo galima ákalinti medþiuose, naudojant paðventintus daiktus. Indija yra taip pat ir Vetalos gimtinë, ðmëkliðko vampyro, kuris gali atsiskirti nuo kûno, kad pasimaitintø.
Japonø vampyrø mitai palieèia ir upiø demonà Kappà. Tai – piktavaliðkas padaras, kuris gali tapti mirtinu prieðu, arba ðvelnus padaras, kuris su neátikëtinu ágûdþiu uþgydytø sulauþytus kaulus, arba siaubingas pokðtininkas. Jis gauna jëgos ið vandens, kuris yra jø galvos apvalioje átraukoje, kuri pasvirs ir iðlies vandená, kai demonas pasisveikina tradiciniu japoniðku nusilenkimu. Jo primityvus bûdas siurbti kraujà daþniausiai yra per iðangæ nei per kaklà. Þinomi japonai apie Oni turi daug panaðumø su vakarietiðkais vampyrø mitais. Kiti japonø mitai pasakoja apie vampyriðkas lapes.
Kinø vampyras, ðokinëjantis lavonas (jiangði), yra daug labiau panaðesnis á zombá arba ghoul, taèiau vis vien pieðiamas kaip kraugerys.
Filipinø tautosakoje Manananggal buvo vampyrë, kurios virðutinë kûno dalis galëdavo atsiskirti nuo apatinës dalies, ir galëdavo skristi , naudodama sparnus. Ji iðèiulpdavo embrionø kraujà. Tikëta, kad Aswang dienà buvo nepaprastai graþi moteris, o naktá – baisus skraidantis demonas. Ji gyveno áprastai kaip ir þmonës, galëjo susituokti, turëti vaikø, nes dienomis buvo visiðkai paprasta moteris.
Malaizijos tautosakoje Penanggalan buvo vampyras, kurio galva su nukarusiomis þarnomis, galëdavo atsiskirti nuo kûno. Pontianak buvo vampyrë, luri siurbdavo naujagimiø kraujà, o kartais ir maþø vaikø ar nëðèiø moterø.
Australijos aborigenø mitologijoje Yara-Ma-Yha-Who buvo vampyras su siurbtuvais ant pirðtø, kuris visad aukø tykodavo figmedþiuose.
turetu virt diskusijos:D
