Post by Hellena on Jan 7, 2009 22:22:55 GMT 2
Graikų mitologija – tai nepaprastai platus, painus ir netgi labai išsamus istorijos šaltinis. Ši religija, kuri dažnai būna apibrėžiama kaip senovės graikų politeistinių tikėjimų ir kultų visuma, atsirado jau II tūkstantmetyje pr. m. e., kai šalia smulkių vietinių kultų dievų susidarė visų graikų pripažįstamas Olimpo dievų panteonas. Nuo to laiko religija nuolat kito, atsirado skirtingos jos formos, Olimpo dievų figūravimas ir reikšmė taip pat kito ir darė įtaką žmonių visuomenei bei kultūros raidai. Nors pati senovės graikų religija ir nebuvo unikalus reiškinys tuometiniame žmonių gyvenime. Dar prieš juos Egipte jau tūkstantmečius gyveno panašios dievų kastos, o išlikę mitai pasakoja apie ne ką mažesnes Egipto dievų gyvenimo intrigas. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kitus civilizacijos židinius, kuriuose pasaulio sutvėrimo ir žmonių socialinių kastų sukūrimo idėja ir prigimtis aiškinama būtent per dievų veiklą, tarpusiavio bendravimą, o dažniausiai ir iškilusius konfliktus. Visgi, graikų mitologijos įtaka vėliasniam visos Europos vystymuisi yra neprilyginamai didžiulė, jau neminint apie įtaką pačių graikų kultūriniam, visuomeniniam ir politiniam vystymuisi, pasaulio suvokimui, filosofijos pagrindų padėjimui.
Tačiau, norint geriau įsigilinti į šio darbo temą, reikėtų apsiriboti tik pagrindiniais, galbūt labiausiai rūpimais ir dažniausiai iškeliamais klausimais. Todėl, apžvelgus pagrindinę graikų mitologijos istoriją ir tipus, norėčiau atkreipti dėmesį į dievų santykį su žmonėmis ir abipusę įtaką kasdieniniame bei politiniame senovės Graikijos gyvenime bei vėlesnėms kultūroms. Nes dažniausiai iškeliamais klausimais norima paaiškinti, ką bendrą tarpusavyje turėjo graikai su graikų dievais ir ar galima atkurti realią istoriją vien iš išlikusių mitų.
Pasak T. Zielinskio, nėra kitos tokios pagoniškos religijos, kuri mums ir taip gerai žinoma, ir tuo pat metu visiškai nežinoma. Jis taip pat teigia ir tai, kad patys senovės žmonės maždaug nuo III a. pr. m. e. pripažino esant tris religijos formas: poetinė (mitologinė) religija, filosofinė ir pilietinė – privaloma, jei esi pilietis. Šios trys religijos atitinka tai, ką dabar pavadintume vieningos religijos pasakomąja, dogmatine ir apeigine dalimi. .
Graikai sukūrė mitus dėl tos paties priežasties, kaip ir kitų civilizacijų žmonės – norint suprantamai paaiškinti gamtos stichijas ir juos supančio pasaulio prigimtį. Derindami mitologinę tradiciją su moralinėmis nuostatomis, jie priėjo prie dievų garbinimo. Būtent šių dievų garbinimo pradžią galima laikyti dorovinio pamato graikų kultūroje padėjimą. Ilgainiui dievų vis daugėjo, mitai apie juos plito, kartu kurdami šventyklas, globėjus, religines apeigas. Didėjant pačių dievų gausai, didėjo ir mitų įtaka visuomeniniam žmonių gyvenimui. Visa tai perėjo į dailę, architektūrą, literatūrą, netgi politinį gyvenimą. Yra išlikęs pasakojimas, kad kai piliečiui buvo pavedamos valstybinės pareigos, prieš jas užimant sekė tyrimas, ar jis gerai vykdo savo paveldėto kulto įpareigojimus, ar gerbiąs savo protėvių kapus. Šis tyrimas buvo atliekamas baiminantis, kad dėl pavaldinio neuolumo dievų rūstybė galinti pakenkti ir tai valstybinei veiklai, kuri jam bus patikėta.
Tačiau nors dievų įtaka neblėso, mitai apie juos su laiku taip pat keitėsi. Greičiausiai dėl savo panašumo į žmones, jie galiausiai nustojo gyventi kartu su žmonėmis, kaip kad buvo anksčiau, ir visam laikui pasiliko Olimpo kalno viršūnėje, iš ten prižiūrėdami kasdieninį žmonių gyvenimą. Nors, žvelgiant į graikų mitus, jų pačių vaizduotės lakumu nėra ko abejoti, bet teoriškai dievai buvo išstumti iš žmonių visuomenės būtent todėl, kad jų pernelyg realus egzistavimas ėmė kirstis su racionaliu žmogaus mąstymu.
Galiausiai pati senovės graikų religija sunyko dėl politinių priežaščių, religijų kaitos, tautų tarpusavio maišymosi, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ji dingo. Ne sykį graikų mitai dar buvo įkvėpę visą Europos meninį išsilavinimą, filosofijos, literatūros, muzikos raidą.
Mitai yra gamtos ir socialinės tvarkos kontrolės išraiška. Mitologinis mąstymas, turėdamas ypatingą loginį ir psichologinį pobūdį, yra taip pat tam tikrų simbolių kalba, kurios terminais žmonės modeliavo ir aiškino pasaulį, visuomenę ir save pačius. Mitologinio mąstymo bruožai turi analogijų įvairiose istorinėse epochose, kultūrose, o ypač literatūroje ir mene. Senovės žmonės mitais naudodavosi tarsi enciklopedija, kad išsiaiškintų jiems rūpimus gamtos ir gyvenimo reiškinius.
Būtent mitai suteikė tam tikrų pirminių žinių apie Antikos pasaulį ir davė pradžią pirmiesiems tyrinėjimams ir domėjimusi senovės graikų gyvenimu ir kultūra. Tikėdamas Trojos ciklo mitais, H. Šlymanas ėmė kasinėti Hisarlyko kalvą, Mikėnus, Pilą. Mitai apie Dedalą, Ikarą, Tesėją ir Minotaurą paskatino anglą A. Evansą kasinėti Kretos saloje Knosą ir kitas vietas. Tačiau, kaip teigia A. T. Veličkienė, pats mitas, nebūdamas tikslus istorinių žinių šaltinis, galėdavo įkvėpti visai fantastinę tam tikro paminklo ar radinio interpretaciją.
Pasak A. T. Veličkienės, iš pradžių atrodo, kad antikinė mitologija ir religija neturėjo ypatingos reikšmės žmonių moralinėms vertybėms ir nuostatams, nes svarbiausia, atrodė, teisingai atlikti įvairias apeigas ir patenkinti dievų reikalavimus. Tuo labiau taip atrodė, nes dievai patys turėjo daug žmogiškų silpnybių ir blogybių. Tačiau dievai įtvirtino žmonių dorovines vertybes, bausdami už nusikaltimus, teisdami už santuokinių ryšių nesilaikymą, keršydami už įžūlumą ir šlykštėdamiesi piktadarystėmis. Antikos dievai ir jų kultai bendruomenės buvo panaudojami ir kaip apsigynimas nuo prigimtinio individo egoizmo.
Būtent dėl tokio dievų sugretinimo su žmonėmis jų įtaka ir kilo. Kadangi senovės graikijos Olimpo kalno dievai turėjo visiškai žmogiškas emocijas, o jų veikla, nepaisant mistikos ir fantastinių galių panaudojimo, taip pat atspindėjo žmonių gyvenimą ir tarpusavio santykius, patys graikai galėjo daug lengviau susitapanti su dievybėmis, jiems buvo daug paprasčiau suprasti pasaulį ir paaiškinti reiškinius, kurių mokslas įveikti dar negalėjo. Yra išlikę šiek tiek istorinių faktų, kad graikams pradėjus kolonizuoti kitus Viduržemio jūros krantus, vietiniai gyventojai beveik tuoj pat perėmė ir graikų atsivežtą religiją. Kodėl? Nes tai buvo daug lengviau suprantamas dievų panteonas. Vietiniams gyventojams paprasčiausiai nebereikėjo stengtis suprasti ir paaiškinti savo dievus, kadangi graikų dievai savo panašumu į žmones jau buvo savaime suprantami.
Pati graikų tauta nors ir nepasižymėjo originaliu dievų pasauliu, tačiau ji vistik buvo fenomenali tuometiniame pasaulyje. Dėl geografinės padėties jie negalėjo vystyti žemės ūkio, pati Graikija susidėjo iš žemyninės ir salų dalies, kurių dauguma – vien akmenys. Taip greit pradėjo trūkti vietos ir buvo susitaikyta su mintimi, kad išorinė kolonizacija yra neišvengiamas dalykas. Vistik, valstybės graikai niekada nekūrė, nes nebuvo poreikio gintis nuo išorinių priešų tam sutelkiant visos tautos jėgas. Vietoj jos, atsirado unikalus reiškinys – graikų poliai, arba dar kartais apibūdinami kaip miestai-valstybės.
Žvelgiant konkrečiai į pačių mitų raidą, pačia jų pradžia būtų galima datuoti dar Kretos-Mikėnų civilizaciją. Tai pati pirmoji žinoma civilizacija, tiesiogiai susijusi su Graikijos raidos pradžia, nors ir buvo visai atskira kultūra nuo tų graikų, kuriuos pažįstame šiandien. Logiška manyti, kad daugelis Homero kūrinių yra jo kultūros paveldo atspindys, o ne svetimų kraštų tautosaka. Nors pats Homeras ir nėra mikėninės kultūros atstovas, tačiau jo minimos mitinės būtybės kaip Afroditė, Tesėjas ar kiti Olimpo dievai ir su jais susiję asmenys yra ne tik Mikėnų civilizacijos, bet net ir dar ankstesnės Kretos civilizacijos tiesioginis atspindys. Graikų mitams analizuoti prirašyta tūkstančiai tomų, tačiau tik retkarčiais būna akcentuojama, kad antikos dievai gimė ne kaip nevaržomo graikų intelekto pasekmė, o gimė kartu su pačia graikų kultūra, greičiausiai lygiai nuo tokio pačio apvalaus nulio, kad ir iš kokios pusės bežiūrėtum.
Gerokai vėliau, kai kaikuriose tautose nustojo egzistuoti skolinė vergija, dingo ir rizika netekus turto netekti ir pilietybės. Tai paskatino graikus jaustis gerokai drasiau ir labiau užtikrintai. Dėl minėtos išimtinės geografinės padėties ir gyvenimo salygų, gamtinės aplinkos graikai turėjo gerokai daugiau laisvo laiko, palyginus su kitomis to meto tautomis. Taip jie kūrybai galėjo paskirti daugiau kaip pusė savo laiko. Iš čia kilo savotiškas toliarantiškumas ir požiūris, kad netalentingu žmogus gimti negali ir kiekvienas asmuo turi savo nišą, kurioje gali save realizuoti. Mažam vaikui yra natūralu visko klausti ir viskuo, kas tik įmanoma, domėtis. Būtent pirmą kartą tik graikų kultūros visuomenėje buvo sudarytos atitinkamos sąlygos tokiu vystytis ir toliau, užaukti išlaikius tą patį susidomėjimą savo gyvenamąja aplinka. Tai ir buvo pagrindinis dalykas, paskatinęs tokią aktyvią matematikų, filosofų, ligvistų, poetų ir t.t. veiklą.
Mitas – kaip perpasakojamosios ar rašytinės literatūros rūšis, buvo bene tinkamiausia dirva šiems kūrybinės nišos ieškantiems graikams. Dievų, pusdievių, nimfų, harpijų, furijų ir kitų mistinių veikėjų gausa bei veikla nepaprastai plėtėsi būtent perpasakojamojoje mitų formoje. Jie turėjo religinę funkciją, kada žmogus dar nebuvo pasiruošęs save laikyti lygiu dievams ir juos visiškai paneigti, taip pat mitai atstojo ir pasakos žanrą, ypač dažnai pamokamosios, norint sudrausminti ne tik vaikus, bet dažnai ir suaugusius, tapo moralinio ir dorovinio pobūdžio pavyzdžiu.
Kai šalia esanti Romos civilizacija ėmė nepaprastai greitai augti ir stiprėti, jie taip pat, nors galų gale ir užkariavo Graikiją, tačiau nepaprastai daug ką perėmė net nepakeitę. Taip pat nutiko ir su graikų mitologija, mat niekam nėra paslaptis, kad romėnų dievai nuo graikų dievų dažniausiai skiriasi viso labo tik vardu. Tokiu būdu Dziausas pavirto į Jupiterį, Arijus - į Marsą, o Poseidonas į Neptūną. Šitaip šiek tiek pakeista graikų religija tesėsi dar keletą šimtų metų iki Romos imperatoriaus Teodosijaus I valdymo, kada jis valstybine religija įteisino krikščionybę ir uždraudė bet kokias kitas religijas, iki tol gyvavusias Romos centre ir imperijos provincijose. Žinoma, vien tokio įsakimo nepakanka ir šios religijos formos su apeigomis ir pan. dar šiek tiek laiko gyvavo, dažniausiai šiek tiek toliau viena nuo kitos. Nebuvo įmanoma sunaikinti ir visų kultūrinių paminklų, kurių pagrindinė idėja buvo dėmesys ir pagarba dievams.
Vėliau visa tai perėjo tiesiogiai į kultūrinę reikšmę. Dievai ir mitai tapo nebe religija, tačiau meno įkvepėju. Būtent Renesanso laikais galime iš tikrųjų pamatyti, kokį nepaprastai didžiulį palikimą jau vien Europai davė graikų mitologija.
Taigi, nors jau nuo pat darbo pradžios buvo aišku, kad graikų mitologijos įtaka tikrai buvo ir tebėra, tačiau tik dabar galime pabrėžti, kad jos svarba buvo visos Europos vėlesnio vystymosi mastais. Labiausiai žinomas Atėnų švenčių kalendorius parodo, kaip dažnai atėniečiai pagerbdavo savo globėjus – deives ir dievus. Panatėnajos vyko deivės Atėnės garbei, nuo 776 m. pr. Kr. Vyko Olimpinės žaidynės Dzeusui pagerbti. Anot H. Sonnabend‘o, šventikams bei politikams per šias šventes pirmiausia rūpėjo ne religija, o savojo tapatumo kūrimas, solidarumo jausmo polyje formavimasis ir stiprinimas. Religija tapo polio ideologijos instrumentu.
Patys dievai atsirado iš nesuvaržytos, neįtikėtinai lakios graikų fantazijos, jie tiesiogiai perėmė žmogišką žmonių pavidalą, dažnai elgėsi kaip žmonės, pykdami, pavyduliaudami, kerštaudami, ištvirkaudami, keldami karus. Mitų gausa ir įvairovė sugebėjo aprėpti bene visas įmanomas žmogaus poelgio formas ir galimybes, visus pagrindinius ir svarbiausius gyvenimo įvykius bei tikslus. Tai parodo pačių graikų ryžtingumą ir atsidavimą, nes, kartais ir vadinami plevėsomis kitų kultūrų kontekste, jie vistik paliko nepaprastai daug archeologinių paminklų, kurių tikslas buvo atvaizduoti ir įamžinti mitų pasakojimus. Taip po visą europą paplito ne tik legendos apie pačius didžiuosius ir labiausiai įspūdingus graikų statinius, bet ir įvairūs moliniai dirbiniai, vazos, papuošalai, amuletai, darbo įrankiai ir t.t., kurie taip pat ant savęs išnešiojo ir mitų pasakojimus, nes tai buvo pati pagrindinė dailės forma.
Kadangi kiekvienas graikų polis turėjo ir savo dievą globėją, nebėra ko abejoti ir mitologijos vaidmeniu ir politinėje graikų veikloje. Tapo pagrindine motyvacija varžytis, nepasiduoti ir nugalėti, kad nenuvilt savo dievo globėjo ir įrodyt ne tik pačių ryžtą, sėkmę ir pranašumą, bet ir iškelt, išaukštint savo dievą, kaip vertesnį už kitų polių dievus globėjus. Greičiausiai tokio graikų polių tarpusavio poelgio pavyzdžiu išliko nemažai ir gana tiesioginių mitinių atitikmenų, kai dievų tarpusavio nesantaika kyla būtent iš žemiau jų esančių žmonių nesantaikos ir konfliktų, taip tik dar sykį įrodant, kad žmonės ir jų religija vystosi ir gyvena išvien.
Tačiau, norint geriau įsigilinti į šio darbo temą, reikėtų apsiriboti tik pagrindiniais, galbūt labiausiai rūpimais ir dažniausiai iškeliamais klausimais. Todėl, apžvelgus pagrindinę graikų mitologijos istoriją ir tipus, norėčiau atkreipti dėmesį į dievų santykį su žmonėmis ir abipusę įtaką kasdieniniame bei politiniame senovės Graikijos gyvenime bei vėlesnėms kultūroms. Nes dažniausiai iškeliamais klausimais norima paaiškinti, ką bendrą tarpusavyje turėjo graikai su graikų dievais ir ar galima atkurti realią istoriją vien iš išlikusių mitų.
Pasak T. Zielinskio, nėra kitos tokios pagoniškos religijos, kuri mums ir taip gerai žinoma, ir tuo pat metu visiškai nežinoma. Jis taip pat teigia ir tai, kad patys senovės žmonės maždaug nuo III a. pr. m. e. pripažino esant tris religijos formas: poetinė (mitologinė) religija, filosofinė ir pilietinė – privaloma, jei esi pilietis. Šios trys religijos atitinka tai, ką dabar pavadintume vieningos religijos pasakomąja, dogmatine ir apeigine dalimi. .
Graikai sukūrė mitus dėl tos paties priežasties, kaip ir kitų civilizacijų žmonės – norint suprantamai paaiškinti gamtos stichijas ir juos supančio pasaulio prigimtį. Derindami mitologinę tradiciją su moralinėmis nuostatomis, jie priėjo prie dievų garbinimo. Būtent šių dievų garbinimo pradžią galima laikyti dorovinio pamato graikų kultūroje padėjimą. Ilgainiui dievų vis daugėjo, mitai apie juos plito, kartu kurdami šventyklas, globėjus, religines apeigas. Didėjant pačių dievų gausai, didėjo ir mitų įtaka visuomeniniam žmonių gyvenimui. Visa tai perėjo į dailę, architektūrą, literatūrą, netgi politinį gyvenimą. Yra išlikęs pasakojimas, kad kai piliečiui buvo pavedamos valstybinės pareigos, prieš jas užimant sekė tyrimas, ar jis gerai vykdo savo paveldėto kulto įpareigojimus, ar gerbiąs savo protėvių kapus. Šis tyrimas buvo atliekamas baiminantis, kad dėl pavaldinio neuolumo dievų rūstybė galinti pakenkti ir tai valstybinei veiklai, kuri jam bus patikėta.
Tačiau nors dievų įtaka neblėso, mitai apie juos su laiku taip pat keitėsi. Greičiausiai dėl savo panašumo į žmones, jie galiausiai nustojo gyventi kartu su žmonėmis, kaip kad buvo anksčiau, ir visam laikui pasiliko Olimpo kalno viršūnėje, iš ten prižiūrėdami kasdieninį žmonių gyvenimą. Nors, žvelgiant į graikų mitus, jų pačių vaizduotės lakumu nėra ko abejoti, bet teoriškai dievai buvo išstumti iš žmonių visuomenės būtent todėl, kad jų pernelyg realus egzistavimas ėmė kirstis su racionaliu žmogaus mąstymu.
Galiausiai pati senovės graikų religija sunyko dėl politinių priežaščių, religijų kaitos, tautų tarpusavio maišymosi, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ji dingo. Ne sykį graikų mitai dar buvo įkvėpę visą Europos meninį išsilavinimą, filosofijos, literatūros, muzikos raidą.
Mitai yra gamtos ir socialinės tvarkos kontrolės išraiška. Mitologinis mąstymas, turėdamas ypatingą loginį ir psichologinį pobūdį, yra taip pat tam tikrų simbolių kalba, kurios terminais žmonės modeliavo ir aiškino pasaulį, visuomenę ir save pačius. Mitologinio mąstymo bruožai turi analogijų įvairiose istorinėse epochose, kultūrose, o ypač literatūroje ir mene. Senovės žmonės mitais naudodavosi tarsi enciklopedija, kad išsiaiškintų jiems rūpimus gamtos ir gyvenimo reiškinius.
Būtent mitai suteikė tam tikrų pirminių žinių apie Antikos pasaulį ir davė pradžią pirmiesiems tyrinėjimams ir domėjimusi senovės graikų gyvenimu ir kultūra. Tikėdamas Trojos ciklo mitais, H. Šlymanas ėmė kasinėti Hisarlyko kalvą, Mikėnus, Pilą. Mitai apie Dedalą, Ikarą, Tesėją ir Minotaurą paskatino anglą A. Evansą kasinėti Kretos saloje Knosą ir kitas vietas. Tačiau, kaip teigia A. T. Veličkienė, pats mitas, nebūdamas tikslus istorinių žinių šaltinis, galėdavo įkvėpti visai fantastinę tam tikro paminklo ar radinio interpretaciją.
Pasak A. T. Veličkienės, iš pradžių atrodo, kad antikinė mitologija ir religija neturėjo ypatingos reikšmės žmonių moralinėms vertybėms ir nuostatams, nes svarbiausia, atrodė, teisingai atlikti įvairias apeigas ir patenkinti dievų reikalavimus. Tuo labiau taip atrodė, nes dievai patys turėjo daug žmogiškų silpnybių ir blogybių. Tačiau dievai įtvirtino žmonių dorovines vertybes, bausdami už nusikaltimus, teisdami už santuokinių ryšių nesilaikymą, keršydami už įžūlumą ir šlykštėdamiesi piktadarystėmis. Antikos dievai ir jų kultai bendruomenės buvo panaudojami ir kaip apsigynimas nuo prigimtinio individo egoizmo.
Būtent dėl tokio dievų sugretinimo su žmonėmis jų įtaka ir kilo. Kadangi senovės graikijos Olimpo kalno dievai turėjo visiškai žmogiškas emocijas, o jų veikla, nepaisant mistikos ir fantastinių galių panaudojimo, taip pat atspindėjo žmonių gyvenimą ir tarpusavio santykius, patys graikai galėjo daug lengviau susitapanti su dievybėmis, jiems buvo daug paprasčiau suprasti pasaulį ir paaiškinti reiškinius, kurių mokslas įveikti dar negalėjo. Yra išlikę šiek tiek istorinių faktų, kad graikams pradėjus kolonizuoti kitus Viduržemio jūros krantus, vietiniai gyventojai beveik tuoj pat perėmė ir graikų atsivežtą religiją. Kodėl? Nes tai buvo daug lengviau suprantamas dievų panteonas. Vietiniams gyventojams paprasčiausiai nebereikėjo stengtis suprasti ir paaiškinti savo dievus, kadangi graikų dievai savo panašumu į žmones jau buvo savaime suprantami.
Pati graikų tauta nors ir nepasižymėjo originaliu dievų pasauliu, tačiau ji vistik buvo fenomenali tuometiniame pasaulyje. Dėl geografinės padėties jie negalėjo vystyti žemės ūkio, pati Graikija susidėjo iš žemyninės ir salų dalies, kurių dauguma – vien akmenys. Taip greit pradėjo trūkti vietos ir buvo susitaikyta su mintimi, kad išorinė kolonizacija yra neišvengiamas dalykas. Vistik, valstybės graikai niekada nekūrė, nes nebuvo poreikio gintis nuo išorinių priešų tam sutelkiant visos tautos jėgas. Vietoj jos, atsirado unikalus reiškinys – graikų poliai, arba dar kartais apibūdinami kaip miestai-valstybės.
Žvelgiant konkrečiai į pačių mitų raidą, pačia jų pradžia būtų galima datuoti dar Kretos-Mikėnų civilizaciją. Tai pati pirmoji žinoma civilizacija, tiesiogiai susijusi su Graikijos raidos pradžia, nors ir buvo visai atskira kultūra nuo tų graikų, kuriuos pažįstame šiandien. Logiška manyti, kad daugelis Homero kūrinių yra jo kultūros paveldo atspindys, o ne svetimų kraštų tautosaka. Nors pats Homeras ir nėra mikėninės kultūros atstovas, tačiau jo minimos mitinės būtybės kaip Afroditė, Tesėjas ar kiti Olimpo dievai ir su jais susiję asmenys yra ne tik Mikėnų civilizacijos, bet net ir dar ankstesnės Kretos civilizacijos tiesioginis atspindys. Graikų mitams analizuoti prirašyta tūkstančiai tomų, tačiau tik retkarčiais būna akcentuojama, kad antikos dievai gimė ne kaip nevaržomo graikų intelekto pasekmė, o gimė kartu su pačia graikų kultūra, greičiausiai lygiai nuo tokio pačio apvalaus nulio, kad ir iš kokios pusės bežiūrėtum.
Gerokai vėliau, kai kaikuriose tautose nustojo egzistuoti skolinė vergija, dingo ir rizika netekus turto netekti ir pilietybės. Tai paskatino graikus jaustis gerokai drasiau ir labiau užtikrintai. Dėl minėtos išimtinės geografinės padėties ir gyvenimo salygų, gamtinės aplinkos graikai turėjo gerokai daugiau laisvo laiko, palyginus su kitomis to meto tautomis. Taip jie kūrybai galėjo paskirti daugiau kaip pusė savo laiko. Iš čia kilo savotiškas toliarantiškumas ir požiūris, kad netalentingu žmogus gimti negali ir kiekvienas asmuo turi savo nišą, kurioje gali save realizuoti. Mažam vaikui yra natūralu visko klausti ir viskuo, kas tik įmanoma, domėtis. Būtent pirmą kartą tik graikų kultūros visuomenėje buvo sudarytos atitinkamos sąlygos tokiu vystytis ir toliau, užaukti išlaikius tą patį susidomėjimą savo gyvenamąja aplinka. Tai ir buvo pagrindinis dalykas, paskatinęs tokią aktyvią matematikų, filosofų, ligvistų, poetų ir t.t. veiklą.
Mitas – kaip perpasakojamosios ar rašytinės literatūros rūšis, buvo bene tinkamiausia dirva šiems kūrybinės nišos ieškantiems graikams. Dievų, pusdievių, nimfų, harpijų, furijų ir kitų mistinių veikėjų gausa bei veikla nepaprastai plėtėsi būtent perpasakojamojoje mitų formoje. Jie turėjo religinę funkciją, kada žmogus dar nebuvo pasiruošęs save laikyti lygiu dievams ir juos visiškai paneigti, taip pat mitai atstojo ir pasakos žanrą, ypač dažnai pamokamosios, norint sudrausminti ne tik vaikus, bet dažnai ir suaugusius, tapo moralinio ir dorovinio pobūdžio pavyzdžiu.
Kai šalia esanti Romos civilizacija ėmė nepaprastai greitai augti ir stiprėti, jie taip pat, nors galų gale ir užkariavo Graikiją, tačiau nepaprastai daug ką perėmė net nepakeitę. Taip pat nutiko ir su graikų mitologija, mat niekam nėra paslaptis, kad romėnų dievai nuo graikų dievų dažniausiai skiriasi viso labo tik vardu. Tokiu būdu Dziausas pavirto į Jupiterį, Arijus - į Marsą, o Poseidonas į Neptūną. Šitaip šiek tiek pakeista graikų religija tesėsi dar keletą šimtų metų iki Romos imperatoriaus Teodosijaus I valdymo, kada jis valstybine religija įteisino krikščionybę ir uždraudė bet kokias kitas religijas, iki tol gyvavusias Romos centre ir imperijos provincijose. Žinoma, vien tokio įsakimo nepakanka ir šios religijos formos su apeigomis ir pan. dar šiek tiek laiko gyvavo, dažniausiai šiek tiek toliau viena nuo kitos. Nebuvo įmanoma sunaikinti ir visų kultūrinių paminklų, kurių pagrindinė idėja buvo dėmesys ir pagarba dievams.
Vėliau visa tai perėjo tiesiogiai į kultūrinę reikšmę. Dievai ir mitai tapo nebe religija, tačiau meno įkvepėju. Būtent Renesanso laikais galime iš tikrųjų pamatyti, kokį nepaprastai didžiulį palikimą jau vien Europai davė graikų mitologija.
Taigi, nors jau nuo pat darbo pradžios buvo aišku, kad graikų mitologijos įtaka tikrai buvo ir tebėra, tačiau tik dabar galime pabrėžti, kad jos svarba buvo visos Europos vėlesnio vystymosi mastais. Labiausiai žinomas Atėnų švenčių kalendorius parodo, kaip dažnai atėniečiai pagerbdavo savo globėjus – deives ir dievus. Panatėnajos vyko deivės Atėnės garbei, nuo 776 m. pr. Kr. Vyko Olimpinės žaidynės Dzeusui pagerbti. Anot H. Sonnabend‘o, šventikams bei politikams per šias šventes pirmiausia rūpėjo ne religija, o savojo tapatumo kūrimas, solidarumo jausmo polyje formavimasis ir stiprinimas. Religija tapo polio ideologijos instrumentu.
Patys dievai atsirado iš nesuvaržytos, neįtikėtinai lakios graikų fantazijos, jie tiesiogiai perėmė žmogišką žmonių pavidalą, dažnai elgėsi kaip žmonės, pykdami, pavyduliaudami, kerštaudami, ištvirkaudami, keldami karus. Mitų gausa ir įvairovė sugebėjo aprėpti bene visas įmanomas žmogaus poelgio formas ir galimybes, visus pagrindinius ir svarbiausius gyvenimo įvykius bei tikslus. Tai parodo pačių graikų ryžtingumą ir atsidavimą, nes, kartais ir vadinami plevėsomis kitų kultūrų kontekste, jie vistik paliko nepaprastai daug archeologinių paminklų, kurių tikslas buvo atvaizduoti ir įamžinti mitų pasakojimus. Taip po visą europą paplito ne tik legendos apie pačius didžiuosius ir labiausiai įspūdingus graikų statinius, bet ir įvairūs moliniai dirbiniai, vazos, papuošalai, amuletai, darbo įrankiai ir t.t., kurie taip pat ant savęs išnešiojo ir mitų pasakojimus, nes tai buvo pati pagrindinė dailės forma.
Kadangi kiekvienas graikų polis turėjo ir savo dievą globėją, nebėra ko abejoti ir mitologijos vaidmeniu ir politinėje graikų veikloje. Tapo pagrindine motyvacija varžytis, nepasiduoti ir nugalėti, kad nenuvilt savo dievo globėjo ir įrodyt ne tik pačių ryžtą, sėkmę ir pranašumą, bet ir iškelt, išaukštint savo dievą, kaip vertesnį už kitų polių dievus globėjus. Greičiausiai tokio graikų polių tarpusavio poelgio pavyzdžiu išliko nemažai ir gana tiesioginių mitinių atitikmenų, kai dievų tarpusavio nesantaika kyla būtent iš žemiau jų esančių žmonių nesantaikos ir konfliktų, taip tik dar sykį įrodant, kad žmonės ir jų religija vystosi ir gyvena išvien.
