Interview with the Vampire (1994)

[sepulture]

sokinejimu?

[angiss]

is juoko

[sepulture]

dve mano! sklnda gndaj kd bus kuremas flm pagal 4 kroniku dali the tale of body thief ir kad lestata vel kruzas vaidintu XDDDDD anne neprestaruja XDDDDDDDDD dve koke pasaka btu!

[dzindzer]

tikrai faina butu jei tesini sukurtu:DDD tik gaila kad Louiso nebus

[sepulture]

4 daly knygos tai yra nzne kaip bus su filmu:D bt jei ir kurs tai dbr jo sulauxim greuysiu atveju po keliu metu:DDD

[sepulture]

hei hei:D jei idomu, taiva pakopinsiu jums musu gotikines paskaitos analize:D aspektas: nenormiskumas santykiuose

Vampyrai ir seksualumas

Viena gotikinës tradicijos apraiðkø ðiame filme yra tradicinës ir netradicinës orientacijos kvestionavimas.
Be to, kad ðiame filme susiduriama su netradicinës vampyrø ðeimos kûrimu, nemirtingojo iðpaþintimi mirtingajam, dukters ir tëvo bei kartu kaip mylimøjø santykiais, bet dar ir su pedofilija bei homoseksualumu.
Lestatas ieðko kompanjono. Armandas taip pat. Juos abu patraukia þmogiðkos sielos Luji, vampyras, kuris trokðta mirties ir bûti nubaustas. Lestatas priima já po savo sparnu kaip bendraþygá ir kartu mylimàjá.
Jei remsimës knyga, tai galima daryti iðvadà, kad Lestatas desperatiðkai ieðko gyvenimo palydovo-mylimojo: já nuo jaunystës visi apleisdavo – tëvas nekreipë á já dëmësio, motina paliko já netrukus, kai virto vampyre, Lestato kûrëjas Magnusas taip pat tà paèià naktá já paliko vienà neþinomybëje. Per visà „Vampyrø kronikà“ Lestatà visi iðduoda ir palieka. Bûtina paþymëti ir tai, kad Lestatas visad átraukiamas á homoseksualius santykius: jo mirtingasis draugas Nikolas apsuka Lestatui galvà, ta pati motina, kuri persirengdavo vyru, irgi bandydavo á sûnø þiûrëti kaip vyras, Magnusas taip pat pernelyg atvirai susiþavëjo Lestatu. Jis taip pat septintas jauniausias sûnus, augæs tarp broliø (dabar net manoma, kad homoseksualumà gali lemti vyresniø broliø gausa). Nors filme nëra ðiø siuþetiniø linijø, taèiau jos padeda áþiûrëti jau sudëtus pagrindus filme.
Ðákart ir Luji su Klaudija ketina palikti Lestatà. Ir jis tarsi tai nujausdamas svarsto „apie naujà brolá“. Ir visgi ne apie „seserá“ ar mylimàjà. Taèiau vyriðkoje visuomenëje lengva tokius santykius slëpti. Tuo labiau, kad pirmoji istorijos dalis vystosi Naujajame Orleane, kraðte, kuris vis dar nëra visiðkai civilizuotas ir kartu sureglamentuotas kaip kad senasis pasaulis, o grieþtieji Viktorijos laikai dar neprasidëjæ.
Armando istorija irgi nuo pat pradþiø yra susijusi su homoseksualumu. Jo kûrëjas Marijus já buvo pamilæs ne vien kaip tëvas sûnø. O pagal originaliàjà jo iðvaizdà, jis primena greièiau jaunà merginà. Filme vël neþinoma ði dalis. Taèiau Viktorijos laikais þinoma, kad seksualumas buvo numalðintas iki minimumo. Vyriðko heteroseksualaus vyro ávaizdis buvo tarsi ástatymas.
Luji savo trapumu, jautrumu ir motiniðku globëjiðkumu primena greièiau ne Viktorijos epochos vyrà, o moterá. Armandas taip pat trokðta jo kompanijos, kaip troðko ir Lestatas („The more you tried to refuse me, the more I wanted you“). Jis tampa puikiu masalu suspaustiesiems aseksualumo ásivieðpatavimo. Tuo labiau, kad Viktorijos laikø moterø seksualumas taip pat buvo suvarþytas, o Luji su „þmogaus siela“ „grobuonims“ gali bûti ir kaip iðsiilgto moteriðkumo alegorija. Tai, kas uþdrausta, tampa varikliu paèiame siuþete – homoerotika.
Pasak Annes Rice, vampyrai ásimyli þmogaus sielà, todël lytis tampa nebesvarbi. Apskritai raðytoja stengësi panaikinti vampyrø lytá. Taèiau puikiai þinomas autorës pasisakymas „uþ“ homoseksualumà, kai tuo tarpu jos paèios sûnus yra atvirai prisipaþinæs esàs homoseksualus. Èia susikirto lytiðkumo sunaikinimas ir homoseksualizmo tolerancijos demonstravimas. Taèiau gotikinë tradicija iðlaikyta, kai kvestionuojama tradicinës visuomenës lytinë orientacija.



Vampyrø ðeimos samprata

Filme suformuojama nauja santykiø tarp vampyrø iðraiðka – vampyrø ðeima. Lestatas nenorëdamas bûti vienas stengiasi iðlaikyti ðalia savo kompanionà Luji ir „padovanoja“ jam jaunàjà Klaudijà. Ði mergaitë – tai Luji pirmoji þmogiðka auka, kurià Lestatas paverèia vampyre. Klaudija tampa dviejø vyrø vampyrø „ávaikinta dukterimi“ ir netiesiogiai (kaip paaiðkëja vëlesnëje eigoje) Luji mylimàja. Klaudija ið karto prisiriða prie Luji, kuris á jà ið pradþiø þvelgia kaip á vaikà, kuriuo reikia rûpintis. Tuo tarpu Lestatui ji yra mokinë ir iðtikima kompanionë þudant þmones (kaip ir jis, mergaitë yra negailetinga ir jauèia malonumà, þaisdama su savo aukomis). Tiesa, Lestato ir Klaudijos santykius temdo konkurencija. Kovoje dël Luji dëmesio jau nuo pat atsiradimo ðioje makabriðkoje ðeimoje laimi maþoji.
Vampyrø ðeimos idilæ sugriauna Klaudijos suvokimas, jog ji niekada neuþaugs ir netaps suaugusia moterimi. Ji ákalinta vaiko kûne, panaðiame á porcelianinæ lëlæ. Tai supratusi mergaitë iðreiðkia neapykantà savo „kûrëjams“, taèiau nepaprastas ryðys su Luji ðá jausmà suðvelnina ir visà savo pyktá ji nukreipia á Lestatà. Kerðtas suardo vampyrø ðeimà ir Klaudijos santykiai su Luji ágauna naujø reikðmiø.
Vampyrø ðeimos modelis ið esmës yra netradicinis ir iðryðkina jos nariø neáprastus santykius bei seksualumo klausimà: Lestato ir Luji (tëvø bei mylimøjø), Luji ir Klaudijos (tëvo/motinos ir dukters bei mylimøjø), Lestato ir Klaudijos (tëvo ir dukters). Taèiau apibendrinant galima teigti, jog ðiame filme pateikiama iðkreipta ðeimos metafora, kurioje vampyrai ákûnija sau nebûdingus vaidmenis: Luji – motinos, Lestatas – vyro, Klaudija – dukters. Tai yra dar vienas vampyriðkøjø santykiø nenormiðkumo pavyzdys.

Dukters ir tëvo – meiluþiø santykiai

Klaudija ir Luji sieja tëvo ir dukters ryðys. Nuo tos akimirkos, kada Luji jai ákanda, o Lestatas jai suteikia naujà gyvybæ, jie tampa neatskiriami.
Luji ið esmës pradeda naujà jos gyvenimà, kurio jis pats nekenèia. Pats Luji yra netipinis vampyras – jis nëra amoralus, o atvirkðèiai - nuolatos plëðomas abejoniø, sàþinës grauþaties bei gailesèio. Taigi Luji prieðinasi tam neribotam vampyriðkam, amoraliam gyvenimo bûdui, bet, kita vertus, myli Klaudijà, neatsisako jos net jeigu tai reiðkia sukilimà prieð visà vampyrø bendruomenæ. Pastaroji tuo tarpu yra tikras blogio ásikûnijimas. Ji nepaþásta jokiø ribø – ji nepaliaujamai nori tenkinti savo nepasotinamà kraujo troðkulá ir pati sumano Lestato nuþudymà. Taigi yra visiðka Luji prieðingybë.
Tëvo ir dukters santykis gali bûti áprasmintas kaip visumos ir dalies santykis. Tëvas myli savo dukterá kaip savo visumos dalá. Taigi Klaudija yra Luji blogio dalis. Kadangi ji ákalinta vaiko kûne ir negali suaugti, vadinasi, Luji niekada nenustoja abejoti ir nepasiduoda tikram vampyriðkam gyvenimui. Ji - tarsi Luji blogoji pusë arba blogasis dvynys. Luji taip niekada ir neiðlaisvina savo blogio, kitaip tariant, netampa amoraliu vampyru.
Kita jø santykio reikðmë – pora. Galima atsekti uþuominà á Frankenðteine minimà Viktoro tëvo ir motinos linijà. Luji uþsiaugina sau þmonà, tik tiek, kad pastaroji fiziðkai nesikeièia. Tokia savotiðka pora perþengia ribas ne tik mirtingøjø, bet ir vampyrø pasaulyje – vaikai vampyrai nepriimtini, nes jie negali savimi pasirûpinti – dar viena detalë pabrëþianti Luji netipiðkumà ir nepriklausymà nei vienam ið poliø.

Frankenðteiniðkas judesys: motina ir dukra

Dar viena gana svarbi santykiø linija brëþiama moteriðkojoje pusëje. Nepaslaptis, kad Anne Rice romano, kurio pagrindu pastatytas filmas, veikëja Klaudija buvo dedikuota mirusiai raðytojos dukrai, lyg jos prototipas. Todël net keliose filmo vietose iðryðkëja ryðio tarp motinos ir dukros svarba.
Visø pirma mergaitæ regime kaip likimo baudþiamà maro aukà. Ji gniauþia, kaip matyti, jau seniai mirusios ir net irti pradëjusios motinos rankà, nepalieka jos. Ðis groteskiðkas vaizdelis sustiprina begalinës dukros meilës motinai áspûdá. Klaudija, net ir paversta vampyre, tik pasimaitinusi, iðkart teiraujasi: „Kur mama?“. Tai lyg paskutinë sàsaja, epizodas, siejæs mergaitæ su mirtingu þmogiðkuoju gyvenimu.
Kitas epizodas, kuriame vël susiduriame su motinos ir dukros santykiu – naujos veikëjos Madeleine pasirodymas. Klaudija pareikalauja ið Luji sau palydovës, kuri tuo paèiu atstotø jai ir motinà. Madeleine savanoriðkai sutinka tapti vampyre, nes pati netekusi dukros ir trokðta turëti niekada nemirðtantá vaikà.
Net ir tragiðkoje Klaudijos ir Madeleine egzekucijos scenoje matome stiprø globëjiðkà ryðá tarp jødviejø, negirdëti jokiø priekaiðtø ar kaltinimø mergaitei.

Armando daugialypiðkumas

Pradþioje mes matome mimà, komikà — veidrodinio, iðkraipyto, deformuoto pasaulio vaizdà, vëliau — Armandà, ðio pasaulio kûrëjà. Vaizduojamas kitas, apverstas pasaulis. Pirmoji Luji frazë — „Að ieðkojau nemirusiøjø, o radau juokdarius“.
Pedofilijos idëja. Jaunas berniukas gyvena su Armandu. Visi áeinantys turi pabuèiuoti jo rankà — iðgerti jo kraujo (vël apversta norma). Kai Luji pasakë, kad Klaudija — jo dukra, Armandas, patikslindamas, sako: —Meiluþë“.
Teatro rûsyje vyksta teatralizuotas „teismas“. Teisëjas — komikas Santjagas. Armandas viskà mato, bet nesikiða á procesà. Tai minios teisingumas. Visi garsiai ir nenatûraliai juokiasi ir vaidina savo roles kaip prasti aktoriai. Veiksmas nenatûralus, apsimestinis. Rodomi „atvirkðtiniai“ kadrai. Tai spektaklis Armandui: jis — vienintelis þiûrovas ir reþisierius, visi kiti — aktoriai. Bet ir Armandas pats ásitraukia á veiksmà, bet tik tuo momentu, kai jau nieko pakeisti neámanoma — Klaudija jau mirusi. Armandas stovi uþ Luji ir sako: „Ne dabar“ — vadinasi, jis pats provokuoja Luji atkerðyti. Visa tai — tik þaidimas.
Senojo pasaulio sugriovimas. Senojo pasaulio mirties simbolis — Armando berniukas, „namo ðeimininkas“. Luji kerðtas prasideda nuo teatro scenos sugriovimo ir baigiasi aktoriø mirtimis — ið iðorës á vidø. Visi „aktoriai“ mirðta ugnyje. Mimas — Armando antrininkas — mirðta „nuo Luji rankos“. Pabaigoje Armandas iðsaugoja Luji nuo saulës ðviesos. Teatras — Armando vulgarus ir jau nereikalingas jam pasaulis — sunaikintas. Tai ir buvo sugalvota jo, Luji — tik árankis jo rankose.

Nemirusiojo iðpaþintis mirtingajam

Melancholiðkas ir jausmingas vampyras Luji susitinka San Franciske su pragmatiðku bei skeptiðku þurnalistu Danieliu. Luji nori papasakoti savo gyvenimo istorijà - jis prisipaþásta Danieliui, jog yra vampyras. Suprantama, ið pradþiø reporteris atsisako tuo tikëti, ir tada Luji yra priverstas jam tai árodyti savo antgamtiðkø sugebëjimø pagalba...
Luji ir Danielio santykiai simbolizuoja dviejø pasauliø (arba dviejø realybiø) prieðprieðà: Danielis ákûnijà kasdieniná, rutiniðkà, áprastà bei lengvai paaiðkinamà þmoniø pasaulá, tuo tarpu kaip Luji atstovauja visiðkai kitai visatai - keistai, antgamtiniai, iracionaliai bei sunkiai paaiðkinamai ið mirtingøjø þmoniø pozicijos. Nemirtingøjø vampyrø pasauliui a priori nëra vietos áprastø þmoniø kolektyvinëje sàmonëje - pastarieji pripaþásta tik tuos dalykus, kurie atitinka jø nuostatus apie mus supantá materialøjá pasaulá (juk paprasti þmonës mano, kad þino, koks yra tas mûsø pasaulis!). Ðiø dviejø pasauliø prieðybë yra analizuojama visoje gotikinëje tradicijoje - net jeigu kasdienybës adeptai ir pripaþásta kito pasaulio egzistavimà, to þinojimo rezultatai visada bûna absoliuèiai vienodi - nesupratimas ir konfrontacija.
Jau po interviu Danielis praðo Luji paversti já vampyru. Danielis teigia, jog jis nori suprasti, kà reiðkia bûti vampyru, bet, suprantama, èia galimas ir kitas motyvas - nemirtingo gyvenimo troðkimas. Luji supyksta ir atmeta Danielio praðymà. Ðis, amþinai jaunas vampyras, jau yra pavargæs nuo savo vampyriðko gyvenimo ir jis nenori veisti panaðius á save. Danielis per visà interviu taip to ir nesuprato - dviejø pasauliø prieðprieðos rëmai ir taisyklës yra nenumaldomos.
Apskritai ðis interviu yra tipiðkas nenormiðkø santykiø pavyzdys: per aptariamà iðpaþintá Luji ir Danielis vaidina nebûdingus sau vaidmenis - jie bendrauja ne kaip nemirtingasis vampyras ir jo mirtingoji auka.

Kaip matome filme visi ryðiai tarp veikëjø vienu ar kitu bûdu postuluoja nenormiðkumà. Tuo paèiu yra kvestionuojamas normos suvokimas – Luji negali bûti priskirtas jokiai kategorijai – jis tarsi ant ribos tarp vampyriðkojo – antinorminio pasaulio ir þmogiðkojo – norminio, todël jis, kaip ir pabrëþia Armandas, yra naujo postmodernistinio pasaulio simbolis. Jis neturi nei atsakymø á amþinuosius klausimus, jam negalioja nei vienkartinio gimimo ar mirties vienareikðmë sàvoka, nëra pragaro ar dangaus. Kitaip tariant jis yra tarp dviejø pasauliø. Lestatas galbût galëtø tam tikru aspektu tæsti Drakulos ávaizdá, prieð kurá sukylama ir kurá visi apleidþia. Kiti filmo veikëjai taip pat iðeina ið normiðkumo ribø.

[ladyhellsing]

Kadangi manes paparase, tai ir as idesiu savo darbo dali.

Dracula ir Lestat de Lioncourt personaþø palyginimas
(vampyriðki bruoþai ir elgesys)

Pradedant aptarimà, visø pirma reikëtø paminëti, kad poþiûris á vampyrus per pastaruosius metus labai daug pasikeitë nuo to, kurá turëjo Stoker’io epochos skaitytojai. Prieðingai nei Stoker’io vaizduojami, dabartiniai vampyrai yra vertinami palankiai. Geriausias pavyzdys – Anne Rice garsiosios „Vampyrø kronikos“ ir jø pagrindinis personaþas Lestat de Lioncourt, kuris veikia ir filme „Interviu su vampyru“. Bandysime apsiimti tokia sunkia uþduotimi, kaip dviejø pramanytø bei labai skirtingomis epochomis ir aplinkybëmis atsiradusiø vampyrø palyginimas.
Dracula gyvena griûvanèioje senoje pilyje Karpatuose, beto jis pasiþymi iðoriniu aristokrato blizgesiu ir þavesiu, kurá naudoja uþmaskuoti savo neiðmatuojamam blogiui. Tuo tarpu, Lestatas filme atsiranda tarsi ið niekur ir iðkarto siûlo Louis vampyrizmo dovanà. Kaip tikri gotikiniai vampyrai abu turi kilmingas ðaknis. Jø vampyriðkosios galios. Dracula geba pasiversti á ávairius gyvius ( vilkà, ðikðnosparná), taip pat netgi virsti rûku arba dulkëmis, jo neveikia gravitacija, jis sugeba kontroliuoti aukos mintis bei naudoti hipnozæ. Pagrindinë jo antgamtiðkoji galia – perduoti vampyrizmo uþkratà kitiems. Lestatas irgi yra gana galingas vampyras, pasiþymi didelia fizine jëga, rodos, turi galià gydyti savo þaizdas, beto geba ilgà laikà iðbûti negëræs kraujo. Ir, þinoma, turi gali kievienà þmogø paversti vampyru. Svarbiausia, turbût, yra tai, kad mes neþinome, kaip Dracula tampa vampyru, nors knygoje sakoma, jog èia pasitarnavo juodoji magija. Lestato kilmë ir atsiradimas labai migloti ir uþsimenama apie tai trumpai.
Dracula, yra sakoma, buvo ûsuotas, masyviais antakiais ir plaukais, kurie garbanojosi nuo savo tankumo. Burna su ypaè aðtriais baltais dantimis, kurie kyðojo per nepaprastai raudonas lûpas, jo ausys buvo labai baltos ir smailios, jis visas atrodë labai iðblyðkæs, taèiau stebinanèiai gyvybingas savo amþiui. Lestatas, kaip matome filme, ðviesiø plaukø jaunas vyras, vampyru tapæs neturëdamas daugiau trisdeðimties metø. Dar galima pastebëti, jog Dracula – viduramþiø karþygys, tuo tarpu Lestatas XVIII amþiaus aristokratas. Draculos personaþas atsiranda ir veikia XIX amþiaus Britanijoje, tuo tarpu Lestatas filme veikia Naujojoje þemëje Amerikoje. Dracula keliauja á civilizuotà vakarø pasaulio ðalá, o filmo eigoje mes suþinome, kad Lestatas bent jau kaþkada lankësi Paryþiuje.
Nesiskiria tik jø poþiûris á aukas, nei vienas nei kitas nedelsia gerti aukos kraujà, kad iðliktø. Tiek Draculai, tiek Lestatui þmonës yra tik aukos, o uþkrësdami juos vampyrizmu abu nejauèia didelës grauþaties. Nors Draculai þmonës reikalingi kaip mitybos ðaltinis, taèiau ðis poþiûris vis vien smarkiai skiriasi nuo Lestato, kuris sako savo kompanjonui Louis: „ Þudyti þmonës taip lengva, kad man jø beveik gaila“ arba „ Að mëgtu tai daryti! Að tuo mëgaujuosi“. Jam kraujo gërimas ne tik iðlikimo reikalas, jis tuo tikrai nuoðirdþiai mëgaujasi. Taèiau jis turi principus, nes puola tik, kaip pats sako, „ evildoers“ – piktadarius.
Dracula tiek knygoje, tiek daugumoje filmø adaptacijø maþai bendrauja su savo „uþkrëstaisiais“. Liusë paliekama savo valioje, grafas, rodos, nelinkæs daug bendrauti ir su savo vampyriðkomis nuotakomis. Galima teigti, jog Dracula praranda susidomëjimà aukomis, kai jas galutinai uþvaldo vampyrizmo uþkratas. Taèiau visgi kerðija, kai vampyre Liusë nuþudoma (?). Lestato santykiai su savo vampyriðkaisias partneriais daug ðiltesni. Jis juos moko, auklëja, na ir tiesiog nori kartu su jais gyventi, kurdamas tokià neáprastà ðeimà.
Taigi, vampyras Lestatas ið filmo „ Interviu su vampyru“ ir Bremo Stoukerio Dracula turi savo vampyriðkø panaðumø, bet juos skiria daug amþiø, elgesio ypatybës bei poþiûris á aukas bei savo paèiø padermæ.