Post by sepulture on Nov 7, 2005 12:19:00 GMT 2
Charles Frazier
Ðaltasis kalnas
Áprasta kaina: 24,00 Lt
Leidëjas: Obuolys
Iðleidimo metai: 2005
Formatas: 15x24, minkðti virðeliai
Puslapiø skaièius: 360
ISBN ar kodas: 9955-9725-4-8
Anotacija:
Ástabaus groþio romanas „Ðaltasis kalnas“ – bene labiausiai iðliaupsintas pastarojo deðimtmeèio Amerikos prozos kûrinys. Neatsitiktinai kiekvienas knygos þodis atrodo kruopðèiai parinktas – ið dalies remdamasis savo paties ðeimos istorija, Charlesas Frazieris “Ðaltàjá kalnà” raðë net septynerius metus. Jis niekur neskubëjo – literatûros sensacija tapo vëlai, bûdamas 46-eriø. Bet gimë knyga, kurios vertëjo laukti. Ðedevras, kuriame susipina jaudinanti meilës istorija ir kvapà gniauþianti kelionë namo per negailestingà, o tuo paèiu nepaprasto groþio ðalá.
„Ðaltasis kalnas“ – romanas apie meilæ, karà, neapykantà ir mokëjimà áveikti neviltá. Jo fonas – Pilietinis karas, XIX amþiaus viduryje visiems laikams sujungæs lyg tol á Pietus ir Ðiauræ padalintà Amerikà. Nekalbaus Inmano ir pastoriaus dukters Ados meilë ásiþiebia kruvinø ávykiø iðvakarëse. Netrukus jaunà vyrà sunkiai suþeidþia mûðio lauke… Per plaukà mirties iðvengæs Inmanas nusprendþia nebegráþti á frontà ir leidþiasi per visà ðalá namo pas mylimàjà, patirdamas iðbandymø, kurie primena Odisëjo nuotykius. Paklydimø kupinos bëglio Inmano klajonës – tai ne tik mitinis þygis namo, bet ir kelionë á savo paties sielos gelmes. Tuo tarpu Ada kovoja su vienatve ir mokosi gyventi, padedama visko uþgrûdintos Rubës.
Pasiekæs skaitytojus 1997-aisiais, „Ðaltasis kalnas“ akimirksniu ákopë á pirmàjà „New York Times“ bestseleriø vietà. „Ðaltasis kalnas“ apdovanotas Amerikos Nacionalinës knygos premija – garbingiausiu JAV literatûros apdovanojimu. „Ðaltasis kalnas“ ákvëpë „Anglo ligonio“ reþisieriø Anthony Mingellà sukurti to paties pavadinimo romantiná epà, kuris 2004-aisiais buvo nominuotas 8 „Auksiniams gaubliams“ ir net 7 „Oskarams“.
istrauka
Iðëjæs ið miestelio jis pasuko á miðkà ir traukë nosies tiesumu, bijodamas persekiotojø. Visà popietæ bëglys sliûkino á vakarus pro puðø iðvartas, skynësi kelià per krûmus, protarpiais sustodamas pasiklausyti, ar jo neseka. Kartais atrodë, kad tolumoje girdi balsus, bet jie buvo tylûs ir galëjo paprasèiausiai pasivaidenti, kaip nakvojanèiam naktá prie upës atrodo, kad girdi tylø pokalbá, kurio þodþiø neámanoma suprasti. Nesigirdëjo ðunø amsëjimo, todël Inmanas sumetë, jog net ir tuo atveju, jeigu girdi tø miestelënø balsus, jis pakankamai saugus, juolab, kad artinasi naktis. Kad nepamestø krypties, keliauninkas leido saulei kaboti virð galvos, ðviesti pro puðø ðakas, ir sekë jà, besiritanèià á vakariná þemës pakraðtá.
Eidamas Inmanas màstë apie vienà Svimerio uþkalbëjimà, labai galingà burtà. Tai buvo gyvybës sunaikinimo prakeiksmas, ir jo þodþiai kirbëjo galvoje. Indënas tvirtino, kad burtas veikia tik iðtartas èerokiø kalba, ne angliðkai, todël jo Inmanui nëra reikalo mokytis. Bet Inmanas tikëjo, jog visi þodþiai turi kaþkokià prasmæ, todël ëjo ir kalbëjo uþkeikimà, taikydamas já pasauliui apskritai, visiems savo prieðams. Jis kartojo já sau kaip þmogus ið baimës ar vildamasis kartoja maldà, kol ji áauga á mintis ir nenutrûksta net dirbant ar kalbantis su kitu þmogumi. Þodþiai, kuriuos prisiminë Inmanas, buvo tokie:
Klausyk. Tavo kelias eis á Nakties þemæ. Tu bûsi vieniðas. Bûsi kaip ðuo karðtyje. Neði rieðkuèiose ðuns ðûdà. Kauksi kaip ðuo, eidamas vienas á Nakties þemæ. Bûsi iðteptas ðuns ðûdu. Bûsi aplipæs juo. Juodos tavo þarnos iðvirtæ karos. Jos painiosis po kojomis, kai eisi. Tu gyvensi prieðokiais. Tavo siela ið nevilties pamëls,. Tavo dvasia nuvys ir sunyks ir daugiau niekad nepasirodys. Tavo kelias veda á Nakties þemæ. Tai tavo kelias. Kito nëra.
Inmanas traukë taip kelias mylias, bet galëjo pasakyti tik tiek, kad po tø þodþiø jis pasijuto vieniðas. Ir po kurio laiko Svimerio uþkeikimas iðplukdë ið atminties painø dël begalës visokiø iðminèiø posakiø, áprastà Monro pamokslà. Jame cituojama ne Biblija, o painus Emersono tekstas, Inmanui kaþkuo primenantis uþkeikimà, nors Svimerio þodþiai jam patiko kur kas labiau. Ið tos iðtraukos, kurià su dramatiðkais pertrûkiais per pamokslà keturis kartus pakartojo Monro, Inmanas prisiminë: „Tai, kas paþadina Dievà manyje, sustiprina mane. Tai, kas atima Dievà ið manæs, paverèia mane karpa ir augliu. Nebëra prieþasties mano buvimui. Link manæs ðliauþia ilgi negailestingos uþmarðties ðeðëliai, ir að sunyksiu amþiams.“ Inmanui atrodë, kad tai geriausias pamokslas, koká tik jis buvo girdëjæs, Monro pasakytas tà dienà, kai jis pirmà kartà pamatë Adà.
